lt
[1]
Jį pažadino telefono skambutis.
Čaižūs, neįprastai skardūs garsai smelkėsi į sąmonę, trikdydami ir iškreipdami sapno vaizdus - beje, vėliau sapnas nusistovėjo; visą laiką jis girdėjęs, kaip skamba telefonas, o kažkodėl nesikėlęs; tuo pačiu metu jautęs kažkur kitą sunkiai apibūdinamą veiksmą: gal kur nors ruošėsi, skubėjo žmonės, gal trinksėjo durys ir kėdės, gal pavasarinė gaiva plūdo pro plačius langus, gal šilta, viltinga erdvė ir vėjo gūsiai, siaudžiantys pro tuos langus regimam peizaže - ten pliki kažkokios gamyklos korpusai, aukšti žvyro karjerai, kalvų aptakumai, jaudinantis molio skardžio raudonis... Kiekvienoje sapno detalėje - dangaus vaiskume, molio raudony, šiltame kalvų pilkume, tarp jų snūstelėjusioj plačioj asfalto juostoj, vedančioj į šiaurę, gamyklos korpusų pilkume - slypėjo kažkas jaudinančio, žadančio, kviečiančio, neišsakomo, neaprėpiamo - štai tarsi siūbteli vėjas, blyksteli šviesa asfalto dangoj, karjere krusteli kranas, rodos, lyg šlamšteli ežeras - visa kaip dvelktelėjimas, kaip neaiškus pažadas; tas pavasario peizažas prašyte prašėsi dailininko. Jeigu jis tapytų šį peizažą... Ką čia reikėtų akcentuoti - galbūt net kambarį, aukštą langą, pro kurį tas peizažas atsiveria, galbūt net žmogų, kuris jį mato, galbūt kambario tylą, kuri jį gaubia, galbūt kambarių tuštumą, juos užliejusią šviesą ant kilimo, baldų, knygų. Kaip reikėtų jį pavadinti? Viltimi? Skausmu? Netektimi? Tikėjimu? Tas grožis tikriausiai atsiveria vienatvėje, netekty - visi kažkur išsikraustė, visa nurimo, jis liko vienas - vienišumo pojūtį žadino tas pavasarinis sapno vaizdas.
...Paskui pamatė žemyn besileidžiančią miestelio gatvę, skendinčią tirštame rūke, kurį skrodė rausva žibintų šviesa. Aprūdiję žibintai, varvanti nuo šakų drėgmė ir rūkas, pakalnėje ne tiek įžiūrimas, kiek nujaučiamas; juodavo namų apybraižos, juos supantys sodeliai, tvoros... Vienas žibintas kabojo virš aptrupėjusių laiptų, nušviesdamas surūdijusią skardos lentą su užrašu UŽKANDINĖ; šalimais suverstos taros dėžės, keliūkštis, akmenimis grįsta gatvė... Žinojo: kiek tolėliau - tiltelis, po kairei aukštas grotuotais langais mūrinis namas apdulkėjusiu prieangiu - buvusi pieninė, karšykla, vėliau daboklė. Dar tolėliau juodų namukų sąvartynas... Šit našlės Bagočiūnienės namas: žemas numintas slenkstis, suoliukas, siaurutė durų anga... Ją gaubė prisiminimas, kaip vieną pavakarį Juozas, pasisveikinęs su ant slenksčio sėdinčia senąja Bagočiūniene, įžengė į šiuos namus, kur viskas pasirodė taip pamėkliška - ir staklės, stovinčios prie mažo langelio, ir vakarų šviesos pluoštas, krintantis ant žemos suskeldėjusios palangės, ir lova, ir kampe sustatyti kubilai bei rėčkos... Kažkokia negera dvasia, rodėsi, gyvena šių namų prieblandoj, slapstosi ten, kur juoduoja