lt
[3]
Iki vėlyvo vakaro truko pas Konstantą pabaigtuvių vaišės. Be Algimanto, Augusto, buvo ten Kazimieras, Teklė Vizgirdienė... Iš pradžių Kristupas vis kibo prie Kazimiero:
- Ko tu vis putiesi? Vienas kraujas mūsų gyslomis vaikščioja ar ne? Visa Delta užnešta, nematai? Tikras raistas.
- Nagi ten seniau vaidendavosi... Aha, taigi... - pradėjo Konstantas. - Liūnas, tikras liūnas, - ir senas šito žodžio gūdumas sugaudė Konstanto balse. - Akivaras.
- Tegu jį velniai, tą raistą, - pasakė Kazimieras. - Ir aš kartą einu, žiūriu...
- Žaltvykslės ten klaidžioja, - pasakė Konstantas. - Anksčiau kas būdavo! Prie caro. Baudžiavos laikais.
- Nieko jūs neišmanot, - nutraukė Kristupas... - Bobos ten...
- Ai viešpatie! - net delnais pliaukštelėjo Vizgirdienė. - Kuris gi ten jų nematė... Utgi manasis kartą...
- Vien sąnašos...
- Ui..liat, - visas kaisdamas pradėjo keiktis Algimantas.
- Kaip tu keikiesi? - užsipuolė sūnėną Kristupas. - Iš brolio Dravakolo išmokai?!
- Ko tu ant jo šauki? - pasakė Teklė. - Jis ženijasi.
- Jam reikia ne tokios mergos - kad žvengtų, - pasakė Kristupas.
- Daug tu prižvengei?! - šokosi Kazimieras ir skubiai įsikando savo seną pypkutę apčiulptu kandikliu.
- Vėl... vėl kaip muselė suzvimbė, visai prie žemės prisiplakit, niekas tada jūsų ir nebematys. Nebelies. Nebebus tada jūsų.
- Ale! - kilsteli galvą Kazimieras. - Dar kaip gyvensim.
- Šūdas. Vienas šūdas toj Deltoj, - pasakė Kristupas.
- Sarmata... sarmata šitaip rietis. Mūsų tėvai gražiuoju...
- Et, - mostelėjo Kristupas; išmaukęs vieną taurelę, užtraukė: - Vi-sos u-pės ak-me-nuo-tos... Vi-sos mer-gos velnio neštos! Och! Nėra iš ko gerti. - Paskui: - Visos upės... - dainavo stengdamasis kažką nustelbti, užgožti savy.
- Kad ir dainavimas tavo, - nusistebėjo Vizgirdienė, kamšydama po skarute žilstančius plaukus.
- Och nešė ten pro ievyną, och nešė.
- Vis jis būdavo pas mergas, išgirs, kur vakaronė, groja, jau ir lekia.
- Apolonija, - sako Kristupas.
- Kokia gi Apolonija? Ai, ta Apaliutė... Palia. Dabar prisiminiau...
- Kokia gi? - klausia Konstantas.
- Nagi kuprelio... Apaliutė... - Ir pati sau: - Tai ir apie ją jis apsisukdavo? Ir spėk tu man, visur, būdavo, lekia, lekia, išgirs armoniką...
- Nedrįsk tu jos vadinti Apaliute - sako Kristupas - Apolonija...
- Nieko mergiotė, nieko... Tai su ja vis po tą ievyną vaikštinėdavai, žiūriu kartą, vardas išpjaustytas, dar pamislijau, kieno gi čia vardas toks keistas - Apolonija... - šneka Vizgirdienė, vis labiau stebėdamasi, lyg dar kokia viena paslaptis iš praeities vertųsi.
- O akys... Kokios jos akys, tu matei? Kaip ji, būdavo, pasižiūri...
- Akys... akys kaip akys... kaip visų.
- Akys, - ir Kristupą vėl tarsi apgaubia šiltas, kviečiantis tų akių paslaptingumas, žiūri ji, būdavo, ir žiūri, bet vis kažkaip iš tolo...
