en
[3]
- Ar tu mane girdi? - vėl jį pasiekė sesers balsas. Jis dirstelėjo į koridorių: abejos durys buvo atviros, ir gatvėje už plataus baltomis užuolaidomis užskleisto miegamojo lango tyliai sūkuriuodamos leidosi snaigės. Tame snaigių sūkuryje kitoj gatvės pusėj ant kalvelės stovėjo balta bažnytėlė, jos siaurame gotikiniame lange degė, pliūpčiojo rausva šviesa - matyt, ten vyko vidurnakčio pamaldos; dar toliau vertė šėmų debesų tumulus aukštas šiluminės elektrinės kaminas - jo viršuje švietė, mirkčiojo keletas raudonų signalinių švieselių. - Alio, kas čia dabar yr, tu visiškai manęs neklausai, - pasakė sesuo.
Jis atsiliepė, jis prigludo prie juodų nuo kvėpavimo aprasojusių telefono grotelių, pridengė jas delnu iš šono ir pašaukė, supurtė ją tyliu, reikliu balsu:
- Klausau! - palaukė, kol ji atsitokėjo. - Aš labai gerai tave girdžiu, aš klausau, - jis norėjo, kad menkiausias jo balso virptelėjimas pasiektų ten toli esančią seserį, kad persiduotų jai, taptų jos dvasia ir kūnu, kad ji elgtųsi ir kalbėtų, kaip jis nori. Pagaliau reikėjo atgauti realybės jausmą ir jam pačiam (tiek bemiegių darbo naktų, žinoma, jis pervargo). - Iš kur tu kalbi? Iš gydytojo kabineto?
- Taip, čia pilna žmonių. Yra ir dėdė Konstantas.
- Atvažiavo?! - nustebo jis.
- Ne, jis čia, ligoninėj, jau antras mėnuo, kaip serga, negi tu nežinojai, čia atėjo iš palatos, visur sekioja iš paskos. Palauk, jis nori tau kažką pasakyti...
- Juzuk, - tvokstelėjo vasarų karštymečiais, paversmėmis, pievomis dėdės balsas; dėdė brovėsi prie jo keldamas pirštą, visas pasidavęs priekin, raukė vešlius pražilusius antakius; paprastai jis taip atrodydavo tokiomis akimirkomis, esant svarbiam nesuprantamam reikalui ar žiniai. "Ką aš tau pasakysiu... tu klausyk... čia, bracia, šitaip yra, tu žiūrėk!" - Koks įsakmus, reikalaujantis atidaus įsiklausymo būdavo jo balsas. Ką jis pasakys dabar?
Juozas jautėsi kaltas, jis laukė priekaištų, jis pamiršo savo krikštatėvį, aukštą, žilais išretėjusiais plaukais, suklususiu veidu vyrą, smulkiais senatviškais žingsneliais atitipenusį prie telefono, - tiesiog neįmanoma buvo įsivaizduoti tos sunkios valstietiškos rankos, pripratusios prie pustyklės, bandančios dalgio ašmenis, o dabar siekiančios juodo telefono ragelio...
Staiga pasigirdo pypčiojimai. Jis taip ir liko nieko nesupratęs - nei kada jie atvažiuos, nei kas ten atsitiko. Sėdėjo prie telefono, laukė, kol jis vėl perskros vidurnakčio tylą, bet būtų nė kiek nenustebęs, jeigu jie visi būtų suvirtę čia, į prieškambarį, jie ir šiaip tarsi grūdosi laiptuose, jie mindžikavo šlapiais batais, veltiniais...
Jis krūptelėjo.
- Čia dabar kas? Ko tu čia dabar sėdi vidurnaktį? - taip čaižiai, garsiai paklausė tykiai prisiartinusi žmona. - Štai tau ir pagirios, kiek kartų sakiau, kaip tu atrodai - apšepęs, įkritusiais skruostais, o akys...
