en
[2]
Stovėdamas ant kalvos, vadinamos Kebeškalniu, po apylinkes dairosi ir vidurinysis Kazimiero brolis Konstantas. Sermėguotas, žiemine kepure, kaklą apsivyniojęs šaliku. Vienoje rankoje jis laiko bakelį žibalo, kitoje druskos maišiuką. Sermėgos užantis prikimštas laikraščių. Grįžta iš miestelio, kurio langai švyti nuo kalvų, atmušdami saulės spindulius. Jis jau apmetė žvilgsniu anapus upės stovinčią Maldonio sodybą, matė, kad arklių šėrikas Anupras, nešinas rezginėmis, nuėjo į klojimą, dabar jo akys klydinėjo palei savo trobesius. Klojimas uždarytas, keliukas į tvartą tuščias, bet durys... jis prisimerkia nuo šviesos - durys berods atviros. Ten tikriausiai darbuojasi jo Kastutė. Kad tik ant tvarto neliptų, kopėčios kai paslys!.. Ir dalgis berods pakabintas ne vietoj. Nelaimės telkiasi sulig kiekviena mintim, žiūri jis į savo namus tokiu veidu, kurį tuoj tuoj iškreips siaubas. Visur jo Kastutės tyko pavojai, nuolat ji ko nors nepamato, ir jeigu ne nuolatiniai Konstanto perspėjimai, seniai būtų kas bloga atsitikę. Sekioja jai iš paskos šūkaliodamas: "Kur lendi? Ar nematai? Atsargiai, žiūrėk, atsargiai, karvė kaip duos ragu!.."
Gyvena dabar jie gana ramiai, niekur nebeskuba, vaikų neturi, ne kažin kiek ir tos ruošos: karvė, keletas paršelių, avis... Jis visa daro lėtai, tarsi nejučiomis norėtų prailginti kiekvieną darbą ar užsiėmimą. Ir tvartą pasistatė kone už puskilometrio nuo trobos, dar toliau pirtis. Kol šen nueisi, kol ten, žiūrėk, jau ir vakaras. Kiek dabar tos dienos, mėgsta pasamprotauti nuėjęs pas kaimynus. Tik pavasariop dienos prailgsta, ateis šienapjūtė, darbai, paskui reikės kirsti rugius, vežti, kulti, ir, žiūrėk, jau eini į tvartą su žiburiu. Netruks ir ši žiema praeiti. Kas jau dabar? Vasaris. Saulė sulig kiekviena diena vis aukštėliau, va tiek, per delną, tuoj dienos susilygins, ir jau pavasaris.
Neseniai apsiveršiavo jų karvė, netrukus atsiras ėriukų, tada varstysis ir varstysis vidurnakčiais trobos durys Pasišviesdami aprūkusiu žibintu, per pūgą ir šaltį jie eis į tvartą, ten ilgai tupinės prie ėdžių, girdys gyvulėlius pienu, taisys jų guolius ir šnekučiuosis. Bakstels į pašonę karvė, atgręš drėgną snukį veršelis, ir bus jo akys prisigėrusios šilumos. Kitos moteriškės net pavydi Konstantienei, mat pastaroji kaip įmanydama kelia savo gyvenimo privalumus - esą, kas iš tų vaikų, vienas vargas. Užauginsi - purptels kaip žvirbliai, tiek ir tematysi, sako ji, taip kreipdama šneką, kad kuo iškalbingiau bylotų, jog jai nė iš tolo vaikų nereikią. Nekenčianti jų, ir tiek. Konstantas į tokias kalbas nesikiša - suka akis į šoną, lyg bijodamas ne tik kaimynams į veidus dirstelti, bet ir šiaip kokį daiktą pamatyti. Visuomet palaikantis savo pačią, čia jis kitokios nuomonės.
Konstantienė visa daro kitaip nei kaimo moterys. Ji ir liuobiasi kitu laiku, ir ilsisi, ir daržus ravi, ir rengiasi puošniau, miestietiškai. Žemoje, aprūkusioje jos trobos palubėje tilindžiuoja krištolinės girliandos. Ji turi didelį caro laikų "samavorą", turi sidabrinių šaukštelių, keletą krištolo taurelių, porceliano, ant sienų paveikslai, bufetas brangaus medžio, su liūto letenomis... Daug kas čia suglumina svečią, pirmą kartą patekusį trobon. Tie daiktai iš karto atkreipia akį. Sugavusi svečio žvilgsnį, šeimininkė ima pasakoti, kokiais baldais buvę apstatyti kambariai ponų, pas kuriuos ji tarnavusi Peterburge. Įsišnekėjusi nejučiom ima mėgdžioti ponų manieras, suvaidina kokią scenelę, pasiversdama čia vienu, čia kitu.
