lt
[3]
Tarsi epidemija plito mokykloje Tarzano nuotykiai. Išblukusios, apdriskusios, šimtus kartų klijuotos ir plėšytos, be pradžios ir pabaigos knygiūkštės paslapčiomis keliavo iš vienų rankų į kitas. Ir jeigu kuris vaikiščias nei iš šio, nei iš to imdavo ūkauti, vaipytis ar karstytis po medžius - visi žinodavo: jis Tarzanas.
Tarzanas - koks apskuręs, išgeltęs šios mokyklos vaikas - sukaliodavosi kur prie "geros vietos". dairydamasis į aukštus klevus - į kurio čia viršūnę liuoktelėti.
Nieko jiems nėra negalima, nepasiekiama, nors sutemus kitas bijo laukan nosies iškišti. Albinas su Juozu Tarzano liga persirgo lengvai, tačiau, kai mokykloje pasigirsdavo beždžioniški stūgavimai, neatsilikdavo ir jie, o zoologijos ir istorijos mokytojas, baksnodamas lazdele į paveikslėlius, iliustruojančius, kaip vyko gyvūnų evoliucija, dirsčiodavo į vaikus su baime, pakreipdamas akinius, lyg netikėtų tuo, ką mato ar gali pamatyti.
Už Juozo ir Albino nugarų sėdėjo Kečionis, pilku beždžionišku veidu, ilgomis rankomis. Tarzanų Tarzanas, gorila ir šimpanzė vienoje būtybėje. Dėl šitokio jėgų pertekliaus jis nebežinojo, ką išdarinėti. Kartą mokytojas jį išvydo skeryčiojantį ant mokyklos stogo ir kažką šūkaliojantį kieme susirinkusiems vaikams. Tačiau nė burnos mokytojas nespėjo praverti, kai tas vaikas pasikėlė į orą ir... dribtelėjo į pusnį. Gerą pusvalandį sugaišo, kol spygaujantį ir besikandžiojantį iš jos išvilko.
Štai kodėl, aiškindamas apie žmogaus evoliuciją, mokytojas baimingai dirsčioja į klasę. Jis nuolat šneka apie dorovę, gražų elgesį, bet šitiems sulaukėjusiems padarams iš to vienas juokas. Visas jų išdaigas nutraukė kas kita. Epidemija, skarlatina.
Sirgęs Juzukas buvo ir anksčiau. Gerai jam pažįstamas buvo ligos skonis: prėskas šleikštumas burnoj, salstelėjęs kūno kvapas, ranka kaip skeleto. akys, sekiojančios visus, ir palinkę prie lovos veidai, regimi taip iš arti, kad menkiausias raukšleles lyg per padidinamąjį lęšį gali suskaičiuoti. Ir rankos, globiančios, keliančios iš patalų, moterų rankos, primenančios tą laiką, kai negalėdavai išsiversti be jų pagalbos; priklausomybė nuo kiekvieno daikto ar garso; sunerimęs bruzdesys ir trepsėjimas prieangyje, pašnibždomis sakomi žodžiai ir nelauktas, nežinia iš kur užklydęs spindulys ant paklodės, palangės ar sienos, veidai, pakvipę ruoša ir vėju; virinto pieno stiklinė, bandelė, aptepta medumi, tik ji kažkodėl nelenda, nors akys ir apsidžiaugia iš seno papratimo; nejaukios virpančios prietemos, nerimas girdint, kaip uždaro duris ar užkelia vartelius, ir gandas, žaibo greitumu apskriejęs kiemus, tik draugai kažkodėl nesirodo...
Aną rūškaną ir ilgą žiemą, kai prie palangės prišliaužė rogės, atvežusios gydytoją, kuris, čepsėdamas lūpomis, dėliojo šaltus vamzdelius, matė juos, savo draugus, garmančius raudoname saulėlydy nuo kalvų su užlaužtomis už nugarų slidžių lazdomis; jie čia išnirdavo sniego sūkuriuose, čia vėl dingdavo.
