en
[2]
- Sena yra šitos upės vaga, - prašneko kartą Konstantas, pasiremdamas dalgiakočiu (jie šienavo). - Jau tūkstančių tūkstančiai metų, kaip vanduo čia teka ir teka, dieną ir naktį, be atvangos, tu tik pamislyk. Tekės jis ir kai mūsų neliks... Matai, kokius krantus prasigraužė, kokie skardžiai. Mano senelis dar prisimena: šito iškyšulio. kur dabar šienaujam, jo laikais nebuvo, tiesiai vanduo tekėjo... Matai, kur...
Jie brido į žolę, čiupinėjo dūlėjančius kiautus ir pajuodusius akmenėlius, žvelgė į storus, žeme apneštus ąžuolų kamienus, kuriuos kitados skalavo vanduo, ir kaišiojo ten iš gelmių dideles galvas šalviai, skrodė saulėtą vandenį jų šešėliai, o ant įkaitusių bangų švelniai tūpė gluosnių pūkai.
Vėjas rideno iš plačių pievų žalumos bangas, kurios dužo čia pat, prie jų kojų.
- Žolė jau sustabarėjusi, reikia pjauti, - pasakė pustydamas dalgį Konstantas. Bet jie dar ilgai vaikščiojo upės krantu, ir dėdė vis pasakojo, kur jiedu su Kristupu ganydavo gyvulius, rodė apsamanojusius ženklus ant medžių ir akmenų, vis žadino ir žadino prisiminimus, siekiančius senelio, prosenelio laikus, ir jo žodžius kartkarčiais užgoždavo viršūnėmis atplaukiantis vėjo gausmas. Matai, kaip siūbuoja medžiai, šnekėjo užvertęs galvą. Paskui įsižiūrėjo į tolimą, tik jo akimis teregimą vieškelį, vingiuojantį ties pelkėta horizonto riba, vieškelį, kuriuo kitados, dulkių debesis keldami, į Santakas, Ąžuolyną, Dusmenis ar Pašilius dardėdavo vežimai. Ir dabar, rodos, tebežymu horizontą nugulęs dulkių ruoželis. Kokius ryškius vaizdus Juozo sąmonėje žadino šie žodžiai! Klevų pavėsyje gyliuoja arkliai su užmautais ant galvų abrakėliais, sunkus girnų ūžesys, lėtai besisukančios turbinos... Rodos, ir jis, Juozas, ten buvo, sėdėjo ant arklio prakaitu permirkusios gūnios, graužė obuolius ar kimšo kermošinius saldainius, ir siekė jį gaivus klevų šešėlis. Aš žinau... aš prisimenu, kartojo mintyse, klausydamasis dėdės žodžių.
Bet ką reiškia toks tavo Šnekėjimas, dėde Konstantai? Ką reiškia tie atsidūsėjimai, tos pauzės, atsiveriančios dingusių vasarų karštymečiais? Kas tavo mintyse, kai, imdamas dalgį, žvilgteli į tūkstančius kartų šienautas pievas? Ką reiškia, kai nei iš šio, nei iš to imi ir pasakai tokiu balsu, lyg didelį atradimą padaręs: "Senstam... Ak, senstam", - ir, nepaisydamas skardaus savo pačios juoko, vartalioji rankas.
- Ir tu jau užaugai, - mėgsta jis sakyti Juozui. - Mane vejies... Kartą ariau prie senosios obels. Žiūriu - atropoji per vagas. Va šitoks (parodo koks), kaip pupų pėdas. Ko gi tau reikia, klausiu. Duok paarėsiu, sakai tiesdamas rankiotes prie plūgo. - Ką gi toks jo šnekėjimas reiškia? Ir kodėl jis visiems pasakoja, kaip Juzukas, klupdamas per vagas, kartą paarėt buvo atėjęs. Kodėl jis vis ieško šito vaiko veide savo giminės bruožų?