Pusamžė, pilnėjanti, tačiau dar patraukli moteris, ji vilkėjo plačiais naktiniais marškiniais, tūtelių prisukaliotus plaukus buvo apsirišusi skara - šviežia, gerai iš vakaro išmasažuota, įtrinta veido oda, stamantri, aukštakrūtė... Tačiau kaip gėlė tie žodžiai, šalti, ironiški, apmaudūs!.. Kaip ji negirdėjo tų balsų, to triukšmo, kuris staiga jį užgriuvo, užvaldė visa nustelbdamas, kaip ji gali šitaip kalbėti po to, kas atsitiko; keista, bet vieną akimirką jam pasirodė, kad jį, kaip tik jį ištiko dar ir kita nelaimė, kurios nė vardo jis nežino - ji slėgė, traukė savęsp, gramzdino mintis, vertė apie kažką įtemptai mąstyti - bet apie ką? - ir tas nelaimės pojūtis dar labiau sustiprėjo, kai išgirdo, kaip žmona iš nugerto butelio į kriauklę kliukina alų ir kažką vis šūkalioja, kaip ji nemato, kad jie, jo artimieji, visi jau čia, kad pripėdavo grindis, susikabino drėgnus drabužius, ir jau nebėr vietos Mindaugėlio slidėm, ir kad rytoj jie neis į teatrą, nors jau turi bilietus, kad nuo šiolei daugelį dienų, daugelį mėnesių jis priklausys jiems, priklausys kitiems jausmams ir mintims, kurios mažai ką turi bendro su ligšiolinėmis. Vėl jį persmelkė telefono skambutis.
- Neliesk, aš pakelsiu! - riktelėjo iš virtuvės išeidama žmona; jos lūpos buvo riebaluotos, ji kažką čiaumojo. - Čia, matyt, tavo vakarykščiai draugeliai, o gal ta paukštytė... - Ir, uždėjusi ranka telefono ragelį, kuštelėjo: - Virginija jau tokia...
Jis neatsiliepė, sėdėjo kaip pasmerktasis - visa, kas per keliolika minučių įvyko, jį sukrėtė. Stulbino žmona, jos nevalyvas, triukšmingas grubumas, ne vietoj nuskambėjęs žodis jį sustingdė, nubloškė be galo toli nuo čia, į nieką, į tuštumą, kur nė vienos gyvos ir artimos dvasios.
Žvelgė į ją pašaliečio akimis: tegu ji sužino, tegu...
- Na va, - skėstelėjo rankomis žmona. - Aš taip ir maniau (kaip ji nemato, koks jis prislėgtas). - Ir, uždengusi telefoną ranka, sušnibždėjo: - Vėl jie ten susimušė, vėl jie ten, tik spėk...
Staiga jis pašoko, čiupo jai iš rankų telefoną ir neįtikėtinai ramiai pasakė:
- Čia aš. - Jautė žmoną stovint už nugaros, jos akys buvo didelės, ji puikiai žinojo, kaip visa rimta, tačiau dar bandė vaidinti. Jis mostelėjo žmonai. - Išeik, būk gera, išeik, - pasakė, pridengdamas ragelį. Tarpduryje dingo jos didelės sunerimusios akys, tiesi, aukšta - tik dabar turbūt pirmąkart jis pastebėjo, kad ji per aukšta jam. Anksčiau tokia paklusni, štai jau kelinti metai ji per jėgą ima viršų, stelbia jį, slegia, užgniaužia žodžius, įgijo įprotį žiūrėti arba pro jo galvą, arba iš šono, pašaipiai, nelyginant į kokią marionetę, timpčiojamą už neregimų siūlų, - taip bent jam kartais atrodo, - ne visada darančią ir kalbančią, kaip reikėtų; ji tykodavo, laukdavo, kada gaus progą įsikišti, nublokšti jį šalin - nors beveik niekad jai nepavykdavo, - kol kas jis čia šeimininkas, tvirtu jo įsitikinimu, viską tvarkąs idealiai, ir nei gera, nei pikta valia, jokiomis aplinkybėmis neatiduos jai valdžios, neužleis vietos, nors ji gal ir labai nori visa tvarkyt savo nuožiūra, visiškai jo nepaisydama. Štai ir dabar slinko į miegamąjį lyg ne savomis kojomis, lyg stumiama.
Sesuo jį šiek tiek apramino, gal ir nėra taip blogai, gydytojai dar nieko nežino... guli be sąmonės ir lėktuvo dar neiškvietė, išskrido į kitą reisą, bet į Vilnių tikrai veš... Raudonojo Kryžiaus ligoninėn, kelintą valandą, ji nežinanti, gal Leonas, duosiu jam pašnekėti.
