en
[7]
Štai ties kuria akimirka telkiasi Juozo jausmai. Po trejeto metų, kai grįžęs iš armijos Viktoras užsuko pas brolį, Juozas jau nieko iš jo nebereikalavo, ir tai, kas kitados tvyrojo tarp jų, kas aną vakarą daužėsi į langą drėgnais vėjo šuorais, atlėkusiais iš vaikystės pušynų, kas stingdė jų abiejų mintis, darė juos svetimus, kas lyg skurdas badė akis, buvo jau atlyžę. Jie ramiai papusryčiavo jaukiame, ką tik naujais baldais apstatytame Juozo bute, dėdė pasišnekėjo su penkerių metų Mindaugėliu. Viktoras pasakė Juozui, kad jo pati nieko, gera, šitaip jis pagaliau nusprendė ilgai stebėjęs, kaip Vlada ruošia valgius. Apžiūrėjo Juozo kabinetą, kilimus, šerno kailį. Nieko nebereikėjo piršti Viktorui, įrodinėti, dangstyti, šįkart jaunasis skeptikas nusprendė, kad Juozas dabar gyvena gerai, nieko, su laiku, žinoma, dar labiau prasigyvens, visi dabar čiumpa, ką tik gali nutverti, snausti nereikia. Šitaip nusprendę, jie vėl patraukė į institutą atsiimti dokumentų.
Diena buvo alsi, nors vėjuota, ir vėjas siūbčiojo asfaltuotame instituto kieme augančias liepas, taršė šakas. Užkopė akmeniniais laiptais, perėjo visais koridoriais, pro kampe po laikrodžiu mezgančią sargę, pro profesorių portretus, kur kitados Juozas aprėkė brolį, puikuojantį naujais batais, švarku... nežinia kuo. Visos instituto kertės buvo išmirusios; kas išvažiavo talkininkauti į ūkius, kas atostogavo, tik kampe prie apvalaus stalo, pasidėjusi šalimais ramentus, sėdėjo luoša chemijos laborantė. Visas šios dienos vėsumas buvo susitelkęs jos akyse. Kitados Juozas būtų pasakęs, kad tyriausias vienatvės šaltis žvelgia iš tų akių, tačiau dabar jau žinojo, kaip ši moteris limpa prie vyrų: kartą viename išgėrime šie net trauktis nebežinojo kur, - ji puldinėjo prie visų it paklaikus, plūdosi; kokios buvo jos akys! Dabar žinojo, kas jai buvo tos kolbelės su šnypščiančiu, putojančiu, nuo mažiausio aktyvios medžiagos krislelio griausmingai reaguojančiu skysčiu, buvo aišku, kaip ji kilnojo, lietė tas kolbas; tyrinėjo prieš šviesą, klijavo ant jų popierėlius, kaišiojo į angeles. Stropi, uoli, pedantiškai viską užsirašinėjanti, ji, būdavo, išplėstomis šnervėmis uostinėja klijų ir chemikalų kvapais persunktą orą, zuja iš kampo į kampą. Tačiau dabar ten veikti nebuvo kas, ten ant stalų, ant indelių guli dulkės, o saulė ir vėjo taršomos liepos kviečia šalin iš šios gūdžios tylumos, vėsumo. Pernelyg nejauki buvo tyla ištuštėjusiuose koridoriuose - be įprastinio šurmulio, be negyvosios materijos bylos, atomų almėjimo ir bruzdesio; vienam tokios tylos neįmanoma klausytis, ji tampa grėsminga. Kuprelė regėjo vandenis, paplūdimius, ji abejingai pasisveikino su Juozu, tačiau iki pat durų lydėjo jo brolį kareivį...
- Nieko nepadarysi, reikia, - pasakė brolis, kišdamasis į kareiviško švarko kišenę išsipūtusią piniginę su dokumentais. - Reikia ir jiems padėti. Motina nebestipri, sena, ir Konstantienei, ir Vizgirdoms.