...Jis ateidavo per karščius, pakvipęs juodalksniais, paversmėmis, žole ir samanomis, pakabindavo dalgį ir eidavo į trobą užkąsti. Šienapjūtės rytais Juozą pažadindavo dėdės plaktuko kaukšėjimas - plakdavo dalgį. Sėja ir pjūtis buvo mėgstamiausi jo darbai... Jis, kuris neturėjo ko pjauti, labiausiai džiaugdavosi sulaukęs pjūties - vis eidavo į laukus pasižiūrėti, ar nebyra grūdai, ar dar ne metas dalgį pustyti, ir jo balsas būdavo kupinas nenusakomo džiaugsmo. Lyg būtų pažadėtojo sulaukęs atpildo. Iš kurgi tryško tas džiaugsmas, dėde Konstantai? Vis su našta, su rezginėmis ar undere, besidairantis į medžius, čiupinėjantis sienojus, rakandus ir daiktus, niekas čia taip nečiupinėjo tų daiktų, nemokėjo taip tarti jų vardų, išvaryti tokios pradalgės, išarti vagos, sėti...
Jo gryčioje kabo paveikslas, kur sodri kviečių šviesa, prasiveržusi pro aukštus, tamsių šešėlių gaubiamus kalnų tarpeklius, krinta ant žemėto sodiečio slenksčio. Tos šviesos užlietas prieangis, ji virpa prie basų stovinčio tarpdury žmogaus kojų. Kieme, iki pusės išsirengęs, prausiasi stuomeningas bernas, į kurio rieškučias iš ąsočio pila vandenį mergina, smaugta kaip rugių pėdas. Tolėliau, prie vartų, grūdasi pjovėjai, nešini pabaigtuvių vainiku. Antai ir šeimininkas - kviečia visus į vidų...
...Vaikas būdamas Juzukas nešdavo gėlo vandens ąsočius vyrams, kertantiems kalne rugius. Gerdavo jie godžiai, neatgaudami kvapo, smaugdami gyslotomis rankomis ąsočio kaklą, ir vanduo varvėdavo jų gauruotomis krūtinėmis. Tarp jų visuomet būdavo jo tėvas - jis paimdavo iš vaiko rankų ąsotį; būdavo ir dėdė Konstantas - pradalgį jis varydavo pirmas; būdavo Vizgirda, Kazimieras... Daug vyrų ir moterų pjaudavo kalne baltus šiugždančius rugius. Ir kartais ten pasigirsdavo jų daina...
Jie stovėjo priešais aukštą skardį, išraižytą šaltinių vandens, nuklotą išvirtusių medžių kamienais.
- Šiame skardyje mes kaitindavomės saulėje, - pasakė dėdė.
Ir mes, norėjo pridurti Juozas.
Po kojomis šiugždėjo srovės nugludinti akmenėliai, blykčiojo aštrūs verpeto ašmenys - bakstelėjęs lazda į vidurį, dugną galėtum sausu galu pasiekti.
- Ko lendi, dar įtrauks, - pasakė dėdė. - Ne vieną yra įtraukęs. Seniau, būdavo, net arklius įtraukia.
Kažin, ar čia teisybė, pagalvojo Juozas. Nebent kokį vaikigalį, kuris sausu lazdos galu nori dugną pasiekti.
Tarsi traukiami vandens sraunumo, jie ėjo ir ėjo pasroviui. Dūzgė laumžirgiai, straksėjo iš po kojų žiogai, triūsė bitelės, ir kažką sena sena minėdami gaudė siūravo karklai. Paskui, susėdę ant kranto, ilgai žiūrėjo į vandenį. Gaila, kad meškerės nepasiėmiau, - pažvejočiau, pagalvojo Juozas.
Dabar, kai jis išeina su meškere, prie jo prisigretina koks vaikas: gaudo jam laumžirgius, ieško sliekų, aikčioja, kai panirsta plūdė, ir pasakoja žado neatgaudamas, kur kokią žuvį regėjęs, - visai kaip kitados Juzukas. Tik jie retai žvejodavo meškerėmis - neturėjo kabliukų, nebuvo valo...