- Gerti... noriu gerti, - prašė jis perdžiūvusia burna.
Vienu ypu liga jį atbloškė atgal, leisdama jiems išsiveržti toli į priekį. Koks jis dar silpnas, įsitikino galutinai, kai pabandė draugų akivaizdoje atsistoti, bet susmuko čia pat, prie jų snieguotų batų, o liga jį laižė ir laižė savo šiltu šiurkščiu liežuviu kaip šlapią svirduliuojantį veršelį. Įkaitintame jo sąmonės žaizdre tarsi žarijos ruseno visokie vaizdiniai: tėvas numeta prie krosnies glėbį malkų, uždaro duris ir, priėjęs prie jo, klausinėja, ką skauda, ką jam nupirkti. O! jeigu ne ta susirūpinusių akių užuojauta, kurią gaudė sunerimusių vyzdžių krašteliais, jeigu ne rankos ir balsai, keliantys iš pragaištingos bedugnės, kurioje jis vartėsi paslikas! Niekad jis taip skaudžiai nejautė esąs jiems toks reikalingas kaip tąsyk.
Nė atsitokėti nespėjo, kai jį užklupo pavasaris. Sėdėjo lovoje užsivertęs piešiniais, degtukų dėžutėmis, kartono skiautėmis, iš kurių lipdė ir klijavo įvairiausius daiktus: rūmus ir kuparėlius su daugybe stalčiukų, panašių į tuos, kokius kartą regėjo vaistinėje, - į juos dėliojo Vizgirdžioko padovanotas senas monetas, pašto ženkliukus, sagas ir krištolinių Konstantienės girliandų krislelius. Tačiau darbas jau nebetraukė, nebķwinorėjo į juos žiūrėti, vartyti. Pavasaris kepštelėjo šmaikščiq)vytele per pirštus, abejingai knebinėjančius degtukų etiketę, ir, pastatęs ant kojų, stumtelėjo į virtuvę, kur jis sočiai prisikirto skilandžio, dešros, sulig kiekvienu kąsniu atgaudamas skonį. Vienplaukiai per pušynėlį perbėgo draugai, viršum klojimo sukleketavo gandras, aukštuose pūkiniuose debesyse sušvito saulė.
Po keleto dienų, markstydamasis nuo šviesos, jis jau žygiavo į mokyklą. Visi mokiniai išlėkė į kiemą jo pasitikti. Vedžiojo jį tarp suolų, rodė vadovėlius, aiškino užduotis. Paskui būriu nulėkė prie paminklo, kur, keldamas dulkes, skraidė spardomas kamuolys. Nė vienas jo nebeužkabinėjo.
Sėsdamasis į suolą, kuris buvo tuščias visą tą žiemą, jis susitiko su giedromis mergaitės akimis. Bandė įsivaizduoti, ką čia apie jį šnekėdavo, kasdien regėdami tuščią jo vietą, kaip rytais ištardavo jo pavardę, kai mokytoja klausdavo, ko nėra klasėje...
...Štai ir dabar panašus, prieš keletą metų patirtas silpnumas apėmė visus sąnarius. Gydytojas jam paliepia nusivilkti marškinius, pastuksena į krūtinę, pažiūri į akių lėliukes, pasukalioja suėmęs už pečių ir ima rašyti lotyniškus žodžius. Juozas tvardosi, nors toks krečia šaltis, kad rankos vos sugrabalioja marškinių sagas. Raštelis, kurį jam paduoda gydytojas, nežada nieko gero: siuntimas į rajoninę ligoninę. Išeina, palydėtas seselės žvilgsnio.
Pavasaris. Danguje suka ratus gandrai. Pilki dirvonėliai, pilki atšlaimai - pasitiesk švarkelį ir kaitinkis. Saulė, atsimušusi gatvės upeliūkščiuose ir balutėse, akinamai plieskia. Palenkę galvas, traukia grūdų vežimus arkliai, ir atšutusio ledo krisleliai iš po kanopų tykšta į akis ir veidą. Ant mokyklos kalno krykščia vaikai. Kažkas jam iš tolo šaukia: "Pamokos dar nesibaigė, kur tu eini?" Nė negrįžteli: dūlina ligos išvaromas. Ausyse tebeskamba žodis "izoliatorius". Tai tikriausiai bus cinkuota skarda išmuštas rūsys, apvaliomis sienomis, gilus kaip šulinys...
