lt
[8]
Tekanti saulė parausvins nupjaustytas klevų viršūnes, jos kaip nukapoti rankų pirštai, kurių kartą vos nenušalo jų tėvas - pakirdęs po ligos, jis nupjaustė nebegyvas medžių šakas (tą žiemą jos numirė visos), teliko kamienai, tačiau kaip skuba jie suvešėti, išleisti ūglius, tačiau kol kas šakų nuopjovos - kaip užgurgėjusios žaizdos, kurias vis tebeskauda...
"Eik iš mano namų, eik! - šaukia ant žento anyta. - Sakei, kad tavo brolis ūkio direktorius, kad tau padės seserys ir tėvai, o dabar ką mes iš tavęs gavom? Nieko tu savo neturi, o kiek kombinate uždirbi - pralaki! Plikšiau! Eik! Kad niekad akyse nematyčiau!"
Pastalėj vaikas tampo šunį, kuris čia viaukteli, čia nori sprukti, tačiau, pamatęs, kad vaikas atkiša lašinių bryzą ar bandelę, užteptą sviestu, apsilaižo. Toks besotis šitas jų šuo - vos vos pasikelia, eina net skersas, tačiau ką paduosi - sušlamš, kad ir kaip vaikas jį tampytų, iš pastalės nesitrauks - snukis riebaluotas, raudonas, vis laižosi, žiaukčioja ir kemša. Šeimininkė išvelka šunį, pakutena - utgi, ai dieve, juokiasi, paspiria basa koja: "Ciūce, ciūce, būdon, lauk! Kaip meitėlis, visas net liula".
Ji augina bekonus, telyčias, pilnas kiemas vištų ir žąsų gagenimo, spygavimo, nes kartais ten įsisuka mažasis Steponėlis: apskretęs, murzinas, jis viauksi, rodo rankele, taria kažkokius žodžius, o kartais keikiasi ir talžo žąsis vytele - dieve dieve, kaip turguj. Konstantienė nė kojos nebeturi kur pastatyti. Tarp bezdų, tarp serbentų šmėsčioja jos skarelė, apmaudinga ranka nulauš tulpės žiedą, palies, pasilenks prie aguonų - visą jos darželį tie padarai išmina, žiedus nugnaibo, todėl Viktorėlis vis aptveria darželį aukšta tvora.
Visur čia tegirdėti: Viktorėl, Viktorėl!. Kai sėda į naujutėlės mašinos kabiną - Viktorėl; ko nors prireikia motinai, kai spaudžia pedalą, - Viktorėl; išlekia sesuo ar uošvis, kiša rublį: gal vynioko, sakau? Kai važiuoja per Vizgirdos pušynėlį - Viktorėl. Vieškely kiekvieną sutiktą moterėlę pavėžės.
Viktoras plačiapetis, jis visur pasikliauja savim, moka su visais sutarti, išsyk pastebi, kas ko vertas, prie netikėlių laiko negaišta, nueina nuo jų juokdamasis, ir visi kvatoja su juo. Moterėlės supranta, kad jam pagyrimai patinka, jų akys žybteli, veidai staiga suapvalėja, jos meldžia, glosto, glamonėja akim, jau tokios bėdulės:
"Gal man bent saikelį atveši... Gal tolio, gal šiferio, gal cemento, gal iš to savo kombinato, ai, ai, kaip reikia. Visiškai nebeturim". Viktorėlis kilsteli galvą: gerai, atvešiu, tetule, ką man reiškia. "Ai, ai, jau gerumėlis to vaikio, aš ir sakau, toks kombinuotas, sumanus." ("Oi, rizikingas vyras, - antrina joms Konstantas. - Oi, drąsus, visur jis prieina, visa gauna".) Trepena jos kiemuose ir keliūkščiuose, nulydėdamos Viktorėlio mašiną. Vėjas plazda jo marškiniuose, riaumoja naujas motoras, mašina - nelyginant jo paties dalis, jam persiduoda jos riaumojimas ir jėga, jos nuožmus smarkumas. Lėkti! - įrašyta jos prigimtyje - lėkti! Prieš akis visą laiką kelio linija, ją ryjantis kapotas, karštas, garuojantis darganoje ir lietuje, kartais švokšteli kaip pailsęs žvėris, kartais užsikerta karbiuratorius ar žvakė, kartais vanduo, benzinas ar tepalas baigiasi. Įpili į jo godžius ir karštus vidurius, paglostai šonus, vamzdžių išlenkimus, ir vėlei suvibruoja jėga, vėl sūkuriu lekiantys medžiai, namai ir veidai.
