lt
[1]
"Štai mums ir įteikė brandos atestatus! Visi klasės draugai baigia išsiskirstyti. Aš tebedirbu fermoje su tėvu.
Kartais pabandau žvilgtelti į save iš šalies. Šitas Juozas, kuris taip krimsdavosi dėl niekų - dėl blogo pažymio, neįmesto į krepšį kamuolio, atsitiktinio Nijolės žvilgsnio ar žodžio, įžiūrėdamas jame šimtus prasmių, - pamažu miršta.
"Juozai, kur tu stosi?" - "Dar nežinau". - "O aš į politechniką", - paskelbia Vidmantas Stonys. Paniškai klaidžioja žėrinčios Vito akys - jis irgi nežino, kur bus savo laukinės prigimties nublokštas. "Aš..." - nori pasakyti Nijolė ir nuleidžia akis, - kaip man patinka toks jos kuklumas. Žiūriu, kaip ji prikanda lūpą, kaip nukaista jos skruostai. "Tu dar neapsisprendei?!" - stebisi Vidmantas. "Ko čia prikibai", - sakau. "Juozai, kur tu?.." - ir vėl. "Ak, supraskit pagaliau! - šaukiu jiems. - Aš noriu žinoti. Aš klausiu - kaip, kur, kas". - "Ir mes". - "Anaiptol. Čia didelis skirtumas. Jūs renkatės profesijas, visa kita jums aišku savaime". - "Filosofas", - burbteli Albinas. "Bet ir tau teks pasirinkti profesiją", - sako Vidmantas. Jaučiu įdėmias Albino akis, jos tarsi fiksuoja kiekvieną mano krustelėjimą. Tačiau nebesišaipo. "Profesija... - sakau. - Tokia ir bus mano profesija". - "Kokia?.. Kokia?" Susimetę į pulkelius, jie trauko pečiais. Kažkas dar bando mane apginti, bet nesėkmingai. ("Na, matai, argi aš nesakiau", - skeryčiojasi nustėrusio tėvo akivaizdoje pamotė. "Taip taip! - šaukiu jiems pavymui. - Gali būti ir tokia profesija. Ne profesija - pašaukimas!" - "Oho!" - "Kaip jūs nesuprantat, - sakau. - Aš dar nežinau, nei kas man patinka, nei ko noriu, ką jaučiu, ką galvoju, o mane jau verčia veikti. Pirma dar savyje turiu susigaudyti. Jeigu dabar aš eičiau, eičiau lyg kieno stumiamas, daryčiau ne savo rankom, kalbėčiau ne savo lūpom. Taip kartais atsitinka ir dabar. Pasijunti lyg už neregimų siūlų tampoma marionetė. Kažkuo piktinies, šauki, nors pats nežinai, ko nori. Noriu viską pasirinkti. Pats! Manau, nėra čia ko nesuprasti".
Bet niekas manęs nebesiklauso. Lieku vienas. Vienas, tačiau žinantis savo kelią - štai koks čia yra skirtumas. Didelis skirtumas.
Tokios scenos ir dialogai, pusiau įsivaizduoti, pusiau realūs, skrieja mano sąmonėje vienas po kito.
"Kas tu būsi?" - klausia Nijolė. "Dar nežinau" - suku į šoną akis.
Ji tyli. Užvertusi galvą, žiūri į beržo viršūnę, kurioje ryškiai spindi didelė, rasota žvaigždė. Nijolė nori kažką sakyti, bet nesako, ir aš negaliu jai tarti nei taip, nei ne. Už viską yra valdingesnis balsas, tvirtinantis: "Tu eisi savo keliu, kad ir kas". Apie tai aš jai norėčiau pasakyti, bet šmėsčiojąs jos akyse nerimas išbaido žodžius.
Panarinęs galvą, grįžtu namo.
Guliu tvartely ant šieno ir skaitau Levo Tolstojaus "Hadži Muratą" - kokia buvo šio kalniečio dvasios stiprybė! Drąsa!