koridoriukas, krosnis; spengiantis lūkestis, atskirtumo jausmas tvyrojo mažyčiame dviejų moterų, motinos ir dukters, stropiai prižiūrimame namelyje - vienos sūnus dingo karo metu, kitos vyras, abi jos augina mažą liūdnomis akimis berniūkštį ir mergaičiukę... Pro šitą kryžkelėje stovintį namuką kas rytą ir vakarą pralėkdavo triukšmingi mokinių pulkeliai, jų klykavimas čia buvo girdimas iš mokyklos kiemo; link jo į kalną kopė vežimai, skubėjo pėstieji... Dar mažas vaikas, o vėliau paauglys, praeidamas pro tą namuką su mažyčiu suplūktu kiemeliu, su akmeniniais laiptais, atsigręžusiais į kryžkelę, su slenksčiu, ant kurio nuolat sėdėdavo viena iš moterų, - jis visuomet pajusdavo ilgesio ir atskirtumo dalią. Mažame langelyje kartais pamatydavo dideles išblyškusio vaiko akis, linkstantį per tvorą jurgino žiedą, plieskiantį aitriu apvytusiu raudoniu. Visa - džiūstantys ant tvoros skudurai, pamautos ant iešmų puodynės, pradžiūvęs pavasarinis kiemas, pro pajuodusio tvartelio ir tvoros tarpą šmėkštelėjęs ežeras, baltas avižų lopelis ar varnalėšose mekenanti ožka, už grandinės tempiama senosios, saulės užlietas prieangis, lango gėlė, stalo ar suolo kampas arba staklės - visa, kiekviena šios būties detalė bylojo atskirtumą, gėlą, tarsi niekad ten nebūtų krykštavę vaikai, tarsi niekad tos gūdžios rimties nebūtų sudrumstusi skuba... Rodos, kitoks nei visose Užpelkių pirkiose ten buvo laikas, ženklinamas lėtų, reikšmingų masyvaus .sieninio laikrodžio dūžių, kitokia tyla gaubė visus daiktus, kitokia saulės šviesa spindėdavo pro mažyčius pirkelės langus, kitaip paliesdavo stalo ar lovos kraštą; visur tvyrojo kažkokia sustingimo amžinatis - diena čia buvo ilga, nesibaigianti, naktis pamėkliška, ir tik žiemos rytais girgždanti šulinio svirtis, trepsėjimas prieangy su kibiru vandens ir iš šios pirkios, kaip ir visų miestelio pirkių, vilnijantys dūmai tarsi paneigdavo šį atskirtumą, kuris labiau buvo juntamas kitu metu: rudenį jis gyveno gonkas aplipusių apynių, jurginų kvape, darželio astruose, vasaros popiečių valandomis jį skelbė vištų, išlekiančių iš daržinėlės, kudakavimas, raudonos, niekieno neraškomos serbentų kekės, vakarais iš įlomėlių kylantis rūkas, liucernos kvapas, priešais šios trobelės langus už svyrančio gluosnio besileidžianti saulė, raudona, didelė; vakaras tarsi prišliedavo prie šitos juodos trobelės kiemo kelią, paryškindavo jo baltumą; čia, prie jų trobelės, iš už kalno taip netikėtai išnirdavo linguojanti vežimą tempiančio arklio galva, sparčiai koks žmogus atsidurdavo prie jų pirkelės; ir taip pat greitai šis kelias nutoldavo, prasmegdamas pakalnėje, kad po kiek laiko susiaurėjęs, tolimas dar pasimatytų ant kito kalno ir dingtų staigiuose kitos kryžkelės posūkiuose, vedančiuose į Trumbatiškį, Ąžuolyną, Santakas...
