lt
[4]
Vėliau Juozas dažnai spėlios, kodėl taip atsitiko, kad jie, geriausiai vienas kitą suprasdami, buvo tokie nedraugiški, kandūs. Kas slypėjo Albino prigimtyje? Kokia jėga jį tempė nuo to, kas Juozui buvo brangu? Su kuo Juozas taip įnirtingai grūmėsi, ką jis bandė perkalbėti, nuneigti tą tvankią audrotą naktį, regėdamas žaibų šviesoje savo pirkios duris ir akmeninius prieangio laiptus? Ar jis nesusidūrė tąsyk su tomis pamėklėmis, kurios pastojo kelią jų tėvams?
Ta naktis metų metams įbrėš jo atmintyje akmenėjantį draugo veidą, kupiną šaltos ironijos, netikėjimo, nepritarimo, priešiškumo - tas veidas vėliau nuolatos persekios jį. Čia, gimtųjų namų akivaizdoje, garuojant priešaušrio slėniams, kai taip ryškiai spindėjo žvaigždės, prasidėjo didžiųjų praradimų metai, čia buvo nubrėžta riba, kurios jie niekad neįstengs įveikti.
Draugiškas šypsnys, trumpam nušvietęs Albino veidą, išblėso. Lūpas vėl iškreipė ironija.
- Niekaip aš nesuprantu, ko tu dėl tokių dalykų suki galvą. Juk tai vieni niekai.
- Argi? - ir Juozą vėl apima noras grumtis.
Jų ginčai iš tikrųjų buvo panašūs į grumtynes. Kirsdavosi jie dėl menkiausios smulkmenos. Jeigu vienam bent minutėlę pavykdavo paimti viršų ir užkopti ant neregimos pakylėlės, kitas jį bemat nustumdavo. Viešpatavo Albinas, pasiryžęs žūt būt neužleisti savo vietos. Juozą Albinas pravardžiavo fatalistu.
- O tu kas gi? - šaukdavo tas. - Vis žvalgaisi, kokios išorinės aplinkybės, šniukštinėji, nori prisitaikyti. Štai kur fatalizmas. Žmogus aplinkybių žaislelis, niekuo jis netiki, nieko nekuria. Taikosi prie to, kas yra. Žiūri, tyrinėja, uosto ir dar tariasi labai išmintingai besielgiąs, gal net didžiuojasi. Kurgi ne - toks protingas, visa pasveriantis, įžvalgus, o iš tikrųjų - paprasčiausias bailys. Taip taip, bailys. Nieko aš nematau tokiame gyvenime gražaus, - žerdavo net uždusdamas. "Na ir kas?" - pašaipiai atšaudavo Albinas, priimdamas ir pateisindamas tai, ko Juozas niekaip neįstengdavo pateisinti. Juozą persmelkdavo vienatvės nuojauta: jeigu net artimiausias draugas Albinas taip jo nesupranta, kas jį supras, kas žinos, kodėl jis elgiasi vienaip, o ne kitaip. Prašnekdavo pakiliai, valdingai, kartais įžūliai - jam patikdavo toks tonas. Albinas žvilgteldavo į savo įsikarščiavusį draugą kažkaip vogčiomis, lyg kam pašaliniam jį rodytų.
- Bijau, kad tu daug kvailysčių neprikrėstum.
- Visa, jeigu nori žinoti, - kvailystės.
- Nihilizmu kvepia, broleli, atsargiai.
- Ne, tu nepataisomas. Tu tiesiog negali be etikečių.
- O tu jų bijai?
- Koktu! Tu šneki lyg su kuo pašaliniu pasitaręs... Tu nenuoširdus.
O kartais labai aiškiai pajusdavo, kad Albinas neigia kažką jam, Juozui, gyvybiškai svarbaus.
- Ko tu mane vis kremti? Ko nori? Prilipo kaip... - atsigręždavo Albinas.
- ...sąžinė.
