en
[4]
Šiltas pavakarys, pažeme šaudo kregždės. Kartkartėm pasigirsta, kaip girgžda šulinio svirtis ar skambteli kibiras. Kristupas su Panava sėdi sodelyje už mažo staliuko, ant kurio retkarčiais pažirsta žiedlapių spiečiai. Virš baltutėlių medaus lėkštučių dūzgia bitės. Kristupas pastato ant staliuko butelį krupniko. Prisėda prie jų Panavienė.
Ji ką tik grįžo iš ligoninės. Šiltose prietemose prie lango, apdengtas plonu muslinu, miega jos kūdikis - maža mergaitė juodais plaukučiais, suraukta burnele. Motinos veidas blyškus, išsekęs, plaukai surišti uodegėle, ir tik dabar, gal pirmą kartą, Kristupas pamato, kokie dailūs ir taurūs šios moters bruožai - skruostikauliai, kaklo linija, krūtinės iškilumas. Jos akys spindi neslepiamu džiaugsmu. Ją šnekina moterys, atėjusios su kibirais iš jos šulinio vandens. Minutėlę prisėdusi prie jų staliuko, ji pakelia taurelę krupniko ir, su visais susidaužusi, pastato atgal. Mergaitės jie laukę, gimė mergaitė, sako moteris. Su berniokais vienas tik vargas. Nė valgyti neprišauksi. Kaip svečiai. Kad ir dabar, jau vakaras, o kurgi jos sūnus? Pareis visas susidraskęs, purvinas, nė kojų nenusiplaus, kol vyties nepaimsi.
Juzukas šypteli. Jos sūnus čia pat, per kelis žingsnius, pasislėpęs už kriaušės; vos palenkęs šaką, rodo Juzukui visokius ženklus.
- Ko gi tu nori? - klausia šis, suraukęs antakius. - Šito?.. Šito? - Ir, kai niekas nemato, parodo jam ant staliuko gulintį žiebtuvėlį, taurelę ar cigaretes. Matyt, vėl kokią šunybę bus iškrėtęs, jeigu bijo prie stalo prieiti. Tačiau Panaviokas purto galvą. Už jo nugaros aukštas, užžėlęs brūzgynais upės skardis; retkarčiais girdėti, kaip ten, žemai, srūva vanduo ir skambčioja akmenukai, pabyrantys iš po Panavioko kojų. Jis kybo ant pat skardžio kraštelio ir, rodosi, jeigu kristų, ko gero, dar staltiesės galo stvertųsi ir kaip koks girtuoklis, virstantis nuo kėdės, nusitemptų ją su visom gėrybėm.
- Reikės čia padaryti tvorelę, - Panava dirsteli į krūmus. - Dar vaikas, kai pradės šliaužioti, nusiris.
- Toks gražus šitas vakaras, - Kristupas žiūri į šiltų prietemų gaubiamus miestelio namus. - Rodos, kad visuose kiemuose dabar šventė.
Jam pro pat veidą šauna kregždė.
- Valgyk medaus, ko žvalgaisi, - sako Panava Juzukui.
Retkarčiais kiemuose suskamba moterų balsai, kažkur sumekena ožka. Kvepia ievomis, sodų žiedais. Šiltomis bangomis tvinsta vakaras. Upės slėnyje pragaištingai plaka lakštingalos.
- Tokį metą, - Panavos motina prisėda prie jų staliuko, - rodos, gyventum ir gyventum žemėje.
Įdubusi raukšlėta burna žiaumoja šviežią duoną, ir Juzukas, žiūrėdamas į ją, pagalvoja apie savo močiutę, tą, kuri paslapčiomis kišdavo jam cukraus gabalėlius, regi jis ir senąją Daukintienę, sėdinčią trobos pašalyje ant suoliuko. "Juzuk, Juzuk", - šaukia ji švogždžiančiu balsu, pasiremdama lazdele bando stotis... Galvoja apie ją ir Kristupas.
- O ar seniai čia buvome jaunos, - atsidūsėja Panavos motina.
- Taigi, - pritaria Kristupas, godžiai rūkydamas cigaretę. Jo balsas tylus, tirpstantis.
- Prieik, - šnibždomis pašaukia Juzuką Panaviokas. Jo žodžiai kaip vėjo sujudinto krūmokšnio šlamštelėjimas. Nutykojęs progą, Juzukas pradingsta krūmuose. Jie nusileidžia nuo skardžio prie upės, ir Panaviokas ima aiškinti. Girdi, toks reikalas: Diržio pušynėlyje, prie Juzuko namų, esanti supilta padori kaulų krūvelė. Makulatūra, gyvi pinigėliai, tik paskaičiuok, ima šūkalioti Panaviokas, rašydamas ant smėlio skaičius.