...Plonas, lūžinėjantis speigo raštas jau traukė langus, kai jį, apvilktą pilkšvu chalatu, įvedė į palatą. Jo lovos kaimynas, išgeltęs kaip žvakė senis įdubusiais skruostais, įsmeigė į jį blizgančias stiklines akis. Tylėdami sužiuro kiti ligoniai.
Nešina baltų paklodžių šūsnim, iš kiemo gaivos, kur du vyrai pjovė malkas, įėjo seselė. Šaltuko nugnaibyti skruostai plieskė skaisčiu raudoniu, panašiu į tą, kokiu sirpo vakaris dangus. Akys jos buvo vaiskios ir giedros. Šypsodama, lyg kas jai būtų ką juokinga ar meilu pasakęs ar ji kokią jo paslaptį žinotų, pratarė:
- Atsigulk, na drąsiau... kas gi čia dabar?!.
Paskutinę rūbų skiautelę jis nuplėšė lyg tvarstį, priaugusį prie žaizdos. Tegu!.. Bet ir tos išdidumo atsaikos išdulkėjo, kai ji atkišo jam du buteliukus analizėms. Tai buvo ne vien gėda, tai buvo neapykanta.
Vos tik ta mergina išėjo, jis pamatė slaugę, mezgančią koridoriuje prie lango, - palatos durys buvo atviros. Štai iš ko jis gali užtarimo tikėtis.
Per miegus girdėjo jos žingsnius, greitus ir veržlius. tarsi žalsva pavasarinė naktis, kupina mirties tvaiko, žadintų jos jėgas ar aitrintų kraują. Pravėrusi duris, ji keletą kartų dirstelėjo į palatą, ir jis kažkodėl patikėjo, kad svarbiausias ligonis čia yra jis.
...Kažkur skambėjo telefonas, kažkas dusdamas gaudė orą. Paskui ant baltos koplytėlės ėmė leistis snaigės. Jos tyliai ir minkštai gulė ant kauburių ir daubų. Toje nakties platybėje jis jautė kažką esant greta.
Staiga šalimais gulėjęs senis, klaikiai surikęs, pakėlė galvą ir ėmė, tarsi su kažkuo galynėdamasis, blaškytis. Tačiau priešinosi jis tik keletą minutėlių: pastėrusios akys ūmai sustingo, pasigirdo išeinančio iš burnos oro švilpimas - lyg kas pūstų į žvakę, - ir sulėkę žmonės niekuo jam nebeįstengė padėti.
Kai velioni išnešė, kažkoks vyriškis, sėdėdamas lovoje, ėmė daužyti į krūtinę kumščiu ir atgailauti - koks didelis jis esąs nusidėjėlis, kaip visa jo gyvenime sujaukta ir išdraskyta, nors jis visiems norėjęs tik gero. Dievas jį matąs, dievu jis galįs prisiekti. Žmonėms jis prasikaltęs, ne dievui. Stigę valios, girtuokliavęs, trainiojęsis su visokiom mergšėm, per jas taip nusiritęs, kad net savo vaikus pamiršęs. Vienas dabar kaip pirštas.
- Liaukis tu, susimildamas! - sušuko kažkas iš palatos gilumos.
Senis mirė su niekuo nesusitaikęs, niekam neatleidęs. Buvęs kerštingas ir pavydus. Šykštuolis. Artimieji, kai atėjo pasiimti lavono, buvo sutrikę. Maža sunykusi moterėlė, apsirišusi juodo muslino skarele, verkė pasikukčiodama. Šalimais stovėjo akis nudelbę, surauktais antakiais velionio sūnūs, jauni augaloti vyrai. Per visą ligą senis nė vieno iš jų neprisileido artėliau, nė savo vaikais nelaikęs, ir dabar stypčiojo jie prie lavono lyg kokios nebylios kaltės liudininkai.