- Iš tikrųjų, - Albino balse skambteli perimta iš Juozo gaidelė, bet jis greit atsikvoši: - Cha cha... - nusikvatoja. - Ar girdit, jis mano sąžinė! Gerai, Juozai, būk mano sąžinė. Tai bent turėsi darbelio! Tik viena žinok: tokie iš paskos sekioja. Moralistai! Nieko jie nekuria.
- O tokie, kaip tu... griauna.
- Ir lieka?..
- Dar pamatysim, kas lieka.
- Gudriai išsisukai.
- Dirvonuojančiam žemės lopely tu nori sodinti. Lauki, kol išpurens kitas. O purenti kažkodėl niekas nenori. Nėra kvailių.
- Švietėjas! Tu esi devynioliktojo amžiaus švietėjas.
- Kas čia juokinga, nesuprantu.
Jiedu buvo antipodai. Juozas buvo nesavanaudiškas, pasiryžęs aukotis kokiam reikalui, bet ir tame kuklume, jo paties siaubui, slypėjo noras išsiskirti. Nebeišmanė, kur nuo savęs slėptis. Kažkas jam įdiegė mintį, jog yra toks kaip visi. Tačiau jis aiškiai matė, kad visa, ką jis daro, galvoja, šneka, daro iš savimeilės, kartais egoistiniais sumetimais. Klastinga hidra visur tiesė savo čiuptuvus, visa apseilėdavo. Bet kas jis būtų, kaip gyventų, jeigu visas jo galūnes nukapotų? Ar tik ne iš tokių jo pastangų šaipėsi Albinas?
- Reikia kokiu nors būdu pateisinti ir egoizmą, - taria Juozas tokiu balsu, lyg kalbėtųsi su savimi.
- Egoizmas ir yra egoizmas, niekuo jo nepateisinsi,- sako Albinas.
- Gal čia koks kitas vardas tiktų, nes tu, aš, daug tokių jau įpratom visa vadinti tokiais vardais, kad nebematom, nebepagaunam esmės. Taip ir egoizmas. Nesibaigiančių kovų vėjai: biurokratizmas, miesčioniškumas, snobizmas, karjerizmas... Blogio bakterijos galbūt veisiasi pačiame žodžių apvalkale... Tokiame nužmogintame mąstymo būde. Išeina miesčionis į savo namų tarpuvartę ir, norėdamas nukreipti dėmesį nuo savęs, šaukia: "Ten. ten žiūrėkit!" Ne į save jis rodo - į kitus. Kitas, ne aš. Niekas nė nebežino, ką nusiveja. Tai šen, tai ten šmėsteli kokia sušaržuota blogybė, tokia susisukusi, pilka, bjauri, kad tik prunkštelėjama ir nusigręžiama...
- Ech Juozai!.. Kad ir iš kokio bokšto kalbėtum, ech tu, ech! Dediesi kuklutis, o taip trokšti būti įvertintas ir kartu purtaisi to įvertinimo, etiketė, sakai, ech, tu. Geriau smarkiai smarkiai sušvilptum, keturiais pirštais, kaip tu vienas temoki...
Abu sutartinai nusikvatoja, ir mąslus, susikaupusiu veidu vaikinas, išėjęs iš jų tarpo, patraukia nežinomais keliais.
"Ar tu pagaliau supratai, kas čia keista? - tarsi pasiteiraudavo protinga, budri Albino akis, grįžtelėjusi į Juozą, - Ar žinai, kodėl aš vis tave pašiepiu?"
Iš tikrųjų. Vaikine degančiomis akimis, ko tu norėjai iš kito, įsprausto į išaugtinį švarkelį, didelėmis, nudaužytais krumpliais rankomis, pragaištingai tvaksinčia širdimi? Jūs visuomet buvote dviese, ir kai vienas duso iš netikrumo, bodėjosi ar dvejojo, kitas šnekėjo, mąstė. Ką gi jis laimėjo, sukdamasis aplink blausų savo šešėlį, negalintį suteikti laimės, užpildyti kaskart labiau atsiveriančios tuštumos, kilusį iš nepriimto iššūkio, neatliktos pareigos? Iš ko gi daugiau jis galėjo kilti? Ir ar yra kada buvę, kad mintis pasotintų kūną?