Senoji dažnai eidavo į apleistą, sulaukėjusį sodą anapus kelio ant kalvos - ten jos rišdavo savo ožką, - artindavosi prie jos tarsi neregio akimis, įbestomis priešais save, patapšnodavo ožkai per šonus, ištraukdavo kuolą - o gal ji iš tikrųjų neprimatė? Juozas ne kartą .ją yra pastebėjęs ant tos vėjų kalvos, prie pakelės obels rankiojančią laukimus obuoliūkščius; prie jos tarsi slinko būsimosios šalnos, šešėlių vėsumas, pro ją, nuklodami žemę, sklendė geltoni klevų lapai, šmėsčiojo galulaukės šermukšnių raudonis, driekėsi šarmoti papieviai, kuriais ji ateidavo su krepšiu, lankstydamasi prie arkliašūdžių; vasaros pavakario spindulys, atslinkęs iki jos pirkelės palangės, būdavo ypatingai šiltas, karštymečiai čia tapdavo sausi, plikinantys veidą, molį sudžiovinantys į kaulą; kuo gyveno ši išdidi moteris anksčiau, kas buvo jos vyras? Ji dairėsi, tarytumei kokiam sapne, nieko aplinkui nepastebėdama, - kokios godos ją lydėjo ir supo, kokio pavakario lapių lojimas? Iš tuštėjančių rudenio sodų pro ją purpčiojo juodu debesiu nušniokščiantys varnėnai, ji ėjo pro svirnus, pro gluosnius, visur ji klaidžiojo kaip bevietė dvasia, čia įdėmiai žiūrėdama į trobesių pamatus, čia nieko aplinkui nematydama, panirusi savin...
Juozas nedaug apie tas moteris težinojo ir nesistengė sužinoti, jų namelį visada gaubė gėla, paslaptis. Čia prie jų slenksčio priartėdavo žvarbiausios žaros, čia šalti spinduliai grabaliodavo senus rakandus, išplėšdami iš tamsos užmirštą šventosios paveikslą, čia nerealia viltimi nutvieksdavo aukštą kamaraitę - buvo mažytis giliai storoje sienoje prakirstas langelis, o prie jo staklės. Vienu metu Juozas nešiojo laiškus ir čia retkarčiais apsilankydavo nešinas kokiu laišku iš užjūrio. Kaip godžiai juos stverdavo senosios rankos. "Dėkui, vaikeli, dėkui", - sušnibždėdavo ir plėšdama nutipendavo užpečkin.
Ir kitas Užpelkių namas žalia erdvia veranda dvelktelėjo nenusakomu jausmu, kuris, matyt, siejosi su viena speiguota sausio diena - nežinia kodėl ji išliko atminty: jis sėdi palenkęs galvą vidury kambario, plaukų kuokštai slysta jam nuo galvos, krinta ant grindų. "Ar tavo tėvas vis tebegirtuokliauja? - staiga paklausė kirpėja. Jis linktelėjo. - Gerai Žmonės sako, kad kuprotą tik grabas ištiesins", - šneka Teklė ir ima čirškinti mašinėle, lenkia jo galvą ir lenkia jį, jis junta šaltą metalą, regi pilkšvus plaukų kuokštus, krintančius ant rankų, batų, grindų, ir taip gniaužia širdį, kad vos tvardosi neverkęs. Ji pasmerkė tėvą, ji pasakė: baigtas, nebepataisomas žmogus, jį reikia guldyti į karstą.
"Mano tėvas nebegers", - sako jis, kirpėjai nuimant nuo pečių baltą marškelę. "Ką tu, vaikeli, žinai. Gers. Viską pragers. Sudegs degtinėj." - "Ne, - priešinasi, šnirpščiodamas nosimi, ir ašaros užtemdo jam akis. - Ne, ne, ne!"
O diena tokia šviesi, spindinti, toks sniego baltumas. Akinančios šviesos leidžiasi plačiais Teklės priebučio laiptais. "Tik žiūrėk, tu nepaseki tėvo pėdom", - priduria ji išlydėdama ir, paėmusi iš jo saują kapeikų, mosteli ta marškele, nes ant kėdės jau sėdi arklių šėrikas Daujotas - milo švarkas, galifė kelnės, auliniai batai... Teklės sūnus Egidijus, teisės mokslų studentas, gretimam kambary taiso fotoaparatą. "Palauk! - šūkteli jis iš šarmotos kamaraitės. - Jeigu nori, nufotografuosiu." - "Pliką?" - "Gali užsivožti kepurę". - "Kur?" - "Nors ir ant laiptų".
Ir štai jis stovi ant laiptų, akinamas to šviesos baltumo, žiūri į pakalnėje pro namų tarpą blizgantį ežero ledą, o Egidijus taikosi į jį fotoaparatu. "Taip pasisuk, - liepia jis. - Čia žiūrėk".