- Dėdė? Dėdė stovi va čia, prie gydytojo... kad jis nė ką ten sakyti nežino, toks sumenkęs, išsigandęs, tiesiog baisu. Palauk, Leonai, tuoj paduosiu. Tai iki, Juozai. Lik sveikas.
Paskui į tą sumaištį dar įsibrovė Leono balsas, sodrus, požemio gausmo pripildantis atviruosius balsius, klaidžiojančius kone prieš kiekvieną žodį.
- E, o... kų sakysi... nak, nieko, - skėsčiojo jis ten bejėgiškom rankom. - Nak pats kaltas. Reikėjo mokytis. Visi sakėm. Ir tu sakei. Ale kad neklausė... E dabar... Nu ku... nieka... Kų gi mes padarysma... Gal ir pagis... Bala žino. Tik va, nusikaltėlių, tų, kurie jį sužalojo, vis neieško...
Po šių žodžių juos vėl išjungė.
- Griausmas čia mus išjunginėja, - netrukus vėl prasimušė Leono balsas.
Jis tylėjo, jis gėrė tuos žodžius, tas tokias jam pažįstamas intonacijas, seniai palaidotas, užmirštas, šaukiančias atgal į tas galulaukes, kelius... Kiekviename žody, garse slypėjo jaudinanti, neaprėpiama, sunkiai išskaidoma energija, sukelianti, sužadinanti grandinines, naują psichinę realybę kuriančias reakcijas.
Sesuo vėl panūdo jam kažką pasakyti, vėl ji prisiminė, kad šiandien jo gimtadienis... Kiek aprimęs jis klausėsi jos tarties, gaudė primirštas savo gimtinės gaidas, trumpam pažadinančias daugiabalsį gausių pusseserių chorą, žemaisiais balsais prikeliantį senas moteris. Jos stovėjo ant molio kalvų, braukė linus, slinko ežiomis, supo lopšius, kurstė židinius, žvalgėsi į kalniukus, į vieškelius; jis klausėsi, kaip sesuo išdainuoja balsius, senus, aukštaitiškus, kurie grūdosi jos burnoje tarsi kokioje amžių priebėgoje.
Stabtelėjo prie akvariumo. Maža rainuota žuvelė, rodos, puolė prie jo, tačiau, atsitrenkusi į stiklą, žioptelėjo, ėmė leisti burbuliukus, paskui pamažu, budriai tebežiūrėdama į jį, pasisuko šonu, pati prisiplojo prie stiklo... Pilvelis jos buvo išpampęs, plonyčiai persišviečiantys šonai plasčiojo, beveik buvo matyti, kaip pulsuoja gyvybė. Kiek pailsėjusi nusileido prie gelsvo smėlio ruoželio, iššovė drumstą debesį ikrų ir ėmė juos gainioti snukeliu...
Ten, miniatiūrinėje gelmėje, vyko kitas gyvenimas - pamėkliškai vėdavo gelmių augmenija, glusčiojo prie uolų atbrailų, išdrinkanti tamsiais gaurais viršum bedugnės, iš kurios, rodės, bet kada gali iššliaužti koks krabas, iššauti tą žuvelę tverianti plėšri žuvis; šviesūs, sakytum saulėti smėlio ruoželiai dvelkė vos juntamu džiaugsmu, už jų tarsi švietės ir jo vaikystės brastos, pajuodusiais lopais nudrengtas Užpelkių upelis, duburių žvyras, blausus kaip užuomina, kaip negalintis išryškėti prisiminimas, kaip potekstė gana konkrečią prasmę turinčiame sakiny; kaip kiekvienas žodis, garsas, be savo tiesioginės prasmės, turi kitą, pasąmoninę, žadinančią neaiškias asociacijas, mintį ir jausmus kreipiančią kažkur šalin, taip ir čia; juodas dumblo ruoželis tarsi šaukė jam kažką savo juodumu, tarsi stengėsi priminti, bet ką? Kiek ilgėliau sulaikydamas akis ties drinkančiomis, vėduojančiomis viršum akmens atbrailos žolėmis, jis lyg kažko ieškojo: šit pamatė šapelį, kuris kada nors sapne galbūt išaugs į storą pajuodusį ąžuolo kamieną, aplink kurį skaidriame sūkuriuojančiame vandeny blykčioja didžiulių kuojų ir šapalų žvynai. (Vaikystėje jis valandų valandas žiūrėdavo į tą nugrimzdusį ąžuolą, už kurio vanduo sūkuriuodamas grimzdavo į Bedugnę, - taip vadinosi giliausia Albino sietuva; žiūrėdavo apgailaudamas, kad niekad nepagaus iš Bedugnės išplaukiančių žuvų, tokių didelių, tokių, kad jam net kvapą užgniauždavo.)