- Žinoma, - pritarė užsigalvojęs Juozas, akimis nulydėdamas koridoriumi tolstančią kuprelę.
- Ko tu į ją taip žiūri? - paklausė Viktoras.
- Nieko, - šyptelėjo Juozas, paimdamas cigaretę.
Kuprelė, kuri mėgo šildytis prie svetimų židinių, kurią ne kartą yra matęs godžiai žiūrinčią į ugnį, nutviekstą dulsvo iliuminacinio raudonio, rūkančią, lunatikės ranka gesinančią cigaretę, girtą, blevyzgojančią, paklaikusiomis akimis puldinėjančią prie vyrų, - kuprelė taip ir pasiliko čia su savo kolbomis, mineralais, su pavydžiu, deginančiu nuodingų chemikalų kuždesiu, net šitokią dieną ji neturi kur dingti, o jos bendradarbės vaikšto kur laukais, klykauja paplūdimy, mylisi, ir vėjas plevena jų sukneles. Staiga jam toptelėjo: Stela... Stela irgi neištekės. Juk ir jo praeities luošumas tolo šiais koridoriais, pro skaityklą, pro dekanatą, bildėjo laiptais pro mezgančią sargę, pasiekdamas tolimiausias pastato kertes, rūsius, apdulkėjusias knygomis užverstas saugyklas, kur jis ne kartą yra karstęsis, ieškodamas reto leidinio, jis žadino Stelos žingsnių garsus - kažkur čia slapstėsi, tebegyveno jo paties būtybės dalelė, kenčianti, išsižadėta, užmiršta.
- Tu nežinai, kaip man čia buvo sunku pirmaisiais metais, - prisipažino Juozas, godžiai traukdamas cigaretę...
Kuprelei nutolus koridoriumi, jie patraukė gatve. Pažįstamas barzdotas dailininkas mostelėjo Juozui:
- Matai?.. Freska! - Jis rodė į bažnyčios fasado viršų. - Koks skaistus tos moters drabužių raudonis, o kūdikėlis ant rankų! Kaip gyvas! Ir nuo šešiolikto amžiaus! Po tinku!.. Kažkoks caro satrapas ją užmūrijo, palaidojo... Niekur! - vis labiau audrinosi jis. - Niekur motinai su kūdikiu vietos nėra! Dėl to, kad šventas. Tai ko iš mūsų, nešventų, norėti?! Bet mes atradom...
Juozas pasiskubino atsisveikinti.
Netrukus jie išėjo į užmiestį, į laukus, prie balstančių avižų ir miežių lopelių. Ir pamiškėse oras tavaravo, lydėsi, bet jame lydėsi nebe dervos tvaikas, o viržių, smalingų pušynų, sakų kvapas - jį nešė siūbčiojąs iš pamiškių vėjas. Seklumoj priešais prieplauką ūkavo baltas garlaiviukas, versdamas juodus dūmus. Pakrantėse meškeriojo vaikiščiai, kiti karstėsi medžiais, klykė vandeny, o anapus upės, kalvomis, kopė daugiaaukščiai namai, kurių dar nebuvo, kai Juozas čia atvažiavo mokytis - ten kitados kerojo pušys ir ąžuolai. Ir staiga, bežiūrint į ūkaujantį garlaiviuką, į stovinčius ant prieplaukos tiltelio žmones, jį nusmelkė ilgesys, ne, tai buvo skausmas. Dangus tarsi sukietėjo, pabalo. Kliudęs pajuodusį prieplaukos tiltelį, žvilgsnis apsistojo ties prasivėrusiais vandenų plotais, į kuriuos siūbčiojo laukų vėjas, kur ūkavo garlaiviukas. Vieną pavakarį čia stovėjo Stela, dažnai jis čia atvažiuoja su savo berniuku, jo rankos slysta metaliniais turėklais, kai leidžiasi laiptais prie laukiančio garlaiviuko. Visko neišsakysi, Viktoras nesupras. Todėl Juozas tylėjo.