Jis pasisuka, tačiau pasmerktumo jausmas taip maudžia. "Ko tu toks sustiręs?.." - "Aš irgi nusipirksiu fotoaparatą", - sako jis. "Užeik, aš tau duosiu seną".
Kamaraitėje, į kurią jie įeina pro kitas duris, šalta, ten krūvos fotografijų, dėžės... "O čia kas?" - klausia. "Radijo imtuvas. Imk, jeigu reikia. Jis sugedęs, ir dalių stinga". - "Baika. Mums bus geras". - "Kaip tu pasakei? - klausia Egidijus. - Baika?"
...Paskui atsidūrė ilgame, pilkšvu linoleumu išklotame koridoriuje, užlietame neonų šviesos. Matyt, jau buvo vidurnaktis ir čia viešpatavo tokia tyla, kad, rodos, gali kas akimirką atsitikti kas nors reikšminga; reikšmingai čia būtų nuskambėjęs menkiausias krepštelėjimas tamsiame koridoriaus gale. Ten, tamsiose laiptinėse, subildėdavo skubančių į viršų ar lipančių žemyn žingsniai - tylūs, nes žmonės čia vaikščiojo tarsi bijodami ką nors pažadinti.
Tai būta ligoninės - vėžio ligų dispanserio. Prieš pusmetį čia operavo jo dėdę Konstantą. Ir jis dažnai apsilankydavo šiuose linoleumu išklotuose koridoriuose, tik tokios tylos net vidurnakčiais - kelias naktis ten budėjo, - tokios tylos niekad ten nebuvo. Pilka ligoninės kasdienybė: išgeltę, įkritusiais skruostais veidai pražiotomis burnomis, iš pašonių kyšantys vamzdeliai; akys, sutinkančios kiekvieną čia pasirodantį, jose tai išgąstis, tai viltis...
Štai dabar jis atsidūrė ten su tėvu, kuris sėdėjo prie šachmatų staliuko: apsirengęs kombinezonu, sunkia ranka pasirėmęs skruostą, tolimas viskam, kas čia dedasi. Šalimais stovėjo didelėmis ryškiomis akimis vaikas, prie jo mėlynų akių labai tiko balti marškinėliai, melsvos kelnaitės sukryžiuotomis petnešėlėmis, taip gražiai jis buvo aprengtas nebent keletą kartų, kai vedė prie pirmosios komunijos ir ruošė konfirmacijai.
Vaikas žvelgė su tokia viltimi ir laime, kad viena moteriškė neištvėrusi brūkštelėjo jam per galvą.
- Nenusimink, visa bus gerai, na ko tu toks? - papurtė už petelių, tačiau jos gyvastingumas tik paryškino, kokie jie vieniši.
Kažkas čia jau buvo nulemta: ateis, praneš, nusives kažkur jį, tą vaiką, arba jo tėvą. Tik neaišku, iš kurios pusės ateis lemtinga žinia - iš ano koridoriaus galo, kur, matyt, buvo virtuvė, ar iš ano, kur operacinė. Skuba, lakstymai, ruošimasis; bet kam gi ruoštis, jeigu visa jau nulemta? Kiekvienas garsas čia buvo per tylus ar per garsus; stovinti būrelyje moteris staiga suplojo rankomis ir nusikvatojo, matyt, iš kokio anekdoto, toks skambus, gyvas, nieko apie juos nenorintis žinoti moters juokas. Kažkas aplink darėsi, kažkas vyko, tačiau vyras su vaiku buvo tik tą veiksmą paryškinantis fonas; kiti žmonės nieko neįtarė, gyveno savam pasauly, nieko bendro neturinčiame su tuo, kuriame atsidūrė šis prie apšiurusio šachmatų staliuko sėdintis vyras su savo vaiku. Iš vaiko akių švietė vaiskumas, gėla, nekaltumas, jis ryte rijo tuos garsus, visa, kas čia dėjosi, smelkėsi į juos, krūpčiojo, tačiau kiti žmonės ir to nepastebėjo, jie klegėjo, garsiai, stipriais balsais tarė beveik nesuprantamus žodžius, pritildavo tik eidami pro juos, plevėsuodami chalatais, mosčiodami rankomis; ėjo pusamžė stamantri moteris, prie aukštos krūtinės prispaudusi apšiurusią bylą, ir jos lūpos ir gana dailus veidas tarsi šypsojosi kokiai gražiai svajonei, o gal šypseną sukėlė banalus, kur prieškambaryje išgirstas anekdotas, komplimentas ar kokio vyriškio žnybtelėjimas.