- Neatsigėrėdavau, - sako Vizgirdienė, - jau tokie gražūs buvo jos plaukai, tokie geltoni, kai paleisdavo ant pečių, visos mes jai tų plaukų pavydėdavom... Nebėr jau. seniai sudūlėjo Paliutė.
- O ką tu misliji, šitiek laiko, - Konstantas padeda ant stalo rankas.
- Akys, - sako Kristupas, - Apolonija...
- Vagi tavo Apolonija... gal nematei, - Vizgirdienė grįžteli į duris, pro kurias ką tik įėjo Kristupienė, sukaitusi, patrauklesnė nei visuomet.
Kristupas pamažėle pasuka galvą, nužvelgia moterį visą, nuo galvos iki kojų.
- Visos tau buvo Apolonijos, - sako Vizgirdienė, - užtat taip lakstydavai.
- Teisybė, - skuba kažką prisiminti Konstantas.
Teisybė, galvoja Kristupas, visos kaip viena, jos balsas, lūpos, kūno baltumas, liemuo... akmenuotos tos upės... Žara, šilta vakarė žara, rūkas, mėnesio skiautė... rūkais siaustydamasi... Ateik, ateik, sako, kartoja tuos žodžius, ir tokie jausmo gūsiai siūbteli kaskart, net tamsu akyse daros. Bet iškėlęs galvą, užtraukia: Negaliu stovėt, su tavim, kalbėt, o paskui - Ant kalno gluosnys, galop savo mėgstamiausiąją - Tūkstantis žingsnelių... ir Einu keliu, viešu keliu.
Plūdo, tvino, į nepasiekiamas aukštybes kilo jo balsas.
- Viešpatie, dar nieko nesu girdėjusi taip dainuojant, - pasakė Vizgirdienė. - Ne prieš gera gal...
- Nagi, - buvo bepradedanti Konstantienė, atitipenusi su garuojančiu puodu, - Kristupo ji visuomet nemėgo. Kita proga butų pasakiusi: "Ar jau suskaičiuota? ar suskaičiuota? kas gi suskaičiavo?" Visas Kristupo gyvenimo srutas būtų tėškusi jam į akis.
Trumpą atokvėpį šmėstelėjo Kristupui jų visų veidai, tokie iškalbingi, tokie... Ką jam dabar bedainuoti, ką besakyti? Bet čia susigriebė, ne kas kitas, Konstantienė atėjo į pagalbą. Dainuok, sesele, ko nedainuoji, - pradėjo skardenti ji. Ne šitą, ne šitą, prašė Kristupas. Va šitą aš jums užtraukčiau: Prapuoliau, motule, prapuoliau, širdele, - bet čia Panavos daina, reikia, kad jis užtrauktų... girdžiu, kaip traukia... šimtą kartų geriau už mane; reikia, kad kiekvienas savo dainą turėtų, solistu jam reikėjo būti, solistu galėjau būti ir aš, o dabar - šūdas. Ir paskui, vėl su jėga: Ir kodėl, ir kodėl... Kodėl, šūkteli, kodėl, motinėle, mane... iškelia aukštai, aukštai...
- Dainuokim, nagi dainuokim, tu, Tekle, padainuok, čiulbėk savo lakštingalėle, skardenk gražus paukšteli, skardenk! - šaukia Kristupas.- Ir tu, Konstantiene. Eikš apkabinsiu.
- Ui...liat, - sako Algimantas, - liat, kokios dainos, - kai Konstantienė, Vizgirdienės patariama, užtraukia:
Lakštingalėle, gražus paukšteli, kodėl nečiulbi ankstų rytelį, - traukia jos, siūruodamos į šalis. Kodėl nečiulbi? - klausia Kristupas ir, susiėmęs galvą, išsvirduliuoja į kiemą. Pasibaigus dainai, Vizgirdienė klausia Augustą, kaipgi jo sesuo Felicija su vaikeliu gyvenanti, viena, be vyro.
