en
[3]
Grįžtame su tėvu iš fermos. Tamsu, nors į akį durk.
- Rytoj eisim žvejoti, - sako tėvas.
Nuo Kebeškalnio matyti ūkio pastatų pašvaistė, tolėliau, po dešinei, išsimėčiusios rausvos miestelio šviesos, bet jeigu koks tolimas keleivis mato tą pašvaistę, tariasi tikrą miestą pasiekęs, kur gaus ir šiltą nakvynę, ir pavalgyti.
- Kaip prie Smolensko, - vėl sako tėvas.
- Prie ko?
- Smolensko. Prie jo mes atžygiavom naktį.
Vėlei jam vaidenasi frontas. Kai degasi cigaretę, pamatau jo veidą: apšepęs, šlapias, lyg kas būtų šliūkštelėjęs į jį iš sklidino kibiro.
Kurį laiką einame tylėdami.
- Be reikalo tu nevažiavai mokytis, - prataria jis.
- Dar laiko bus.
- Baigsi - čia sugrįžk. Visi čia savi, niekur geriau nerasi. Ir mane čia visi myli. Tik jums aš niekas. Po laiko galbūt atrasite...
Sena, gerokai pabodusi giesmelė. Paspartinu žingsnį. Gerbia? Už ką? Priešingai - aš matau, kaip visi nuo jo nusigręžia, negirdomis nuleidžia jo žodžius, pertraukia kalbą...
Džiugiai amsėdamas, prie mūsų pripuola šuo. Tėvas glosto jį, šnekina.
- Rytoj eisim žvejoti, - sako.
Žemu rytinio dangaus pakraštėliu, siekdami dantytas miško viršūnes, kurių tarpuose plieskiasi aušra, gūrina debesys.
Tėvas nukabina nuo sienos skylėtą tinklą, užsivožia seną kepurę.
- Ką bepagausit, - abejoja Konstantas.
- Nagi, - krypteli galvą pralėkdama pro šalį pamotė, - visai iš proto išsikraustė.
Pašaipiai žybčioja auksinis Konstantienės dantis. Jos veidas pilnas piktumo.
Kurmių išvarpytos pievos, šlapi pajuodę krūmokšniai, drumzlinas, šaltas vanduo. Tėvas dirsčioja į sietuvas, nužvelgia brastas. Jis suplyšusiu vatinuku, su kaliošais, po kepure tabako kapšys, degtukai, išsipūtusį, atbrizgusį snapelį krutina vėjas.
- Ko tu juokies? - klausia jis.
- Anoks čia juokas.
Vėjas ūžauja medžių viršūnėse, gaudžia šile. Eidamas tėvas niūniuoja. Nugirstu tik paskutinius žodžius: ...nuliūdimas širdį spaudžia... lyg kaip replėmis ją gniaužo. Iš kur jis moka šitą Maironio posmelį? Kur, kada jį yra girdėjęs?
Vizgirdos brastoje sėdame į valtį. Sietuvų duburiai nugulti pajuodusių lapų - žolės jau nyksta. Tačiau pakrūmėse dar gali užuosti pavasarinių sąnašų ir dumblo kvapą. Virš gelmės pamėkliškai plevena maurai. Pakraštėliuose šaudo ešeriukai ir lydekaitės, baikščios, perregimos kaip gemalai, iš kurių išsivystė. Kartais mūsų kelią perkerta didžiosios gelmių žuvys. Tai tamsios lydekos iš pavėsių ir plynų duburių, kurių dugno niekad nepasieks šviesa. Sietuvos, kur jos gyvena, nėra žuvingos, užtat jose daug erdvės. Ir, lyg juos erzindamos, plevena, krutina sparnelius mažos dygios žuvelės - raguotės. Išgriebtos padvesia nė vandeniui nespėjus iš rieškučių išbėgti. Vieni kauliukai, vien adatėlės, kuriomis susmaigstyti jų gležni kūneliai. Ir paplaukia jos tik per sprindį, tiek, kad iš sukruvintos lydekos ar ešerio burnos, kai čiupę ją išsižioja, iššoktų. Paskui vėl stoviniuoja, lūkuriuoja - gal kita susigundys. Bent žuvelė, bent padarėlis!