Pavakary Juzukui pašoko karštis - seselė, žvilgtelėjusi į termometrą, net krūptelėjo. Pati jį apkamšė, ėmė raminti. Žvelgė į jos akis, pilnas gerumo, gėrė šviežią skalbinių kvapą, ir vaidenosi jam, kad dabar šaltas žiemos pavakarys ir speigas užmūrijo langus, pro juos sunkiasi melsva, nejauki šviesa. Kažkur girgžteli varteliai, skambteli kibiras, ateina ir išeina žmonės, stypčioja tarpduryje žiemines kepures užsimaukšlinę jo draugai, o tėvas vis šaukia, kad jie uždarytų duris, kad šalto oro neleistų, ir vis sako jam nesikelti, gulėti.
Paskui jo akis sulaikė jauki raukšlėta ranka, tepanti ant duonos riekutės sviestą. Šalimais ant staliuko stovėjo stiklinė garuojančios arbatos.
...Susimetęs už nugaros rankas, jis vaikštinėjo koridoriais, čia viename, čia kitame gale susidurdamas su ištįsusiu paaugliu, vilkinčiu pilką chalatą. Slaugė mezgė, sėdėdama prie lango, lakstė su žvilgančiom dėžutėm seselė. Buvo vakarienės metas, visur subruzdimas - kvepėjo šviežia duona, kava, džemu, balta lakštinių sriuba. Seselė, pralėkdama pro jį, skaudžiai gnybtelėjo ausį, ir jis nebeišmanė, nei ką jai sakyti, nei kaip čia elgtis. Vos spėjo grįžti į palatą, tarpduryje pasigirdo triukšmas. Įžengė Panaviokas su Albinu. Mušdamas didelį nikeliuotą praustuvą, Panaviokas atžygiavo prie jo. Albinas šoktelėjo, iškeldamas abi rankas į viršų. Suskambėjo garsus valio!". Draugai pasisveikino.
- Ar gerai šeria? - paklausė dirsčiodamas į virtuvės duris Panaviokas.
- Vo! - buvo beatsakąs Juozas, bet, pamatęs nustebusias seselės akis, užsičiaupė. Ėmė ir draugus tramdyti. Atsakinėjo jiems raukydamasis. Pasidarė gėda dėl jų: šitaip prie seselės elgtis! - Bent ranką iš kišenės išsitrauk, - pratarė, tačiau Panaviokas tik švirkštelėjo per lūpų kraštelį parudavusias seiles ir išsiviepė.
Draugai netvėrė džiaugsmu: juos atleido nuo egzaminų.
- Ir tave atleido, ko nesidžiaugi? - trinktelėjo Juozui į petį Albinas, vilkdamasis pilku chalatu. Panaviokas žvilgčiojo į instrumentų dėžutes, lyg tykotų, ką čia nukniaukti, ir paslapčiomis grūdo į chalato kišenes cigaretes, degtukus, kuriais apsirūpino iš anksto.
- Taigi, mes jau septintokai, - pasakė Albinas ir pasisukęs, lyg sviestų diską, numetė kampan knygų prikimštą portfelį.
- Kur gera vieta?! - paklausė Panaviokas.
- Čia nerūkyk.
- Vesk mus greičiau į gerą vietą, - pritarė Albinas.
- Sesele, kur tualetas?! - šūktelėjo Panaviokas, pakeldamas į ją kuo nekalčiausias akis.
Sustoję prie mažo, kalkėmis užtepto langelio, jie užtraukė po dūmą, paskui grįžę apžiūrėjo savo lovas, rankšluosčius ir ėmė reikalauti, kad kuo greičiau jiems duotų pavalgyti.