- Kas iš tų vyrų, - mosteli Konstantienė, - utgi vienas jau...
Vakaras, dega žvaigždės. Rasa, spindi rasa, sako Kristiupas, gaili rasa... nuo medžių ašaros, sako, ašaros, ir vėl į jį siūbteli daina, daina veržli, siautulinga, nesulaikoma, siekianti nepasiekiamas aukštybes, su protrūkiais, išlaikymais, visaip išvingiuojanti, išmoduliuojanti melodiją, su kristupiškais sutankinimais ir išretinimais, greitu nelauktu taktu... kareivio taktu, klumpanti, krintanti, nelauktai vėl pasikelianti, verkianti, tačiau visuomet gaivi, trimituojanti kažkur ties riba, kur jai vienai težinomos aukštybės, meilė, ilgesys, užmaršties troškimas...
Niekas čia taip nebedainuos, kaip kartais dainuodavo Kristupas. Ilgai čia dar minės... pasiges kristupiško dainavimo. Visas užpelkiečių gyvenimas, jų pievos, medžiai, takai, visa, ką jie mylėjo, prašyte prašėsi tokios dainos, kurioje jau aną, dar šiltą rudenio pavakarį. visi turbūt nujautė kažką neišvengiama: tokio gniaužiančio skausmo Kristupo dainose turbūt dar niekad nebuvo kaip tą vakarą.
Kristupas apsidairė, priėjo prie kluono, kur buvo pririšta Kazimiero kumelaitė - Sibirietė... Katiuša, kaip ten, palaukit, a liubov Katiuša sberežiot...
Visas sukaitęs, stabtelėdamas, pasiklausydamas, giliai traukdamas pievų, bulvienojų, arimų, rasos kvapą, lėkė per krūmokšnius jo vaikas. Dar šiltas rudeniškas vakaras sugėrė visa - ir gervių balsus, ir tas dainas...
- Ko taip rėkauji? - prilėkė prie tėvo Juzukas.
- Žiogelis... - pasakė Kristupas. - Kada nors pats nustebsi pamatęs, koks tu buvai žiogelis. Sūnus tik nusijuokė.
- Gryčion eik. Viena tik gėda dėl tavęs.
Juzukas dar grįš į šitą vakarą, prie visų čia girdėtų žodžių, kuriuose retomis akimirkomis tarsi pajus tą skonį, kokį jie turėjo artimų žmonių lūpose, grįš blausiai nujausdamas čia paslėptą savo gyvenimo esmę, plačios jų giminės šaknis, atras žodžius, senus, aukštaitiškus, jau mirštančius. Kaip griausmas bildėjo Kazimieras: bijūnas, gaidžiai - iš jo mėgstamiausių dainų; perkūnija, girnos, aruodas, underė, rezginės, piesta, grūstuvė, dora, sarmata - čia jau Konstanto... Niekieno lūpose šie ir kiti žodžiai neskambėjo taip sodriai, gal kiek net iškilmingai. Žala, saula - moterų. Lungas, nasturtas - Genovaitės. Jo tėvo, Kristupo, tos dainos. Savo klajonėse daug ką jis jau buvo spėjęs iššvaistyti, išdalint. Kiekvienam savi žodžiai, savi pasakymai, kai kurie iš jų jau dūlėjo ir nyko vėjyje, saulėj, lietuj, pašaliuose, žolėj, šalia daiktų, kuriuos kažkada reiškė. Juos saugos žodynuose, muziejuose, tačiau ten jų byla sterili, abstrakti, maža tesakanti...
...Dužo veidrodiniai ežerai, drumstėsi sietuvos, brastos, bluko apšiurę klevai, apnešti vingiuotų kelelių dulkėmis, aptaškyti purvu.
Rytą, užsimaukšlinęs kepurę apibrizgusiu snapeliu, Kristupas praėjo pro savo kieme stovinčią seserį ranka mostelėjęs - atseit nė neklausk, nebešnekino ir sutiktų moterų - tos dairėsi, stoviniuodamos prie karvių, kiemuose: kaipgi čia dabar, būdavo, vis pasako ką nors linksma, pažiūri taip, kad smagiau pasidaro joms suktis, krutėti.