Vanduo... Vanduo srūvantis, suspaustas aukštų krantų, virš jų šaudančios kregždės ir klykaujančios aplink vaiką, kuris, prisiplojęs prie skardžio, kažko ieško, sugrūdęs į jų urvelį ranką; vanduo, sraunia ledine srove garmantis per akmenėlius į pakalnę, susitvenkiantis dauboje palei Ievų iškyšulį, užtvenktas bebrų užtvaromis, knibždantis vandens pelėmis, tokia dabar jo Alkesa; tas vanduo su svyrančiais gluosniais, atmušantis kultuvių garsus, šiltą saulėlydį, veržlus, kunkuliuojantis...
Jis visuomet norėjo pamatyti pelkes, kur prasideda Alkesa...
Bevardis, bekūnis, neturintis pavidalo, išdvisęs, minkštas, glitus ir kietas rūdingų pelkių vanduo tarp parudavusių kemsų, avietynuose ar viksvyne, kurio pakrašty koks išgeltęs klevas ar iš tolo šviečiantis raudoniu šermukšnis, sklidinas rudenį paukščių klyksmo, atspindintis aukštus krantus, besibraunantis per meldynus, liūnus ir raistus, iš kurių motinos vilkdavo šlapių viksvų valkšnas, kur šventadieniais eidavo brukniauti, kur pustomo dalgio garsas, pavėsyje gyliuojantis arklys, mekenančios avys, apynių kvapas... Iš tingios saulėkaitos sruvenęs į vėsias paunksmes, brovėsi pro kelmynus, garmėjo į pakalnes per akmenis, pro aprūkusias pirtis, pro išnykusius ąžuolynus, susiurbdamas molžemio šaltinius, paversmes, per pievas, apgaubtas šilto rūko, - į jį pasvirdavo žvaigždės, vėjas siūbteldavo išsklaidydamas jo godas, jį kapojo rudenio lietus, kruša, stingdė šaltis... Vanduo, visa susiurbęs savin - ir svirčių girgždėjimą, ir tolimą dainą sirpiam saulėlydy, vanduo, garmąs į tolį, genamas tos pačios sustoti neleidžiančios jėgos. Vanduo... Jis pažadina gyvybę, neša tolyn... Prasidėjęs vienišo paukščio klyksmu parudavusioj pelkėj, šiltu dulsvo saulėlydžio raudoniu pažadina tolimo varpo gausmą, žliugsėjimą po sunkiais batais, meškeriotojo valtį, šūvį, apkurtinantį snūdžią ramybę, lekuojantį šunį, kuris uostinėdamas lekia atnešti aukos, šokinėjančias ūdras. Bet pakalnėn besiveržianti srovė jau neša į niūrią šešėlių vėsą - priešais girdi ūžesį ir garmėjimą, čia storakamieniai medžiai, juodos paversmių šaknys, čia saulė blyksteli tik šen ten, tįsta šešėlių dryžiai, bet antai vėl įlankėlės atokaita, sklendžiantys gluosnių pūkai, plonytis spindulio virpėjimas, o už jo juodo kalno šešėlis; veržiasi prie seno malūno užtvankos, čia, kur ilgos klėtys stovėjo, pro pamatinius akmenis, pro sodybvietes, užžėlusias sulaukėjusiais medžiais... Tačiau... Antai jau prasišviečia saulėlydžio jūra, nors aplinkui toks garmėjimas, šniokštimas, bangos čia tokios greitos ir standžios, jos ne supa, o krato... Dabar jau žinau... Prisiminiau kelionę Kaukazo upe... Statūs, gelsvi, pilkšvi, raudoni uolynai, krioklys, ir ten, už nugaros, tebeplyti plati, parudavusi, šiltos besileidžiančios saulės užlieta pelkės kemsynė, jos šviesa tarsi lydi jį visą kelią, teliūskuojasi vandeny ir tyliai kaip tolimas prisiminimas gęsta po karklais, miršta ant pajuodusių lapų, šaukia atgal...