- Na ir kas? - klausia Juzukas.
- Oi, koks tu nenuovokus! Pinigai... Ten užkasta kolūkio kumelaitė...
- Konstanto Duska, - patikslina Juzukas.
- Tu dar mažas vaikas buvai, gal nė neprisimeni, seniai, prieš trejetą ketvertą metų, tas buvo...
- Prieš porą, - sako Juzukas.
- Vis vien. Iš jos dabar belikę vieni kauleliai. Švarutėliai, balti, nors vežimu vežk. Bet ir vežimą gautume. Čia tau ne kokius popiergalius rankioti, ne škurlius, ne laukuose išmėtytus kaulus, kuriuos tie šuneliai (tai miestelio vaikiščiai) visus jau nurankiojo. O, jeigu jie apie šitą lobį žinotų!.. Tu man parodysi, kur jis užkastas. Mes abu, supranti? - dėjo kumščiu Juzukui į pašonę Panaviokas.
- Būta lobio, - vyptelėjo. Jis vėl užsigeidė medaus ir buvo beketinąs eiti prie stalo.
- O šitą tu matei? - ėmė šūkalioti Panaviokas.- Šitą?.. Šitą?.. - Jo rankose švystelėjo prožektorius, blykstelėjo žiebtuvėlis, maža spynelė, slidžių apkaustai, sušnarėjo vokiški pinigai... - Imk, viskas tavo, - staiga pažėrė tuos daikčiukus ant smėlio. - Ir dar pridėsiu. Ko tiktai nori turėsi.
- Tai duok, - Juzukas neįstengia atplėšti akių nuo tų daikčiukų. Prisivogė, pagalvojo sau tylomis.
- Imk. Man negaila. Turėk. Manai, kad čia vogta? Ne. Tik vyras būk: niekam nė žodelio, nė mur mur. Prisimeni Robiną Hudą? Apie Tarzano žygius skaitei? Pirmyn, a? Lekiam! - žybteli akimis Panaviokas. - Čiupk šituos daikčiukus. Greičiau! Tik ššš... tyliau, dar jie ten išgirs.
Nešini kastuvais, jie patraukė per rasotus liucernos ir motiejukų laukus, keikdami tą seną sukčių Ragaišį, kuris šį sykį nė kapeikėlės nuo jų nenukniauks.
Ragaišis buvo makulatūros punkto vedėjas. Raišas, žiemą vasarą neišlendąs iš vatinių kelnių, rausvais išpurtusiais skruostais, suaižytais plonyčių kraujo kapiliarų, mažomis pilkšvomis, keistai žvilgančiomis akutėmis. Nuolat sukaliodavosi prie senos paupio jaujos, kurios visi pašaliai buvo užversti makulatūra. Mėgdavo tūnoti tarp jos ir šildytis saulės atokaitoje. Nedidelis, pilvotas, įrėmęs rankas į kelius, prisimerkęs nuo saulės, jis buvo panašus į tą rytų dievuko statulėlę, kurią Panaviokas irgi buvo iš kažkur nukniaukęs, ne kartą rodė Juzukui, piršo kitiems vaikams. Tačiau Ragaišis išsyk pakirsdavo iš palaimingo snūduriavimo, kai tik mokykloje nuaidėdavo paskutinis skambutis. Kartais jis pasitikdavo vaikus prie netoliese stovinčios išvietės, į kurią jie užbėgdavo, kartais jiems pastodavo kelią dviejų aukštų namų suspaustame takelyje, vedančiame iš gatvės į tą būdelę. Čia jis ir pradėdavo savo aiškinamąjį darbą. Stinga žaliavos, o makulatūra, patys suprantate... - šnekėdavo jis, rodydamas laikraščio skiautelę, kurioje buvo išgirta jo įstaiga, kaip geriausiai įvykdanti darbo planus. Jis žiūrėdavo į juos tokiomis akimis, kad, rodėsi, nutvers kurį nors ir ims tempti į tą savo įstaigą. Todėl dažniausiai prie jo eidavo pulkais, kad paerzintų. Ir visuomet ilgai derėdavosi dėl kainos. Bet žmogus buvo neperkalbamas. Nueidavo lyg musę kandę, o to luošo senio bambėjimas ir pamėkliškas kikenimas dar ilgai skambėdavo jiems ausyse.