Tai buvo paskutinis vakaras, kai palaton dar dvelktelėjo įprastinis šaltukas, o baltutėlėje sriubos lėkštėje, kurią atsargiai pastatė ant jo kėdutės seselė, sutavaravo rusvi debesėliai. Pasibaigė jo tylūs vakariniai pasivaikščiojimai pilkoje ligonių gretoje, pasibaigė ilgos valandos prie išdžiūvusio parko fontano, kur mažas berniūkštis klūpojo, apglėbęs didelę žuvį, vos įstengdamas ją išlaikyti. Tą vakarą jis nebematė, kaip prie raudonos koplytėlės privažiavo mašina su karstu, kaip į šiukšlių dėžę moteriškė suvertė kruvinus tvarsčius ir gipso atliekas, negirdėjo ir miesto ūžesio...
Ligoninės rėžimui buvo paskelbtas boikotas. Termometras niekad nebepakildavo aukščiau normos. Valgydavo pasigardžiuodami net tuomet, kai neturėjo apetito.
Galvos ant pagalvių atsidurdavo tik pasigirdus prie durų vizituojančių gydytojų žingsniams, o durims užsivėrus, pagalvės imdavo skraidyti po palatą, vilkdamos paskui save pūkų uodegas. Tyla įsivyraudavo tik tada, kai jie sėsdavo lošti kortomis. Bjaurūs, nedėkingi vaikiščiai. Seselė, įėjusi į palatą, tik trukteldavo pečiais ir priekaištingai žvilgteldavo į Juozą - jo ausis dar tebedegė nuo ano įgnybimo. Tačiau negalėjo gi jis atsilikti nuo draugų! Panaviokas pakeldavo į seselę nekaltas akis ir imdavo įžūliausiai meluoti, pakreipęs skiausčią galvą. Keista, bet ir ji, kaip anoji mokytoja, juo, rodos, tikėjo, ir tos pačios švelnumo bangos skalaudavo jo pragaištingą sielą.
Kiek aprimo, kai į palatą buvo atvežtas Vaitasius, glebus, išlepintas mokytojo sūnelis snūdžiomis, užputusiomis nuo miego akimis, trenkiąs šiltais patalais. Jis išsidėliojo ant palangės uogienės stiklainius, apsimuturiavo kaklą šaliku ir, minkštai įsitaisęs, įniko skaityti storą, niekam tikusią knygą. Skaitydavo jis ir kai ateidavo vakarienės metas, ir kai trijulė išgarmėdavo laukan; tebeskaitantį jį rasdavo ir sugrįžę. Net ir valgydamas - o kimšdavo jis be paliovos - žiūrėdavo į knygą. Visi jam iš karto pajuto panieką, nors Vaitasius buvo gerokai už juos vyresnis ir žvelgė iš aukšto, truputėlį jų lyg prisibijodamas.
- Kertu lažybų, kad iš šito žmogaus nieko doro nebus, - pasakė Albinas, dusdamas nuo slogaus palatos oro.
Panaviokas čirkštelėjo per lūpų kraštelį parudavusias seiles.
- Šitokio lepūnėlio kaip gyvas dar nesu matęs.
- Aš irgi! - šūktelėjo Juozas, ir visi staiga nutilo: iš tarpdurio per nusmukusių ant nosies akinių viršų į juos žvelgė Vaitasiaus tėvas, apykurtis, tačiau kažkokiu būdu visuomet nugirstantis tokius žodžius.
Vaitasius - akys, žvelgiančios į juos iš padilbų, apatiška, nuolat žiaumojanti sumuštinius burna - juos užkrėtė nuoboduliu ir riaugėjimu. Bet vieną vidurnaktį tą burną iškreipė siaubas. Palatos tylą perskrodė riksmas. Įlėkusi seselė tespėjo pamatyti degančius popieriaus tumulėlius, skraidančius iš besispardančio Vaitasiaus kojų tarpupirščių. Pašėlusiai greitai jis mynė draugų įtaisytą "dviratį". Nuo to laiko Vaitasius gavo Kiklopo pravardę. Tačiau ir po tokios pamokos nepasikeitė. Trijulė numojo į jį ranka.