"Užmiršau!" - staiga šūktelėjo ji ir grįžo į tamsų koridoriaus galą.
Ilgu, sunkiu žingsniu, tarsi prieš vėją, žengė augalotas vyriškis; atsikišusia nosimi senė, piktai šnirpščiodama, šluostė staliuką metalinėmis kojomis, palikdama jo paviršiuje riebias nešvaraus skuduro žymes; skambtelėjo šiukšlių dėžės dangtis, trinktelėjo durys rauplėtu, neperšviečiamu stiklu... Iš tamsaus koridoriaus galo nešina byla vėl priėjo moteris ir sustojo, klausėsi, švelniai ir droviai šypsodamasi. Po kurio laiko ji prisiminė bylą, žvilgtelėjo į juos, buvo bepradedanti plaikstyti lapus, bet kalba nukrypo kitur. "Na užteks, - staiga pratarė tėvas ir, prisiartinęs prie būrelio (visi atsigręžė gerokai nustebę), pasakė: "Duokit. Duokit, - pakartojo, - aš pasirašysiu". Prisėdęs prie šachmatų staliuko, išsitraukė iš kombinezono kišenės cheminio pieštuko galą (kai dirbo fermoje, tokiu pieštuku užsirašydavo gautus veršeliams miltus, pieną, pašarus) ir didžiosiomis raidėmis parašė: KRISTUPAS, paskui, kiek padvejojęs, pridūrė - DAUKINTIS; paplaikstė lapus - tai buvo tabeliai, algalapiai, pyliavų kvitai. "Dirbi dirbi, o gauni šnipšt", - pasakė įsidėdamas pieštuką ir tik dabar jis (ir vaikas) pamatė, kad jo smilius ištinęs, pamėlynavęs - kartą jį buvo persidrėskęs mėšluota vinim ir susirgo kraujo užkrėtimu - jam grėsė gangrena, mirtis... - Matai, vaike, - žvilgtelėjo į sūnų. - Vėlei jie... Prastas žmogus... frontininkas ne galvoj, nors ir patvory nudvėstų".
Staiga kažkas iš juos apstojusiųjų ištiesė ranką, ėmė versti lapus. "Čia pasirašyk, čia, šitą kam palikai?" - "Na jau ne, - pasakė tėvas, - čia aš niekuo dėtas. Ne mano kaltė". - "Kaip nori, - tarė augalotas vyriškis, - bet skola liks". - "Kam liks?" - "Vaikui".
Tėvas pagriebė lapus, buvo besirašąs, bet staiga pasigirdo čaižus vaiko klyksmas: "Tėveli! Už ką tu pasirašinėji, ar matai už ką, čia ne vien tavo, čia visų kaltė", - verkšleno. "Jeigu jie neprisiima, aš prisiimsiu". - "Na ne, - plaukuota ranka uždengė lapą vyriškis, - šitas sandėris nepasiseks. Nevaidink didvyrio". - "Kaip pasakei? - pašoko tėvas. - Nevaidink?" - "Nenorėk, - pabrėžtinai tarė vyriškis, - būti didvyriu. Čia mes... irgi dar šį tą reiškiam..." - "Jūs? Purvinos kiaulės". - "Ką?" - riktelėjo kažkuris. "Tuščia jo, - numojo kitas. - Bet čia dar turi pasirašyti vaikas". - "Vaikas? Į tokius sandėrius vaiko aš velti neleisiu, - pasakė tėvas. - Eiki iš čia, vaike, eik. Negi tu nematai: jie patys nežino, ko nori, ką daro. Jie bet kokius sudarys sandėrius, o skolą mokėsime mes" - "Tu", - bedė pirštu vienas juos apstojusiųjų į tėvą. Dabar jie buvo kostiumuoti, griežti; oras staiga prisitvenkė grėsmės. "Taip, aš", - tėvas uždėjo ant tų lapų rankas. "Bet kodėl, tėve?" - tokiu gailiu balsu paklausė vaikas, kad pačiam tapo gaila savęs. "Todėl, kad dabar man vis vien. Aš žuvęs, - abejingai pasakė tėvas. - Jie..." - Jis atsišliejo į kėdės atkaltę, padėjo ant staliuko rankas, kažkam pasiruošė, ir staiga visus koridorius, visus šito namo aukštus perskrodė vaiko klyksmas: "Ne, ne, tėve, tik ne tu, ne..."