Garduose bilsnoja, pūškuoja sotūs veršeliai, durys atviros, ir aš vis dirsčioju į aukštą, apgriuvusį, be turėklų tiltelį, ant kurio tučtuojau gali pasirodyti tėvas. Čia pat maišas, kuriuo, jeigu jis nepastebėtas išdygtų tarpdury, dar spėčiau uždengti knygą. Kol kas jo balsas girdėti anapus upelio, dvaro kieme, prie krautuvėlės ir kalvės, priešais buvusią spirito varyklą. Negarsus, tirpstantis; retkarčiais jį nustelbia triukšmingas kalvio Šimėno balsas, čia Šimėnas nusikvatoja, kažką pasako, trinkteli kūju, čia prašneka kiti, ir tėvo balsas tarsi ginasi nuo jų. Regiu: stovi jis ten pakreipęs kepurės snapelį, marškinių rankovės atraitotos, rankos sugrūstos į galife kelnių kišenes, kiek atsilošęs, šypsantis...
Priešais, virš žolėmis aptekusios kūdros, iš kurios kyšo karo mašinų griaučiai, dūzgia uodai, po kairei virš seno parko klevų, kurių viršūnes dar siekia besileidžianti saulė, krankia varnos, krankia jos ir virš apdegusių buvusio dvaro griuvėsių - čia daug kartų siautė gaisrai, vieną prisimenu ir aš: iš visų pusių žmonės bėgo su kibirais, su kabliais, o ten virto tumulai dūmų, maurojo galvijai, švaistėsi liepsnos, krito balkiai.
Susirandu popieriaus skiautelę ir bandau rašyti, tačiau jokio polėkio, tik išgeltę knygos lapai man primena posmelį:
Bekvapę, užmirštą gėlelę
radau aš knygoje senoj.
"… taip šis blausus albumo lapas", - šituos žodžius norėjau užrašyti ant savo nuotraukos, kurią dovanojau Marytei. Į galvą ateina kitas posmas:
Saulėtuosiuos tyruos, arabų šaly,
trys palmės išdidžios išaugo smėly...
Gyvenimas padrikas, blausus, ir tik didelė talento jėga, tokia kaip Tolstojaus, gali užčiuopti, perteikti visą jo sudėtingumą, tragizmą bei grožį. Laimingas turi būti toks žmogus!
Apmaudingai nusviedžiu popieriaus skiautę...
Staiga išgirstu kanopų bildesį. Tėvas joja tiltu, ritmingai kilnodamasis balne. Kažkuo jis man primena kareiviavimo metų nuotrauką, tik ten dar jaunas, uniformuotas, ant eiklaus, gerai įšerto ristūno, čiagi - oda ir kaulai.
- Kam tau tas kuinas? - klausiu išėjęs į kiemą.
- Daug tu apie arklius nusimanai, - prataria tėvas.
Prieš metus ant šitos kumelės jodinėjo Kazimieras - dabar turi geresnę. Mūsų kaime ją paliko kareiviai: kontūzijo patrankos sviedinys; šlubčioja viena koja, apykurtė, nelabai ir beprimato, tačiau dar eikli - tik švilptelk, neria net priguldama. Keisto būdo: nuo bandos visuomet atokiai, nutaikys progelę, kai niekas nesergsti - tiek tematysi, pagausi kur prie Trumbatiškio ar Santakose. Būdavo, vis uostinėja orą, karpo ausimis, lyg klausytųsi, ar kur nepasigirs ją palikusių žirgų kanopos. Į plūgą ar ratus jos nė nebandyk kinkyti - išranki, įnoringa.
- Stepių arklys, - glosto jos galvą tėvas. Katiuša. Vadina ją ir Sibiriete, ir Nataša, bet kitiems ji tėra Invalidė. Jau seniai rengėsi į "zagotskotą" išvežti, tačiau tėvas ją pasiėmė sau - praversianti fermoje. - Tas švancas, - glosto arklio prusnas, - gaili jai avižų žiupsnelio.
Švancas - tai Kazimieras.
- Imk dviratį ir važiuok, - sako man. - Aš parjosiu.
