lt
[1]
Atėjo rugsėjis - sausas, vaiskus. Keldamas dulkes, prie valsčiaus siautėja vėjas. Nusekusioje upėje meškerioja miestelio vaikiščiai. Pakelėse plazda persišviečiantys medeliai, spindi dirvonuose voratinkliai, bubsi žemėn pernokę obuoliai. Vienakojis Bartkus asfaltuotoje miestelio aikštėje gręžiojasi į šalis - jau daug sukiužusių namų nugriauta, jų vietoje statomi nauji, tačiau ūkinių prekių parduotuvė, paštas ir tas dviaukštis griozdiškas namas su įsikirtusia į gatvelę laiptų platforma, po kuria kapstosi vištos ir zuja triušiai, tebestovi. Bet langeliai nušveisti, kai kur ir gėlių pamatysi. Žinoma, dar daug visokio šlamšto yra senuose namų rūsiuose ir ant aukštų. Neseniai darė kapitalinį remontą ir valsčiuje - gal dėl to Bartkus dabar visur užuodžia kalkių, lako ir šviežios medienos kvapą. Anądien valsčiaus rūsyje atrado keletą antikvarinių daiktų - šūsnį senų maldaknygių, kažkokius į varinį kuparėlį sudėtus laiškus ar užrašus, surūdijusį kardą ir grandines, keletą išdilusių monetų. Dar nežino, kur šiuos daiktus dės. Jie gražiai papildytų jo muziejėlį, kur yra ir švino gabaliukas, sutrupinęs jam kelio kaulą, ir žuvusių aktyvistų drabužiai, ir miško landynėje spausdintų proklamacijų bei grasinančių raštelių. Dabar miškuose tylu - noksta riešutai, gelsta lapai, daug grybų.
Virš galvos kaip juodas debesis siūbteli varnėnai. Dar neišskrido. Paskutiniai pulkai. Skuba nurankioti užsilikusias uogeles, kad keliaudami kituose kraštuose jas pasėtų.
Aukštai danguje girgsėdamos skrenda gervės - ten, aukštybėse, tikriausiai vėjo nėra, nes toks lėtas ir iškilmingas jų skrydis. Sukdamas dulkių debesis, siaudžia vėjas. Visi kiemai ištuštėję ir tylūs, prie malūno girdėti zeimeris - pjauna lentas, girdėti vaikų balsai ant kalvos, prie bažnytėlės, kur stovi žalsvas dviaukštis namukas, - netrukus ten suskamba varpelis. "Matot? Ar aš nešnekėjau, - pasakytų Bartkus dabar bet kuriam iš tų, kurie kitados šaipėsi iš jo plastmasinių maketėlių, - nuo ano rudens jau aštuoneri metai praėjo. - Matot, kiek šitame miestelyje šviesos".
Paskui, nuklibikščiavęs girgždančiais laiptais į palėpę, kur kitados gyveno panelė mokytoja, išgeria stiklinę vyno ir, abiem rankom pasirėmęs į siaurą palangę, įsižiūri: aprūdijęs ūkinių prekių krautuvėlės stogas, upė, tiltas, aname krante laksto basakojai Savicko vaikai - berods dešimt jų auga toje lūšnelėje, - balta bažnytėlė ant kalvos. Viena seniausių šiame krašte. Architektūros paminklas, saugomas valstybės (visai neseniai šitą lentą prikalė).
Mokyklos koridoriai išplauti, kieme teberiogso suolai, tebėra lako kvapas, vadovėlių, kreidos. Susėdę ant laiptų, jie varto ką tik įsigytas knygas. Nuo balų vandens suskirdusios kojos nutrintos ražais, vienas kitas su bateliais. Tylu ir tuščia. Tokie bus turbūt ir šitie mokslo metai.
Kai Juzukas pradėjo lankyti mokyklą, dar mokėsi jo sesuo, Algimantas, Vizgirdžiokas, Kainorių Augustas, Anupriokai... Visur čia būdavo pilna pažįstamų balsų. Vėlyvojo rudens pavakariais, vaikštinėdamas temstančiais koridoriais, jis laukdavo pusbrolio Algimanto. Nė vieno jų nebepamatys mokyklos kieme.
- Kaip greit lekia laikas, - Juozas žiūri į laukus, kur burzgia kombainas.
