lt
[5]
Tą patį buvo galima pastebėti visose sferose, dailėje, poezijoje, o vienas bene impozantiškiausias to meto poetas atsitokėjęs vėliau ne be ironijos prisipažins, kad jį bei kai kuriuos kitus jo kartos poetus pažadino kudakavimas vištos, snūdžią vidurvasario popiečio valandą padėjusios kiaušinį, - nuo to viskas ir prasidėjo. Kas gi ten atsitiko, juokavo poetas, o čia dar išgirdau, kaip kvaksi perekšlė, dar ten šaukia gaidys... Taip ir mes - kaip viščiukai subėgome, išgirdę vištos kudakavimą. Tai buvo bene iškalbingiausia, taikliausia metafora, nors ir daug kas rimtesnio: staiga pakirdo senas instinktas, gaudantis senus kvapus, garsus, uostinėjantis, ieškantis, beveik aiškiaregiškas, vienam kitam sukeliantis kone transą, kai, sakoma, gali išvysti protėvių vėles...
Stengdamiesi vieni kitus pralenkti atminties detalių tikslumu, jie dalindavosi vaikystės įspūdžiais, ir jeigu kuriam pavykdavo iš gilumos, iš metų gūdumo, iš tos visuotinai vardijamos gausybės išgriebti vieną kitą specifinę, dar nepaminėtą tos būties detalę, žodį, vardą... Bendrabučiuose tik ir girdėdavai: "O šitai kaip pas jus vadindavosi? Taip ar buvo? O... o... Kaipgi aš buvau užmiršęs... nepasakiau? Va, apie ką jums papasakosiu. Kaip pas mus... tėvas augindavo taboką, kaip laistydavo patošu, kaip džiovindavo, kaip aš pjaustydavau, kaip kvepėdavo..."
Kvapas, kvapas - to meto kvapas toks aštrus, saulėtas, geras, graudus, džiugus, svaiginantis, kvapas nuo tabokos lysvės, nuo raudonuojančio sunykusiom uogom serbentėlio, vėjuotas, saulėtas smėlio, molio, kimsų kvapas, koksagizo, pienių kvapai, usnių ir dulkių kvapas, dvelktelėjęs nuo agrastų, nuo galulaukės šermukšnio, žaliuokių kvapas, laukinių obuoliukų, šalnos, žalių stogo velėnų, ką tik iškeptų lepeškių... Jo buvo sklidini eilėraščiai, drobės, daiktai, kur tik jis nenuvesdavo, ko neprimindavo; užmirštas kvapas, žodis, garsas, tartis, jų pažadintas vaizdas.
Apniktas meilės kančių, klydinėjantis filosofinės išminties labirintais, ieškantis visa gydančio, sustiprinančio akmens Juozas to beveik nė nepastebėjo. Čia, labirintų vienumoj, laikas stingo, būtis čia buvo tvari, amžina, ta pati, besikartojanti, iš jos manė lengvai įsiliesiąs į gyvenimą, staiga tapusį tokį spalvingą. Tai, į ką veržėsi dauguma, jam buvo antraeiliai dalykai, žaislai, spalvingi karnavaliniai drabužiai, estradinės naujovės, pigūs triukai, kurių vėliau ar anksčiau išsižadės sėslus gajumas, sveikas konservatyvumas.
Vis dėlto visai ne prie neapčiuopiamų, vidinio pobūdžio, dvasinių, taigi - nepasveriamų, o prie išorinių, regimų, pačiupinėjamų, naudingų, patogių materialinių vertybių dauguma pasuko nedvejodama, nes jos žmogų gali ir sušildyti, ir pasotinti, ir pamaitinti, ir suteikti valdžią. Kaimo žmonės irgi nebuvo išimtis. Į jų parduotuves ėmė plūsti sintetiniai, plastmasiniai daiktai, skalbimo mašinos, šaldytuvai, televizoriai ir kitokie, dar brangesni.
Šit Užpelkių Rozalija parsinešė plastmasinį indelį, Konstantienė pamatė lakant iš jo katę, išsiteiravo, kur pirko, kiek mokėjo, ir netrukus jos katė jau lakė iš tokio pat indelio, į kitą Konstantas įmerkė teptuką. Kristupienė prisipirko plastmasinių lėkščių, iš kurių lesino vištas, - vieną iš jos išprašė ir Vizgirdienė; ji įsigijo ir plastmasinį kibirą, iš plastmasės bandė penėti paršus, ketino į ją pilti grūdus, bet sulaikė mintis: o gal negerai, suges?.. Šitaip pamažu iš užpelkiečių trobų ėmė keliauti visa, kas sunku, rūdija, dūžta. Iš lėto įsigalintis kolektyvinis godus lengvatų, naudos, patogumo instinktas ėmė darbuotis įnirtingai. "O čia kas? O šitas kam, kiek kainuoja? Ką čia atvežė? Ką dar žada atvežti?" - klausinėjo prie prekystalių besigrūdančios moterėlės, įtemptai žiūrėdamos į lentynas, hipnotizuojamos naujų daiktų žvilgesio, išsiklausinėjančios, zujančios, uostinėjančios tarsi paralyžiuotos, tarsi kokios stebukligės ištiktos; per jų pirštus, suskeldėjusius, sudiržusius, jau slydo nailonas, perlonas. Jos jauninosi, dėjosi dantų protezus; vyrai platino langus, dengė stogus ruberoidu, šiferiu. Visi siūbtelėjo pirmyn! Reikia televizoriaus, reikia... Visko jiems reikia, ką tik atveža - tas gerai...