Juozas stebėdavosi, jog Albino mintys lengvai sutampa su tomis, kurias girdi mokykloje, skaito knygose. Niekad jis nepasakys ko nors nelaukta, keista, tik pagarbiai kartoja tai, kas jam sakoma. Sukaliojasi apie kitų parodytus, išgirtus stabus. Jo mintys neišbėga nei priekin, nei į šoną, neįsuka į atokesnius keliūkščius, kur teka apsamanojęs, senas, mažakalbis, ne visuomet turįs sklandų žodį, atokus, sopulingas, su mirštančiomis raudomis ir įsitikinimais, gyvenimas. Kodėl jis nesiklauso tos slėpiningos savitos bylos? Ar čia jau visa išsakyta, pastebėta, paaiškinta? Beatodairiškai priimdamas tai, kas yra, apie ką jau šneka kiti, jis nebegirdi to, kas dar spengia tyloj, kiekvienam atskirai...
Buvo dideli skambūs žodžiai, pagyros, atnašystės, saldžiabalsės giesmės, susižavėjimas tuo, kas liaudiška, paprasta. Ir kažkas kita - kas egzistuoja anapus šito viešo, plačia eisena traukiančių keleivių praminto kelio...
Dažnai jį užgriūdavo žodžių lavina. Tarsi sapne, kurį dažnai regėdavo, kai vanduo užspausdavo gerklę ir imdavo spengti smilkiniuose. Sulig paskutiniu yriu, perskrodęs vandenį, surikdavo, apimtas gyvuliško siaubo. Tokia kartais būdavo jo kalbėsena. Mintys dar nemokėjo žingsniuoti paradiniu keliu, bet ir čionykštė kalbėsena nebetiko. Net galva svaigdavo, į kokias aukštybes iškeldavo tokios sąvokos kaip materija, laikas, kategorija, erdvė, harmonija, objektas; koks iškilmingas būdavo jų aidesys. Tiesiog dusdavo neišmanydami, kur pavartoti kokį žodį, galintį paliudyti, koks platus jų žodynas, kokia rimta galvosena. Čia iš tikrųjų pradžioje buvo žodis, ir žodis tapo viskuo. O kartais darydavos net šleikščiai koktu. Primargindavo savo rašinius žodžių junginių, nukaltų pagal knyginius, laikraštinius štampus, paskui ilgai bukomis akimis žiūrėdavo į juos, galvodami, ką pasakė. Bet keista - mokytojai juos kartais suprasdavo...
Vėliau kiti galbūt pavydės - manys, kad jiems pavyko įkopti į kažkokias aukštumas. Bet rasti jiems nedaug tebuvo lemta: tas, kuris ieško, jau daug yra praradęs, dėl to ir ieško...
Patekėjo aušra, nulyta, skaisti, žėrinti. Miškas krūptelėjo, pajutęs vėsų jos prisilietimą. Pievelėse tebesiplaiksto rūko draikanos - tarsi kvapnūs audros išdraskytų aukurų ir alkaviečių dūmai. Tolimi ant kalvų stovinčių miškų siluetai it pilių kuorai.
Visi trys kuriam laikui nuščiūva. Miško glūdumoje sukleketuoja kurtinys, pragysta visokie paukščiai.
- Mes niekad į tokią tėviškę negrįšim, - taria Juozas.