Po kiek laiko į palatą įžengė Rimantas. Draugai jį pasveikino garsiu "valio!" ir, nė chalatų užsisagstyti nespėję, visi išlėkė kieman. Prie lavoninės vartų, prisirinkę kišenes akmenų, jų jau lūkuriavo miestelio vaikiščiai, mat, stovėdami ligoninės kieme ant aukšto rūsio, ligoniai, ypač Panaviokas, nuolat juos erzindavo.
Tas tamsiai žalias kauburys - mėgstamiausia jų vietelė. Nuo jo matyti visos apylinkės su rūkstančiais vieškeliais. Palei aukštą lentų sieną ūžia mašinos, dusliai ir monotoniškai gaudžia miestas, geria kaitrą čerpių stogai, o turgelyje, prie baigiančių sunykti (dar nuo Pirmojo pasaulinio karo) vokiečių kareivių kapinių, moterys jau pardavinėja pirmąsias daržoves, ledus...
Kiemo gale stovi koplytėlė. Jos durys visuomet atviros, ir dvelkia pro jas drėgna gilaus ir tamsaus rūsio vėsa, kokią Juzukas pajusdavo kitados, iš dulkėto vasaros karščio įlėkęs į pieninės rūsį, kur būdavo pardavinėjami ledai. Artėjant prie tos koplytėlės, ranka nejučiomis susigniaužia, bet ne dėl to, kad prakaituotoje saujoje jis spaustų pinigą, niekas ten ledų nepardavinėja, ten stovi karstai, skardos vainikai, ten mazgoja ir aptaiso numirėlius... Rūsio vėsoje guli senyva moteriškė: juodi brezentiniai bateliai, juoda, giliomis klostėmis suknia; veidas jos baltas, rankos sudėtos ant krūtinės.
Girgždėdami atsiveria aprūdiję vartai, įvažiuoja mašina, trinkteli nuleidžiamas bortas, kiemelyje vyrai liaujasi obliavę lentas ir lėtai artinasi prie mašinos. Blykstels karsto dangtis: apkraus jį skardiniais vainikais ir išveš į dulkantį vasaros kelią, išveš į amžinastį...
Prislinkę artėliau, kartais jie pamato ir gulinčius ant lentų lavonus - ten šaltai ir dalykiškai atlikinėja paskutines savo procedūras mirtis: plaukuota ranka ji braukia šlapiu skuduru per baltą kaip kaulas krūtinę, veidą, kojas, rankas... Įprastinė ligoninės kasdienybė su mirštančiais ir sveikstančiais, su karbolio tvaiku, kuriame vis stipriau jie junta vasaros kvapą. Nekantraudami skaičiuoja dienas.
- Man tik savaitėlė beliko, - sako Juozas.
- Šią vasarą vis vien negalėsi nei maudytis, nei žuvauti.
- Kas man uždraus?..
Apniukusią popietę liūdni, pritilę jie ėjo į rentgeno kabinetą. Ėjo tamsiais koridoriūkščiais, čia smengančiais žemyn, čia kylančiais. Už mažų langelių pylė lietus. Tyloje tesigirdėjo lietaus šnaresys ir vėjas, ir retkarčiais kurioje nors palatoje atsidūsėjimas.
Kitados šiame raudono mūro pastate su apvaliais bokšteliais ir balkonėliais, su parku, fontanu buvo keliamos ištaigingos puotos, skambėjo muzika. Vėliau čia įsiteigė luošųjų ir pavargėlių namus. Karų metais čia atveždavo sužeistuosius. Ko tik nematė, negirdėjo šios sienos. Apie tai šnarėjo lietus jaunutėse liepose. Lašai dužo ir dužo į stiklą, beldė į skardos stogą. Pirmą kartą jie pasijuto besą nelemtoje eisenoje, kur net savų žingsnių garsas toks išdavikiškas, gąsdinantis. Ėjo tylomis, prasilenkdami su vežimėliuose tilindžiuojančiais vaistų buteliukais, gąsdinami retkarčiais iš gydytojų kabinetų pasigirstančio juoko, susitikdami su išblyškusiais ligonių veidais. Paskui pusnuogiai susigrūdo prie durų, virš kurių degė raudonas užrašas: DRAUDŽIAMA. Rimantas dar bandė pademonstruoti savo raumenis, bet nė vienas į jį nežiūrėjo. Laukė. Klausėsi.