Vizgirda timpčiojo kelnes, raukėsi: kur, kaip pasiduoti ir jam su visais, kas čia, po velniais, darosi: kukurūzai, vešlūs rugiai siūruoja čia pat, prie jo slenksčio, atvilnija iš kalno, kur nė smilgelės neaugdavo; akmenys iškeliavo iš laukų, dingo molio, žvyro lopeliai. "Vasarojus liula, net suvirtęs", - Konstantas neišmanė, su kuo visa tai palyginti; jo veidas dar labiau suklusęs, dar labiau išsitempęs, lyg būtų nuo ko gavęs per ausį; brolvaikis Algimantas visas tepaluotas išlenda iš po "Moskvičiaus" ("Pirksiu naują"), jo berniūkštis graužia kukurūzo burbuolę, net sultys trykšta, du jo piršteliai buvo suaugę, bet gydytojas padarė operaciją. "Dabar kad lupa burvolės lukštus piršteliais, kad lupa..." - sako Konstantienė - ji irgi įsidėjo dantų protezus, net auksinio nepagailėjo; brolis Kazimieras ūsus papūtęs sukaliojasi po laukus: "Utgi, pažiūrėk, kaip auga, o Kemėšiaus kalnely kokie javai, o prie Rėzos, ir nebe tas senas nučiulptas kandiklis jo burnoj, o kvapni cigaretė (taboką sodindavom ant šūdų...)"; ploni balti marškiniai plazda lengvam vasaros vėjy. Išsiima žvilgančią papirosinę, viršelis atšoka mygtukėlį paspaudus, spragteli uždarant: "Čia, bracia"... Viktorėlis laksto mopedu po laukus, dabar įsigijo motociklą - tik saugokis. Visi pašaliai užversti ratais, motorais, ruberoidais, plytomis, apgadintais, įskeltais šiferio lakštais.
"Nusipirktum mopedą, - sako vyrui Vizgirdienė, - ir vežiotumei pieną". - "Išdūks, žmonės visiškai išdūks". Anądien miestely matė tokį vaikėzą. "Barzda va šitokia - kaip popo. Sėdi ir spokso į mane lyg ką pavogęs, ai, bracia, ir niekas jam nieko nesako, išsikėtojęs, ant kelnių lopai, o batai... ne batai - klumpės, ir dar be kojinių, o po kaklu lenciūgėlis, maniau, koks ubagas, bet ne: žiūriu, laikrodėlis blizga, odinį portfelį turi, knygą išsiėmė, o ten boba nuoga nupaišyta, nuoga, visiškai, tik šitą vietą uždėjus, skaito, o ką žino, kas sėdi šalia - gal kunigas? Kiek sarmatos, aplinkui moterys, prie manęs stovi mokytoja, o jis..."
Kabina iš palėpės dalgį, iškala, išpusto, čiupinėja ašmenis pirštais, išbando kiemo žolėj - eis kaip per sviestą, - tačiau, dar nespėjus jam įbristi į žolę, girdi, kaip Kainorytės berniokas šaukia nuo pjaunamosios: "Puslitrį pastatyk, raz dva - ir gatava". Prie versmelės, jo "kolionijoj", buvo šitoks akmuo - per tris keturis sieksnius į žemę susmigęs, Algis atvažiavo su traktorium, ir nebėr - išvilko. "Eik pažiūrėk, kokia duobė, kaip bulvių". - "Aš jiems rėkiu, sakau: ženklas ant šito akmens yra, žaibo jis trenktas, bet jie nė negirdi, šitaip burzgia, prieinu artėliau, ženklas, sakau... O visi stovi aplinkui akmenį, juokiasi. "Suk jį griausmas, tą ženklą", - švebeldžiuoja Algis, ir kad šoks tas traktorius - anksčiau dantį būdavo sunkiau ištraukti; įvilko pakrūmėn, alksnius nubrozdijo, ot, tai ženklas... O vanduo senka. Visur upė baigia maurais užaugti, per brastą, būdavo, brendi, kelnes reikėdavo mautis, o dabar - va tiek, iki kelių; ir žolė pievoj kita, nyksta pienės, o kiek būdavo purienų paversmėj, kartą net dešimt gandrų varliaujant mačiau, o dabar pamatyk bent vieną; mūsų liūnelis sausas, anksčiau, būdavo, linus merkiam, karosų senelis prileisdavo..."