Jeigu norite, ji papasakos apie pirmąsias revoliucijos dienas, nuskambės carų Nikalojaus, Petro Pirmojo, jo sesers Sofijos, kuri palaidota Novo Devičės vienuolyne, carienės Jekaterinos ar Aleksandro vardai. Išgirsite apie Bizantijos laikus, Konstantinopolį, senąją Romą, Judą, Pontijų Pilotą, Kainą, Neroną, išgirsite ir pasakojimą apie Jobą, suspindės Betliejaus žvaigždė, rodžiusi kelią trims karaliams, keliavusiems su dovanomis aplankyt kūdikėlio.
Tačiau kai tamsa apglėbia visus jų kambario daiktus, atsiveria kurti tyla, ir ilgos tampa pauzės tarp žodžių. Palaukę, kol moterys baigs ruošą, eina pasisvečiuoti. Vieną vakarą pasėdi pas vienus, kitą pas kitus...
Žiūrėk, jau metas miegoti, pasakys Konstantas, žvilgtelėjęs į laikrodį. Bet Konstantienė prisimins dar kokią istoriją, o Vizgirdienė tuo tarpu dengs stalą ar Kristupienė migdys savo vaiką, ar klosis kietą migį senoji Daukintienė, ir kažkurio vaiko akys žiūrės į tamsą, regėdamos gūdžiausių amžių vaiduoklius. Kokių baisybių tik nėra žemėje, ko tik nėra nutikę per ilgus amžius! Ir gerai, kad jis gyvena šiltoje pirkioje, kur tebesmilksta žarijos, nerūpestingai čiauškia broliukas, gerai, kad yra saugus tėvo balsas...
Taip vaikšto šitie žmonės vakarais pas savo kaimynus, klampodami gilų pušynėlio sniegą.
Konstantienė tai ne Kristupienė, kuri vis skuba, lekia. Kiekvienas šitos judrios moteriškės mostas lyg koks akibrokštas, į ją žiūrėdama, Konstantienė tartum stebisi: "Kad tvers!.. kad pasakys! kad surėks!.." Nepanašus į savo brolį Konstantą ir Kristupas: per kiekvieną slenkstį jis įvirsta su triukšmu, visi jį pažįsta, visur jo pilna. Konstantas visur įslenka it šešėlis, ilgai mindžikuoja prie slenksčio, ilgai neįstengia apsiprasti... Jo žodžiai reti, lyg stropiai atseikėti teisybės grūdai. Jis mėgsta pamokyti, perspėti, kas kur - jau ir kelia savo pirštą: "Šito neliesk, nudegsi, aš matau, nemislyk, turiu galvą, žinau..." Visur jis sėja savosios teisybės sėklą, tik niekur ji kažkodėl nedygsta. Negyvenimiška, šiugždanti kaip pelai jo išmintis, žmonės geriau supranta kitonišką, tą, kuria plyšoja sočios vaikų burnos, kur gerai nušerti galvijai, patenkinti šeimininkų veidai, o Konstanto - visa tarsi vėjo perpūsta. Ką Konstantas sakytų, niekas jam nei pritars, nei paprieštaraus, todėl daugybę kartų tenka jam kelti perspėjantį pirštą, kartoti tuos pačius žodžius. Ilgainiui jis gerai išmoko įtikinėjimo meno, bet tą įvertinti gali tik tie, kurie jo visiškai nepažįsta. Todėl labiausiai Konstantai mėgsta lankytis ten, kur gali užklupti tolimesnį svečią, dar negirdėjusį jų šnekų, nežinantį, kaip jie gyvena. Svarbiausia Konstanto gyvenime yra teisybė, išmintis, kurios apsčiai prisirinko per ilgus svarstymų ir dvejonių metus. Jis sakytum niekaip neįstengia suprasti, kodėl tas pasielgė taip, o anas antraip, kam reikėjo pyktis, kodėl negalėjo gražiuoju,.. Visur jis mato kažkokius klystkelius, visa jam rodosi prieštaringa, ir daug pataisų, perspėjimų, komentarų reikalauja iš jo gyvenimas. Iš Konstanto kalbos taip ir peršasi: va jeigu jis ten būtų buvęs... jeigu jis! Bet kodėl jo tenai nebuvo? Kas paspendė šitam žmogui tokias pinkles: visur jis blausus tarsi šešėlis, toks nuošalus, prie visko besistengiantis prisidėti bent žodžiu, kad tiesiog jo negali nepamatyti. "Aš nieko nekliudau, - mėgsta sakyti jis, - ir manęs niekas nekliudo", - tačiau skambtelėjusi jo balse nusiskundimo gaidelė liudija, jog jis yra kliudomas.