Jie susėdo išskrudusiame dirvonėlyje prie karklų. Brolis nusiavė batus, nusiplėšė nuo kojų sušutusius autus, pamasažavo pirštus, perėjo smėlėta pakrante...
Kažkur bumbsėjo sviedinys, virš dirvonėlio pleveno drugiai, ant smėlio kaitinosi begalė žmonių, sugulusių, sėdinčių, pliekiančių kortomis, geriančių drungnus gėrimus, besitaškančių vandeny, stoviniuojančių; kas nors vis atsidurdavo už raudonomis plūdėmis pažymėtos ribos, ir tada iš gelbėjimo valtelės per stiprintuvą pasigirsdavo perspėjimas, ir, rodės, ne muzika, o karštis sklido iš pilkšvų garsiakalbių, kabančių ant stulpų.
- Jajum, kaip karšta, - pasakė brolis. - Tu baltas kaip sūris, - nužvelgė Juozą.
Laibakojis, liesas, įtraukęs galvą, plačiom juodom kelnaitėm brolis gūrino prieky, klaipydamas smėlio deginamas pėdas. Ir tada Juozas pamatė, kad kairiosios Viktoro blauzdos venos išsiplėtusios, išsišovusios mazgais, o ant rankos ištatuiruotas suomiškas peilis, jį apsivijusi gyvatė, uosto vardas, Svetlana, data, žodis - "navečno".
- O čia kas? - nusistebėjo Juozas, paimdamas brolio ranką.
- A... - brolis markstėsi nuo blyksinčios ant bangelių šviesos. Link jų skubiai yrėsi gelbėjimo valtis, yrėsi ten, kur spietėsi būrelis žmonių. - Kažkas nuskendo, - sužiuro jis į tą pusę.
Pro juos, klupdama smėlyje, pralėkė moteris gėlėta suknute. Ji šaukė bėgdama, ji tiesė tenai rankas. Paplūdimys akimoju ištuštėjo, visi siūbtelėjo ten, kur priplaukė valtis ir kur baltu chalatu moteris paėmė iš gelbėtojų berniūkštį. Paguldė ant dirvonėlio, darė dirbtinį kvėpavimą, masažavo, jo veidas buvo baltas, trenkė šalčiu, iš pravertos burnos tekėjo drumstas vanduo, tysojo dumbliai; kažkam pasidarė bloga. Gydytoja pravėrė vaiko voką - į ją pažvelgė šalta negyva akis, po kiek laiko jį uždengė brezentu, paguldė ant neštuvų, ir visi juos dar lydėjo pakrante.
Iš garsiakalbių sklido muzika, į valčių šoną teliūskavo vanduo, kažkur bumbsėjo atmušamas kamuolys: netrukus vėl čia įsiviešpatavo įprastiniai paplūdimio garsai - vaikai rankiojo kiaukutus, lipdė smėlio pilis, taškėsi drumstam vandeny. Seklumėlėje prie prieplaukos tiltelio ūkčiojo, versdamas dūmų tumulus, baltas garlaiviukas, toks šventiškai vienišas plačios upės vandenų plynumoj. Ir tada Juozas papasakojo, kad ten, šokdamas nuo tiltelio, užsimušė jo draugas. Pirmakursis, jie kartu sėdėdavo. Juozas jaučiasi kaltas dėl jo mirties. Jis šokęs pirmas, manęs, kad čia gilu, jeigu net garlaivis priplaukia, o pasirodo... Jis irgi vos neatsitrenkęs į akmenį. Vos iškilęs ėmė moti ir šaukti draugams - nešokite, tačiau Rimvydas jau lėkė tilteliu neišgirdęs, jis buvo greičiausias kurse, ką tik grįžęs iš armijos.
- Aš kaltas dėl jo mirties, - atsiduso Juozas.
- Betgi galėjai užsimušti ir tu, - pasakė Viktoras.