- Taigi, - atsiliepia Albinas.
Kaltai šypsodamas, pro juos prasibrauna Vaitkus - ketvirtas ruduo jis čia atsineša tuos pačius vadovėlius; įsikuria galiniame suole ir įsmeigia paraudusias akis į lentą.
Dar penkerius metus Juzukas čia mokysis, tačiau niekad šiuose koridoriuose nebeišgirs švepluojančio Algimanto balso, neprieis prie sesers. Jau nukaukšėjo jų medinukai gruodo žeme. Ir ne vieškeliu, o per pušynėlius jis dabar vaikščios rytais į mokyklą...
Sodininko Gelažiaus sūnus - jis sėdi Juozui už nugaros - baksteli pašonėn ir atkiša kvapnų, geltoną, į keturias dalis perskeltą obuolį. Juozas pirmą kartą atidžiai pažiūri į jo veidą. Vieną gabalą pasiima Albinas, kitą Rimantas.
Įtraukęs į siaurus pečius galvą, varto ką tik nusipirktą vadovėlį Stonys.
Įeina literatūros mokytojas, aukštas, juodu naujutėliu kostiumu, ir, atidžiai visus nužvelgęs, atverčia dienyną. Tie patys - Gelažius, Juozas, Albinas, Rimantas Užpelkis, Stonys, Marytė, Gražina, Bernadeta, Nijolė. Tylučiai, ištroškę mokslo. Tie, kuriuos kiekvienais metais susitvenkusi žinių banga siūbtels tolyn į priekį, užmesdama ant aukštesnės pakopėlės ir įliedama į gyslas išdidumo bei pasitikėjimo savim. Vienuoliktoje klasėje jie nusifotografuos. Iš tų, kurie prieš vienuolika metų kartu su Juzuku pirmą kartą pravėrė mokyklos duris, bebus likę tik keletas.
Baigės rugsėjis. Po orą bailiai
Voratinkliai draikės be vėjo -
skaito mokytojas.
- Kas šitą eilėraštį parašė?
Ir Juozas, apmirusioje klasės tyloj ištaręs Maironio vardą, vėl pagalvoja apie Algimantą - šito nuostabaus posmo Algimantas nežinos.
Įeina rusų kalbos ir literatūros mokytoja. Senyva, žilstelėjusi, balta apykakle, baltais rankogaliais. Penkerius metus ji kals jiems į galvas, kada reikia rašyti "miagkij znak", kada dvi "n", kada vieną. Kunigaikštis Igoris, Sviatoslavo sapnas, poloviečių ir variagų karai. Maskvos įkūrimas, kremlius, totorių ordos, pratisos, didelio ilgesio bei jėgos kupinos stepių dainos, pranašingieji Gogolio žodžiai. Ateis Lomonosovas, nuskuręs, bet gabus žvejo vaikas; graudus našlaitis Ševčenka, pavergtųjų tautų dainius, plaktas arklidėje, gyvenęs tremty; skaudusis Kolcovas, liūdnas Lermontovas ("Liubliu otčiznu ja, no strannoju liubovju" - kaip skyrėsi jo meilė nuo Puškino!). "O Volga, kolybel moja!" - suaimanuos Nekrasovas. Ir čionykštės pakrūmės, Juzuko vaikystės išbraidžioti takai atsidurs kažkur prie XVIII amžiaus Volgos, kur baržas velkantys burliokai, aukštas skardis, pušis ("I stoit v vyšine tam v veršine sosna"), sukantys virš jos ratus varnai, gal net iš Sviatoslavo laikų tas jų karkimas. Visokios istorinės ir literatūrinės detalės bei epizodai spiesis pagal savas, pasąmonines tendencijas, suaugs su Juozo gyvenimu, prisipildys paauglystės netikrumo, vilties ir norų. Tremties keliai, išdidi romantiškųjų poetų vienatvė, pranašingai skambančios eilės, lemtis. Erdvumo, saulėtų plotų, švilpiančio vėjo pojūtis - bundanti siela kėlė į baugias atskirtumo aukštumas; pojūtis, jog kai kurios žmogaus egzistencijos akimirkos atsiveria tokiais vaizdais, nutvieskiamos tokia šviesa, jose slypi toks grožis, tragizmas, didingumas, meilė ir dar kažkas, kad laikas prieš jas bejėgis.