Paskutinis žodis, kurį jis čia išgirdo, buvo griežtai ir šaltai ištartas:
"Išveskite..."
Tas klyksmas virto žvarbia, it iš spirito gamyklėlės kiemo regima žara, besiplečiančia po visą dangų, išdrikusia ant seno apleisto parko su juodų pabaidytų paukščių krankimu; paskui ta žara ėmė gesti, blėsti, virto peleninėse prietemose šviečiančiu dangaus ruoželiu, ant kurio tūpė plėnys, o prieš tai (ar po to?) tarsi prisiminimas dar buvo... Jis klaidžioja gimtinės keliais... Molis, molėtos pakelės, saulėje spindi rasos. Atlapotos spirito varyklos sandėliuko durys, anglių krūva, šviečia buvusios dvarvietės rūmų sienos, šviečia keliūkščių pilkumas, oras nešaltas, tačiau iš kaminų dūmai vilnija taip, tarsi spaustų šaltukas. Sunku pasakyti, kodėl taip jaudina tos peleninės prieblandos, keliūkščiai, tie vilnijantys iš kaminų dūmai, kaip jis čia pateko, kodėl dabar dairosi, tarsi lauktų... Tai gimtinės laukai, juose šiltos, iš jo sielos pasklidusios prieblandos.
...Sunkvežimis kratosi, čia užšokdamas ant kalvų, čia krisdamas į pakalnę. Kartuvių kalnas, papuvęs vienišas kryžius, keletas apleistų antkapių, keli nudžiūvusiomis viršūnėmis medžiai. Apsirengęs pilku išaugtiniu lietpalčiu, jis stovi mašinos kėbule, dešiniąja ranka laikydamasis už borto, kairiąja rodydamas į tuos kalnus, į slėnius, kurie netrukus atsivers, jau atsiveria... Priešais susėdę jo bendrakeleiviai, keletas bendraklasių, instituto bendrakursių ir šiaip kažkada matytų veidų, tarp jų ir Nijolės; ji žiūri nenuleisdama akių, tarsi jis apsimetinėtų - toks pasitikintis, orus. Ji savo akimis netiki. Tačiau jis puikiai jaučia, kad iš dalies tai vaidyba, kuria siekiama imponuoti, pasirodyti, kaip jis pasikeitė per metus, kai jie nesimatė, kaip suvyriškėjo... Bet jį išduoda paauglystės metų lietpaltis.
Jis ketino jiems parodyti šiuos laukus, tačiau ant jų jau leidžiasi sparčiai tirštėjančios sutemos. Tarsi šiltos bangos jos tvinsta nuo šiaurinės pusės miškų. Toli ties horizontu kreidiniu baltumu šviečia bažnytėlės bokštas. Tenai ir jo mokykla, tenai tarsi susitelkė ir visas slėpiningumas. Ten, ten, šaukia kažkas nekantriu balsu. Užmiršęs savo bendrakeleivius, jis žiūri į bokštą tamsėjančiame miškų horizonte. Šit - ten plyksteli žaibas, ten jau naktis, iš ten atkliokia lietus, audros gūsiu jis puola į tamsoje skendintį kemsyną, žvilgančią kaip purvas tamsą perskrodžia susikryžiuojantys žaibai. Šit šlapi krūmokšniai prie versmelės, kur jo tėvas merkdavo pieno butelius - šioje kemsynėje jie ganydavo karves; tilto turėklai...