- Daug kas galėjo būti, - Juozas žiūrėjo į plynus raibuliuojančius saulėje rugpjūčio vandenis - juos šiaušė iš laukų platumos, iš baltų rugienojų užklydęs vėjas.
- Todėl, kad ženklų neįrengia. Nežinia, kur seklumos, kur duburiai, kur gali patekti į sūkurį... - išgirdo balsą šalimais.
- Ir nuėjo jauna gyvybė perniek, - pasakė putlus vyriškis. - O tėvams koks skausmas.
- Aš pažįstu jo motiną, ji išsiskyrusi, - šnekėjo neregėtai liesa moteris, taisydamasi juodus didžiulius akinius.
...Kodėl jis visa tai dabar prisimena taip ryškiai? Kodėl? Tas garlaiviukas dažnai patraukdavo Juozo akis. Tada nuskendo jo draugas, jie atplaukė garlaiviuku į paplūdimį; jis ūkaudavo miesto prieplaukoje, gerai regimoje iš aukšto skaityklos balkono, į kurį, atitrūkęs nuo knygos, Juozas išeidavo parūkyti.
...Jau surūkė bent kelias cigaretes, parymojo ant karšto betono turėklų, galima vėl sėsti prie knygos, nuo kurios taip nenoriai atitrūkdavo jo mintys... Praeis pro mergaitę, stovinčią balkone veidu į prieplauką; jos šviesią suknutę plevena vėjas - lyg ji stovėtų laivo denyje - rankos tarsi užlaužtos ant galvos... Praeis pro tą neryškų, grakštaus ilgesio, švelnaus atsidavimo, meilės siluetą - o gal slaptos vienatvės ir nekantrumo? - ir galima vėl sėsti prie knygos; visa tai, ir tas siluetas, plazdantis vėjyje, nuplevens kur į devyniolikto amžiaus Bazelį ar Getingeną, jaunu, grakščiu švelnumu apgaubs kokio asketiško mąstytojo veidą, užmirštą, vienišą, nesuprastą. Nuplevens virš šlamančių balandžių sparnų, purptelėjusių vakarėjančioj Venecijos aikštėj nuo postamento, ir saulėlaidos spinduliai galbūt nebeprasimuš pro aukštus apmirusių akmeninių namų tarpeklius; sūri jūros banga suduš į uolą, ją sudrebindama, užtikš ant tavo mėgstamiausio mąstytojo veido, siūbtels, blykstels amžinumo viltis, skaudžiai kaip neišsakomas praradimas... Smulkučiai, kiek ambicingi balandžių žingsneliai, jų galvelės dar pakreiptos, dar jie nori lesti. Neišsigąskit, jeigu liesa juodai apsirengusi senutė, nebeatskiriamas tokių aikščių atributas, jums tiesia ranką, leskite, nieko čia baugaus nėra. Tai tik mūsų vaizduotės kūriniai: tos aikštės seniai ištuštėjo, laikas nušniokštė kaip banga, ištikšdama siautulingom, gaiviom jų, didžiųjų, įkvėptųjų, pašauktųjų, mintim - kaip jis juos mylėjo, kaip atidžiai skaitė jų raštus, jų laiškus, prisipažinimus, kokiomis akimis žiūrėjo į jų portretus, kaip jį aitrino jų žodžiai... Tie įkvėpimo protrūkiai, praregėjimo akimirkos, grožio švystelėjimai - jam buvo kaip viltis, kaip pažadas, kaip aukštumos, kurias jis žūt būt turi įveikti.