- Prašom, - praveria duris moteriškė.
Tamsu tenai buvo, tylu. Pleškėjo raudonas žaizdras, prie kurio palinkusi moteriškė kažką rašė.
- Be pakitimų. Eikite, - pasigirsta balsas.
...Šilta ranka suspaudžia jį aukščiau alkūnės, krūtinę paliečia metalas, ir skvarbi rentgeno akis įsisiurbia į jo plaučius.
- Alsuok. Giliau alsuok. - Nutyla burzgesys, liaujasi vibravusios sienelės. - Be pakitimų!
- Ką reiškia be pakitimų? - klausia Juozas, vilkdamasis marškinius.
- Sveikas esi, - sako Albinas.
Netrukus iš rentgeno kabinos pasigirsta Albino balsas, kaip aidas atsakinėjantis į klausimus.
- Pavardė?
- Maldonis Albinas.
- Gimimo metai?
- 1941.
- Kuo skundiesi?
- Niekuo.
Tuoj pat pasigirs: "Be pakitimų". Bet ten pasigirsta lotyniški žodžiai, kuriuos skubiai užrašinėja žaizdro šviesoje sėdinti moteriškė.
- Tau dar teks pas mus paviešėti, - sako gydytojas.
...Albinas sėdi koridoriaus gale ant suoliuko. Veidas pilkas kaip žemė.
- Šunsnukiai, - niršta jis, - tai mėgstamiausias jo draugo Kemsynės Gintauto žodis, tačiau tinkamesnio jis šią akimirką nežino. - Šunsnukiai, - pakartoja pusbalsiu. - Eikit šalin, ko čia lendat.
Draugai dar bando jį guosti, žvilgčioja užjaučiančiomis akimis ir kaip įmanydami tramdo ūmai juos užplūdusį džiaugsmą, beveik pasididžiavimą: rytoj jiems grąžins drabužius. Jų laukia vasara, vėjas, upės, laukai...
...Žliaugia lietus, siūbčioja vėjo šuorai, pritemo, nes jau vakaras, greitai naktis. Tiksi sieninis laikrodis, švysčioja jo švytuoklė. Juozas niekad neturės kito tokio draugo, kurį norėtų taip nuoširdžiai paguosti, kaip tąsyk, paauglystės metais, jis norėjo paguosti ligoninės mūruose įkalintą Albiną.
- Lik sveikas, - sako Albinui Vaitasius, praeidamas ligoninės koridoriumi. Jo kojos nežymiai klaiposi per riešus, todėl jis vaikščioja lyg pačiuoždamas, išmesdamas sunkias, nukarusias rankas toli į priekį.
- Sveikas lik, - Albinas dirsteli į koridoriaus gale su rūbų ryšulėliu stoviniuojantį Vaitasiaus tėvą. Per nukarusių ant nosies akinių viršų į juos žvelgia senojo mokytojo akys, įtarios ir nepatiklios - gal vėl ką bloga pasakė apie jo sūnų.
Prasišvietė. Juozas su Albinu stovi prie lango ir žiūri į plyną, išgaubtą aikštelę, kur su ramentais galynėjasi kažkoks vyriškis. Iš galvos palenkimo, iš to, kaip jis stato ramentus, galima justi, kokių jam reikia pastangų, kad pajudėtų bent žingsnelį, kitą. Tačiau juda jis gana energingai ir spėriai, braudamasis pro artimuosius, bandančius jam padėti. Paskui abiejų žvilgsniai nusliuogia šiltos, besileidžiančios saulės nutviekstais aukštos sienos mūrais, į kuriuos kiek išgalėdami kabinasi lietaus nupurkšti vijokliai. Švyti siauručiai bokštų langeliai, kieme, tarp išlakių medžių, prie fontano vaikštinėja ligoniai, bėgioja su skalbiniais slaugės, dvi moterys velka didžiulį baltos sriubos katilą. Vartų ir koplytėlės iš čia visai nematyti.