Nužvarbusiu dangumi tarsi kokie sudraskyti kūnai velkasi debesys - buvusiųjų vasarų skutai. Spalvingieji šių peizažų apdarai.
- Luktelk, tuoj išsigiedrys, - sako tėvas. Baikštus spindulys kartais lyžteli pajuodusiais lapais nuklotus krantus...
- Tuoj... tuoj išsigiedrys, - tėvas neatplėšia akių nuo vandens. Jo veidas suklusęs, tarsi gelmėje šmėžuotų koks milžiniškas žuvies šešėlis.
Būna kartais, kad pasijunti kažkieno stebimas. Toks jausmas mane apima ir dabar, plaukiant virš giliosios sietuvos, vadinamos Bedugne, Katilu, - sakytum tūkstančiai akių mus varstytų iš gelmės, bet tarp jų yra vienos, godžios ir plėšrios. Čia, iš visų pusių miško apsuptoje duburio brastoje, kartą aš patyriau baisų siaubą.
Jau temo, ir gūdus miško gausmas plito bangomis kaip tirštėjančios sutemos. Tačiau upė sruveno lėtai ir tyliai. Norėdamas dar kartą išbandyti laimę, įbridau į vandenį ir užmečiau meškerę. Krūptelėjau nė nespėjęs suvokti, kas nutiko. Pro mane praplaukė didžiulė, kokios man niekad neteko regėti, žuvis - ne šalvis, ne šapalas, ne lydeka, tepamačiau tamsų jos nugaros aptakumą ir beveik pajutau, kaip ji slystelėjo pro kojas. Šniokščiančiųjų vandenų ir gūdumos gyventoja. Ji išniro, norėdama pasidairyti po savo valdas, ir mažas, su meškere stovintis vaikas akimirką lyg tapo jos savastimi. Jeigu tą naktį būtų išvirtę girioje ąžuolai, išsilieję vandenys ar tas vaikas negrįžęs į namus, kaime visi būtų galvoję apie tą žuvį. Tada viskuo tikėjau - ir kad laumės maudosi sietuvoje, ir kad unguriai iššliaužia žirniauti... Kiek įkabindamas pasileidau namo. Atsidūręs kieme, nustebau. Tėvas kaip niekur nieko stovėjo ir rūkydamas šnekučiavo su karvę melžiančia pamote.
Paskui ilgai prie visų puldinėjau, vis pasakojau, kokią aš mačiau žuvį. Deja, kad ir kiek skeryčiojausi, aikčiojau, niekas manim netikėjo. Žuvis turinti būti kaip žuvis, ir tiek.
- Va šitokia? Šitokia? - klausinėjo Algimantas, išskėsdamas rankas. - Didesnė tikrai ji negalėjo būti.
Bet ta žuvis nebuvo kaip visos žuvys - argi kitaip aš būčiau taip jos išsigandęs? Tai buvo kažkas nematyta negirdėta, ir pirmas su tuo susidūriau aš. Štai kuo jie turėjo stebėtis. Turėjo pasakoti visiems apie tą žuvį, turėjo sakyti: "Va, tokią žuvį Juzukas Bedugnėje matė". - "Ne šitokią, va kokią!" - būčiau. jiems pasakęs. Tegu lekia visi prie sietuvos, tegu košia tinklais, varsto žeberklais - gal pamatys, pagaus. Bet sykiu ir pats jutau, kad žuvis nėra tokia didelė, kokią pamatė siaubo apimtos mano akys (tik kažkodėl to labai nenorėjau sau pripažinti.) Tik visiems įkyrėjau su ta žuvimi, kad ėmė iš manęs šaipytis, nors truputėlį gal ir patikėjo. Paskui net pasakojimą apie tą žuvį sukūriau. Pradėti jį reikia pakiliai, su pauzėmis: gyvena sutemų vandenyse mano žuvis. Kada tik ateinu prie vandens, ji priplaukia, ir galiu aš ją paglostyti, galiu panirti su ja, plaukti į sūkuriuojančią vandenų viešpatiją. Ji nelyginant koks sargas... Gyvena, kartodavau sau, sutemų vandenyse mano žuvis.