...Bet vėlgi klausiame: kodėl ta diena, tas laivas, ūkčiojantis upės vagoj, atveriantis vėjuotas platybes?.. Nejaugi nelemtoji draugo mirtis kaip kažkas fatališka tiek laiko slapstėsi jo pasąmonėj, iš atsitiktinių detalių lipdė savo mozaikinį pavidalą, traukė savęsp kaip magnetas, savaip grupavo, kaustė jo būtybę?.. Nejaugi tik tai slypėjo už to garlaiviuko, slypėjo - kaip nutrūkusiam sakiny, perkeltine prasme dvelktelėjusiam žody slypi potekstinė mintis, tikroji sakinio esmė, gyvybė, kraujas, alsavimas, dusinamas frazės sunkumo, logikos, sintaksės formų, kaip kartais luošame kūne dūsta gyvybė (jis vėl pagalvojo - kuprelė...). Jis puikiai suprato, kad visa, kas buvo iki šiol, dabar, šią akimirką, smelkėsi kaip magiška nesuvokta galia, slepianti savo norus, būgštavimus, ketinimus, viltis, skausmą, ir bet kokia iš praeities prikelta detalė prisipildydavo dabartim. Tai buvo ėjimas, smelkimasis, noras apreikšti. Kur ta galia, tas dvasingumas ką paliesdavo, tenai atgydavo kažkas gyva, slėpininga.
Tas išskrudęs paplūdimio dirvonas ties staigiu upės posūkiu, persirengimo būdelių ryškumas, sviedinio dunksėjimas, palei upę einantis keliukas, kuriuo dulkėjo brezentu dengtos mašinos, vėjas, siūbčiojąs nuo baltuojančios rugių kalvos, saulė, jau slystanti vakarop į pievų rūką, ir vėliau, vakare, jos didžiulis atvėsęs diskas, mėnulio diskas, šmėstelėjęs viršum vienišo gluosnio varpomis, rugiagėlėmis ir kūkaliais šiugždančiame rugių lauke - per jį ėjo jie į stotį - visos tos detalės norėjo spiestis dar apie kažką, bet apie ką? Kvietė kažkur toliau, bet kur? Viktoras išsitraukia piniginę, rodo nuotraukas.
- Kaip tau šita? O šita? Generolo duktė... Labai nenorėjo, kad išvažiuočiau. Ji, jos tėvas ir motina. Aš pas juos dažnai ateidavau, kada tik užsigeisdavau - išleisdavo uvalnenijon, kiti kareiviai pykti pradėjo.
- O čia kas? - Juozas tik dabar pamato randą ties kairiuoju petim.
- Buvau susižeidęs. Peiliuku grybštelėjo.
- Tikriausiai ne sargyboje?
- Ne, žinoma, mes ten - aijackau. Ten mergos pačios per tvorą lipa. - Susinėręs ant krūtinės rankas, Viktoras žiūri į upę - vanduo tykus, švelnus srūva pro jų kojas. - Tu, Juozai, matai, dar nežinojai, koks gyvenimas. O uoste kas dėdavosi. Vakarais, būdavo, kai pasiunčia budėti. Ten tokie barakėliai, tai tuose barakėliuose... Būdavo, su sargu susitariam... pastatom vynelio... Aš budėjau prie kalinių, ten yra ir moterų... Stovi, būdavo, bokštely, saulė taip spigina, stepė aplink, stebi, kaip jos siuva po kiemą, o kita, žiūrėk, šūktels: "Ei, saldatik, spustis k nam. Budet veselo..." Tokių smagių ten buvo bobelių. Ir visai jaunučių. O viena tokia graži, nepatikėtum, kur tik eini, vis susiduri su jos akim. Tai iš kertės, tai iš patvorio, ir taip žiūri, taip žiūri, ryte, rodos, ryja tave. Nukaista, būdavo, nuleidžia akis, jeigu kuri šalimais sėdinti šūkteli: "Ei, saldatik!" Gyva nekaltybė. Bet kaip ją kartą viena už plaukų tampė - ten jos dažnai susimuša. "Sterva tu, sako, kai duosiu į..." Gal, Juozai, einam paplaukysim?
Netoliese gerokai įsilinksminusi kompanija pliekė kortomis, šūkčiojo, keikėsi, kliukino iš pinto butelio raudoną vyną; svirduliuodami brido į vandenį, šlapi vartėsi pilkame dirvono smėliūkšty po karklais, spoksojo į krizenančias mergiščias.