Net Liudvikienės veidas giedresnis, net Kaziūnės. Apie sūnų ar dukteris paklausta, suka paraudusias nuo dūmų akis, kaista, tampo skarelės kutą, šilkas dengia jos pečių liesumą, teikia veidui skaistumo ("Kurgi - šitokia spalva ryški", - pastebėjo Vizgirdienė), šniaukroja nosimi - kurgi, šitokius žentus gavo, o Feliksas mašinėlę turi, ir Dravakolas žada, kurgi, šitiek gamykloje jie uždirba, tokius balius ištaiso, tik užkliudyk kurį vaiką, ai ai, kaip ims rėkti: mano Anciūtė, mano Feliksiukas; dvynių Napaliuko ir Raselytės, gulinčių po žemėmis, gal nė nebeprisimena. O anksčiau, dar kai skurde gyveno, būdavo, vis aimanuoja: "Dieve, dieve, jeigu aš juos turėčiau, kaip mylėčiau, o tu juos taip anksti pasiėmei, dieve, dieve. Ką tik darau, kur tik einu, ir jie iš paskos, lekia painiodamiesi žolėse, sukaliojasi aplink krosnį - taip ilgai be jų apsiprasti negalėjau; visi valgo prie stalo susėdę, o aš dar du bliūdelius nešu... Raselė... Rytais, būdavo, kai per pievas einu, tai tos rasos... O kartą toks skausmas suėmė, atsisėdau, akmenį glostau, toks apvalus kaip vaiko galvelė, o rasos kad žiba, kad tviska, ir dalgiai džinkšt džinkšt per žolę, net per visą nueina... Bet ką darysi, pasikeliu, einu, bet vis kaip nesavom kojom, kaip varoma..."
Lyg didelį lobį aptikę, visi pritilo, plušėjo fermose, laukuose. Juozas ten pasijusdavo atliekamas. "Vis dar mokaisi? Kiekgi gausi pabaigęs?" Niekuo jiems pasigirti negalėjo. Užtat su kokia viltimi ir prislopintu skausmu važiuodavo iš čia, iš miesto, jausdamas, kaip nebesugrįžtamai tolsta nuo savo namų, giminės, išsimėčiusios miesteliuose ir kaimuose.
Kas ten bežino, ko jis siekia, kas jam brangu? Jie visi - ir sesuo - jau gyveno pasiturimai, o jis dar neturėjo nieko. Kaip jam tada reikėjo, kad kas nors iš saviškių būtų šalia, matytų jį, suprastų, galbūt net sektų jo pėdomis. Kas gi kitas, jei ne Viktoras? Praradęs Viktorą, praras ir savo namus, bus visai giminei prarastas, ypač jeigu šioje kovoje jam nepasiseks, jeigu jį čia ištiktų nesėkmė, jeigu... Ar maža kas čia jį gali ištikti. Neteks Stelos, kerštaudamas galbūt mes institutą, kaip kitados metė ant skiedryno nukapotais galais slides... Bet ką jis pagąsdins, kam jis čia galvoj, kas toliau? Jau spėjo įsitikinti: gali inkšti iš skausmo, mirti iš nevilties, trainiotis ir šlaistytis, kur nori, - niekas prie tavęs neprieis, nepaklaus, kas tau yra, niekam neišsakysi gėlos.
Viktorėlis! Viktorėlis jam buvo kaip išsigelbėjimas, kaip blausi pergalės nuojauta, kaip vyturiuko daina virš nostalgiškai jo besiilginčių arimų, ir jeigu pamotė, jeigu jie leistų čia atvažiuoti Viktorėliui, tai būtų įrodymas, kad jie tiki juo, patiki Viktorėlį jo globai, vadinasi, tiki ir tuo, kad jis teisingam kely, nors nemoka išspausti pinigo. Tik Vizgirda kartais dar pasakydavo: "Jis turi pašaukimą, vieną savo kelią, vis vien savo pasieks".
Praėjo dar kiek laiko, ir ten kažkokiu būdu pasklido gandai, kad jis girtuokliaująs, baigtas, žuvęs. "Nieko iš jo nebebus, valkatėlis", - pasakys Vizgirdienė, ir triumfuos, plasnos rankomis pamotė - argi ji nesakiusi, argi be reikalo ant jo rėkusi? Utgi anądien atvažiavo, bateliai kiauri, kelnės apšiurusios, o lagaminėlyje knygos... Visi jie lyg kurti tapo pasisotinę, prisipirkę daiktų, kurių didėjanti gausybė žadino dar stipresnį, nepasotinamą norą. Kaip greitai jie užmiršo tai, ko jį mokė! ("Svarbiausia mokslas, išmintis, dora", - Vizgirdų, Konstantų žodžiai.)
Bet argi ne tuo jis gyveno čia, skursdamas, nieko nepaisydamas?
Tačiau ir Viktorėlis slydo iš rankų: tiesa, Viktorėlis niekada nebuvo su juo, net tą vakarą. Juozas jau tada galėjo pastebėti, kaip Viktorėlio akelės skvarbo knygas ir nuo to žiūrėjimo jos tarsi pagelsta, nusėda dulkėmis.