Leidžiuosi tamsoje boluojančia buvusia alėja. Nuokalnės, staigūs posūkiai - čia žvyro paberta, čia akmuo. Bet kurią akimirką gali trenktis į griovį. Tačiau toks važiavimas man patinka: nelauktai išnyrančios kliūtys, malonus pasitenkinimo jausmas, kad jas įveiki, taip staigiai susiorientuoji. Ir įkalnėse, ir nuo kalnų minu kiek išgalėdamas. Tai bus maža treniruotė. Tačiau įkalnėje staiga pajuntu kažkieno nelygų alsavimą. Jis artėja, susigretina su manimi. Žinoma, ten nieko nėra. Bet taip atsitinka dažnai, kai mes važiuojame su Rimantu. Mintis, kad ir šioje nutrūktgalviškoje trasoje, ko gero, aš nebūčiau pirmas, gerokai atvėsina įkarštį. Toliau iriuosi nebeskubėdamas, vienodu tempu, nuožmiai palenkęs galvą, - tiesiog stebina, kaip kartais moki apsimetinėti prieš save. Namai lieka šone, pravažiuoju aukštą Šventosios tiltą, pasiekiu mišką. Abipus vieškelio driekiasi tamsi medžių siena, už nugaros - pilka peleninė aušra, priešais - priblėsusios saulėlydžio žaros... jauja, kur kitados rado Ambraziejų, po kairei - bekojo invalido, rusų - japonų karo dalyvio, Andriaus Žalnieriaus namas, aukštais akmeniniais laiptais, visas skendintis žalumoje; mūrinė kapinių siena, kurios vartuose iškalti žodžiai: "Keleivi, sustok!.." Tolėliau ežeras su tyvuliuojančiais priešaušrio debesėliais, su snūdžiais medžiais ir valtimis krantuose. Iš nendrių klykdami pakyla paukščiai. Kvepia ajerais, smaluotomis valtimis, vandeniu ir dobilienomis - šiais kvapais perkoštas visas miestelis. Jame keletas kūdrų, jis plyti laukų plynumoje, laukų, kuriais vakarų vėjas gena rūkus. Kiemai apmirę, tylūs, langinės uždarytos. Rasotos uogos svyra per tvoras... Pralekiu pro seną turgavietę, pro vaistinę, ūkinių prekių krautuvėlę, pro paminklą, pro kuprelio namus su stovinčiu kieme varstotu. Virsteli durys. Kažkas tyliai pereina per kiemą - tespėju pamatyti plikas moters blauzdas, paskui pašėlusiai ima draskytis šuo. Vėl pagalvoju apie Nijolę.
Atgal grįžtu aplinkiniais keliukais. Po ilgo važiavimo giria - stačiatikių kaimas. Pro našlės Filomenos namus važiuoju lėtai, pasiklausydamas. Tarp klevų prunkšteli arklys. Priešaušrio šviesoje pamatau Sibirietę, išgirstu iš trobelės sklindančius neaiškius balsus. Vadinasi, tėvas čia. Sentikių našlė Filomena...
Arklys atgręžia į mane dideles akis ir tyliai sužvengia. Visas kiemas pakvipęs dobilais ir šviežia duona. Kad ir kas ten būtų - ech! - ne mano reikalas, lekiu toliau. Ant kalno mane apakina saulė; didelė, vėsi, aptraukta rūko plėnimis, ji kybo viršum garuojančių kaip samčiai ežeriūkščių ir pievų. Moterys, įbridusios į aukštą liucerną, melžia karves. Šiltos pieno čiurkšlės dūžta į kibirų kraštus... Dar valandėlė, kita, ir dangaus pakraščiai padūmuos, iš jų siūbtels karštas, dulkes keliantis Vėjas; subildės ratai, virptels didžiulis ežero veidrodis, atspindėjęs dulkėtą nualintos dienos veidą.