...Jis, mažas suskirdusiomis kojomis vaikas, aukštai iškėlęs vytinę, lėkė paskui audros išgąsdintą karvių bandą ir sukniubo užsistojęs ant sauso dagilio dygių, raitėsi žolėse, inkštė dantis sukandęs, keikė galvijus, vėlei lėkė šlubčiodamas, susiėmęs koją, šokčiojo per kemsus, brovėsi per erškėtynus ir nepamatė, kaip sutemo, nepajuto, kaip prapliupo lietus. Žaibai... Vėjas plėšia drabužius, plėšia jį nuo žemės... Spėja išgirsti, kaip netoliese sutraška išverstas medis, bumbteli... Stoja tamsa. Šlapias ir purvinas eina toliau klimpdamas, griūdamas, bet kas gi tai - velėna sulinguoja, grimzta, jis metasi šen, ten - per vėlu, vanduo jau siekia juosmenį. Suvokęs, kad velėna pasviro ir jis tuoj pat prasmegs į akivarą, griūva, įsikimba į kraštą nagais, ropščiasi, šliaužia, tačiau velėna dar labiau pasvyra, ir jį iki pat smakro apsemia ledinis purvinas vanduo; jis atsilošia, spėja pagalvoti, į kurią pusę mestis. Ten, viršuje, mirksi jam iš begalinės tamsos keletas mažų žvaigždelių; tyla, kažkur pelkės pakrašty klykteli paukštis: velėna stojasi, pelkė budri ir klastinga, naktis akla ir kurčia, kiekvienas nereikalingas, neapgalvotas judesys čia reikštų pragaištį; šauksmas taip pat; akivaras tarsi sukluso, sutelkė visą budrumą bei klastą, laukdamas, kaip jis elgsis. Betgi nelaboji dvasia laikė jį juodam lediniam glėby, negalėdama žinoti, ką jis darys. Kol šito ji nežino, kol nė menkiausiu krustelėjimu neparodė savo kėslų, jis dar turi viltį. Išganingiausia yra išpuolio staigumas, nelauktumas, žaibiška visų galių mobilizacija; taip, jis jau žino, ką darys, nes ši grimztanti velėna jo neišgelbės, ji kartą jau išdavė, negi dabar į ją kabinsis? Reikia apstulbinti juodojo akivaro dvasią, kuri šit jau palietė kojas, kuri kyla aukštyn, stingdo, paskui ims traukti savęsp, o tada jau po laiko. Sprendimas gimsta žaibiškai, ne sprendimas, o įsitikinimas, kad jis jau žino, kaip pasielgti, kad dabar nė galvoti nebėra ko, tai tinkamiausia akimirka, ir visi veiksmai bus tarsi nebe jo, o kitos, stipresnės, įžvalgesnės, gudresnės būtybės - ji ir pikčiausią akivaro galią moka įveikti, suklaidinti, apgauti, ji jau yra visa numačiusi iki menkiausių smulkmenų, telieka ja pasikliauti. Ir staiga... Jis lošteli, tarsi ketintų plaukti aukštielninkas, atmeta rankas, tačiau ne, neplaukia, pritraukia kelius prie smakro, susiriečia, atsispiria į velėną, staigiai uždeda abi kojas ant jos krašto ir... metasi .į šoną, paskui atgal, vėl į šoną, atgal, ir štai - jis jau ant kitos velėnos, ten, priešais rūke, už keleto žingsnių, berods beržiukas baltuoja, visa gaubia šilti ir tiršti garai. Tyla. Girdėti tik jo paties šnopavimas. Dabar iš visų galių - prie beržiuko. Jau buvo betiesiąs į jį rankas, bet staiga smenga iki kaklo, kapanojasi, vėl pavyksta užčiuopti velėną. Pamato ryškias žalsvas žvaigždes; velėna ima grimzti, pasiglemžia ją po savimi, sumaitoja; šliaužia