Sekmadieniais, kai nuleisdavo malūno užkardas ir vanduo nuslūgdavo tiek, kad brastose iškildavo graužų lopeliai, jie apsiaudavo senais kaliošais, apsikarstydavo terbomis ir per lubinus, dirvonėlius, pašilius patraukdavo link Baltosios pakriūtės, gąsdindami einančias į bažnyčią moterėles ir pririštus pakrūmėse galvijus. Nusiritę karštu Baltosios smėliu, atsidurdavo gaivalingoje upės tėkmėje. Per dieną netildavo jų balsai.
- Vyrai, tik pažiūrėkit, kokią išvilkau žuvį!
- Būta žuvies.
- Ne, tu pažiūrėk, su savo palygink.
Prisiploję prie akmenų, palindę po karklais, stenėdami ir pūkšdami, jie traukdavo žuvis.
- Eikit čia, žiūrėkit - koks lydys!
- Ša, nutilk, ko visą laiką plyšauji - žuvis išbaidei.
Saulė varsto juos ugninėmis strėlėmis, plikina nugaras, pečius, ir jeigu kas užlašina vandens - spygteli kaip nudiegti. Susidraskę, aplipę voratinkliais, viską pasauly užmiršę... Tik retkarčiais juos pritildo Kristupo ar Kazimiero balsas - užsiglaudę už alksnių, vyrai dairosi, kur žuvingesnės vietos, kur galėtų tinklą užmesti.
Nugaras jie ištiesdavo tik vėsų vakaro prisilietimą pajutę, kai šviesa, jau nebepasiekianti brastų vandens, mirguliuodavo tarp serbentų ir aviečių krūmų. Tada parodydavo vieni kitiems savo žuvis, nusiplaudavo veidus, rankas.
Tačiau Juzukas tebegaudydavo savo žuvį.
- Užteks, rytdienai palik, - būdavo, plėšia nuo akmens žvejį Vytautas.
Juzukas net tirta - lūpos pamėlusios, dantis ant danties nesueina.
- Tegaudo, - sako Algimantas. - Vijosi ją ligi Šventosios, tegu pagauna.
- Tu pats ją čia atvijai... Va šitokia! - šaukia lėkdamas per žoles Juzukas.
Aplipę serbentų krūmą, jie pilasi į burnas uogų rieškučias. Saulė, pasigailėjusi savo vaikų, stabteli minutėlę virš miško, kiek pašildo, apdžiovina rūbus. Jai nusigręžus, patraukia namo. Pirmasis žengia Algimantas, gunktelėjęs, prakaulus, plonakojis. Šalia lapt lapt Vytautas, putlus rubuilis su intapu po kairiąja mente. Vos atgaudamas kvapą, prie jų puldinėja Juzukas, pamėlynavęs iš šalčio. Tokį vaizdą sekmadienių pavakariais dažnai regėdavo kaimo moterys, melžiančios pievose karves.
Pakeliui visi užsukdavo į Kristupo sodybą, kur Juzuko tėvas su Kazimieru dalindavosi laimikį.
- Griausmas, kokia netikus žuvis, vienos šiukšlės, - sako Kazimieras. - Tie varliai baigia visas suvyti į Šventąją.
- Netrukus jos pradės keliauti sausuma, - atsiliepia juos apstoję "varliai". - Skraidyti išmoks. Tiek siaubo su savo dubinais joms įvarot - visos pergąsdintos, kur ir dėtis nebežino, į graužus lenda.
- Ką čia, snargliau, bliuzgiji, eik šalin, - užsimoja spurdančiu žuvelioku Kazimieras.
- Cha cha cha! - trim skambiais intervalais nusikvatoja Konstantienė.
- Še, gaudyk!.. Och, ešerys!.. Dar gyvas, - meta Kristupui žuvį Kazimieras, ir ešeriukas, vos beįžiūrimas prietemoje, suplazda suspurda lyg šikšnosparnis, aptėkšdamas juos smulkučiais vandens lašeliais.
Kiemuose jau dega ugniakurai: moterys kaičia bulves, ruošia žuviai keptuves, ir laižosi prie žvynais aplipusių akmenų tupinčios katės... Pokšt, pokšt - tai sproginėja po vaikų kojomis žuvų pūslės...