Jau seniai jo vardas virto nelemtu palyginimu, kone patarle. "Konstantas... kaip Konstantas... nebūk kaip Konstantas... šneki kaip..." - dažnai čia išgirsi sakant. Kur tik Konstantas eitų, ką tik darytų, vis "kaip", tų "kaip" prižerta visur tarsi žarijų, todėl net koją reikia žmogui statyti atsargiai. "Bet kuo jis kaltas, ko jūs iš jo norite?" - rodos, šūktels neištvėrusi jo pati. "Nieko, ničnieko", - atsakys neregimi pašaipūnai, o ji prasibraus pro visus ir jam platų praskirdama kelią.
Orą perskrodžia kurtus pokštelėjimas. Tai upėje sproginėja ledai. "Po žilvičiu, kurį anądien nuleidom su Kristupu, kad nesprogtų, paskui, kai prišals, dantim neatkrapštysi, - galvoja Kazimieras, artėdamas prie Kristupo namų. - Tiek medpadžių iš to žilvičio padaryčiau..."
Kazimiero dirbti medpadžiai taukši ant skaidraus sietuvos ledo, kur prisirinko vaikų. Gainiojasi vienas kitą, čiužinėja, pešasi. Tarp jų ir jaunesnysis Kazimiero sūnus Algimantas. Kapoja eketes. Per mažai mat privargo prie kūlės. Jo vatinukas aplipęs pelais, dulkėtas, paausiuose ir pakaklėje dulkių ruoželiai. Murzini prakaito lašai ritasi skruostais. Darbuojasi, net kyla garai. Tačiau plaukai stropiai sušukuoti, priekyje įlenkta banga. Protarpiais kažką prisiminęs nukaista, ir kad duos iš visų galių kirtikliu - net vanduo šliūkšteli ant drabužių, kurie bemat sustirsta į skardą. Taip jis nori užmušti gėdą, patirtą klojime prie kuliamosios. Darbavos ten daugiau už kitus, daug šnekėjo ir juokėsi, bet atsitik tu man taip! Įtempęs paskutinį maišą į roges, išsitraukė sesers Genovaitės nuzulintą veidrodėlį ir šukas - kiek kartų už tas vagystes kieti sesers kumšteliai yra jį kūlę! - sušlapino jas bakelyje vandens ir ėmė šukuotis. Plaukai buvo pridulkėję, sulipę. Neatitraukdamas akių nuo veidrodėlio, jis plojo plaukų kuokštelę, glaistė, vilgė seilėmis ir visai nepastebėjo, kad aplink susirinko moterų pulkelis. Kurį laiką tylėdamos į jį žiūrėjo. Pagaliau viena, ar tik ne Vizgirdienė, neiškentusi pratarė: "Kaip panelė... Tikrai, kaip panelė", - patvirtino pati sau. "Cha cha cha", - prapliupo visos. Vienas balsas labiausiai išsiskyrė. Pro suvirpėjusio veidrodėlio kraštą Algimantas tespėjo pamatyti apvalią, skaniai besijuokiančią Danutės burną - tai dėl šios merginos perdien, visus nustelbdamas, aidėjo jo balsas.
Prisiminęs tą juoką, Algimantas taip smogė kirtikliu į ledą, kad keletas apglušintų žuvelių bemat išvertė pilvus.
Prislinkęs prie eketės, Guzukas ėmė jas graibyti šakele. Smulkutis, judrus, pablyškusiu veidu, plonais drabužėliais, su fanerine dėžute, kurioje skambčiojo spalvoti pieštukai, jis šmižinėjo aplink pusbrolį. Vaikas buvo smagus: šiandien gavo penketus iš istorijos, piešimo ir geografijos, ir mintys vis nuklysdavo į Uralo kalnus, kur aprūkę gamyklų korpusai ir juodi akmens anglies kalnai, į akinančius Šiaurės ašigalio plotus...