Albinas kažką tebevaro savo: aišku, jis esąs už humaniškumą, pagaliau išgirsta Juozas. "Už ką?.. Už ką?" - buvo bešaukiąs, bet nieko nebepasako: argi ne tuščiai jis aušino burną? Su kartėliu pagalvoja, kad labai mažai Albinui per gyvenimą bus to, ką galėtų paženklinti šituo žodžiu. Jis nuožmus. Skrupulingai tausoja save. Nenori nieko daryti, kas neatneštų naudos, kas nepriartintų prie šlovės; dėl jos visko išsižadėtų. Bet žmonės mėgsta rodytis tokie, kokie niekad nebuvo ir nebus, ypač jei dar naudos gali iš to turėti.
Juozas žvilgteli į išblyškusį nuo ryto vėsos draugo veidą: sukrėstas, lyg papilkėjęs, beveik jauti, kaip po aukšta kakta tvinkčioja didybės šuorai; atsišlieja į drėgną kerpėtą medį ir tyliai prataria: pinklės... Pinklės - net žodžiai. Mus visur pasivys nelemtoji dvejybė, ir bėgs mūsų pėdomis vos atgaudamas kvapą netikėjimas. Uždusęs, karštligiškomis akimis vaike, kur tu leki? Ar ne metas stabtelti minutėlę? Bet... įsisiūbavusio vėjo gūsio nesuturėsi. Nulėks, nuskubės, nuoš keldamas dulkes. Tik ilgai dar švies mūsų atmintyje šitie skardžiai ir slėniai. Ir žodžiai, kuriuos čia kalbėjome, pasivys. O begalinis ilgesy, o lūkesti, o perdžiūvusios varpos šlamėjime karštam vidurvasario vėjyje, kai grūdai byra į kietą kaip kaulas molį! Matau kalne pjovėjus, girdžiu jų dainą. Vėjas atneša sūrų prakaito skonį, ir darniai skamba jų balsai, ir nėra čia atsiliekančio baro. O mes svaidėmės žodžiais lyg akmenimis, mes pravardžiavomės, mes lipdėme etiketes. Vienas purtėsi jų, kitas tarėsi visa žinąs. Begales mes prisakėme žodžių. Tik nė vieno tokio, kuris padarytų mus stipresnius. Mes nežinome to, kas neišvengiama. Mes nebūsime nei garbingi priešai, nei draugai. Šaipysimės priskirdami vieni kitiems būta nebūta, o dažniausiai tai, ko patys norim, ką darom ar galvojam. Šaipysimės iš savęs. Ir bus mums sunku atskirti draugus nuo priešų, vis svyruosim, vis kažko dvejosim, puldinėdami prie to, ką prakeikiame, ir išsižadėdami to, ką turėtume mylėti. Argi tai ne parodijos, argi ne šaržai? Užtat juokui mes tokie opūs. Kai tu, Albinai, sakai "jis", negali nepridurti "kaip"... - palyginimas prašyte prašosi. Net jeigu kas prisispyręs imtų tvirtinti toks nesąs, vis vien tu sakysi: "toks jis!"; šauksi, rodydamas į pamėklę, nugintą nuo savęs, pamėklę, kuri labai daug turės tavo bruožų. Gyvo žmogaus tu nenori matyti. Vienintelio. Tu nori juoktis, šaipytis, žvelgti į jį iš šalies, ir dažnai jis tebūna tik penas tavo sąmojui, medžiaga tavo polinkiui visa kataloguoti, apie visa šnekėti apibendrintai, laikantis savotiškos sistemos, ji nelyginant koks dievas, kuriam slapta meldiesi...
Mes neturime savo "atleisk...", dėl nieko mes nesijaučiame kalti. Tariamės visa žiną, suprantą, pasikliaujame tik savimi ir kniumbame po savo kaltės ir nesėkmių našta. Kandi ironija, replikos pašaipa bus mūsų nuolatiniai palydovai, kontempliuoją mūsų mintis, mūsų gyvenimą. Juos rasime savo didžiausiose šventėse ir nevilty, ir neleis jie mums pasakyti nė vieno žodžio, kuris mirtį atremtų, paskatintų ar sulaikytų nuo pražūties. Daug mes mokame žodžių, daug jų yra, bet nė vieno nežinome tokio. Ir nė būtinybės nejutome jo ieškoti. Tik traukėmės atatupsti, vis skersomis, skersomis ir pro duris. Bet kurgi? Ko?..