- Oho! - pakilnojo sunkų žodyną. - Visas pūdas. Tavo? Kam gi ją pirkai? Kiek kainuoja? Ai jackau, dvidešimt rublių! - ir pažiūrėjo į Juozo batus, į kelnes išdubusiais keliais.
Vis dėlto Juozui pavyko atsivilioti Viktorėlį į miestą, įkalbėti, kad stotų į technikumą. "Paskui žiūrėsim... paskui, žinoma, institutas..." - pagalvojo Juozas, kai po ilgų dvejonių Viktoras įteikė dokumentus.
Štai jis ką tik priimtas glaustosi technikumo koridoriuje prie sienų.
- Juozai, pabūk, tuoj mane pakvies, kur nors nueisim.
Toks mielas, toks savas tas sutrikęs, akimis jo ieškantis vaikas. Jis nori būti jam tėvu, globoti, saugoti nuo kažko gąsdinančio, keliančio nerimą, pakirstančio pavakariais, kai gelsvi spinduliai šliaužia pilkomis, grublėtomis sienomis, užlieja tarpuvartes, laiptines... Juozas prisimena, koks vienišas buvo šiame mieste pirmosiomis dienomis - brolis to nejaus - tą pirmąjį rudenį...
Šit jis ištuštėjusio technikumo bendrabučio kambary...
- Mane išrinko seniūnu, - sako taisydamas draugų lovas.
Švelnus ir tylus spalio vakaras, pro platų langą matyti: vakaruose virš gelstelėjusių priemiesčio kalvų kyla didžiulis blyškus mėnuo, ir prietemose driekiasi balta kelio juosta, vedanti į namus, ten, kur rankomis išpurenti bulvienų lopeliai, kur per žemėtus slenksčius su pilnais gėrybių krepšiais žengia ruduo.
Juozas ir pats gerai pažino tuos netikrumo kupinus šventadieninius vakarus bendrabutyje, kai koridoriai ir kambariai staiga ištuštėja, kai visi išsiskirsto kur kas ir viršum dar žalių miesto kalvų pirma laiko pateka pilnatis, sakytumei sutelkusi savyje šiltų vasaros naktų gaivumą, bet jau alsuojanti vėsa plynų ražienų, išgeltusių miškų ir baltųjų gruodo kelių nykumu... Ta šviesa siurbte siurbiasi į kiekvieną žemės daubelę, gaubia alyvų krūmus kalvoje, sruvena virš užžėlusių pamatinių akmenų, ryškiai iškerpa lapų šešėlius ant baltos būsimojo gruodo plynumos. Ir kelias kelias, baltas - per slėnius, kalveles, pro ežeriūkščius, miestelius, pro šiltas bulvienas, pilkas sodybas, į šiaurę, į tavo namus, kurių jau nebeturėsi, kur niekas tavęs nebelaukia.
Kiek sykių vaikystėje Juozą užklupdavo tokie vakarai nurankiojant paskutines bulves ar stovint prie vežimo, basomis kojomis jaučiant ūmai atvėsusios žemės drėgmę, kiek tokiais pavakariais, kai ruduo su vaisiais ir daržovėmis žengia per žemėtus slenksčius tų, kurie per vasarą lenkė nugaras, jame pakirdęs senas instinktas ragindavo namo... namo.
Tik įsiklausykime, aiškino Juozas kartą savo draugams, kaip lengva šaukti šį žodį, koks aidus jo paskutinis garsas, jis tarsi apglėbia šiluma, uždaro namų jaukumoj, prie stalo, prie apvalių lėkščių su pienu... Šiam žodžiui neatsispirsi, jis turi slėpiningą galią sužadinti visą namų... motinos meilės švelnumą. Šis žodis netinka paprastam sakiny, jis - vakaro šauksme, virš kiemo, virš kalvos, šauksme, pridėjus rankas prie lūpų.
Kitoje bendrabučio pusėje bubsi kamuolys.
- O namų ar nepasiilgai?
Kurgi jis nepasiilgs - kaip sugautas, kiekvieną savaitgalį važiuoja.
- Važiuosiu ir rytoj.
- O aš norėjau tave nuvesti į kilnojamą žvėryną.
- Darbo yr. Be manęs niekas nepadarys. Laikas bulvieną nuarti, stogą sulopyti, ant šieno užlyja.
- Kaip dėdė?
- Sveikas. Kruta.