Dabar jau žinau, sako jis, ten mes kartą buvome su Stela, irstėmės siauručiais upeliūkščiais - jų krantai statūs, durpiniai, liulantys žolėmis, pro kurias kartais prasišviesdavo kitos vos įžiūrimos gelsvos dugno žolės - nei meškere, nei juo labiau irklu jų nepasieksi. "Tu nestovėk, dar valtis apvirs", - pasakė Stela, traukdamasi iš jo šešėlio, nutįsusio per visą valtį.
Besileidžianti saulė plieskia į veidus, dūzgia laumžirgiai. Visą dieną jie praleido ant vandens, skauda pečius, peršti veidą. Jis prisiiria prie kranto, pririša prie karkliuko valtį, žengia, tačiau velėna staiga palinksta, rodos, tuoj prasiskirs ir jį praris juodas akivaras, įlinksta su kiekvienu žingsniu kone iki juostos. "Tai bent ėjimas", - sako jis, atsigręždamas į jos besijuokiantį veidą. "Neik! - šaukia ji iš valties. Sugrįžk!" Jis nori jai mostelti, jau nebetoli tas laukinis, skaisčiu raudoniu plieskiantis žiedas, dar keletas žingsnių, tačiau velėna staiga prasiskiria, išgąsdintas maitvanagis čaižiai klykdamas pakyla iš sauso gluosnio viršūnės - ten didžiausi kemsyno plotai nusiaubti ugnies. Stengdamasis išsilaikyti paviršiuje, įsikibęs į velėną, dalį jos sumaitojęs po savimi, jis žiūri į tą virš išdegusių plotų klykaujantį paukštį; priešais plieskia rožių kerai, dar virpa per dieną įkaitęs oras, po kairei mažam akivaro ežeriūkštyje blykčioja bangelės - tiek saulės, tokia ramybė, apsupta nendrių su dūzgiančiais vabzdžiais, su peteliškėmis. Sumaitotą velėną jis apglėbia kaip juodą pragaištį. "Koks grožis, dieve, kokia ramybė, koks grožis!" - šnabžda lyg pakerėtas. Tas grožis abejingas žmogaus pragaiščiai, jis išliks per amžius. Stebėsis ir išsiropštęs, jau sėdėdamas valtyje ir žiūrėdamas į didžiulę raudoną saulę, - grimzdama už miškų, ji tiesia į juos raudonus spindulių takelius, jie šnarina nendres; jos šviesa siekia tolimą skardį, ant kurio auga didžiulis ąžuolas; tas ąžuolas, tos sodybos, regimos iš vėstančių vandenų rimties, ta visur jaučiama pilnatvė, netrikdoma, darni, per kraštus besiliejantis perteklius, liūliavimas, tyvuliavimas, apogėjaus pojūtis... Čia, ant vandens - svyruojančių uogų kekės, degantis krūmas, vasaros rožių kerai... Visa gaubia kažkokia dvasinga tyla. Jis staiga pažiūri į gelmę, ir jį ima krėsti drebulys. Tai siaubas. Jis dvelkteli nuo dumblo, knibždančio siurbėlėmis, nuo smėlio ruoželio, nuo viksvų, kur plazda plonyčiai laumžirgių sparneliai.
...Čia nepakenčiamai karšta, dvokia avimis, kurios mekena sulindusios į ištryptą alksnynėlį; tvoksteli išskrudusių dirvonų lubinais, avių šlapimu. Jis ką tik išlipo iš sietuvos - užlašina ant akmens vandens. "Net sučirškė, - sako jis, - karštas kaip plyta, net garuoja. Me ke ke, me ke ke! - pamėgdžioja gailų avies mekenimą, kai jie, Juozas, Vizgirdžiokas ir Anupro Vladas, sugula dirvone ant pilkšvo smėlio lopelio. - Fu, koks karštas, - Juozas padeda ant smėlio ranką ir ima kasti sudžiūvusias avių spireles į šoną. - Koks dvokas", - net pasigręžia į šalį - prie alksnynėlio plazda keletas baltų drugelių, jie irgi ieško pavėsio.