Stepėje su vaiku klaidžiojantis Gorkio apsakymo vargeta skarmalotas, apšepęs, alkanas, tačiau kokia jaudinanti jų meilė! Apmirusioje klasės tyloje trūkčiojančiu balsu Juozas skaitys pasakojimą apie juos, nepaprastai ryškiai visa, ypač stepę, įsivaizduodamas. Paskui - drėgnas nejaukus Peterburgas, aitrūs, perdėm karšti džiovininkų inteligentų ginčai, nebylys, glostantis sunkia ranka šunelį Mumu...
Abuojumas, žiaurumas, pasmerktumas - kaip žeidė tais metais jo sielą! Senas Brisius, sustirusi balta katytė, perverta strėlės; Joniukas, dardantis mėšluotuose ratuose pavasariniais laukais ir visa gerkle plyšojantis "Ak vija pinavija". Visa tai nesuprantamu būdu siejosi su juo, egzistavo čia pat.
Ilga, speiguota ir gili žada ateiti žiema - gal dėl to toks gražus ruduo; žiema su vyžotais Donelaičio būrais ir saulele, kuri "vėl kaskart vis aukščiau užkopdama" risis, su persmelkiančiais šalčiu ir drėgme paryčiais, su liūdnu išsiilgimu kleketuojančio gandro: ką jis šiais metais išmes iš lizdo - kiaušinį ar savo vaiką, kai jie vėl atkutę pasileis į džiūstančias pamiškes ieškoti gyvačių išnarų, gaudyti driežų, landžioti po tankumynus?
Tarsi nujausdami tai, paskubomis perverčia vadovėlius, pasiklauso mokytojų, apie ką jiems šįmet bus aiškinama, ir, vos pasibaigia pamokos, išlekia į laukus.
Iš gelstelėjusių pelkynų ir raistų girgsėdamos išskrenda gervės. Kvepia bulvienojais, žeme, samanomis, žaliuokėmis, kurių jie prisirenka grįždami iš mokyklos. Perdžiūvusiais molio keliukais krypuoja šiaudų vežimai. Kažkur dulkių debesy ūžia kuliamoji. Bumbsėdami soduose krinta pernokę vaisiai. Draikosi voratinkliai. Tebečirpauja žiogai, šilta dar saulė, vėjelis drungnas, gaivus, ir tik gervių klyksmas aukštoje padangėje, ražienų spindėjimas, gelstelėjusios žalumos kuždesys, nelauktai ištuštėję laukai, plynos pakalnės, slėniai, netekę žalumo, jau liudija, kad vasara baigia praeiti. Kažkas veriančio širdį yra tokioje metų kaitoje, ypač tai junti rugsėjy...
- Tuščios varpos, pelas, šiaudai, - sako vėtydamas grūdus Konstantas. - Anksčiau, būdavo, po kelis prėslus prikraunam. Šieno, dobilų - net lūžta. O kviečiai!.. Byrėdavo kaip perlas... kaip riešutai...
Jo pati ropinėja po kluoną. Maža, peluotais drabužiais, įrudusi saulėje, tik balti ruoželiai paakiuose, kur susimeta raukšlės, kai ji prisimerkia nuo saulės. Ji girdi tokius Konstanto postringavimus, bet vis dar tvardosi, šnirpštauja nosimi, tyli. Galop nebeištveria.
- Ajajai! - išsitiesia visu ūgiu. - Aruodai jam, girdit, lūždavę. O kolūkin ko nėjai, ko visą vasarą pakrūmėm prabindzinėjai? Žiūrėk, kiek dabar kiti turi, kiek Užpelkio, Kazio iš sandėlių parsivežta. Ale kai įsišneka - pats nebežino ką. Perlas!.. Riešutai!.. Tfu!
- Ko čia mane mėgdžioji kaip vaiką, kas aš tau... Ši sukruta, nebežino ko stvertis, tėkštų jam tokį žodelį, kad net...
Aukštai danguje girgsėdamos skrenda gervės. Viršum namų susimeta į pulkelį, kiek pasitaria ir, išsirikiavusios trikampiu, patraukia į vakarus.
- Vedlys, - Konstantas žiūri į darniai išsirikiavusį trikampį. - Ten prieky vedlys, skrenda nuo kitų tolėliau, kitaip jis ir šaukia, - sako pasiklausydamas. - Nė vienos nepalieka. - Pasitarė, suskaičiavo ir traukia toliau. Ut, dar vienas pulkelis.