Šit jis ankstyvą rytą iki pusės išsirengęs trinasi šaltu vandeniu, nešinas rankšluosčiu, muiline, eina į savo kambarį, o aplinkui bundančio bendrabučio bruzdesys, skuba; štai jo knygos, logaritminė liniuotė, lagaminas, jo pavardė ant durų; šit jis braižo budėjimo grafiką; sukaitęs grįžta iš tinklinio aikštelės... Visa, kuo dabar gyvena, kas supa brolį, Juozui taip pažįstama, sava, jis taip pat braižė budėjimo grafikus, šitaip turškėsi po kranu grįžęs iš tinklinio aikštelės, šitaip šūkčiojo draugams, praeinantiems koridoriumi, greitu žingsneliu lipo laiptais, žvilgčiojo į vokus, išdėliotus ant budinčiojo staliuko, užkandžiavo bufete sardelėmis, mišraine. Ir jis tarsi ragina, skubina brolį, norėtų, kad jis lakstytų po koridorius, kad visa čia jam patiktų, būtų miela. Dar nuves pas pažįstamą bokso trenerį, į plaukymo baseiną, į muziejus. O kiek čia daug visko, kuo brolį galima sugundyti. Jis nė pastebėti nenori, kad brolis čia lyg nesavas, kaip jis lėtai, nutęsdamas taria žodžius, o galva palenkta, akys nudelbtos, delnu glosto palangę, valo dulkes, lupinėja kažką, krapšto; iš jo tegirdi:
- Kad ne... nežinau... gal pažiūrėsiu...
Prašo, kad brolis jam skambintų - svarbiausia, kad čia nepasijustų vienišas, kad nedūlinėtų gatvėmis svetimas, gėlos prislėgtas, kad... Pats skambina jam į bendrabutį, kone kas savaitę apsilanko, parūpino skaitytojo bilietą į instituto biblioteką...
Vėlyvais rudenio pavakariais, kai skaitykla ima tuštėti, kai ir čia, kur Juozas visą dieną prasėdėjo užsivertęs knygomis, liaujasi bruzdesys ir stojusioje tyloje girdėti, kaip įtemptai burzgia elektra ilguose neono stikleliuose, kai priešais sėdįs didžiulis gipsinis mūsų kalbos tėvas dar labiau palinksta prie knygos, padėtos ant kelių, ir tarsi pasitaiso smunkantį nuo pečių drabužį, pasinerdamas į tą knygą, kai paskutinė mergaitė deda į lentyną žurnalus, kai budinčioji skelbia: "Uždarome!", o visą vakarą burzgusios palubėje šviesos sumirksi, suraudonuoja, čia gesdamos, čia vėl užsižiebdamos, jis žino, kad ant laiptų ar prie rūbinės išvys belaukiantį brolį, ir jie kartu eis tuštėjančiomis gatvėmis, siūbčiojant už tarpuvarčių vėjui, brazdant plikoms liepų šakoms, eis pro vitrinas, kur išdėliota avalynė, medžiagų rietimai, pro kioską, pro kavinę... Paskui išsivirs arbatos, ir abu sėdės palinkę prie stalinės lempos - drėgniems, lijundras nešantiems rudenio vėjams stūgaujant, daužantis į langą, iš palkšvų rudenio ūkanų plykčiojant milžiniškai žiburių vėduoklei, virš kurios tokia šalta, išdidi, nutvieksta prožektorių, stovi pilis. Juozas aiškins broliui uždavinius, mokys, kaip reikia naudotis logaritmine liniuote; paskui jie dar apie šį bei tą pasišnekės, galbūt net paskaitys tą pačią knygą. Bet štai jų kambaryje stoja tyla, tik ūžauja virdulys, kurį Viktoras atsivežė iš kaimo, tik tamsoje žiburiuoja miestas...
Vėjas pučia priešpriešiais, plėšia drabužius, dygios ledų adatėlės caksi į veidą, į odinę brolio striukę, juoda asfalto juosta, aukšti, tarsi kiparisai į viršų smengantys medžiai, jų plikų šakų barškėjimas. Paskubomis per aikštę su paminklu laiptais žemyn - šitaip vieną vakarą Juozas lydėjo savo brolį į autobusų stotį, ten, kur jo laukė motina, šiltas namų žiburys, pamėgtieji darbai, motorai, mašinos.
Kaip jis to nenumatė anksčiau, kaip jis negirdėjo tų nevilties, nerimo gaidų, kai vakarais išgirsdavo ragelyje brolio balsą, gožiamą iš grojimo automatų sklindančios muzikos, gatvių triukšmo, kaip jis negirdėjo jame spengiančio nejaukaus vienišumo?..
Štai jis - tarsi liūdna jo praeities šmėkla - apsirengęs Juozo palteliu, laukia ant kampo, glaustosi prie sienų; po pažastimi apšiuręs portfelis, prikimštas kitados Juozo skaitytų knygų, iš kurių, žinoma, nė vienos neskaitė. Jis jau spėjo praleisti daug pamokų, jau turi dvejetų...
- Man nereikėjo stoti, būčiau geriau ten pasilikęs, - šnirpščioja nosimi. Gyva paties Juozo praeitis, kuriai norėtų atiduoti viską, ko jam pačiam taip stigo. Bet kaip?
Vieną tvankią vasaros dieną Juozas vedžiojo Viktorėlį po institutą - gal paskui jis dar baigs ir institutą? - rodė jam auditorijas, laboratorijas, - buvo kiek apsimestinai gyvas, džiugus, gyrė studentiško gyvenimo privalumus, ir vis tiek visur, iš visų kerčių šmėsčiojo jo paties praeitis, sutrikusi, kupina nepasitikėjimo, veltui ją bandė užgožti, nustelbti entuziastingais šūkčiojimais - ji visur badė akis.