- Einam geriau iš čia, - pasakė brolis. - Pas mus toks majoras buvo, tai jis taip įsiusdavo, pamatęs šitokius, kad, rodės... Mat jo duktė vis uoste ir uoste, duodavosi su krovėjais, su visais, paskui atsiduria ligoninėj. "Aš, - sakydavo majoras, - visus tokius..." Bet argi mes čia kalti?.. Kodėl, Juozai, dabar visa taip pigu?
- Kas pigu? - paklausė Juozas, žiūrėdamas, kaip aptukusi apskretusiu chalatu mergina čia pat į kampą sviedžia taros dėžę, vilkdama kojas atneša kitą, vėl sviedžia.
- Jausmai pigūs. Kaip mes gyvenam? Pakikename, pasišaipom... Utgi kad žiaumoja, - parodė į tą merginą, kuri visa buvo vangus tingumas, apatija, ji ir vaikščiojo lyg nesavomis kojomis, paskui ėmė stumdyti kėdes - bet kaip jas stumdė, kaip ji valė stalus! - Neduok dieve gauti tokią žmoną, - pasakė Viktoras. - Kas čia per padaras, aš nežinau, tik ne moteris, ne žmogus, - Viktoro lūpas iškreipė pasidygėjimas.
Tą akimirką jis, žinoma, nenujautė, kad šitokia vangi storašlaunė moteris, ką nors vis žiaumodama, slankios po jo kambarį, badys savo nevalyvumu akis, stumdys baldus, rąžysis, džiaustys neskalbtus vystyklėlius, grūs paseilintą žinduką į pamėlusio nuo rėkimo vaiko burną, ir visa tai bus pašvinkę šlapimu, pienu; sėdės priešais jį nevalyvai, žiūrės nieko nenuvokiančio padaro akimis, mostels vangia ranka, pasitaršys ir taip jau susitaršiusius plaukus, pasakys vangiai: "Jeigu tau taip nepatinka, gali išeiti. Niekas tavęs nelaiko. Atsiteisiu alimentus, pasiimsiu, kas man priklauso, ir eik. O vaikas mano, kaip noriu, taip ir auginsiu... Mažutis... - ir grūs jam į burnytę krūtį, laistys už kaklo pieną, dusins, sūpuos ant tų savo kelių, vynios į šilčiausius apklotus, neleisdama jam nė prisiartinti. - Mano vaikas, kaip noriu, taip ir auginu. Mažutis, susišaldė, vėjelis pertraukė; išeik su savo žaislais! - šauks ant vyro. - Savo mergšėm verčiau nunešk!.."
O dieve! Betgi tai Viktoro motinos apmaudas. Tie apskretę stalai, užversti valgiais, ta netvarka, dvokas, nevalyvumas, kai nebežinoma, nei ko trūksta, nei ką daryti, - tai įprastinė jų namų atmosfera. Nejaugi taip sunku iš savo namų išeiti? Ir nuolat turi kartotis tas pats? Ir tas, kuris įprato prie apmaudo, triukšmo, bildesio, tas, kuris iš tikrųjų nuolat instinktyviai, nesąmoningai visa tai susikuria, pateks į pinkles, į spąstus, priviliotas seno kvapo ar garso, nors sąmoningai siektų... visai ko kito.
- Viską darome lyg nesavomis rankomis, lyg ne sau... Tveriame, griebiame... - Šią akimirką tarp jų tarsi, pralėkė abu juos auginusi moteris; kažką šūkčiodama ir vėsčiodama rankomis. ji nėrė tolyn, galvą iškėlusi.- Tokie mes vienadieniai, tokie... - ir brolis įdėmiai įsižiūrėjo į kažką, teregimą jam vienam.
Turbūt Juozas niekad taip nesidžiaugė, kad turi brolį, taip stipriai nejautė, kokie tvirti saitai juos sieja - šis jausmas buvo kiekviename Viktoro žvilgtelėjime, žody, rankos paspaudime; netikrumo kupini metai buvo jau praeity, ir jie abu galvojo apie savo namus, kuriuose dažnai susitiks.