Stovi jis ledynų lauke, kažkur stūgauja baltosios meškos. Diena akinamai šviesi ir ilga, bet saulė jau leidžias. Spinduliai truputį įšildė net ledynų briaunas, ir dabar žėri eskimų rogių pravėžos. Gal Nansenas pro čia neseniai pravažiavo, o gal kita kokia ekspedicija ieško pasiklydusio bendrakeleivio. Netrukus čia dvelktels toks šaltis, kad eskimai bemat sulėks į savo jurtas. Sužėruos nesibaigianti šiaurės naktis, prieš tai švystelėjusi purpuriniu saulėlydžiu ir pašvaistėmis. Joks gyvas garsas čia jo nepasieks - nei iš Norvegijos, nei iš Aliaskos, nei iš Prano Juozapo žemės... Ir taip jam baisu pasidaro, kad nutveria Algimanto ranką ir glaudžiasi prie jo.
- Algi, ei Algi!
- Ko nori? Kas yra?
- Ar tu žinai? Ar tu tiki, kad kada nors mes būsim labai vienas nuo kito toli? - kužda pusbalsiu. - Šauksim vienas kitą lyg iš ašigalio.
Paskui kiek apsiraminęs klausia:
- Ar tu esi ką nors girdėjęs apie Šiaurės ašigalį? Jis ten, anoje pusėje, - mosteli į skardį, kurio šešėliai jau gula prie jų kojų, bet šviesa, perskrodusi šerkšnotas žilvičių šakas, dar mirga priešingame krante tarp putino uogų.
- Apie ašigalį? - Algimantas pakelia nuo ledo pirštines.
- Taigi, sako, ten dideli šalčiai būna.
- Kas sako, gal Konstantienė?
- Knygose parašyta.
- A... - žiopteli Algimantas. Skaityti jis nemėgsta, ne mokslai galvoj, kur kaimo bernai, ten ir jis. Algimantas darbštus, paklusnus, tačiau labai gėdijasi, kad švepluoja. Vaikai jį vadina šveplium teplium.
- Knygose grynas melas.
- Ne visada, - ginčijasi Guzukas - Tu jau nebeisi į mokyklą? - klausia kiek patylėjęs. - Anądien mokytojas teiravosi, kur dingai.
- Nežinau. Pavasariop gal dar pasirodysiu.
Algimantas vis rečiau pas Juzuką beužsuka, o ir užsukęs neilgai teužsibūna - šnekos nebėra, ne taip kaip anksčiau: būdavo, abu kalinėja, drožia, šnekasi visa užmiršę. Kas kur - ir lėkdavo jis pas Juzuką.
- Eik, dar pasimokysi, kvailas nebūk.
- O kas dirbs?
- Tu ne dėl to neini, - sako Guzukas
Iš kur toks jausmas: jie sulig kiekviena diena tolsta vienas nuo kito. Dar rudenį Algio balsas aidėjo mokyklos koridoriuose, kartu jie eidavo, kartu grįždavo namo. Kiek vaikų nebėra! Greitai mokyklos nebelankys Juzuko sesuo, Vizgirdžiokas, nebeina Anupro vaikai... Tik jis vienas, mažiausias iš visų, eis, kolei visas klases užbaigs.
Sėdėdamas ant krosnies ir žiūrėdamas, kaip už lango sūkuriuoja pūga, Guzukas mėgsta skaityti apie keliones, apie didžius žygdarbius ir karus. Tiki, jog kada nors ir jis atliks kokį žygį. Apibers gėrybėmis visus - tėvą, seserį, pamotę, nepamirš ir Algimanto. Tada jie pagaliau supras, koks jis buvo. Tačiau kad ir kuo jis taptų - geriausiu iš geriausių, drąsiausiu iš drąsiausių, - per maža. Jo svajonės nežino ribų. Kartais jis taip įsismagina, kad ima mosikuoti rankomis, lyg sakytų kalbą ar grūmotų, nejučiomis kažką suvapėdamas ar šūkteldamas ir čiaudėdamas nuo dulkių. Pakelia nuo lovos susivėlusią galvą tėvas, subilda prie krosnies pamotės numestos malkos, pro praviras duris įsiveržia šalti garų kamuoliai. Pilka, rūškana. Svajonės, aišku, nesotina, tik dar didesnį sukelia alkį. Bet nuo jų smarkiau ima daužytis širdis. Kokie kurtūs, nekantrūs jo širdies dūžiai, ir net pačiam baisu, kad jų nebeįmanoma pritildyti.