...Štai jis, apšiurusiu išaugtiniu švarkeliu, nukleiptais bateliais, pasispaudęs po pažastimi knygas, spūdina pro žilą knerptanosę sargę, mezgančią kampe po sieniniu laikrodžiu: žila geraširdė senutė, kuri jau seniai įsidėmėjo šitą pernelyg stropų studentą, dabar dedantį ant staliuko auditorijos raktą, dirsteli į jį pro akinių viršų, nori prašnekinti, pagirti už stropumą, papasakoti apie anūką, kurio prie knygų nė lazda neprivarysi; ji dar norėtų pasakyti, kad jis atrodo išvargęs ir kad reikia kasdien valgyti sriubos, nes suges skrandis... Juozas padeda raktą ir puola išdilusiais laiptais. Senutė ištempia akis - gal ji norėjo pamatyti, koks jo švarkelis, kaip styro iš trumpų rankovių rankos, kokios jos gremėzdiškos, kokie nudilę batų kulnai? O knygos? Kam jis tokias knygas skaito, jokios mokymo programos jo neverčia tokias knygas skaityti, jas skaito tik diplomantai, aspirantai, dėstytojai. Kurgi jis lenda, ko nori šis vaikis, pirmakursėlis, tebedūstantis paauglystės tvaike, ant kurio galvos bet kurią akimirką gali pasipilti pamotės prakeiksmai? Ten, po laikrodžiu, mezga ne kas kita, o pamotė, todėl ir spūdina pro ją vogčiomis, slėpdamas tas knygas, garmėte nugarma nuzulintais laiptais - tarsi ši moteris turėtų į jį kokių teisių; štai jis mindžikuoja prie dekano durų, grūdasi prie kasos langelio, godžiai traukdamas cigaretę, žvilgčioja į merginas... Taip, jis buvo per kruopštus, per daug atidus viskam, susitelkęs, per ilgai po dideliu senoviškos lempos gaubtu išsėdėdavo profesorių skaitykloje priešais pliką sulinkusį seneliuką, plaikstantį manuskriptų lapus. Taip, čia pas jį atkaukšėdavo Stela, dvelkteldama brangiais kvepalais, imdavo smalsauti, pasakydavo ką nors įgeliančio, užgaulaus; išlėkdavo, sukėlusi vidinę sumaištį. Kur ji buvo? Ką reiškia ta jos užuomina? Tas juokas? Tos smulkios raukšlelės pamėlusiuose paakiuose? Sukilusio įtarumo akys tik ir ieško, ką būtų galima įdėmiai patyrinėti... Kadangi Stelos nebėr, susiranda seną žemėlapį, su vos įskaitomomis datomis - o kas čia įvyko, kada? Išsitraukia seną nuzulintą monetą ("Niekad tu manim netikėk"), eina prie stendų, kur akmeniniai kirvukai, griaučiai, pasiverčia ne mūsų laikų herojumi. Va ten, kur sumestos senos dekoracijos ir baldai, kartą ji šnibždėjosi su Rimgaudu... Bet argi tikrai ji? Įsitikinsiu! Ką man dabar paskaityti? Gal šitą - "Meilužių laiškai", o gal "Kurtizanių spindesys ir skurdas"? Ta iš gatvių sklindanti muzika per čaiži. Geriau šitą. "Pasaulis kaip valia ir įsivaizdavimas". Taip! Nieko nėr. Visa egzistuoja tik mūsų sąmonėje ir vaizduotėje. Taip! Kuo gi ji ypatinga? Kuo ji geresnė už kitas? Fikcija. Visa vien fikcija. Šviesa, atsimušusi nuo šukės. Židinys. Algoritmas. Na, o šitas kryžiažodis, gerai, išspręsime. O šita miglota mintis, grimztanti, besislepianti, kaip jai surasti atitikmenų, kaip įžiūrėti jos kontūrus, užsibaigiančius punktyrine linija?
Leidžiasi laiptais... Cak cak kulniukai - štai kodėl jo akis prikausto pastraipa, užsibaigianti daugtaškiu, o už jo tarsi žėruoja bedugnė, ir štai jis jau tyrinėja... (cak cak mašinėlė už sienos) žuvų griaučius. Žuvys bedugnėje... Atrodo, net ne žuvys ten buvo, o jų siluetai, didžiuliai, milžiniški.
Jo gėla, pavydas ir neviltis spengė laboratorijų tyloje, sustingęs jis stovėdavo priešais formulių išmargintą lentą, priešais aukštas knygų lentynas, anatomijos kabinetuose priešais žmonių ir gyvūnų griaučius, ji šnypštė kolbose, vertėsi pilkšvais dūmų debesėliais, pliūpčiojo žalsvomis ugnelėmis.
Vienišas iki vėlyvo vakaro jis tūnodavo skaitykloje.