Po keleto mėnesių Kristupas vėl kiek atkuto, bet dainuojant retai kas jį beišgirsdavo.
Ankstyvais paryčiais palei garuojančius upės slėnius, klykaujant baigiantiems išskristi rudenio paukščiams, Juzukas eina į mokyklą; eina ne vienas, su Maldonio Albinu, Užpelkio Rimantu. Juzukas tebegyvena prabėgusių vaikystės vasarų įspūdžiais.
- ...Palindau po laužu, siekiu siekiu, ten tokia žuvis, tokia žuvis, Albinai! - pasakoja artėdamas su draugais prie mokyklos. - Tik uodegą užčiuopiau, kuo giliau neriu, tuo sunkiau ją pasiekti... Užčiuopiu - toks šonas, tokia nugara, liečiu liečiu pirštų galiukais, traukiu ją šnekindamas, visas į palaužę sulendu, tik staiga - kaip vėstels uodega ir... nurūko į gelmes, o šitokia!.. Kartą net sapnavau: traukiu ją taip švelniai, pirštais vos vos liesdamas, ji priplaukė prie manęs, paglosčiau jos galvą, dar pasisukaliojo, pažiūrėjo savo didelėm akim, žioptelėjo keletą kartų ir nuplaukė, bet taip gražiai, iš lėto... ir, rodės. jeigu labai panorėčiau, ji atplauktų. Žinai, Rimantai, jeigu labai labai ko nori, labai labai, - sugniaužia kumščius, - tiesiog visas... visas pavirsti į lytėjimą, klausą, degi...
- O šiandien ką sapnavau! - pasakoja, kai jie jau sėdi iššluotoje, išpurkštomis grindimis klasėje. - Einu ledu, einu, toks smagus mano medinukų kaukšėjimas, vėjas pūsčioja nuo kranto, sniegas sūkuriuoja, dūmai draikosi iš visų kaminų ir pirtelių, ir man taip gera, kad nė nepajuntu, kaip atšyla, ledas ima trupėti, girdžiu, atšniokščia (kaip aš anksčiau to negirdėjau, a?), šoku nuo vienos lyties ant kitos, ne, nė kiek neišsigandau, tik va ką prisiminiau, ką labai aiškiai, krisdamas nuo lyties, pamačiau - keletą įšalusių žirginėlių ir pušies kankorėžį, toks pasišiaušęs kaip... Ką visa tai galėtų reikšti, tu nežinai?
Toks šitas vaikas, jau geras paauglys, bet kartais dar atgyja neišsiklykavęs vaikas, jis nori viską matyti, suprasti, pačiupinėti, visur jo pilna, amžinai jis nekantrauja, skuba, visur šmižinėja.
- Ir žmogų kartais tiesiog junti, - šneka jis, - aiškiausiai matai, kad negali jis kitaip nei elgtis, nei šnekėti, tik nežinai kodėl, spėlioji, išgalvoji apie jį visokias istorijas ir matai, kurios jam tinka, žiūri į jį ir kartais tiesiog tverte nutveri: va koks jis, šitas mostas, šitas pasakymas, šitas daiktas jo rankoj.
Daug įdomių žmonių sutiks jis ir mokykloje.
Į klasę įeina gamtos ir istorijos mokytojas.
- Na ir padaužos, - žiūri per akinių viršų.
Nė vienas nesėdi savo vietoj, tik mergaitės - vienos į kitas pasigręždamos, plepa.
Per šitas pamokas jie sužino, kad vienų gyvūnų geriau išsivysčiusi klausa, kitų regėjimas, treti, pavyzdžiui, žuvys, jaučia ir girdi ruoželias šonuose. Vėžiai, pelėdos, šikšnosparniai, bitės, žiogai...