...Po valandėlės jie jau darbavosi pušynėly. Iš už girių tekėjo didelis raudonas mėnuo, pievelėse draikėsi rūkai, suokė lakštingalos. Kasė nepakeldami galvų, prakaitas žliaugte žliaugė.
- Giliai, - pratarė Panaviokas.
- Tegu jį velnias, - nusikeikė Juzukas, šluostydamasis rankove prakaitą. Jis matydavo, kaip tėvui dirbant prilipdavo šlapi marškiniai prie nugaros - dabar ir jo nugarėlė buvo šlapia. Todėl ir šnekėjo kaip tėvas.
Dar keletas kastuvo grybštelėjimų, ir lobis buvo užčiuoptas, bet tvokstelėjo tokia smarvė, kad abu, žodžio vienas kitam nebetarę, nudūlino savo keliais.
Tėvas stovėjo kieme ir laukė. Už jo nugaros skeryčiojosi pamotė.
- Kur tu buvai? - paklausė jis vaiką.
Sargis, džiugiai amsėdamas puolęs jo pasitikti, staiga sustojo, apsisuko ir, gailiai viauksėdamas, nudūlino šalin.
- Niekur.
- Čia ne atsakymas. Aš klausiu, kur tu buvai?
Stovėjo akis nudelbęs. Tegu baudžia. Tegu teisia, tesmerkia. Net Sargis, jo ištikimiausias draugas, dabar tupėjo vienoje gretoje su tėvu ir pamote. Vos vos vizgindamas uodegą, žiūrėjo į jį. Pro ašaras ėmė priekaištauti ir aiškintis: nieko jis neturįs, nei sąsiuvinių, nei knygų, nei žiebtuvėlio, net valo, kabliukų... - šnekėjo murzina ranka trindamas veidą.
- Nesuprantu, kas čia galėtų būti bendra, - pasakė tėvas.
Tada jis viską jiems išklojo. Juk protingai ir blaiviai pagalvojus... O, jeigu čia būtų Panaviokas! Jis įtikintų. Manė, kad bent pamotė pritars. O ji tiesiog pulte puolė jį. Neduosianti valgyti, prie stalo daugiau neleisianti!
- Diržą jam paimk. Diržą! Aš jį taip nušlajuočiau, kad būtų atata!
Bet tėvas jos nė negirdėjo.
- Su kuo kasei?
- Su Panavioku.
- Eik jau, kas tau Panaviokas, tas vaikas kaip vaikas, tik šitas!..
- Ne tavo reikalas, - šūktelėjo tėvas, bet pamotė jau buvo bešokanti prie vaiko su vytine. Tėvas sulaikė. Grumdamiesi ėmė plūstis. Taip visuomet: vis per jį ir per jį tos rietenos. Už ką jį tėvas vis gina, neleisdamas pamotei nė vieno blogo žodžio ištarti? Kad ir dabar. Išvytų geriau iš namų visai. Paėjėjo atokėliau, apsidairė. Naktyje slypėjo kažkas gundančio, kraupaus, ji skleidė vos juntamą, bet vis stiprėjantį dvėsnos tvaiką, kurio nė aitriausias, iš visų pakrūmių sklindantis ievų kvapas neįstengė užmušti. Kažkodėl kaip tik tokiomis naktimis nuo amžių atkasinėjami kapai, būna visokios šventvagystės.
Du žmonės - vyras ir moteris - grūmėsi mėnesienos užlietame kieme, o jis, mažas nusikaltėlis, puldinėjo prie jų gailiai viauksėdamas. Paskui tėvas, netaręs daugiau nė žodžio, įbruko jam į rankas kastuvą, ir abu nubrido rūko apsemta pievele. Kai duobė buvo užpilta, paklausė:
- Ar tikrai su Panavioku kasei?
- Negi ir tu manim netiki?..
- Tikiu, vaike, bet reikia ir savo galvą turėti. Tau palieps atkasinėti kapus, ir atkasinėsi. Juk ir čia, blaiviai ir šaltai pamąsčius...
Jis nebaigė. Toks sugretinimas vaiką pribloškė. Kaip arti, pasirodo, nuo nuslėptos, kažkur sėlinančios minties, kuri, rimtai pagalvojus, kartais pasirodo tokia paprasta, tik stebėtina, kad anksčiau niekam nešovė į galvą, kaip arti nuo tokios minties ar sumanymo iki nusikaltimo ar šventvagystės. Paskui ėmė įnirtingai spyriotis-vis vien esąs nekaltas.