- Gal, Juozai, tu nežinai, - pasakė kartą Viktoras, - kaip man patinka sėdėti už vairo. Būva, kad nusiplūki, vos ant kojų pastovi, bet jos čia ir nebūtinos, tik vairą laikyk, mašina pati nugabens tave, kur reikia. O tu vis įkalbinėjai: mokykis. Ką būčiau gavęs iš tų mokslų, o dabar ko mes tik neturim, ko mums stinga?
Jo marškinių rankovės visada atraitotos, ant rankos laikrodėlis, storapadžiai batai spaudo pedalą, tiksi, krūpčioja jautrios prietaisų rodyklėlės... Kartą jis pavėžėjo Oškučio Vandą, ir ši taip buvo sužavėta, kad, rodės, ne ant nuzulintos bėgių perjungimo rankenėlės jis uždeda plačią ir stiprią ranką, trukteldamas į save taip, kad mašina net suvirpa, įsitempia visais sąnariais, atsiduodama jo jėgai, pasiruošus šuoliui, - jai rodės, tarsi ant jos kelio jis būtų uždėjęs ranką. Greitis Vandą lenkė prie minkštos atkaltės, motoras riaumojo čia galingai, čia švelniai ir patikliai, visu kūnu sklido šiluma, jaukus, vienodas vibravimas, toks, kad ji ėmė šypsotis, murkauti:
- Ir kaip tu neužmiegi... aš bemat užmigčiau.
Kažkas ją traukė į tą galingą glėbį, į tą šiltą vibravimą, į tą šėlstantį bėgsmą. Taip švelniai ir taip lengvai mašina ėmė visas įkalnes, ir kelio juosta vis slydo pro ratus, tekėjo, liejosi į jos kūną, pripildydama šilto sunkumo, artėjo pavasarinio vakaro saulės užlieti laukai su svyrančiais šalikely gluosniais, o jie vis lėkė į tą raudonumą, kad, rodės, va, ant tos kalvos, va ten, kažkas apglėbs juos, pripildys gerumo, to paties, kuriuo alsavo pilki ir rausvi žemės lopai, vyturėlių almėjimas, šiaudų stirtos, kiek pajuodusios po žiemos, tačiau dar viliojančios auksiniu geltoniu.
- Sustok čia, prie fermos, - paprašė Vanda, galvodama, kad tėvas tikriausiai paskerdė meitėlį. Gal pasikviesti Viktorėlį?.. Šviežios ir minkštos mėselės, o prie mėselės, žinoma, dar šio to atsirastų, ir jau būtų vakaras, ir laukai jau audrintų artumu, kai jo išlydėti išeitų į kiemą, ir tegu jis ją dangina su savo mašina, kur tik nori - pro fermas, pro šiaudų stirtas, o dar geriau per Bėdžių pušynėlį, nes ten tokia klampynė... Tarp tų medžių ji ten su Alfreduku, kai kartą ją lydėjo... Toks aitrus buvo prikritusių lapų kvapas, o gal apynių, toks aitrus...
Apie visa tai ji galvojo, stovėdama prie mašinos, dureles pravėrus. Viktorėlis nuo pasostės nužiūrėjo jos klubus.
- Tai kaip, Viktorėli, ar užsuksi?
- Nežinau, gal ir užsuksiu, - siekė jis durų rankenėlės, ir ji vėl pajuto jo ranką ant savosios.
Kelias savaites Oškučio Vanda jam nėjo iš galvos, ranka švelniau ir atsargiau nei buvo pratusi sukaliojo vairą, ir keliai jam tapo lygesni, tiesesni, ir posūkius buvo daryti miela - visas net pasikreipdavo į tuščią pasostės pusę, tarsi ten dar kas nors būtų, žiūrėtų į jo rankas, į Veido profilį, - artisčių nuotraukos, kuriomis buvo nuklijuotas skydas, staiga tapo užmirštos, o vieną pavakarį mašina, jam pačiam to nė nejaučiant, atsidūrė prie Oškučio namų, įkopė į molėtą kalvą ir tyliai glustelėjo prie vyšnių ir čerešnių, kur buvo priversta visokio šlamšto - lentų, rąstgalių, kopėčių, - išjungė šviesas, pasiklausė, kaip dūzgia motoras, jau vėlu, pagalvojo, bet gal nieko, ir čia pat išgirdo Vandos balsą:
- Oi, kaip gerai, Viktorėli!