Per šito mokytojo pamokas jie išgirsta žodį "instinktas": ilgos evoliucijos metu instinktai kiek pasikeičia, prisitaiko prie sąlygų.
Čia Juozas ir jo draugai ima nekantrauti: pasikeičia, prisitaiko prie sąlygų - kaip tą kuo akivaizdžiau pamatyti, suprasti, apčiuopti? Jie nori viską sužinoti dabar pat. Gyvas nekantrumas šitie vaikai.
Atsitiktinumas, tarpusavio sąveika, priežastingumas, paveldimumas, giminystė... Čia jie girdi, kad gamtoje visa determinuota, apspręsta, čia regi stulbinančią beprasmybę, chaosą. Ne, mokytojas nenori pripažinti jokių atsitiktinumų, gamtoje visa, kiekvienas vabzdys, kirmėlaitė, tikslinga, reikalinga.
- Matote, - rodo mokytojas gausią savo drugelių kolekciją, - matote, kokie sparnelių iškarpymai, kokia simetrija, spalvos!
Visa šiam mokytojui turi savo paskirtį, taip glaudžiai tarpusavyje susiję, tokia harmonija, kad tik stebėkis ja, klausykis jos nelyginant kokios didingos simfonijos.
Tačiau jaunutei, trumpais ryžtingais žingsneliais tarp suolų kaukšinčiai mokytojai, kuri šį dalyką vėliau perėmė dėstyti, visa tai vieni niekai. Staigiu lazdelės mostu ji nušluodavo nuo žemės ištisas gyvūnijos rūšis, pasaulius - kas jai vienas koks vabzdys, ji niekad pro padidinamąjį stiklą netyrinėja kokių sukalkėjusių griaučių įspaudų. Ji šypsosi, iš jos trykšta sveikata, visiems ji patinka. Ji mokė juos ir geometrijos, algebros... Pirmieji jos žodžiai, pasakyti per matematikos pamoką, buvo: va čia tai griežtas priežastingumas, jeigu A>B, tai B negali būti, jeigu, tai... jeigu, tai. Arba taip, arba... - sudilgsėjo juose dar atsieta, abstrakti, bet kažkuo jau gąsdinanti būtinybė, neišvengiamumas, dėsnis.
"Logika", - parašė Juozas didelėmis raidėmis savo sąsiuvinyje ir ilgam pritilo.
Kartais tas mokytojas nuklysta taip toli, kad ima pasakoti, jog pasitaiko žmonių, kurie gali skaityti rankos delnu aklinoje tamsoje. Taigi gyvybės instinktas... Ak, tas mokytojas! Jis, ko gero, dar Vergilijų lotyniškai padeklamuos, pacituos Ciceroną ar Aristotelį. Bet ir čia jiems užima žadą, jaučiasi atsidūrę prie didžiausios paslapties. Visa aprėpti, įspėti, suprasti - kada, kaip, iš kur! Atsidurti pačiame gyvybės siausme, prie pat jos lopšio, susilieti su kažkuo visuotiniu!
Kiek sykių direktorius yra tam mokytojui sakęs, kad nenukryptų taip toli nuo programos, kad... Negalima, kad kokia musė ar kamanė, besidaužanti į klasės lango stiklą, nuvestų juos į idiliškas nimfų pieveles. Ak, tie nesuprantami entuziazmo protrūkiai, tas žemas virpčiojantis mokytojo balsas, kuris darosi čaižokas, sausas, pedantiškas, kai tik mokytojas atsiverčia programą, paliepia, įsakinėja, reikalauja...
- Šiam kartui užteks, - imdamas dienyną, jis nė nepažymėjo, ko nėra klasėje. Kitoje pamokoje jie šį tą išgirs, kaip formuojasi žemės pluta, kalnai, upės, bet įdomiausia - retų gyvūnų griaučiai, aptikti iškasenose, sakų lašely, vadinamame gintaru, įklimpęs vabzdys, akmens anglies, geležies ir kitokios iškasenos. Beje, čia jau chemijos mokytojos, liesos, rėksmingos, sritis. Lakstydama nuo vieno lentos galo prie kito, ji rašinėja cheminių medžiagų formules, reakcijas, rodo jiems, kokie junginiai susidaro sumaišius vienas medžiagas su kitomis.