Į kalniuką, link mėlynuojančio šimtamečiais lubinais Maldonio dirvono, girgždėdami kyla šieno vežimai, kuriuos arkliai vos ištempia iš brastos, ir sėdintys ant vežimų žmonės prapliumpa keiksmais, talžo juos botagais, lazdomis. "No, gyvate, no, dvėsna! - šūkčioja nuo vežimo Kainoriaus Augustas, nes vidury brastos arklys sustoja, ima kasti kanopa vandenį, taikosi gulti. - No!" - smarkiai sutampo vadeles ir tvoja lazda arkliui per nugarą.
"Va, iš kur tas dvokas", - Juozas lazdele varto nudvėsusį kurmį; kailiukas pastiręs, akys išgraužtos, stipriam yriui paruoštos letenėlės styro šonuose, mažos, apvytusios, snukelis prašieptas, kyšo aštrūs dantukai. "Neliesk! - rikteli pašokdamas Vizgirdžiokas. - Aš sakau, neliesk, tu bezliepyčia. - Krūme gailiai sumekena avis. - Duok, - ir, paėmęs kurmį už uodegėlės, kyšteli Juozui panosėn, bet šis pasileidžia per dirvonėlį. Iš krūmo šmėkšteli rudas kaip plyta piemens Arcijono veidas. - Va, pauostyk, pauostyk", - kiša kurmį panosėn. "Oi! Oi! - šaukia Juozas, raitydamasis ant dirvonėlio ir dengdamasis rankomis veidą. Staiga: - Oi!" - ilgas pratisas. "Aš tau sakiau, tu bezliepyčia, neliesk, neklausei". - "Oi! Dagilis, ūūū..." - sriūbauja keldamasis - dyglių, aštrių kaip adatėlės, prilindo į nugarą, net skruostą, degina kaip ugnis, petys žemėtas, kruvinas, verkdamas eina per dirvonėlį link sietuvos.
Kai grįžta nuo sietuvos - ir veidas, ir petys, ir šonas tebedega. Sustoja priešais juos, Vladas kinkuodamas peša parudusią žolę. "Kur rūbai?" - klausia Juozas. "Še, pasiimk, bezliepyčia", - sviedžia marškinėlius Vizgirdžiokas. "O kelnės?" - "Kelnių negausi. Kol nesiliausi žliumbęs, kelnių negausi. Nutilk, aš tau sakau, - staiga ima patylomis šaukti Vizgirdžiokas, mat brastoje ką tik sugirgždėjo vežimas, ten pasigirdo Vizgirdos balsas. Bet Vizgirda dar jų nemato. - Ar tu nenutilsi! - jau garsiai subliūva Vizgirdžiokas ir sviedžia Juozui į veidą grumstą. - Ot svoločius! Ot!" - klykia vydamasis Juozą į krūmus. Jis lekia, pridėjęs prie akies ranką, jis lekia ir lekia per dilgėles, per gervuogienojus, per kelmus, per karklus, lekia, nors Vizgirdžioko seniai nebėr, nebegirdėt, kaip jis šaukia: "Palauk, ar smarkiai, palauk!"