Yra gyvenimų, kurie atsiliepia lyg grįžtantis aidas, yra tokių, kurie nelyginant koks eksperimentas, yra tokių, kurie nieko nesitiki, nieko nešaukia, nieko neieško, kurių niekas nežadino. Bet kaip kėlė ir žadino mus! Ir niekur mes nebepabėgsime nuo savasties jausmo, nuo neaiškaus pašaukimo ir paskirties. Mes jau sugundyti.
"Tai todėl tu vis kartoji, jog nenori iš kitų išsiskirti?" - pasigirsta Albino balsas.
"Pats nežinau. Čia yra kažkas labai prieštaringa. Tai pirmoji prielaida, bet ne išdava, ne išeitis. Galbūt tai kulminacinis motyvas, visus kitus sujungiantis ir sutaikantis. Visa, kas egzistuoja, stengiasi atsiskirti. Bet vėlgi - niekas taip netrokšta visuotinumo kaip atskirtumas..." - sako Juozas įsiklausydamas, kaip sklaidosi toldamas paskutinis jo minčių aidas. Žino, kad jis nebegrįš - susigers į gaivią rytmečio žalumą, išsisklaidys pievų rūkuose, ištirps migloje, kur visa prasideda ir baigiasi.
Teka didelė, skaisčiaveidė saulė.
- Bus karšta, - Juozas pagauna savo balse dėdės Konstanto intonacijas.
Kažkur plaka dalgį...
Taip šnekučiuodami, jie prieina platų Šventosios vingį, kur stovi trys rytmečio saulės nužerti ąžuolai.
Trys medžiai galiūnai. Vienas, seniausias, juos pasitiko pirmas. Apraizgytas per liemenį sena sutrūkinėjusia grandine, prismaigstytas vinių ir akėtvirbalių, išdegintu paslėpsniu, kuriame piemenys slėpdavosi nuo lietaus ir kūrendavo laužus. Tačiau tos žaizdos vieni niekai. Tereikėjo vieną kartelį pasirąžyti - trūko ir tos grandinės. Stipri jėga išklaipė sąnarius, suraitė juos mazgais, bet jis vis dar nori plėstis ir augti spiriamas galybės iš vidaus, kuri purto ir verčia tumulais įdiržusį kūną.
Daug kartų jie čia atlėkdavo, sukaliodavosi aplink ąžuolus, klausydavosi gausmo, užklystančio iš seniausių laikų, čia priartėjančio, čia nutolstančio. Juose visos šių pievų vasaros, visų kitados aplinkui augusių medžių siūravimas, debesų bėgsmas. Buvo prie jų atjojęs šarvuotas raitelis su kryžiaus ženklu, stovėjo po jais kunigaikštis; pustydavo čia dalgius sodiečiai, mekeno ožkos, pro šalį šliaužė sukilėlių rogės, švilpė polaidžių vėjai. Jie girdėjo klykiant paukščius žvarbiame saulėlydy. Šaltis smigdavo į jų kūną kaip pleištas. Trupėdavo žvaigždės, sproginėdavo upėj storiausi ledai, o jiems nė šakelė per tuos speigus nenutrupėjo, nenumirė. Pavasarinių potvynių metu jie stovėdavo apsemti ligi šakų vainiko ir trupindavo ledo lytis. Paukščiai sukdavo viršūnėse lizdus kaip ir dabar. Jų lapuose blykčioja tūkstančiai saulių, ir kartais pasigirsta toks garsas, lyg kas mažučiais nekantriais delneliais suplotų...