Toli, pačiame rytų horizonte, ūkteli traukinys. Po minutėlės pamatau - mažas, juodas nakties vabaliukas išnyra iš lapuočių miško ir, vilkdamas paskui save parudavusius vagonus, prikrautus statybinių medžiagų ir kombinuotų pašarų, slenka saulės nutviekstu pylimu. Čia, kur aš dabar stoviu, kitados buvo stotelė - dar vis teberiogso keletas baltų, apgriuvusių pastatėlių, išlikusios žole užaugusio perono žymės. Įsivaizduoju, kas čia dėdavosi tokiais rytmečiais. Žmonės išsiruošdavo į tolimesnius miestelius, į turgų. Žąsų gagenimas, kamšatis, ryšulėliai... Dabar niekas nei iš miestelio, nei iš kaimo šiuo traukiniu nebevažinėja - kur kas greičiau plentu dumia mašinos.
Čia, parvažiavęs iš miesto pasisvečiuoti, išlipdavo ir mano tėvas - ar ne tokiais rytmečiais pasveikindavo jį gimtinė? Galbūt aš tik geriu iš jo paveldėtąjį jos grožį? Toks jausmas, tarsi kas jau būtų čia stovėjęs ir žiūrėjęs, kaip, versdamas garų kamuolius, išnyra iš rasotų miškų traukinukas. Tylu čia dabar, baigia užželti keliukas, kuriuo kaimo žmonės į šią stotelę veždavo bekonus ir kitką. Traukinys pravažiuoja nė nestabtelėjęs. Tik senyvas mašinistas pasižiūri, iškišęs pro langelį galvą.
Šioje geležinkelio stotelėje aš atsiduriu pirmą kartą, bet jau kiek metų ji gyvena mano sąmonėje. Kiek sykių mes ruošėmės čia atvažiuoti su slidėmis. Jau buvome išnaršę miškingas šiaurinio krašto kalvas, bet čia, pietų pusėje, atsiverianti laukų plynuma mūsų netraukė. Čia viešpatavo speigas ir tolimas traukinio garsas, stingstąs žvarbiuose saulėlydžiuose. Dažnai girdėdavau Konstantą ar Vizgirdienę minint šį geležinkelį. "Siaurukas" - taip jis čia buvo vadinamas. "Kažin, ar pravažiavo siaurukas?" - sakydavo dėdė. Gal geriau siauruku... Kai vokiečių lėktuvai bombardavo siauruką... Prisimenu, kartą važiavau siauruku... - šitokios čia buvo laiko ir man nežinomų įvykių, atsitikimų gairės bei matai.
Speigo pavakariais, išėjus kieman ar važinėjantis slidėmis, mano ausis pasiekdavo tolimas traukinuko ūktelėjimas - vienintelis gyvas garsas papilkėjusiuose nuo speigo saulėlydžio plotuose; garsas, brėžiantis kito, man nežinomo, neištirto pasaulio ribas. Vaizduodavausi tą traukinuką visą šerkšnotą, pūškuojantį sniego laukais, spjaudantį ugnies ir kibirkščių kamuolius. Jis praskriedavo mano vaizduotėje tarsi kometa, velkanti paskui save ugninį šleifą. Ir štai tas speigo pavakarių svetys, savo ūktelėjimu priartinantis metą, kai, užsukęs pas Vizgirdą, matydavau tetą, kočiojančią drobes, įžengęs Kazimiero trobon, rasdavau dėdę, veliantį veltinius, ir visų trobų krosnyse smilkdavo žarijos, ant stalų garuodavo bulvės, ir rasodavo nuo garų langai, kuriuos aptraukdavo speigas; žinodavau, kad, grįžęs namo, rasiu prie krosnelės besišildančią Konstantienę, ir visi mes ilgai klausysimės jos pasakojimų...
Sukoręs tūkstančius reisų, jis priartėjo prie manęs ir ėmė tolti nė neįtardamas, kiek metų jo laukusį keleivį čia palieka...
Tačiau susitikimo džiaugsmo nejaučiau. Patirtas jausmas anaiptol neprilygo tam, kurį patirdavau anais pavakariais.