- Argi čia gyvenimas? - kartą pratarė Viktoras.
- Taip, gyvenimas.
...Gyvenimas baltoj neonų tyloj, girgždant parketui, veidrodžių atspindy, kas dieną kopiant ir leidžiantis tais pačiais laiptais. Ką čia darai, ko čia tūnai? Gyvenimą tu pavertei samprotavimais ir dar nori, kad tave garbintų, atidžiai klausytųsi, ką tu sakai. Tu jau visiems nusibodęs, apšiuręs, ką tu gali duoti kitiems? Kur tu juos gali vesti? Budintis, tykantis, nuolat suklusęs kokiam pastebėjimui, sentencijai, lauki, kol šmėstels koks siluetas, tikriausiai moters, - kuriam suteiksi magišką minties pavidalą, besoti, besoti!.. Tas lytėjimas mintimis, tas lyginimas, naršymas, grupavimas, seikėjimas, tie neapčiuopiami kiekybės ir kokybės matai, metaforos, geidžiančios tapti formulėmis, tas vienų reiškinių gretinimas su kitais. Ko tu vis ieškai? Tau aktualios žodžių sukurtos fikcijos. Vargas, jeigu kam norą gyventi, veikti. liesti pakeitė noras pažinti, jeigu jo meilė, ištikimybė plazda atsieta, atitrūkusi, kamuojama begalinio tyrumo, tobulybės alkio, nes daugeliu atvejų tobulybės alkis yra aistros alkis. Kodėl tau visuomet reikėjo kažko daugiau nei kitiems? Kur tave veda tas kelias? Ką reiškia tas išskirtumo jausmas, tos patetiškos, iškilmingos, triumfo, pilnatvės, tobulumo akimirkos - tas tavųjų valandų medus?
Brolis išvažiavo lietingą vėlyvo rudens vakarą.
- Išvažiuoju, - toks buvo pirmas Viktoro žodis, kai sykį vakare Juozas priėjo prie telefono. Brolis jau, matyt, buvo bepadedąs ragelį, bet jis šūktelėjo:
- Nekvailiok! Ne, ne, palauk, palauk.
- Aš jau ir dokumentus atsiėmiau, ir patalynę atidaviau.
Užsimetęs lietpaltį, Juozas leidosi pavymui. Praėjo pro konditerijos veidrodinę sieną - čia kas rytą išgerdavo puodelį kavos (konditerijos grindys išklotos juodais šachmatiniais kvadratėliais), praėjo pro plačius skaityklos langus, pro mėgstamas kavinukes, bendrabučius - apšviestuose languose šmėsčiojo lovas klojančios merginos, praėjo pro treniruočių, sporto sales, kur vaikinai kilnojo štangą, žaidė krepšinį, praėjo pro skverą, kur kitados susitikdavo su Stela. Dar vaikas Viktoras dažnai atvažiuodavo į šį miestą. O kai ėmė čia mokytis, kiek atlyžo skaudus atokumo ir vienišumo jausmas: Juozas turėjo kuo rūpintis, globoti. Ir štai brolis patekom lekia į stotį, ir visose gatvėse visur atsiveria tuštuma...
Brolis stovėjo gatvės kampe prie restorano, nušviestas neonų. Ten, pypčiojant mašinoms ir pro atvirą langą čaižiai spiegiant muzikai, Juozas užsipuolė Viktorą. Ką, motina prikalbėjo? Atsipeikėk. Tačiau brolis gręžėsi į šalį. Stovėjo su apšiurusiu lagaminėliu, kuriame ir jam atveždavo dešrų, skilandžio, sūrio. Pasistatęs išaugtinės sintetinės striukės apykaklę, nužvarbusiomis rankomis, jis glaudėsi prie afišų stulpo, suko veidą.
- Eime, - tarė griežtai, - pašnekėsime prie kavos. Pasitarsime. Taip negalima! - Atkišo cigarečių pakelį.
- Ne, - pasakė brolis, - nerūkau. Ne, ne, neisiu! - spyrėsi kavinės tarpdury. - Autobusas išvažiuos.
- Suk jį velniai.
- Aš turiu bilietą.
- Duok!
- Ne, ne, važiuosiu. Eik, jeigu nori, išgersi, aš važiuoju, - ir patraukė nulytomis gatvėmis.
- Dar ne vėlu, apsigalvok, - pasivijęs įkalbinėjo Juozas, šnairuodamas | nulytą išsišovusiais skruostikauliais brolio veidą.
- Ne.
- Ką tu ten veiksi?
- Dirbsiu.
- Ką?! - šūktelėjo jis prieš vėją. Brolis ėmė vardyti, kas ten dar nepadaryta. - Kas tave veja? Kas tavęs laukia?
- Motina. Tu gal pamiršai motiną, - dar labiau paspartino žingsnį Viktoras.
- Ji puikiausiai pragyvena ir be tavęs. Sakyk - tingi... mokytis...
- Ai, Juozai, geriau nekalbėkim.