- Žiūrėkit! Žiūrėkit! - šaukia. - Ar čia lygu, koks turi būti koeficientas, ką gavome?
Ten, prie kolbomis nustatyto staliuko, kažkas ima čirkšti, cypti, pliūpčioti - išvirsta iš kolbos pilkšvas dūmelis, pasklinda supuvusio kiaušinio kvapas...
Juozas pincetu varto rudos medžiagos gabalėlį - kokia galybė jame slypi, kokia jėga!
- Ko ji vis rėkauja? - klausia Juozas Albiną.
- Tylėt! - sutrepsi padėvėtu bateliu mokytoja, bet Juozas nenurimsta.
...Nei ką ji ten įmeta, nieko nesuprasi, kuo daugiau rėkauja, rodo, tuo labiau nieko nesupranti. Jai kad tik čirkštų, kunkuliuotų, rūktų, kad tik įvyktų kokia reakcija. Ne, jie čia negali išgirsti, kaip dūzgia atomai molekulės tyloje, kaip spengia mineralų tvarumas, kaip ėda tos dalelytės geležį, plieną, akmenis - visa. Oksidacija, korozija... - berte beria mokytoja, - va... va, - rodo.
- Per tą savo skubėjimą įmes kada ne tą medžiagą - visos jos kolbelės išlakstys. Sprogs kaip atominė bomba, - sako Juozas.
- Nesijaudink, - sako Albinas. - Ji ne iš tų, kurie atomus girdi ir mato. Virėja. Tik visi jos puodai priskrudę.
Paskui vėl tvarka, dermė...
- Energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta, - sako fizikos mokytojas, valydamas lentą. - Mokslas atranda dėsningumus. Kol kas dar ne visi žinomi, tačiau, - fizikas žvilgteli į vieną kurį (dažniausiai į Stonį). - Gal jūs atrasite, - sako šyptelėjęs ir plačia ranka subraukia į viršų juodus, abipus kaktos išdrikusius plaukus. - Taigi šiandieną susipažinome su mažiausiomis dalelytėmis: protonais, neutronais, kvantais...
- O čia nieko sudėtinga, - sako per kitą pamoką. - Vidaus degimo variklis. Pasiskaitykite iš vadovėlio ir suprasite. Vožtuvas, stūmoklis, žvakė, čia beveik tas pats kaip garo mašinoj, tik čia sprogimo principu, o ten...
Apie panašius dalykus Juozas jau buvo girdėjęs iš savo mokyto pusbrolio, tačiau jam neduoda ramybės klausimas: kodėl stačiakampio įstrižainės ilgis yra lygus sienelių kvadratų sumai, ištraukus iš jos kvadratinę šaknį? Kas yra iracionalus skaičius? Daug kas jiems neduoda ramybės.
Po chemijos, o kartais ir po istorijos pamokos įlekia smailiakulniais batukais prancūzų kalbos mokytoja, ui pardon, ne įlekia, o įskrenda, kaip koks didžiulis saulėkaitų vabzdys, čežantis trumpučiais sausais sparneliais, raudonos lūpos širdele, galva pakelta, ui pardon, sako, nes užlėkė ant istorijos mokytojo, ištrenkė jam iš rankų vadovėlius, dienyną, iliustracijas ir korteles, kuriose buvo surašytos pamokų temos, klausimai, net tų vabzdžių kolekciją...
- Dienyną duokit man, - sako ji mokytojui, kuris iškaitęs mikčioja, fu fu, ir jie tik dabar pamato, koks tas mokytojas kreiduotas, kokia standi žilstelėjusi jo barzda, kokie stori akinių stiklai, prisimena, kaip sausai spragteli jo akinių futliaras.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