Paikystės. Tačiau kartą vidurnaktį ėjau su šuneliu per šilą, mažas tas mūsų šunelis, baikštus, nuo ko jis gali apginti, jau prie pamiškės pradėjo inkšti ir gūžtis, o dar reikėjo pro barsukų olas praeiti, pro brūzgyną, kur yra lūšių. Pasilenkiau, paglosčiau jį, nebijok, sakau, ir abu nuėjome jokios baimės nejausdami. Yra šalia tavęs gyvas padarėlis, ir jau drąsiau. "Saugo... mane va šitas tėvo medalikėlis saugo", - pasako kartais Konstantas, nors jis ir taip perdėm atsargus.
Bet vėlgi: kas saugojo tėvą, juk niekuo jis netikėjo, o kiek išvengė pavojų.
- Kurgi tu matei tą žuvį? - klausia tėvas.
- Va ten, - mosteliu, - po karklynėliu.
- Užmeskim.
- Tuščia jos.
- Užmeskim.
Traukiame tinklą. Keletas ešerių, kuojų, tačiau ten, gelmėje, tinklą kažkas trūkčioja, ir sulig kiekvienu ištemptu sieksniu tėvo veidas vis labiau bąla. Jis lyg žado netekęs. "Nejudėk, nejudėk. Ššš..." - kužda bijodamas krustelti. Valties galas staiga panyra, kažkas stipriai trūkteli gilyn, ir aš pamatau juodą žvilgančią nugarą, paskui išsiverčia baltas, kaip didelis nikeliuotas praustuvas, pilvas, ir žuvis, panardindama mūsų valtį, sminga į dugną. Krantą pasiekiam plaukte. Tėvas plaukia į vieną kraštą, aš į kitą. Vandeny prie prisemtos valties plūduriuoja jo kepurė, degtukai, tabako kapšys, sumuštiniai. Šniokščianti srovė traukia mus, gramzdina. Galų gale pasiekiame krantą. Tėvo akyse išgąstis. Stebiuosi - nejaugi šiuose vandenyse iš tikrųjų gyvena kokia siaubūnė. Ir jau tiek laiko.
- Pats matei, - atkerta tėvas. Jis tebežiūri į sietuvą, lyg laukdamas, kad ten gali atsitikti kažkas baisaus. Ne vien žuvis čia jam išslydo iš rankų - išslydo laimė, gaudyta metų metais, laimė, o gal visas gyvenimas. Teliko liūdni gyvenimo liudininkai, plūduriuojantys šaltame sūkuriuojančiame vandenyje, kuris visa nuneš į nebūtį.
Tėvas keikia brolį Kazimierą - tas žaltys naujo tinklo negalėjo paskolinti.
Įsikuriam apleistame mūsų pievos iškyšuly - čia užuovėja. Išdžiaustome ant ievų ir karklų rūbus. Tėvo apatinukės prilipę prie blauzdų, krūtinė garuoja. Kresnas, raumeningas, keletas randų, vienas ties kairiuoju pečiu - nelemtosios nakties šūvis - ir sukietėjęs ant blauzdos gurvolis. Daužė jį, spardė, plikino speigu - nepasidavė.