- Tu dramblį iš blusos padarei! Vežimą priskaldei iš adatos! - šaukė jis tėvui.
- Taigi taigi,- prašneko Kristupas,- dramblys išauga ir iš dar mažesnio daikto nei adata. Supranti?
Nieko jo vaikas nesuprato, nenorėjo suprasti. Zvilgtelėjo Kristupas į savo vaiką, ir toks nesuprantamas jisai jam pasirodė: eina galvą nudelbęs, rankos karo palei šonus, visas - gyvas atkarumas, prieštaravimas. Kaip, kada pražiopsojo jis savo vaiką? Ką visą laiką gaubė švelnumu, glostė? - Užteks, vaike,- pasakė su nerimu,- nesiginčyk. Viena pažadėk - kad daugiau tokių dalykų nebūtų. Ir su Panavioku kad daugiau nematyčiau. Visišką laisvę tau daviau, o kas išėjo?
Kristupas dar nežinojo, kad sūnus jau seniai klaidžioja tamsiais savo prigimties labirintais - kur jie išves? - vis suka į šoną akis, kad tik kuo greičiau paspruktų nuo tėvo.
Miestelio rūsiai bei užkampiai, po kuriuos su Akuotėliu ar Panavioku landžiojo, sudirgintomis šnervėmis uosdami pelėsių, dulkių ir dar kitokius kvapus, buvo ne vien rūsiai. Ko jie ten ieškojo, neįmanoma nė suprasti. O knygos ir žurnalai, kuriuos įsigudrino vogti iš ūkio bibliotekėlės, šlykščiausiai apgaudinėdami žvairaakį vedėją; aptrupėjusiais kakliukais buteliai, kuriuos jie pardavinėdavo, įskilimus ir ištrupėjimus užlipdę ruda tyrele? Jis ir peštis pradėjo, kartais būna nuožmus kaip žvėriūkštis, ginasi melu, ašaromis, kad tik nebūtų priremtas prie sienos, nuginkluotas - net gudrumu, meilikavimu, kurį jau buvo spėjęs perimti iš Panavioko. Visa tai galėjo ir likti. Nestigo jam ir kitų prigimties gaivalų, kurie pabunda nepastebimai, suklesti, įsiviešpatauja, visur reikšdami savo teises, kol virsta ydomis, pragaištimi...
Su visa tuo Kristupui kaskart dažniau teks susidurti, nestigs ir tokių akimirkų, kai jis žiūrės į savo vaiką, tarsi jo nebeatpažindamas, nežinodamas, kaip jį paveikti,- visiškai suglumęs, priblokštas, ir tik kažkaip iš padilbų, tarsi vogčiomis, sviestas į tėvą vaiko žvilgsnis, kartais toks tyras, kartais kažko maldaujantis ar slapta, su baime besiteiraujantis, vėl įstengs sužadinti švelniausius tėvo jausmus. Žiogelis, sakys tuomet Kristupas, šypsodamasis iš po kepurės snapelio, ir ranka pati tiesis Juzuko paglostyti, sulaikyti, bet kur ten - žiūrėk, jau lekia. net smėlis iš po basų kojų rūksta. Su kuo tokį vaiką daugiau palyginsi - žiogelis, ir tiek.
Kokių tik vaikų čia nesimokė! Akuotėlis ir Panaviokas save laikė Robinais Hudais. Kiti vaikščiojo apsikaišę strėlėmis, su lankais, kaip indėnai: klykaudavo it laukiniai, mamutą nukovę. Jie pirmieji pasiekė Siaurės ašigalį, išlandžiojo tropikus... Skraidino pirmuosius lėktuvus per Lamanšą, vaikščiojo jų sparnais...
Pareidavo namo įveikę aibes pavojų, ir motinos nė neįtardavo, su kuo šnekasi, kam šlepsi per užpakalius...
Paišinas, išgeltęs, visus pravardžiuojantis skystagerklis miestelio mūrininko ir kaminkrėčio sūnus Riauba, budriai sergstimas tokių pat rėksmingų, smalsių, apsivėlusių seserų. Kartais, atsisėdęs už jų nugarų, išsitraukdavo į suodiną popierių, suvyniotą sumuštinį, pasidėdavo ant suolo, palaukdavo, kol visa klasė pakvips dešra, skilandžiu, kumpiu ar lašiniais, ir, pamatęs, kad į jį jau žvilgčiojama, patrindavo pilvą. A, sakydavo kvėpdamas skanėsto kvapą. A... Tolei uostydavo, vartaliodavo, apžiūrinėdavo, kol visi imdavo gurkti seiles, bijodami ir pažvelgti jo pusėn. Tada ir jis pradėdavo čepsėti, žiaumoti, net jam akys išsprogdavo.