Po kiek laiko Viktoras atvažiuos su storapadžiais batais, džinsinėm kelnėm.
- Šituo švarkeliu velkiesi? Dėdė Konstantas juo nesivilktų! - po metų pasakys Juozui ir brukte bruks kvapnią šlamančią šimtarublinę.
"Nieko jis ten neturi", - pasakos parvažiavęs namo, už valgiais apkrauto stalo, o akys taps didelės. "Eik jau! - nusistebės pamotė, vildamasi išgirsti daugiau. - Tai sakai, nieko, vienerias kelnes, švarkelį, o jackau! - suplos rankomis. - Valgyk, Viktorėli, valgyk, tepk sviesto, imk sūrio, dešros... Gal kiaušinį... ten galėjai badu numirti", - ragins, žiūrėdama į jo vyriškėjančius veido bruožus, apdaužytus kumščius, pajuodusius nuo tepalo: ji jau turi namuose vyrą, kuris ir malką perskels, ir stogą užlopys, ir duris sutaisys - jau dabar kerta kaip grįžęs iš laukų ar mėšlą mėžęs. Negali atsižiūrėti, atsigėrėti Viktorėliu jos akys: tai ne Juozas, rankos prie darbo tiesiog limpa, tik ir ieško, ko nusitverti - duokš, kelk, trauk, ką man reiškia, ras, dva. Jis ir rūsį įrengs, pastatys daržinę, padarys cementinius laiptus, prieangį, trobos sienas sutvirtins, išmuš tapetais, įves elektrą, iškas šulinį, priveš malkų, statybinių medžiagų, užvers visus pašalius gėrybėmis. Ji tik lakstys po kiemą, žvilgčiodama į Vizgirdų langus, - tegu žiūri dabar! "Čia kraukite, vežkite, - sakys vyrams. - Einam gryčion." O ten gėrybių privežę vyrai ir Viktorėlis jau bus įraudę. "...O gal galite, gal turite salietros?" - "Salietros? Pilni pašaliai! Prie fermų". - "O Vizgirdos gavo?" - "Iš kur?" - "Vaišinkitės, kąskite, imkite. Va, dar vienas užsilikęs..." - Ir rasotas, iš Viktorėlio iškasto rūsio atneštas butelys trinktels ant stalo.
Pavakariais ir naktimis į Vizgirdų ir Konstantų langus plykčios mašinų šviesos, stūgaus motorai, bumbsės išmetami daiktai, ir viena mintis, vienas noras gainios šeimininkę po kiemą: ko dar stinga? Kur gauti? Kaip atvežti, va, jeigu Viktorėlis šoferiu dirbtų. "Eik šoferiu, žiūrėk, kiek uždirba, kiek visko prisiveža..." - ims gundyti Viktorėlį, kurį ir taip labai traukė detalės, motorai, jau nuo penktos klasės jis vis mechaninėse dirbtuvėse.
"Juozapo tu neklausyk. Glušas. Ką gi jis turi? Pats matei. Eik šoferiu, tau sakiau..."
Bet tai bus vėliau. O tada, kai Juozas kalbino stoti į technikumą, Viktorėlis pasigyrė, kad motina nupirksianti motorolerį, kad vidurinės jis nebaigsiąs, tik aštuonias, bet ir tas vargu, mokslas nesiseka, netraukia, o matematikos visai nesuprantąs. "Tu mažiau mechaninėse būk", - sakė Juozas, matydamas, kaip Viktorėlis traukiasi atatupstas. Jo balse skambčiojo skaudžios skurdo bei rezignacijos gaidelės. Jis norėtų, galvojo Juozas, eiti toliau, kopti, tačiau nesiryžta, be to, motina jam įkalė, kad mokslams netinkąs, kad netikusi jo galva. Po keleto metų Viktorėlis pasakys: "O kiekgi tu gausi? Fi... aš jau dabar galiu dvigubai... trigubai daugiau uždirbti". Kas ten per žmonės, nusistebės Juozas, lyg prieš kokį badmetį ar pasaulinę katastrofą - grobia, tempia į savo namus, ką nutveria: lyg koks senas urvinio žvėrelio instinktas būtų pakirdęs, lyg prieš ilgą žiemojimą, o juk...
Jau tada Juozas galėjo pajusti, kad Viktorėlis elgiasi lyg pasiųstas, šnipinėja, teiraujasi, anaiptol ne vaikiškai, o lyg kieno pamokytas, kur reikia žiūrėti, žinoti, ko reikia ieškoti. Juozas stebėjosi, kodėl kai kurie vaiko žodžiai, kai kurios gaidelės balse jį taip įgelia, netgi pykdo, bet tuo pačiu jautė, kad Viktorėlio balsu šnekėjo, vertino jį, abejojo artimieji, visi užpelkiečiai. Viktorėlis buvo nelyginant koks slaptas jų pasiuntinys. Jau tada jis smalsavo, nelaikė Juozo autoritetu, galbūt net broliu. Juozas tiesiog iš kailio nėrėsi, kad palenktų brolį, kad šis juo patikėtų.