Ir dabar stovi jis, atsainiai pakreipęs kepurės snapelį, ir žiūri į Algimantą. Prieš keletą dienų skaitė apie kunigaikštį Algimantą, kurio raiteliai kitados lėkė per Gardino, Polocko, Smolensko pusnis - tos šlovės prisigėrė ir pusbrolio Algimanto vardas.
Algimantui į galvą šauna tokia mintis: čia jis įšaldysiąs kuolą, užmausiąs ratą, pririšiąs kartį pritvirtinsiąs rogutes ir kad švilpsią... - šneka užmiršęs savo šveplumą. Va šitaip, sako pagaudamas Juzuką ir smarkiai aplink save apsukdamas.
- Ai ai, bracia bracia, - pasigirsta nuo kranto. Ten su žibalo bakeliu ir druska stovi Konstantas. - Galvas nusisuksit, ko taip dūkstat? Būtum geriau miestelin nuėjęs, druskos ir "Belomoro" ar "Kazbeko" man nupirkęs, - sako Juzukui.
- O pats ką veiki? - sako Algimantas. - Vis vaiką siuntinėji.
- Taigi, - pritaria Guzukas - Aš ne koks pastumdėlis.
Jis dar tebėra užvaldytas puikybės.
- Tai kas pastumdėlis? Gal aš? - klausia Konstantas.
- Savo vaikų įsitaisyk, tada siuntinėk! - sako Algimantas.
- O tu kas? Jau vyras? Snarglys dar prie nosies pridžiūvęs.
- Palauk, ateisi kada arklio prašytį ar ko atvežti prireiks - pažiūrėsim, - sako Algimantas.
- Gal tu neduosi? Tavo arkliai?
- Pažiūrėsim.
- Ką tu ten murmi, šve... - Konstantas vos susilaiko nepavadinęs brolvaikio šveplium. - Fe koks.
- Vis prašinėji vaiką, kad patarnautų. Kelnes kad palaikytų, užsigeisi, - nepasiduoda Algimantas.
Apmaudingai mostelėjęs, Konstantas patraukia savo keliu - tie vaikigaliai visai sugadino nuotaiką. Tačiau šiems nė motais - Algimantas tebekapoja ledą, tarsi koks jo karžygys ar palydovas šalia stovi užrietęs galvą Guzukas
Plačiai dėliodamas kojas ir vėsčiodamas į šalis rankomis, prie jų čiuožia kitas pusbrolis - Vizgirdos Vytautas, storomis milo kelnėmis, ausine kepure.
- Pastatau vieną koją, - šneka artindamasis prie jų, - ir op!.. - atsispiria, - pastatau - ir...
- ...op! - spygteli Guzukas matydamas, kaip Vizgirdžiokas šliopteli ant užpakalio, ir prapliumpa juoku. Juokiasi jis skardžiai, užvertęs galvą, rodydamas smulkučius, aptrupėjusiais krašteliais dantis, užsimerkęs. - Cha cha cha! - sklinda per sietuvą. - Žuvį!.. Žiūrėk, žuvį jis ten nutrenkė!.. Toks garsas... net ledas įskilo!.. ir... ir...
- Ar nenutilsi?! - subliūva Vizgirdos vaikas. Antakiai suraukti, veidas net pamėlynavęs iš pykčio. - Tuoj gerklę užkišiu!
Juokas tilsta, o su juo gęsta ir šviesa, virpėjusi užpustytam kranto šlaite tarp putinų. Tai kraujo lašai; jie pasipila iš Juzuko nosies, nors Vizgirdžiokas nenorėjo taip smarkiai užduoti, dabar pats tupinėja aplink, dėliodamas prie nosies sniegą, atsiprašinėdamas:
- Neverk, nusiramink, aš netyčia, netyčia, sakau, kad netyčia!
- Na tu, apsigimėli! - iškošia Algimantas, tačiau rankos prieš Vizgirdžioką nepakelia - ir pats jo privengia. - Kam vaiką skriaudi?
- Tegu klauso; kas jam pasakyta.
- Kodėl aš jo niekad nekliudau, - sako Algimantas. - Jis mažas yra, našlaitis, kaip tu nesupranti?