Tačiau būdavo ir tokių dienų, kai Riauba dūlindavo tarp suolų, uosdamas kitų atsinešto maisto kvapą, arba, šastelėjęs kaip koks žvėriūkštis, tverdavo iš silpnesnio vaiko kąsnelį ir, nulėkęs prie durų, sučiaumodavo. Jam kažkodėl norėjosi, kad kiti matytų, kaip jis čiaumoja, varvintų seilę, bet negalėtų atimti. Kas iš jo, sergstimo dviejų rėksmingų skundikių seserų, atims. Be to, ir jis buvo ne pėsčias, greitas, tikra žebenkštis. Net greičiausias mokyklos slidininkas, čiuožėjas ir bėgikas Beržėnas neįstengdavo jo nutverti.
Ankstyvais rytmečiais, kai iš miestelio kaminų stulpais kildavo dūmai, telkdamiesi į žemą debesį, temdantį blyškią, virš plyno ežero kilstelėjusią saulę, į klasę įžengdavo šalčio nugaląstais skruostais dramblotas kiškialūpis Vaitkus. Pasirodydavo jis dažniausiai tuo metu, kai mokytoja jau būdavo bežyminti, jog šiandien jo nėra pamokose. Kas rytą jis suplūkdavo dešimtis kilometrų per pusnis, kad vakare kaip žmogus, iš didelio kelio parėjęs ar kokius sunkius darbus nuveikęs, pargrįžtų į šiltą tėvų trobą ir, parodęs mokytojų pribraukytus sąsiuvinius, siektų šaukšto.
Po kurio laiko, kai aptirpdavo prie Vaitkaus medpadžių prišalęs sniegas, Juzukas pajusdavo bakstelėjimą pašonėn - mirksėdamas paraudusiais vokais, Vaitkus prašydavo, kad parodytų jam savo sąsiuvinį. Vaikai jį vadino drambliu, ir jo įdiržusią odą nuolat skalbė pašaipos rykštės. Visa jis pakeldavo kantriai, susitaikęs su savo dalia. Sunku būdavo žiūrėti, kaip jo didelė, vyriška ranka paima apgraužtą plunksnakotį arba grūda į portfelį suglamžytus sąsiuvinius.
Vos tik prasidėdavo pertrauka, kildavo toks triukšmas, tarsi po suolais būtų palindusi žiurkė. Tai Jankus, užsikėlęs dešinę koją už sprando, prašokuodavo iš vieno klasės galo į kitą, modamas jiems nuo peties siaurute, išgaubta, lyg mažo vaiko letenėlė, koja. Kiek sykių Juzukas ir kiti vaikai bandydavo pakartoti tą triuką - nieko jiems neišeidavo, mat dešinė Jankaus koja buvo trumpesnė ir plonesnė už kairiąją. Šitaip užlaužęs koją, jis švilpdavo su rogutėmis nuo bažnytėlės kalno, stulbindamas einančius mokyklon vaikus.
Visur zujo sentikių našlės Lvovas, putlia užsirietusia nosimi, teieškantis progos su kuo susikibti. Kur tik praeidavo, visur palikdavo verkšlenančius vaikiščius... Tik Bražienės vaikas, styrančia raudona nosim, pakvipęs vėju, kiek su juo draugavo.
Grįždamas iš mokyklos, Juzukas dažnai matydavo prie malūno užkardos ant ledo blykčiojančias Beržėno pačiūžas. Aplink visuomet stypsodavo miestelio vaikiščiai, tarp jų ir Skarulio Kęstas; jo tėvas, liaudies gynėjas, žuvo per susišaudymą. Sūnus buvo gyvas kontrastas tėvui, stambių veido bruožų, plačiapečiui. Kęstas, smulkutis, riesta nosele, gyveno pajuodusių lūšnų sąvartyne prie kalvės ir malūno. Dauguma moterų ten buvo našlės.
Visi iš Kęsto šaipydavosi: tas veido bruožų smulkumas, liesumas,- rodos, smilga perdurtum, - tos akys, didelės, vaiskiai mėlynos, naivios... Dar žiauriau būtų tyčiojęsi, jeigu ne Juodalksnio Albertas, toks pat betėvis, skarmalotas, gunktelėjęs. Susikabinę už rankų, jiedu su Kęstu vaikščiodavo gatvelėmis, o iš paskos pėdindavo keletas tokių pat beglobių, apskurusių vaikų. Jų kišenės visuomet būdavo prikimštos sprogmenų, jie trenkė paraku, karbidu ir kapsulėmis. Vieną popietę visiems kvapą užgniaužė žinia - sprogus kapsulei, mirtinai susižeidė Juodalksnis...