Balsas tarsi apglėbė jį, nešė, gramzdino į šiltą pavasario tamsą, šniokščiančią ištvinusiais upeliais, garmančią į pamiškes, apsemtas vandens, kur pliki juodalksniai - kaip moterys, nekantraujančios geliančiam vandeny, besidangstančios rūko draikanomis, kur kurkė varlės, kur garsiai rėkė griežlelė, kur geso, sirpo plonas saulėlydžio ruoželis.
- Kaip toli iš čia matyti, - nusistebėjo Viktoras, o ji vis kartojo: "Viktorėl", vis šaukė jį prie savęs, tokį atšlyjantį, besidairantį iš čerešnių sodelio į vakarus, į tą rausvą ruoželį, kur nenutilo griežlė; čia pat juodavo klėtelė, ir ji pasakė:
- Būtų gerai, jeigu tu man pašviestum...
O griežlė vis šaukė... Griežlė, varlių kurkimas pabaliuos jį turėjo perspėti, bet vėlgi tas "Viktorėl", tie visi nuščiūvantys, geidulingi šūkčiojimai: "O koks tu geras... o...", tas gyvas balsas, jos kūno kvapas, sumišęs su bundančios žemės kvapu... Visa jau buvo pribrendę, kad šiltas alsus pavasarinis nakties šnopavimas su visais tais garsais, su vandens šniokštimu ir garmėjimu susitelktų ties jais, įeitų į Viktoro sielą, įeitų ir liktų joje stūksoti kaip nykūs geidulio išsipildymai, kaip grūdai, pažerti į sėjai neparuoštą, įmirkusią žemę.
Viktoras sutampė į Oškučio svirną grūdų maišus, kuriuos ketino vežti namo.
- Ai, nieko, gerai! - skėsčiojo rankomis Oškutis. - Mesk ant prieklėčio, bet kur, kai laiko turėsim, susinešim. Einam! Einam į gryčią! - skubino, nekantravo Oškutis, ir jo cigaretės ugnelė žybčiojo tamsoje. - Sėskim bet kur, gerai, ai, nieko, va, išgersi, pažiūrėk, kokia, žentas atvežė, jis ten gauna. Kuo jis ten dirba, a? - šūktelėjo tamsioje virtuvėje brazdančiai moteriškei. - Kino dokumentalistu, ocho! Nieko, gerai, še, užkąsi! - bruzdėjo Oškutis. Viktoras purtė galvą, raukėsi, ir stingo šalimais į sterblę rankas sumetusios Vandos veidas.
Nuo šiol Viktoras dažnai girdės Oškučio balsą prie miestelio užkandinės, pakelėse. "Viktorėl! - šūkčios Oškutis, - ko gi pas mus neužsuki, gal, sakau, didžiuojiesi, ar kas yr? Gal mane iki namų pametėsi? Viktorėl, utgi žiūrėk, šitie rugių pėdeliai, gal įsimestum į kėbulą... Taigi, sakau, jei nesunku... Ai, bus gerai, gerai... vai ačiū".
O kartą, vežamas namo, Oškutis žvilgčiojo, žvilgčiojo iš padilbų į Viktorą ir pratrūko:
- Mes tavo vaiko neauklėsim. Nemislijau, kad toks kiaulė esi... Žiūrėk man... Vanda nebloga mergaitė, jeigu nori gyventi, vesk, kaip tėvas sakau.
Viktoras nuleido akis, ir žvilgsnis iškart susilaikė ties artisčių nuotraukomis, staiga nužvelgė visas iš eilės, bandė perjungti bėgį, bet tik darr, darr...
- Užeik, dabar pat susitarsime, - Oškučio balsas buvo griežtas, tačiau Viktoras jo nė negirdėjo, bandydamas perjungti bėgį, pro dardėjimą ir ūžesį pasakė daugiau sau nei Oškučiui:
- Žinoma, savo vaiko nepaliksiu likimo valiai.