- Kurgi? - Konstantienė prideda prie kaktos ranką. (Pridėjusi prie trumparegių akių ranką, šią akimirką savo kieme stovi ir Maldonienė, jos veidas nuplikintas vasaros vėjų ir karščių. Ten, anoje upės pusėje, per pušynėlius galvotrūkčiais lekia vaikai - Albinas, Juozas, Rimantas, lekia, net žemė bilda.)
Atsilikusios gervės skrenda kiek žemiau, girgsi vėsčiodamos sparnais. Kažin, ar ten, tolybėje, baigiantis ištirpti trikampis jas beišgirs. Bet keista - trikampis lėtai pasigręžia, laukia.
Nešina paplavų kibiru, išlekia iš trobos Kristupienė. Persikreipusi, vėst vėst laisvąja ranka.
- Ko gi dairotės, kas yra? - stabteli.
- Gervės išskrenda, - sako Konstantas. - Taigi, - šneka pats sau, - jau ruduo, už savaitės, kitos ir gruodas, - žvilgteli į kiemo klevus, į trobos stogą (kone kiekvieną rudenį jį lopo) ir vėl įsižiūri į tolumas; spinduliai glosto kalvų aptakumus, medžius, trobesius, pakluonėj sukrautus padargus - pakinktai, sukiužusi piesta, brauktuvai, arklinės šukos, rezginės... - Pailsėkim, - sėdasi ant samanoto akmens. - Šiltas, - paglosto jį delnu.
Jo kelnių keliai sulopyti, milinio švarko rankogaliai atbrizgę, visas peluotas sėdi ant akmens, žiūri į savo rankas.
- Jau nebe už ilgo... nebe už ilgo žiema. Nedaug ir darbų beliko, nukasim bulves, iškulsim miežius...
Jo šneką pertraukia vištos - kudakuodamos išlekia pulku iš pašalio, priekyje gaidys.
- Čiagi kas dabar, - sako Konstanto pati, - gal šeškas. Eisiu pažiūrėt
- Ut, ar ne Maldonis per kalnelį ateina? Padės man lopyti stogą, ut, pažiūrėk...
- Ko gi dabar taip rėži pagurklį? - sako Vizgirdienė burbuliuojančiam kieme kalakutui. Ji eina su sieteliu į pavietėlį, ten atkelia aruodo dangtį, išleisdama gardžius kvapus, - uostytų juos Juzukas kaip smakas.
- Gervės išskrenda, - sako Vizgirda, kai ji, nešina duonos kepalu, išeina kieman.
Virš išlenkto Kaušpėdo kalno skrenda gervės. Vizgirdienė, priglaudusi prie krūtinės miltuotą kepalą, kurį laiką žiūri į vakarus. Paskui vėl grįžta į daržinę, atpjauna bryzą skilandžio, paima sūrį, visa sudeda į sietelį. Staiga kažkas šlamšteli prie jos kojų.
- Tfu, kad nusigandau! Tfu.
Tingiai prisimerkusi į ją žiūri juoda katė ir laižosi. Moteriškė atgnybia gabalėlį skanėsto ir numeta. Katė suėda bemat, vėl žiūri, laukia, paskui prieina ir tyliai murkdama ima glaustytis prie kojų; negeras, nerimą keliantis jos akių žalsvumas.
- Ko čia pristojai kaip kokia nelaimė, škac! - sutrepsi koja.
Katė neria lauk. Piktai burbuliuodamas, atlekia kalakutas. Raudonas pagurklis žvilga krauju. Rėždamas sparną, taikosi pulti ant katės.
- Štiš, bjaurybe, ar nenutilsi! - Vizgirdienė įsižiūri į vakarus.
Padangė plati ir šilta kaip šilkas; voratinkliai ant dirvonėlio, kur dar taip neseniai jos vaikas eidavo imtynių su Juzuku, žaisdavo kvadratą ar čižiką. Paupiu per Vizgirdų alksnynėlį eina kažkoks žmogus - ar tik ne laiškanešys Strazdelis, gal laišką nuo vaiko atneša, ne, suka pro šalį.
Jos vyras tebežiūri į vakarus.