Kartą Juzukas, eidamas pro sietuvą, pamatė stovintį su meškere Skarulioką. Pliaupė lietus, ir lašai skambčiodami dužo į aprūkusią kareivišką skardinukę, kurioje plaukiojo keletas žuveliokų.
- Tiek tepagavai? - nustebo.
- Ššš...- Skaruliokas apsidairė po temstančias pakrūmes: netekęs draugo, jis tapo dar baikštesnis. Juzukas jam parodė žuvingesnes vietas, sugavo keletą žuveliokų.
- Ar neturi ko užkąsti? - uostė orą Skarulis.
- Gerai, atnešiu.
Juzukas jau buvo bepasileidžiąs namo, bet Kęstas jį pašaukė:
- Palauk. Man rodos, tu nebeateisi.
- Kodėl? - nustebo Juzukas. - Man rodos, tu meluoji. Parodyk dėžutę.
Juzukas parodė.
- Ė, matai,- pasakė ištraukdamas sumuštinį.
Kad ir kaip Juzukas prisiekinėjo, dievažijosi tą sumuštinį užmiršęs, Kęstas juo netikėjo. Neatitraukdamas akių nuo šokčiojančių burbulų gausybės, kad nesimatė nė plūdės, purtė galvą ir vis kartojo:
- Ė, negerai taip. Aš maniau, kad tu už kitus geresnis, o tu, pasirodo, melagis. Gobšuolis, melagis. Ko dabar į mane žiūri išpūtęs akis? Lyg ne? Manai, kad aš visiškai kvailas, nematau, kaip jūs iš manęs... tyčiojatės? Ir tu toks, ir tu su jais. Tu... - kone verkšleno Skarulis.
Juzukas matė, kaip paniro plūdė, tačiau ne žuvys jam buvo galvoj. Tas liūtingoje prietemoje pasigirdęs Skarulioko skundas jį persmelkė. Jie susėdo po medžiais, susikūrė mažą liepsnelę, šildėsi rankas pasiklausydami, kaip lietus skalbia alksnių lapus, talžo vandenį.
- Na pasakyk, argi aš ne teisus, - niūktelėjo liesu pečiu Juzukui į pašonę Skarulis. - Nuoširdžiai pasakyk, - tarė ir kone maldaujamai pridūrė: - Niekini ir tu mane, niekini, a?..
Juzukas tylėjo, dėliojo šapelius į ugnį, ryte rijo godų jos kaitrumą akimis, vengiančiomis liūtingos ir nykios vakaro prietemos. Skarulis sakė tiesą.
- Nežinau... nežinau, kodėl taip yra, - Juzukas įrėmė į kelius pasmakrę ir palinko į priekį.- Aš nepagalvojau... kaip kiti vaikai, taip ir aš... - ir pastiro išgirdęs, su kokia pagieža Skarulis ištarė:
- Todėl, kad tu niekšas. Visi jūs niekšai! Supranti? Visi, visi! - šūktelėjo atsistodamas. - Tau draugas Panaviokas, Akuotis, visi chuliganėliai tau draugai. Nieko, Lvovas tave dar pamokys.
Juzukas pašoko, buvo bepuoląs, tačiau, žvilgtelėjęs į aprūkusioje skardinėje plaukiojančius žuveliokus, į praskydusius nuo lietaus sumuštinius ant žolės, sustojo; be to, Skarulis, nutvėręs meškerę, spruko į dilgėlyną. Po kojom gulėjo akmuo, buvo čia ir pagalių, į kitą jis butų paleidęs, bet į Skarulį ne. Skaruliui, tam liesam baltagalviui vaikui naivaus vaiskumo kupinomis akimis, taip netiko tokia pagieža...
Parėjo Juzukas namo galvą nuleidęs, pasiryžęs rytoj viską išsiaiškinti, tačiau nebespėjo: kitą dieną, nebeiškentęs nuolatinių Lvovo užgauliojimų, susimušė. Pliekėsi jie dirvonėlyje prie mokyklos, kol apsipylė kraujais. Nieko nebeįžiūrėdamas, keldamasis ir vėl griūdamas, puldinėjo tą mušeiką, kol tas nebeatlaikęs nėrė šalin.