Šildomės prie laužo po pušimi. Traška kaitri ugnelė. Tačiau man kažkodėl rodosi, kad su mumis dar sėdi kažkas trečias, tas, kuris visur sekiodavo paskui jį, kurį tėvas vis sulaikydavo, kad neįkristų upėn, kuriam gliaudydavo riešutus; čia jis gervuogynuose sušlamščia, čia, prisiglaudęs prie alksnioko, žiūri į sietuvą arba ateina su pieno ąsočiu per lankas. Jo labiausiai čia stinga. Laukiamas, guodžiamas, išsiilgęs, švelnus, visa suprantantis, atjaučiantis. Tylusis jo būties aidas, ištikimiausias palydovas ir pėdsekys, pasiklydęs dilgėlynuose ir raistuose.
Tėvo balsas skamba lyg ką ramindamas ar sklaidydamas būgštavimus. Žinau, jo paties siela kupina nerimo, ir nebėra to vaiko, kuris meiliau ir draugiškiau mokėjo su juo šnekučiuoti, nei moku aš dabar. Ir šlapi anų vasarų apdarai guli čia pat prie mūsų kojų. Senka ir žodžiai: juos nustelbia pratisas miško gausmas. Pievos nusidriekia į rudenį, atsiremdamos į rūškaną horizontą. Vadinu jį namo. Jau laikas.
- Pats matau, kad laikas, - sako tėvas. Bet pakeliui jis dar prisipjauna vytelių, prisirauna pušų šaknų: pinsiąs krepšius - tai vienas mėgstamiausių jo užsiėmimų.
- Ar girdėjai, - upės, sako, šitos nebebus?
- Girdėjau.
- Ir tau nesvarbu?.. - nužiūri mane.
Grįžtant tėvą užsipuolė kažkoks inspektorius, jaunas, augalotas, su uniforma, migdolinėm akim - kažkuo panašus į Vizgirdžioką.
- Brakonieriauji, nežinai, kad naujas įstatymas yra išleistas? Duokš tinklą. Sėsk! Aktą rašau.
- Ką?! - nustemba tėvas. - Ką?! Man?! Aktą? Snargliau tu! Ne tiek man aktų yra rašę. Visos valdžios man rašė. Jis surašys! Tu iš dangaus iškritęs, nežinai, kad šitai upei kitą vagą rausia? Kur šios žuvys dėsis?
- Gal ir rausia, bet čia ne tavo reikalas. Pavardė? - atsiverčia blankinį bloknotėlį.
- Ką?! - rikteli tėvas. - Ne mano reikalas?! O kieno? Tavo! Kas tau rūpi? Och tu švancai! - čiumpa tą vaikį už pakarpos, tempia nuo kelmo, kur tas jau buvo įsitaisęs su savo planšete ir bloknotėliu, spiria, tačiau nepataiko, tas dar bando priešintis, bet tėvas taip užsimoja - visi apylinkių vyrai žino, kokia jo ranka, smogia taip, kad stipriausi vyrai išsitiesia ir nei kraujo, nieko, jau keldamiesi, susitikę su jo žvilgsniu, pajunta, kad nieko čia nelaimės, o jeigu vėl puola, apturi dar didesnę gėdą, - baimės tokiomis akimirkomis jis nežino, nors dešimt vyrų prieš jį eitų, vis tiek stovės vienas, plikomis rankomis, ir jeigu ne visus, tai vieną kurį su kokiu pagaliu ar plytgaliu dar spės pamokyti taip, kad tas niekad neužmirš. Nė nepajuntu, kaip prišoku prie tėvo.
- Leisk, - šaukia jis, - ir tu gausi! - Tačiau inspektorius jau už keleto žingsnių, čiumpa savo planšetę, pasitaiso kepurę.
- Mes dar pasikalbėsim, surasim tave. Atsėdėsi dar ir paras kaip geras. Yra ir liudininkas, - inspektorius žvilgteli į mane.
-Kas?! - vėl subliūva tėvas. - Sūnus?! Sūnus prieš tėvą paliudys? Ir tu šitam švancui liudysi? Jei upes užkas, liudysi?!
- Nusiramink, - sakau, - tėve, būk geras, nusiramink.