Jau kiek rudenų, sako sau Vizgirdienė, lydžiu aš gerves. Prisimenu, kartą su Kristupo Elžbieta braidžiojom po raistus, ai ai kaip rėkė gervės tą rudenį. O kartą vandenį iš versmelės sėmiau... Kažin, kas ten žlugtą skalbia, pagalvoja grįžteldama į paupį, iš kur ataidi kultuvės dūžiai.
- Kad aidi, kad aidi, - sako ji.
Stovėdamas savo kieme ir dairydamasis, išgirsta kultuvių garsus ir Konstantas.
Kaip aš anksčiau negirdėjau tų kultuvių, pagalvoja Vizgirdienė. Gal Kazimiero mergiotės žlugtą velėja. Ir kai ėjo į paupį, nemačiau, kaip apdujus pasidariau, sako ji ir vėl išgirsta gerves. Vis iš kitur šaukia, sako ji, iš kitur, tai nuo Maldonio namų, tai nuo pavieškelio...
Nuo kalno, kurio šlaitu jau gula šešėlis, dvelkteli vėsa. Pakrūmėse tebeaidi kultuvės. Ir tokie tušti staiga lieka Vizgirdienei jos namai, daržinėlė, klojimas, gryčia, tokia tuštuma paširdy, nors pulk ant šilto žemės pilkumo, glauskis prie kreivo beržioko, spauskis prie durų staktos arba eik ir eik vandens išgraužta rėva pro daržus pievele, užpilta pavasarinių potvynių suneštu smėliu ir žvyru, šnekink ant to žvyro mykiančią žaląją.
Kiek prisimenu, sako Vizgirdienė, gervės visada traukia per gražiausias dienas, tyliausiu oru, o balandy, kai sušniokščia vanduo, rūke per skubėjimą nė nebežinai, ar pempės ten klykia, ar gervės. Staiga pasigręžia į savo vyrą, lyg tik dabar būtų jį pamačiusi:
- Eik gi tu gryčion, eik susimildamas, gana jau, užteks, eik pavalgysi, va sūrio, skilandžio nešu. - O Vizgirda nė krust. - Kaip stulpas, peklon eit su tokiu vyru, - sako ji, - verčiau būčiau visai nepažinojusi. - Paskui, kiek apsiraminusi, pamato ir ji: ilgėjantis kalno šešėlis... o ten pilkas Kaušpėdo klojimas, nebėra akmenų, prie kurių, būdavo, sugula jos avys, karklynėlio... Iki šiol akys negali su tuo apsiprasti; pasižiūri į pilkus savo vyro rūbus, pilkas dirvonėlis, akmuo, gryčios stogas, sienojai... Uždeda ranką ant šiltos supleišėjusios medienos, paglosto - visą jos gyvenimą, rodos, tas šiltas, aitrus pilkumas sugėrė.
Įeina į trobą ir tik dabar pirmą kartą pastebi, kaip čia ankšta: kampan įgrūstos staklės, suvarpytos kirvarpų (namo taip ir nepasistatė), nuzulinta šeivelė, lenta, stalas; padeda ant jo duoną, sūrį, skilandžio bryzą. Čia ir marle uždengtos puodynės, druskinė, sviesto suktuvė, koptūrėlis, pečiukas, kačergos, suolas, ant kurio jos motina mėgdavo sėdėti...
Išgeria valerijono lašų, dar kartą žvilgteli į kieme stoviniuojantį vyrą, sučežindama šiaudus, ištiesia kojas, susideda ant krūtinės rankas, pamato motinos rožančių ant lentynėlės, paskui įsižiūri pro langą: takelis, vedantis pas Diržius, dingsta ant kalniuko drebulyne, ten tiek šviesos, tokie aukšti beržų kamienai. Pereisiu per tą drebulyną... pereisiu... - sako keldamasi iš lovos, - pasižiūrėsiu, ką veikia Anuprienė. Tamsa tamsa, dabar visas jos gyvenimas tamsa, nebemato, nė kur kas eina, nebegirdi. Gal teisybę Konstantas ir sako: kas gi kaltas, sako jis. Vyras šitaip ją keikdavo ir daužydavo. Nebenori ji daugiau nieko nei matyti, nei girdėti, nebepakelia. Ir maisto nė kąsnelio neima. Nieko iš aplinkumos jai nebereik savin sulindo.