Už ką Vizgirdžiokas vis iš jo tyčiojasi - tai ant karvės šūdo parvers, tai brūkštels nešvariu pirštu per lūpas, akis? Jis krinta ant pievelės į žolę, suleidžia į žemę nagus, prisiglaudžia, krūpčioja, bando pažiūrėti, veidas užtinęs, ir tokie pilki, taip išsiklaipę jam pasirodė alksnių kamienai, toks negeras jų pilkumas; akis, sako jis; girdi, kaip kažkur šūkteli Vizgirdžiokas su Anuprioku. "Juozai", - eina tas garsas pro alksnių kamienus, iškyla kaip Maldonio skardis, nugultas išvirtusių medžių kamienais; nė nepastebi, kaip ima niauktis, siūbteli vėjas. "Juozai, Juozai, atsiliepk, kur tu! Juozai!" Ir vėl jam ima deginti veidą, šoną; staiga taip užniežti paslėpsnį, kad inkšdamas ima draskyti nagais, drasko drasko, ir staiga - šiltas lipnumas, pakelia ranką - kraujas, visas delnas, dar kartą prideda - visas delnas paplūdęs krauju, kuris žliaugia per blauzdas, visa žolė kruvina, pasilenkia, praskečia kojas - kumėdėlė! - riebus, glitus besiraitantis juodumas, beveik prie pat dvišakumo, sėdmenio pakrašty, suspaudžia pirštais. "Juozai, Juozai", - šaukia nuo Maldonio pušynėlio kalvos Vizgirdžiokas. Trukteli, gyvis raitosi, sprūsta, skverbiasi gilyn, beveik visas sulindęs. "Juozai, Juozai!" - jau nebe Vizgirdžiokas, o jo siaubas šaukia iš pačių jo būtybės gelmių; kažkas šlamšteli krūmuose, eina prie jo, ne, tai vėjas. "Juozai", - šaukia nuo kalvos Vizgirdžiokas. Dar kartą suima, suspaudžia visa jėga, suleidžia į tą gyvį nagus, šiltas lipnus kraujas žliaugia pro pirštus. "Juozai, Juozai", - šaukia kažkas nuo jų klojimo. Trukteli, pažiūri į besiraitantį tarp pirštų gyvį ir tik dabar pajunta, kaip užtino akis, beveik nė plyšelio nebeliko. "Juozai, Juozai!" - šaukia nuo klojimo, nuo Maldonio kalvos. Jis taip ir manė: ji ten pasiliko, didžioji pusė, o gal gabalėlis, juoduoja žaizdoj, vis vien atgis, užaugs, išgers visą kraują, jis dar bando ją sugnybti, bet veltui...
"O viešpatie! Ką gi tu čia dabar darai! - išgirsta už nugaros pamotės balsą. - O akis! Visas purvinas! ("Juozai, kur tu, atsiliepk".) O akis! O viešpatie, - suploja rankomis, stato į žolę kibirą, klaupiasi prie jo.-Kraujas. Iš kur čia tiek kraujo? Nebijok, parodyk girkšnį. Eime! Greičiau eime! Visas susidraskęs. Kas tave taip? ("Juozai, Juozai!") Vizgirdžiokas?" - "Ne, aš pats. Išsigandau, šuns išsigandau, bėgau ir..." - "O akis?" - "Akį išsimušiau griūdamas ant kelmo, ten alksniokas buvo nukirstas" - "Kurgi?" - "Prie Maldonio brastos". ("Juozai, Juozai!") - "Tik jau nemeluok, tik jau nemeluok", - pamotė gena jį link namų, ir, kai jau pasimato langai, jis pasijunta toks menkas, liesas. "Duok nors kuo prisidengti. Nors bliuzele", - sako. "Eik greičiau, eik, čia negalima gaišti, vešiu pas gydytoją".
Jau pavakarys, ir iš tamsėjančios pakrūmės, nuo Maldonio skardžio, vis dar tarsi girdi: "Juozai, Juozai". - "Čia tik operacija padės. Tik operacija", - sako prie klojimo pasitikęs dėdė Konstantas. "Nė karvės jau nepamelšiu, - sako pamotė. "O akis... Jeigu gilumoj neskauda, neišmušta". - "Pažiūrėk prieš šviesą, pažiūrėk", - girdi balsus tarsi per sapną, jaučia, kaip kažkas, suėmęs delnais skruostus, suka į šviesą. - "Žiūrėk, ko merkies. Sąmonės neturi?" - "Turi, čia jam iš išgąsčio, kurgi, šitiek kraujo nubėgta, visa žolė buvo kruvina aplinkui", - sako pamotė. "Čia tai nieko, be reikalo taip išsigando, bet va akis..." - "Tegu nebando!.." - staiga tarsi išgirsta savy Vizgirdžioko balsą ir nori grįžtelėti, nori šaukti: "Ar aš bent kiek prie tavęs lindau? Už ką tu man smogei, už ką?" - "Už ką tu mano vaiką skriaudi?" - klausia kažkas (ar tik ne motina, nei pamotė, nei močiutė, nei sesuo, nei tėvas šitaip nepaklaus, juo labiau neims taip skaudžiai, tokiu nepaguodžiamu balsu kūkčioti...).