- Bravo! Čia tai vyras! - prilėkė prie Juzuko Panaviokas, vaikų būryje stebėjęs muštynes. Tačiau Juzukas pirmiausia susitiko su Skarulioko akimis, žvelgė į Skarulioką ilgai, tiriamai, iš padilbų, galvodamas, ar nepulti jam dabar Kęsto, bet vaiskioje to vaiko akių mėlynėje neišskaitė jokio atsakymo.
Po kurio laiko Skaruliokas su motina kažkur išsikėlė...
Sunykę pokario vaikiščiai, sekiojantys pulkais paskui augesnius, juos pamėgdžiojantys, susigrūdę rankas į plačių apsmukusių kelnių kišenes, spjaudydami saulėgrąžas, čaižiai dviem pirštais sušvilpdami, dairydamiesi, ką čia užkabinti, - traukdavo kreivomis gatvelėmis, dūlinėdavo palei tvoras, vogdavo sumerktus į vandenį pieno bidonėlius, obuolius, siaubdavo daržus. Vagišiai, nutrūktgalviai, mušeikos, jie išnirdavo iš pajuodusio nuo laiko lūšnų sąvartyno, vadinamo našlynu, kur visa gožė dilgėlės, sulaukėję krūmokšniai; ten buvo jų motinos, tampančios mekenančias ožkas, močiutės, sėdinčios atokaitoje ant slenksčių ir akmenų. Savo darbo žeberklais jis smaigstydavo žuveliokus, šaudydavo iš "ragatkų" į žvirblius, dirbdavosi "pugačiovkus", šokinėdavo nuo malūno užkardos, sustoję būreliu žiūrėdavo, kaip įsibėgėjęs karšta nuo saulės skarda Beržėnas, kelis kartus apsisukęs ore, neria į vandenį prie kyšančių polių. Jie svaidėsi akmenimis, negailestingai kumščiuodavosi, apmušdavo net savo motinas ir močiutes. Judrūs, nenustygstantys. Toks buvo Panaviokas, pailga galva, prisiplojusiomis ausimis, amžinai pasiruošęs kažkur sprukti, pašvinkęs tabaku; o akys nekalčiausios - net meluodamas, vogdamas visuomet žiūrėdavo tiesiai į žmogų. Pardavėjai iš panosės ištraukęs tuščią butelį, čia pat jį parduodavo ir švilpiniuodamas, nekalčiausia mina, susipildavo į kišenę kapeikas, paskui imdavo tykoti kito. Panaviokas visuomet čia atsiviliodavo kokį vaiką, kad tas matytų, kaip jis "dirba". "Ko čia trinies?" - klausdavo pardavėja. "Patinka" - atsakydavo ir žiūri, būdavo, jai tiesiai į akis.
Kraupi mirtis vėliau ištiko jo tėvą: sudegė spiritui užsiliepsnojus viduriuose. Žmonės jį rado varnalėšose prie kalvės. Iš pajuodusios burnos veržėsi melsva liepsnelė. Sirgėdienė dar bandė gesinti, bet kur ten...
Gamta apdovanojo tą vaiką nuostabia muzikine klausa, lipšnumu, mikliomis fokusininko rankomis. Kas yra girdėjęs, kaip jis dainuoja, ką yra meiliai ir širdingai prašnekinęs, tas niekada nesuabejos šio vaiko dorumu. Bent juo tikėjo jaunutė mokytoja, kuriai jis nuolat lįsdavo į akis, lyg norėdamas, kad iškratytų kišenes, iš kurių visuomet pabirdavo suglamžyti rubliai, degtukai, žiebtuvėliai, nuorūkos. "Iš kur?" - klausdavo ji, trikdoma nekalčiausio žvilgsnio.
Žiemos šalčiai juos sugindavo į trobeles, pavasariai išviliodavo į atokaitas ir atšlaimus. Kai šiltas vėjas pradžiovindavo šlaitus, kai saulė įkaitindavo akmenis ir plytas, o upėje kiek nusekdavo vanduo, jie visiškai pakvaišdavo - basi pasileisdavo per sniego lopelius, karstydavosi po medžius, šunys ir katės, gailiai miaukdamos, sprukdavo nuo jų į pašalius.