Akimoju Juozo vaizduotėje susirikiavo ir praplaukė retos susitikimų akimirkos, užsibaigiančios šiltais vasarų pavakariais, kai jie - džiugūs, kiek sužvarbę po bendro darbo ar žūklės - sės už padengto stalo, o aplinkui krykštaus vaikai, ir bus tie pavakariai kupini išsipildymo džiaugsmo, pilnatvės. Ji ir vaikų krykštavime, ir moterų balsuose, visuose daiktuose bei žodžiuose. Ant skardžių ir pušynuose gęstanti šviesa, užkliudžiusi pernokusias, tyliai šiugždančias varpas, atsruvusi tėvų, prosenelių takais, pasiekia jų slenkstį, gula ant stalo, užlieja žaidžiančius vaikus, o iš pritemusios klojimo angos ar nuo tvarto išeina dėdė Konstantas, atskuba per pušynėlius Vizgirdienė, dairosi nuo kalvos Kazimieras, šūkčioja troboje pamotė - visa kaip kitados yra buvę: ir tolimas kultuvės garsas, ir papieviuose, įlomėlėse besitelkią rūkai, ir tylus vandens tekėjimas, ir brastoje prie skalbinių tiltelio svyrantis gluosnis, numintas lauko akmuo prie slenksčio... Stiprus, tyliai visur pulsuojantis susitikimo džiaugsmas vėl visus kvies į trobą prie plazdančio židinio, prie garuojančio vaišių stalo, sukvies ir tuos, kurių galbūt jau nebebus, kurių jau dabar nebėra, visus, lauktus, mylėtus, ilgo ir gero gyvenimo jiems linkėjusius... linkinčius, besidžiaugiančius, dalyvaujančius susitikime ir tuo dalyvavimu viskam suteikiančius amžiną prasmę, grožį, gėrį, nes tik iš viso to gali gimti didelė šventė, tikras džiaugsmas ir tikra meilė, atlaikanti visas negandas. Šituo buvo įsitikinę - be žodžių, galbūt nesuvokdami - tą atsisveikinimo mirksnį, kai jiedu spustelėjo vienas kitam rankas.
Autobusas pajudėjo, ir Juozą apkabino saulė, raudona, vėstanti, slystanti prie balstančiame rugių kalne svyrančio medžio, prie žemės, upių, kelių ir pievų.
Brolis grįžo namo kupinas geriausių ketinimų. Visa ten buvo apleista, visa šaukte šaukėsi jo tvirtų ir darbščių rankų. Kelis mėnesius jis plūkėsi be paliovos. Išvalė pašalius, suremontavo stogus - savo, Konstanto, - rūsį, jį bemat pagavo kaimą užvaldęs karštligiškas skubotumas, kai kone visi panūdo remontuoti savo trobas - kai kurie, beje, jau dairėsi į kylančias gyvenvietes - tempė į jas, ką tik benutverdami naujo.
Juozas retkarčiais ten apsilankydavo. Viktoras buvo stulbinamai panašus į motiną; kaip ir jinai - skubantis, nekantraujantis, pridusęs, atlėkdavo į trobą, trumpam atitrūkęs nuo kokio darbo.
- Valgyt! - šūktels, apsižvalgęs po trobą, - ką čia duodi? Kiaušinienės iškepk!
Motina nebežino, kur lėkti, ką tverti, kaip įsiteikti, tačiau įsakmus sūnaus smarkumas jai patinka. Ji dar ne taip suktųsi, bet čia yra svetimų - Juozas jai visuomet buvo svetimas, - todėl žvilgteli lyg sąmokslininkė į svečią, nusijuokia: visa dedasi, kaip ji norėjo, visi pašaliai ir sandėliukai lūžta gėrybėmis.