- Tu matai? - šūkalioja tėvas, kai mes einame per pakrūmes ir pušynėlius. - Ar tu matai, kas darosi? Ar čia ką nors galima sveika galva suprasti! Nieko čia negalima suprasti. Žmogų nori nubausti už tai, kad jis gaudo žuvis, kurios vis tiek užtrokš dumbluose. Matai, koks švancas. Užsivožė uniforminę kepurę ir prie žmonių kabinėjasi. Yra toks įstatymas, nėra, nesuprasi, nieko žmogus dabar nesuprasi. Anksčiau, būdavo, prisilieti prie žmogaus, visas net skamba, iš karto matai, kuo gyvena, su kuo turi reikalą. O šitas? Piemuo. Manai, jam kas svarbu? žuvys svarbu, upė?! - šūkčioja jis. Paskui visiškai nei šį, nei tą nukalba: važiuosiąs Vilniun. Žuvauti negalima, o upę užkasinėti galima, jokio čia įstatymo nėra. Pagrindinio! Jeigu reikės, ir medalius parodysiąs, kiek jų turįs? - penkis, šešis. - Tu gi vis žiūrinėdavai, žinai, - sako jis. - Vienas didelis yra - draugą fronte išgelbėjau. Važiuosiu. Turiu aš ten seną draugą, jis dabar šiška, oho, ten iš aukščiau jam visa matyti, kartu mes skardos gamyklėlėj dirbom, jis man, būdavo, vis sako - tu paagituok, pakalbink tu, Kristupai, visi tave čia mėgsta, sako ranką ant peties uždėjęs. Och, žmogus, krištolas! Kartu mes streikininko karstą nešėm. Nudėjo siurbėlę ir pats sau kulką, kaip šiandien prisimenu žodžius, kuriuos man tąryt pasakė imdamas papirosą. Kaip šiandien.
Buvau aš jau kartą Vilniuj, priėmė, atpažino, šnekėjomės, - kalba jis negarsiai šūkčiodamas, bet tie žodžiai kaip pūvantys juodalksnių lapai, šlapi, apšiurę, aitrūs kažkokie, nė nežinau, kaip jų klausytis. Tikriausiai giriasi, nors... ką gali žinoti, jis gyveno taip, kad nieko nebesuprasi, visko iš jo gali tikėtis, pats nebežino savo vietos. Sutvarkė reikalą, - sako. - Ekstra! Žaibu. Visiems niekšams nagelius nupurtė. Turiu aš dar šansų, turiu, - guodžiasi jis, vis aukščiau keldamas galvą, tačiau veidas blyškus, akys blausios, neramiai klydinėjančios į šalis, apibrizgusį kepurės snapelį krutina vėjas. Einame mes dabar per šilelį. Tėvas stabteli, pasiklauso:
- Girdi, kaip ūžia giria, kaip toj dainoj pasakyta? miškas ūžia, verkia, gaudžia, Och, - suduoda delnu per išlakų pušies kamieną. - Klausykis. Abu pasiklausykim, samanos, - sako jis, - palauk, gal čia yra gerų šaknų, palauk, prisėsk čia prie šitų sūpuoklių, užsirūkom, girdi, och, pieva, kalnai, takelis, šitas takelis... suplūktas... Matai, kur suka... į tą ievyną. - Pasižiūri į mane. - Kas tau dabar rūpi? Tik mergos. Kai aš buvau tavo metų, man tik mergos buvo galvoj. Paskui atrandi. Žmogui pamažu akys atsiveria, ne iš karto. Metams bėgant, vis daugiau kas ima rūpėti. O dabar visa man labai rūpi. Net nežinau kodėl, gal prieš galą. Prieš galą ir višta kaip gaidys pragysta. Vaikeli, prisėsk čia, prisėsk, ne, ne ant tų sūpuoklių, va ant šito akmenio, gal nori, še, užvalgysi, - išvynioja šlapius sumuštinius. - Neaprėpiama, visa neaprėpiama, - apsižvalgo, klausosi...