Atrėmęs dviratį į dobilų žaiginį, priguliau. Pabudau nuo stuktelėjimo į koją. Kažkas laižė mano batus. Pašokau apimtas išgąsčio, kaip ne kartą būdavo vaikystėje, kai, su saulės patekėjimu išginęs karvę į pavieškelės keliūkštį, užsnūsdavau ir ji mane pažadindavo visko sočiai prisismaguriavusi. Supratingose gyvulio akyse išskaitydavau: "Kelkis. Metas namo". Tą patį išskaičiau ir dabar.
Pilkšvas snukis buvo nubertas vandens lašeliais - taip per karščius aprasoja akmuo, kai saulė išsunkia iš jo druskingo kūno paskutinį drėgmės likutį. Tas likutis čia buvo dobilienų druska, nespėjusi virsti saldžiu putojančiu pienu.
Spigino saulė, siauručiais kelių ruoželiais, keldamos dulkes, lėkė mašinos, dardėjo vežimai...
Jeigu dirbti, tai dirbti. Nepaliesdamas dalgio, visą pusdienį pjoviau šieną. "Padėk dieve!" - šūkaliojo pėsti ir važiuoti. Skaičiau jų akyse nuostabą. Kitas dar stabteldavo lyg netikėdamas - toks plotas pradalgiais nuguldytas. Pavakariop atėjo Konstantas. "Ir aš neblogas pjovėjas buvau, tačiau šitiek nenupjaudavau... Rytais, būdavo, kai išeinu su saulės tekėjimu... Och, dalgį turėjau, kaip per sviestą slysdavo papustytas..." Toks jau yra jo šnekėjimas: daug daiktų ir pievų jo mintys apkeliaus, kol grįš į šitą, kur stoviu aš. Virš liūnelio dūzgia uodai, šokinėja nuo krantų varlės. Vanduo, aptekęs žolėmis ir dumblais, tebetrenkia linais. Nėra kur nė saujos švaraus pasisemti. Net karvės nenorom geria tą buožgalviais ir siurbėlėmis kirbantį vandenį, bet kvapas, kurį jis skleidžia, teikia vakarui kažką archaiška, sena... Einu prie versmelės atsigerti.
- Negerk sušilęs, - sako Konstantas, - gausį zapalianiją.
- Vis tu būgštauji.
- Čia geras hektaras bus, - neatlyžta Konstantas.
Taip, pjoviau leisdamas dalgį beveik skersą, siekiau kiek išgalėdamas toliau. Jeigu dirbti, tai dirbti.
- Du vyrai per tokį laiką tiek nurėžtų, - stebisi jis. Aš visuomet noriu išbandyti save. Visą laiką, ką tik darau, tarsi galynėjuosi su kažkuo, lenktyniauju.
- Tik vieno aš nesuprantu: kam taip plėšytis, - sako Konstantas.
Aš irgi to nesuprantu, tačiau, kai man pavyksta kažką nurungti, būnu - savimi patenkintas.
Nuo kalniuko, rūkydamas papirosą, ateina tėvas. Sustojęs prie plokščio, susmegusio į žemę akmens, apsižvalgo. Nuo pradalgių kyla lengvas nuovargio rūkas. Per jo petį permestas rankšluostis. Nė žodžio man netaręs, pasuka prie sietuvos.
- Toli neplauk, nuskęsi, - sako Konstantas.
Tėvas vynioja nuo kojų sušutusius autus. Kitame sietuvos krante, virš palinkusio žilvičio, mirga gęstanti vakaro šviesa. Maldonio pievelėje prunkšteli arklys.
Vanduo, šiltas, gaivus, nuplaukia nuo manęs rausvų bangelių ratilais. Lyg didžiulė žuvis nardau iš vieno krašto į kitą. Kai apsiverčiu ant nugaros, viena mintis kaip rausvas plūduriuojantis danguje debesiūkštis išplaukia sąmonėje: aš iš tikrųjų noriu visur pirmauti. Kaip Albinas išnaudoja kiekvieną pergalę, kad įgytų kuo daugiau žinių, taip aš, kad sutvirtėčiau.