Bet štai kas Juozą stebino: karščiuojančios, giliai įdubusios motinos akys grubių bruožų brolio veide, tas pats rankos vėstelėjimas, noras lėkti, skubėti. Juozas negalėdavo nusikratyti įspūdžio, kad jame tūno dvi esybės: vienoje - buvusio, jau matyto gyvenimo atsikartojimas, toks pat sujauktas, kitoje - tai, kas norėtų visa tvarkyti ramiai, gražiai. Stebėdavosi: nejaugi gamta tokia neišranki, nejaugi čia tas pats alkanos, aklos, nepasotinamos gyvybės protrūkis, tas pats godumas, stvėriojimas, bėgiojimas, tas pats pragaištingumas, tie patys jausmo ir minties vingiai? Kaip jam pagelbėti, kaip apsaugoti nuo tų pačių, iš šalies taip gerai regimų pamėklių?
Iš pradžių jis plūkėsi mechaninėse dirbtuvėse, tepaluotuose kiemuose, prie kombainų, traktorių, prie įkaitusių motorų, dulkėse, dusinamas karščio, speigo, tolimųjų reisų autobusais lėkė per pūgą, miegojo sandėliuose, kabinose, glemžte glemžė pinigus ir čia pat juos švaistė kaip žmogus, kažko nenorintis ar neįstengiantis suprasti, pripažinti, kažką esminio ignoruojantis, negirdom nuleidžiantis kiekvieną protingą patarimą, ramesnį žodį.
Sūkuriuojančių pūgų naktyse, lekiant pro šalį žiburiams, viena ranka vikriai sukaliodamas vairą, kita varinėdamas tranzistoriaus rodyklėlę, įbedęs akis į plentą, gaudė estradines melodijas, klausėsi žinių. Sukaitęs, plikinamas saulės, jis išlįsdavo iš po mašinų, keiksnodamas jas, grūsdavosi atbulas pro siaurus bazių vartelius, toks pat nenustygstantis būdavo ir kai gerdavo kur tepaluotame kampelyje su kokiu sargu, su draugeliais... Toks jis būdavo ir susipykęs su savo vangia apatiška žmona. Kas rytą įšokdavo į kabiną ir, trenkęs durelėmis, leisdavosi į kelią. Jis buvo panašus į žmogų, kuris kažką vejasi, kurio kažkas nuolat laukia, skubina, nė akimirką neduodamas atvangos. Bet galbūt vijosi ne jis, o jį kažkas vijosi?..
O motina vis lakstė po kiemą, netverdama kaily, mosčiojo čia į vieną pašalį, čia į kitą - čia reikia pataisyti... O šitą kur dėsime? Čia... Ji atsikvietė nesantuokinę dukterį - tegu žmonės galvoja, ką nori, kas jai, - ir ši raumeninga, stambi merga, išslinkusi paryčiais į kiemą, rąžydamasi ir žiovaudama, sakydavo: dar anksti ir vėl slinkdavo į daržinėlę, kur miegodavo jos bernas, šlubas, sutraukta ranka... Šit jis sėdi užstalėje, taršo ranka plaukus ir žvilgčioja paraudusiomis akimis. "Gal vaisiuko turi, būtų gerai", - sako būsimai sužadėtinei. Motina, lėkusi su ąsočiu iš virtuvės, stabteli kaip įbesta, stato ąsotį rūgusio pieno, atgal lekia, vėsčiodama ranka, į kiemą - eikit, eikit! Kur tai matyta: jau nudžiūvo rasa, tiek darbų laukia, o jie... Eikit, eikit. Šitaip plikina saulė, šitaip čirškia žiogai, o karvių maurojimas, kiaulės žviegia, telyčią reikia vesti pagirdyti, ut Vizgirda jau sugrįžo iš pieninės, Konstantas pusę sklypelio nurėžė - eikit, eikit!
Baltos varpos siūbteli į jų langą, obelys sumosikuoja šakom, nebežinodamos, kur slėptis, laksto vištos, baubia veršelis... Per išskrudusią dirvą, per molio kalvas, per akmenis ji lekia ir lekia.