Ąžuolus reikia šnekinti paprastai. O jie šnekindavo rinktiniais žodžiais, ne, ne šnekino, o nėrėsi iš kailio, kaip čia kuo įspūdingiau aiktelėti, kaip kažką didinga patirti. Todėl kiek pasisukalioję dūlindavo galvas nuleidę, lyg kieno suniekinti ar išbarti.
Kvepia ąžuolai kadugiais ir siera. Tai žaibo kvapas. Ugninis kirtis smogė vienam į kamieną, ir tas sutrupėjęs susmigo žemėn - kadaruoja balta medienos atplaiša. Greitai užgis, sako Juozas, liesdamas ranka medyje atsivėrusią žaizdą. Pasilenkęs ieško žaibo pėdsakų, randa juos apsamanojusiam akmeny, apsvilusiuose medelių ūgiuose. Audra prasibrovė, visa laužydama ir griaudama kely, tačiau ąžuolas, nepasijudinęs iš vietos, nustūmė ją savo pečiu. Tai tik menkas įbrėžimas jo galingame kūne. Ošia jis savo amžinąją giesmę kaip ošęs. Jo viršūnėje paukščių almėjimas. Medis gumbuotas, apraizgytas sutrūkinėjusiomis grandinėmis. Lyg sodietis, įbridęs į spindinčias ryto lankas su pančių ryšuliu ar tinklais... Ateiviai iš tolimosios senovės, iš ūksmingų girių, neatmenamų laikų, aukščiausiai už visus išmetę savo viršūnes. Kas prieš juos vargstančios sedulėlės, baltakamieniai beržai ar smala aptekusios pušys? Ąžuolų viršūnėse tebesilaiko tamsiausi prietarai. Ir nėra giesmės, kuri jų ošimui prilygtų. Nebent čia tiktų tie žodžiai ir užkeikimai, kuriais senovėje žmonės garbino juos, saulę, vėją, dangų, upes. Atrado juos vaikystėje tą šviesų rugsėjo vidudienį, kai sukaitę, su gaudžiančiu marškinėliuose vėju įlėkė į šią pievą. Visą laiką ąžuolai gyveno jų sąmonėje, į gilų atminties podirvį suleidę šaknis, jie stovėjo jos žarose, kai ežeruose kapodavo eketes ir vaikai tempdavo rogutes į kalną, kai neramūs vaikštinėdavo aplink trobas sodiečiai ir klykaudavo varnos, pro juos sklandė bėglūs baltųjų debesų šešėliai, kai siautėjo amžinoji šviesa ir pievose pustydavo dalgius. Atranda juos ir dabar, savo jaunystės priebėgoj. Atras ir vėliau, ir vienas garsas čia tėra, vienas žodis - tas, kurį ošia ąžuolai. Prie jų šliejasi visi kiti vardai ir datos...
Kiek kartų jie nė patys nepajusdavo, kaip atsidurdavo prie ąžuolų, ir toks neapsakomas jausmas apimdavo, toks noras kažką suprasti, išgirsti - net gerkles užgniauždavo. Bet niekas dar nėra prašnekinęs ąžuolų, niekas nepasakys, ką jie čia patirdavo, kai liedavosi per kraštus saulės indas...
Tačiau Juozas, užvertęs galvą, pusbalsiu sukužda, kužda: "Jau... girdžiu tave, senasai ąžuole!.."
- Ar tu ateisi į išleistuvių vakarą? - klausia Juozas.
- Nežinau... Tikriausiai ateisiu. - atsako Albinas.
Juozas prigula saulės atokaitoje tarp pušelių. Viršūnėse spindi voratinkliai, dangus mėlynas, giedras, kvepia sakais, kvepia lietumi, kuris neseniai čia praūžė, tačiau šį kvapą jau stelbia dirvono kvapas. Nubunda Juozas įdienojus. Žolė jau išdžiūvusi, čirpia žiogai, pievose šūkauja grėbėjos, kai kurios nuogos taškosi brastoje. Nė gėdos neprisidengia jį pamačiusios...