Oškutis tylėjo, mažos juodos akutės žvilgėjo neapykanta, jos skvarbė Viktoro drabužius, marškinius, džinsus, batus, jis negirdėjo Viktoro žodžių, jis reikalavo arba atpildo, arba teisybės, nors pats pastūmė dukterį į Viktoro glėbį, taip paslaugiai suteikdamas pastogę.
Netrukus Vanda persikėlė pas Kristupienę - dar viena inertiška, pasyvi, sparčiai pilnėjanti moteris.
- Dieve, dieve, - pradėjo aimanuoti Kristupienė, - kai prisės kur prie mūrelio ar pašaly, ir kiurkso įbedusi. akis į kampą.
Iš pradžių ir toji pilna, plačiaklubė, sunkiomis kojomis moteris bandė čia šį tą daryti: valė pakampius, šveitė puodus, savaip dėliojo daiktus, bet visi jie lėkė iš vietų, nesuvokiamo apmaudo sūkuriams prašvilpiant, krūpčiojo nuo šūkčiojimų, durų trankymo ir skubos, dužo, liko riogsoti, tarytumei juose būtų apsigyvenusi kokia pikta valia. Uošvė šnirpščiojo knerpta nosimi, baltakiavo, jos nebylus nepakantumas ir apmaudas raitėsi standžiomis pašalių žolėmis, bildėjo rąstais, žviegė paršų gerklėmis; jis užklupdavo marčią netikėčiausiose vietose: keliant prie burnos šaukštą, džiaustant skalbinius, jis nupurtydavo tarsi stipri elektros srovė, jis turėjo nesuvokiamą galią žmogų sustingdyti, paversti kliuviniu, daiktu, ne vietoj paliktu. "Ko ji iš manęs nori?" - paklausė kartą savęs, šveisdama pieno bidonėlius, ir, neradusi atsakymo, dar vangiau nei buvo įpratusi nuslinko trobon, atsigulė. Su kiekvienu bilstelėjimu, su kiekvienu uošvės pažiūrėjimu darėsi vis tingesnė, nevalyvesnė, net savotišku pasitenkinimu jai tapo badyti tuo visų akis, ypač kai vis dažniau ėmė išgirsti motiną sakant:
"Valgyk, Viktorėl, valgyk, tu jos nežiūrėk, ji prisipus, ji nieko neveikia, dyka, o tu vis plūkiesi. Valgyk, dešros užkąski, agurkų, valgyk, ji tau nepaduos, neišvirs... tįso kaip..."
Neteisingam gyvenimui visuomet reikia kaltų, ant kurių galėtum išlieti savo apmaudą bei tūžmastį. Pavergtam nuožmios vidinės, nepasotinamos galios žmogui reikia engėjo, konkretaus, regimo, su kuriuo jis galėtų kovoti, nejausdamas nė mažiausios graužaties. Atsitikdavo, kad Kristupienė, lėkusi šen ten, tvėrusi šį bei tą, staiga, tarsi nesuvokiamos galios sviesta, krisdavo kur pašaly, užsidengdavo ranka veidą ir suaimanuodavo:
"Dieve dieve! Už ką aš taip plėšaus, ką aš turiu, kas man atsilygins už viską? Kaip nuvarytas gyvulys, kaip kokia..." Ji pasižiūrėdavo į savo rankas, į suskirdusias, nudaužytas kojas: padai taip suplūkti, kad nebejaučia nei dilgėlių, nei usnių, ir veidas nebejaučia, kaip plikina saulė, tik rankos vis dega, dega, o vis vien bėgi, tveri, rauni usnis, čiumpi karštus puodus, žiodai išputusią karvę, šoki į ryjančios savo paršelius kiaulės gardą, leki per vinių prikaliotas lentas, o jie sau sėdi, laužo minkštą bandelę... Kol jie prieis, kol prisigretins, kol padarys... Visa, kas gali įkąsti, iššokti, išsilieti, nuplikinti, jai vienai reikia sutramdyti, ir visur ją supa tie nematomi, nebylūs statistai, patarinėjantys, besistebintys - kam per patošą brendi, kam leki per dilgėlynus, kur pridaužyta butelių, primėtyta spygliuotos vielos, visur tas ištįsėlis Konstantas su savo "ai bracia, žiūrėk", arba Vizgirdienė - kvatoja kieme atsilošdama - utgi žiūrėkit...