Akuočio vaikas, kregždėtas, kresnas, plačiapetis, nekantraujantis, suktas, kažkuo panašus į savo geriausią draugą Panavioką, tik grubesnis, ūmesnis, kartais nusitempdavo Juzuką į namus, rodydavo jam įsigytus daiktus - markes, rublius, litus, sugedusius laikrodėlius, - Juzukas jam pardavė Ambraziejaus paliktas knygas, kurių nespėjo iš jo išvilioti Vizgirdžiokas. Stveriodamas Juzuką už rankovės, Akuotėlis vis pasakodavo apie Robiną Hudą. Jis visuomet būdavo kupinas keisčiausių sumanymų. Čirškaujant balandžio atokaitoje žvirbliams, įkalbinėjo Juzuką bėgti iš namų: įsikursią kur miške, pasidarysią buveinę, ne, geriau keliausią prekiniais traukiniais, kuo pakliūva. "Ko tu bijai? Ko? Važiuojam! Važiuojam!" - šaukė jis.
Susidraugavęs su miesčioniukais, Juzukas iš karto pajuto, kad jie kitokie; dar kitokių vaikų ateidavo į mokyklą iš Dusmenų, Santakų...
Viliojo čia ir sodai, lūžtantys vaisiais, aukštomis tvoromis aptverti; svyrančios serbentų kekės, agrastai... Buvo kiemų, į kuriuos jie nekeldavo kojos, - Juzuką masino žalias, erdvus gydytojo namas, ne mažiau traukė kitas, stovintis anapus gatvės priešais Akuočių lūšnelę: geltonas, skendintis gėlynuose, plačia stikline veranda, kurioje Juzukas matydavo juodais drabužiais vilkinčią vienuolę; ji sėdėdavo su knyga, kurios juodame viršelyje Juzukas kartą pastebėjo geltoną auksinį kryžiuką. Plieskiant bijūnams, dūzgiant bitėms, kai visa geibdavo ir vysdavo nuo karščio, kai už keliolikos žingsnių moterys, pasikaišiusios sijonus, velėdavo žlugtą, kai Akuotienė žindydavo savo vaiką, visiems bruzdant, skubant, dūstant nuo karščio, ta moteris sėdėdavo verandos vėsoje, ir Juzukas juste pajusdavo ten viešpataujančią ramybę, atskirtumą, erdvumą... Kiekviename kieme, už kiekvieno slenksčio, kiti pasauliai, kiti daiktai, kitas oras. Visur, kur tik jis įžengdavo pirmą kartą, kas nors jį apstulbindavo - sieninis laikrodis, kraitinė skrynia, svetainės vėsa, stalas, suolas, užuolaidos, stovinti vidury kambario gėlė - kas nors, ko nebuvo jo namuose.
...Tais metais Juzukui verkiant reikėjo ilgų kelnių su kišenėmis ir diržu plačia sagtimi; prie švarkelio jis prisisiuvo kareiviškas sagas ir antpečius. Įkaitinta iki baltumo vinimi vis degindavo medienoje skyles, dirbosi pistoletus, dažė juos visokiais dažais, pyškino iš "pugačiovkų" į žvirblius, lentas, vadovėlius; tais metais Vizgirdžiokas jam vos neišmušė akies - nebesileisdavo jo engiamas, ne vienos jų peštynės baigdavosi lygiomis, jo smarkumas apstulbindavo net augesnius jį užkliudžiusius vaikiščius; tais metais per didžiausius karščius jo triušė atsivedė vienuolika vaikų, kurie vienas po kito gaišo, ir jis lįsdavo į šlykščiai dvokiantį narvą, traukdavo juos iš minkštų pašvinkusių pūkų kone vemdamas; užsėjo visus pašalius daugiamečiais lubinais, prisodino medelių - šermukšnių, klevelių, obelaičių, - susikonstravo vėjinį malūną su būdele, durelėmis, girnomis, įsirengė slėptuvę, prisinešė į ją visokių gelžgalių, senų pinigų, knygų, dinamą, ir elektros kibirkštėlės purtydavo jo nagelius.
Su kitais vaikiščiais ardydavo širšių lizdus (kartą grįžo visas sugeltas), kaišiodavo į barsukų urvus lazdas, erzindavo šunis; juos traukė visa, kas kelia baimę, ką reikia įveikti, kad galėtų paskui didžiuotis: basi braidžiodavo po gyvatynus, lipdavo į aukščiausių medžių viršūnes, ir kai kuriems iš jų net patikdavo, kai tėvai juos gainiodavosi nusijuosę diržus. Įraudusių saulėje bastūnų padermė, dauguma jų jau nebelankė mokyklos ir tik laukė, kada galės išvažiuoti. Vienas po kito jie palikdavo Užpelkius, išklysdavo kas kur.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