toliau, darbuodamasis ne vien kojomis ir rankomis, bet ir smakru; jau, matyt, aušta, kažkur klykauja paukščiai, vienas praskrenda viršum jo galvos, vėsčiodamas drėgnais ir sunkiais sparnais, klykteli apsukęs ratą ir nutolsta. Visa, į ką kabinosi jo pirštai, grimzta gilyn, pelkė traukia savęsp, ir jau jam pačiam aišku: nebeišsigelbės, nebent gulėtų nejudėdamas... Jį supanti juoda galybė neturi žinoti jo kėslų, gal dar pasiseks ją apgauti... Bet staiga vanduo šliūkšteli jam į veidą, ir nė pats nepajunta, kaip ima šaukti: "Gelbėkit! Skęstu!" Pirmąjį klyksmą dar lydėjo neaiški gėla, paskui ir ji praėjo, jis visas virto klyksmu ir siaubu. "Gel... gel... gel..." - gargaliavo purvu pelkės nakty. Rodos, šauktų ir paniręs, tarsi tikėdamasis, kad tas klyksmas pergyvens jį; jau buvo pasinėręs, beveik juto save, pasilikusį ten, viršuj, kur jau ėmė brėkšti, ir o dieve - kokia skaisti teka žara! Laimė, jam pavyko užčiuopti šaknį, staigiai truktelėjęs, iškilo paviršiun. Įsikibo, ji nestipri, plonytė, nuo smarkesnio timptelėjimo gali atplyšti; jos įsitvėręs kybo tarsi virš juodos prarajos, kuri vėl semia šaltu, juodu purvu, traukia savęsp. Leisgyvį, vos vos judantį, jau pasidavusį, akivaras jį dar pakenčia, leidžia egzistuoti, geria jo gyvulišką siaubą, gal net mėgaujasi juo... Šilta šviežia aušra sukedena rūko draikanas, vėsos gūsis nušlamščia nendrynu, smulkiomis bangelėmis suraibuliuoja vandens paviršius, ką tik atspindėjęs drovią ir šiltą prasidedančio ryto aušrą. Per pelkyną žygiuoja rytas, gyvastingas ir šviežias, purtydamas rasas, jis šlamščioja, čiurena ežerėlio nendryne, šiltu raudoniu dažo vandenį, valtį, tiltelį; vėsos virpuliai bėga vandens paviršiumi, iš pievų rūko išsiropščia saulė - svies savo spindulius į krantą, kur jo galbūt jau nebebus, molio kalvose ir keliuose pamažu įsigalės diena. Tačiau kol kas tekanti aušra visa užlieja šaltu laukiniu grožiu, kurį leista pajusti kažkokiai jo būtybės dalelei, tas grožis išliks, visa jam lemta pergyventi. Begalę kartų čia kabės tokia aušra, šalta, laukinė, su čaižiu pakirdusių paukščių klykavimu, kedenanti rūko tumulus, slystanti vandens paviršiumi pro valtį, pro tą tiltelį, pro visus žmogaus būties pėdsakus, apžiūrinti ančių lizdus, žadinanti liulančių brūzgėlynų gyvius. Ji ir dygų erškėtį paliečia, ir grublėtą sunykusio beržiuko kuprą, ir ilgėliau apsistoja ties gelsvai rožiniais žiedais aplipusiu krūmu - nuo jo atsiskirs peteliškės, ant jo sujuoduos rudenio uogos, debesim prie jo siūbtels paukščiai: plauks debesys, medžiai siūruos, žuvis plėšrūnė tykos aukos tarp lapų, baksnos aštriu snukiu į supuvusį rąstą, apkibusį kirmėlaitėmis, gličiomis sraigėmis, visą kriauklių nameliais apklotą... Paukštis gailiai cypčios lizde, ieškos mažylių, kiti kaišios iš lizdo plačiai pravertus snapus - saulė peršvies jų gerklių plėveles, nendrynus, kaip gyvastį po visus pelkyno pakraščius paskleidusi savo spindulius.