Vanda vaikšto su kūdikėliu po trobą, supa, grūda į plyšojančią burną krūtį, pieno per daug, pats bėga vaikui už kaklo, iššutę girkšneliai, reikia pabarstyti krakmolu, čiūčia liūlia, mažutis, - patempia lūpas, lyg ji pati, ne kūdikis, valgytų manų košelę ar imtų krūtį. Uošvė subaltakiuoja: aš irgi vaikus auginau, bet šitaip nesiterliojau, būdavo, palieku po serbentėliu žolėj ir lekiu prie darbo. Neatsigėri, neatsižiūri, mažutėlis, gerutis.
Viktoras beveik neišlipdavo iš kabinos - vystyklų kvapas, vaiko erzėjimas...
- Užkalsiu pinigo, - pasakė kartą Juozui, tvodamas į vairą ranka (ant jos laikrodis buvo prisegtas kalinių padaryta apyranke), - tada žiūrėsime. Tada gal persikelsim į kokį miestelį ar kur kitur. Su pinigu visa galima.
- Bet va... - Juozas mostelėjo į trobą, ten šūkčiojo, verkė, trankė durimis.
- Suk jas griausmas. Važiuokim, - Viktoras užtrenkė kabinos dureles.- Gal muziką įjungti? - Paskui jis vėl ėmė kalbėti apie pinigus, staiga atgydamas dėstė: už šitą reisą gausiąs ne mažiau kaip pusšimtį, už kitą irgi. - Ech, Juozai, tu nežinai... - ir jo akys prisipildė svajingos miglos - pro jį plaukė kelias, rudenėjančios tolumos; žvilgčiodamas į artisčių nuotraukas, vikriai perjunginėjo bėgius ir pasakojo apie mergiotes, kurias sutinkąs kely. - Kai kurie iš mūsų kiekvienoje reiso stotelėje turi po vieną. Nėra ko snaudžia. Durnas buvau, kad vedžiau, pagalvojau, jeigu nepatiks, išsiskirsiu, vis vien vaiku reikės rūpintis. Bet, žiūriu, ne taip lengva skirtis... Prie vaiko pripratau.
Atliekama, pašalinė, medėjanti nuo uošvės baltakiavimo Vanda slankiojo po namus, plėšė nuo obelaičių šakų vystyklėlius, guodė, ramino dukrelę, kuri buvo "tokia verksnė... tokia, dieve sergėk, į motiną nusidavus", - sakydavo Kristupienė. Viktoras tūžo ant Vandos. "Ji tokio būdo, visa daro kaip nesavomis rankomis. Niekas jai nesvarbu, nepaklaus, ar pavargęs",
"Gal jai ten blogai?" - kartais suaimanuodavo Oškutienė. "Ko jau reikia! - atkirsdavo tėvas. - Visko gi turi. Anądien nuėjau - pilną bliūdą kiaušinienės privertė. Valgyk, gerk, kalbina Kristupienė, o aš jau nebegaliu. Tokia svetinga, greita, kiekvieną apglostys, aptupinės. Ko gi tavo dukteriai stinga?" - "Gal, sakau..." - sušiugžda Oškutienė. "Tylėk, nieko tu nežinai, tylėk. Ten aš pasižiūriu, patvarkau, ko gi jai stinga? Ir berniokas toks geras, darbštus, kiek mums visko privežė, ir anksčiau, būdavo, einantį kur pamatys, iš tolo šaukia: sėsk, dėde, pametėsiu. Visi jam dėdės, visi geri. O dabar jis man žentas, ot kaip yra. Geras žentas", - šnekėdavo Kristupienės privaišintas Oškutis.
Iš pradžių Vanda dar prisėsdavo prie savo vyro, kai šis, grįžęs iš reiso, srėbdavo barščius, žiūrėdavo kaip apdujus jam į veidą, rankas: lyg ir kvietimas koks sklido iš jos moteriškumu pertekusio kūno. Paskui pasipainiojo toks Kristoferis, kombainininkas. Viktoras buvo reise.