- Še, tavo drabužiai, Daukinti, - jo geroji seselė paduoda ryšulėlį. Jos akys tokios pat giedros, kupinos švelnios pašaipos kaip aną, pirmąjį, vakarą. - Tik, žiūrėk, daugiau čia nebegrįžk, - priduria ji, vos susitvardydama nebrūkštelėjus ranka jam per plaukus. Jie vešlūs, nepaklusniai išdrikę, pilkšvi. Ausies kraštelis dar tebedega nuo ano prisilietimo. Bet jis žvilgteli į ją su vyrišku atsainumu, kone akiplėšiškai. Du mėnesius jos balsas tvilkė jį ir gaivino; galvodavo apie ją naktimis, laukdavo, kol paryčiui ji pravers palatos duris ir dirstels į jo lovą, stovinčią kampe prie lango, į kurį tokiu metu nedrąsiai smigdavo rytmečio spinduliai; du mėnesius jis buvo įsitikinęs, kad jai čia nėra ligonio, svarbesnio už jį, ir galbūt dėl to vakarais, kai dalindavo vakarienę, čia taip džiugiai kibirkščiuodavo lėkštės, šakutės, langai, o rauplėtas durų stiklas, už kurio šmėsčiojo jos siluetas ir girdėdavosi žingsniai bei juokas, buvo lyg paslaptinga širma.
- Dar nesu mačius tokio vaiko, - pasakė ji sykį kažkam, - kuris būtų taip išsiilgęs švelnumo ir meilės. Vos prieim - atsuka snapą kaip varniukas...
Ji neklydo: jis visuomet alkte alko meilės, kuri jį priimtų su visomis ydomis ir blogybėm. Bet kurgi tokia talpi ir didelė širdis? Jam niekad nebuvo leista nerūpestingai teliūskuoti jos gyvastingame skaidrume.
Žvelgė, kaip seselė nusiveda į palatą Albiną. Šis eina bent kiek pirma jos, palenkęs galvą, kūprindamasis, pakėlęs pečius. Iš jų Juzukas tarsi atpažįsta save, - tokį atspindėdavo kreivi ligoninės veidrodžiai.
Nori eiti jiems pavymui, nori šūktelėti. Rankos gniaužo išgeltusį ligos istorijos aplanką, seselės užmirštą ant palangės. Ant jo grakščia ir greita rašysena - tas raštas jam primena, kaip mokytoja, suspaudusi jo letenėlę, parašė pirmąsias raides, primena ir plačiašonę Albino plunksną, skriejančią sąsiuvinio langučiais, - parašyta jo pavardė ir skaičius 451. Jį užrašė seselė tą pavakarį, palenkusi prie jo lovos gaivaus šaltuko nugaląstus skruostus, kai langą traukė plonas ledelis, o kieme du vyrai pjovė malkas ir džiūvo skalbiniai. Tas aplankas jau spėjo išblukti saulėje; jis apneštas dulkėmis, prisigėręs mirties bakterijų. Lekia su juo ir girdi prikimusį savo balsą: "Sesele... sesele!.." Ji grįžteli kiek nustebusi, abejingai paima aplanką ir nueina.
Šit ir tėvas. Kresnas, šleivokas. Eina jis per plyną aikštelę, prisimerkęs nuo saulės, rūkydamas cigaretę. Prie vijokliais apsiraizgiusios sienos stabteli, užšnekina moteris baltais chalatais, ir jos visos staiga atsigręžia į plačias ligoninės duris, pro kurias Juzukas turi išeiti.
- Palauksime Panavioko, - Juozas apsidairo.
Vos atkutę, vėl ima krėsti eibes.