- Užsigrūdins, stipresnis užaugs. Kurį laiką neprataria vienas kitam nė žodžio. Pasitraukęs atokėliau, Guzukas įsižiūri į gelmę. Ledas čia skaidrus, perregimas. Įkypas spindulys jį perkirto: vienur spindinčios šviesos viešpatija, nardo žvitrios žuvytės, kitur - šalčiu trenkianti tamsa. Tik plona ledo plėvelė teskiria Juzuką nuo gelmės, kur kita gyvybė, kiti pasauliai, galį bet kurią akimirką prasiverti. Panašus jausmas jį jau buvo apėmęs, kai užčiuopė mažojo broliuko momenėlį, kur po plona it gilzinis popierius plėvele - rodos, spūstelsi smarkiau, ir perplyš - išgąstingai tuksėjo gyvybė ir visas jo menkas protelis.
- Tu tik pažiūrėk! - šaukia Guzukas Algimantui.
- Aha, - sako Algimantas, atsiklaupdamas šalia.
- Ar čia ir vėžiai žiemoja?
- Vėžiai?
- Taigi. Įlenda į kelmus ar po akmenimis, kur šilčiau.
- Temperatūra vandens visur vienoda, - įsiterpia Vizgirdos Vytautas.
- Niekas tavęs neklausia. Tylėk, - sako Guzukas - Jis mat išmano!
Vytautas, žvilgtelėjęs per jų galvas, stumteli Juzuką, ir šis išsitiesia ant ledo.
- Kepurę užsidėk, - sako Vytautas.
- Numetei, tai uždėk.
- Kepurę, tau sakau, pasiimk.
- Pats pakelk.
- Girdi?! Nervų man negadink.
Guzukas kaip menkiausias iš visų, privalo klausyti Vytauto: visuomet turi būti šalia, tenkinti menkiausias jo užgaidas. Piktas, pavydus ir despotiškas tai vaikas - tvos, kas po ranka pakliuvo, tik užkliudyk. Jam kad tik vadovauti, įsakinėti. Net pajuosta iš pykčio, jei jo neklausai. Jo užgaidos būna gana žeminančios. Vienu metu Juzukui jis buvo užgynęs draugauti su Algimantu. ("Jeigu su tuo teplium valkiojies, tai į mano namus daugiau kojos nekelk. Akyse kad nematyčiau", - pasakė.) Žaidžia jie kur dirvonėlyje, šnekučiuojasi kuo draugiškiausiai, ir staiga Vizgirdžiokas numes kokį daiktą ir liepia, kad jam paduotų, o nepaklausysi - tol ries "šunį", kol sprandas ims traškėti. Guzukas priešinosi iš paskutiniųjų, o jeigu ir pildydavo paliepimus, tai taip, kad nė pats nepajustų, jog paklūsta, nors kartais užsispirdavo - ką nori daryk, nepriversi. Juoda neapykanta gyvena Vizgirdžioko sieloje. Visus jis vadina pravardėmis (net savo seserį), ant visų šūkalioja, o jeigu kas ima pravardžiuoti jį arba užkliudo jo tėvą, tiesiog pajuosta. Nežinia, kodėl jis nekentė Kaušpėdo ir jo sūnaus Vido, nors slaptai jį gerbė. Nuolatinis karas vyko tarp jo ir Anupro sūnų - Balio ir Stepono...
Vėl prasidedančias peštynes nutraukia Kaušpėdo Vido pasirodymas. Vidas - liesas, labai tvarkingas vaikis, visuomet gražiai aprengtas, mandagus. Jis turi dviratį plačiomis padangomis, laikrodį, fotoaparatą, ant savo namų stogo įsitaisė malūnėlį, kur vėjuotais pavakariais net tirtėdama sukasi dinama, apšviečianti ne tik trobą, bet ir sodo pakraščius. Visi žino, kad šitas vaikis bus inžinierius. Jo tėvas, neaukštas, juodais standžiais ūsiukais, gudriomis akutėmis, dabar kolūkio pirmininkas. Vizgirda jo nemėgsta, sako - svolačius. Kaušpėdo pati, daili, aukštakrūtė, didelėmis spindinčiomis akimis, visiems maloni, vaišinga. Tačiau Vizgirdos nei į darbą, kur gali būti ji, nenuvarysi, nei keliuku, kur ji vaikščioja, jis neis.
Kaušpėdo namai ten, vakarų pusėje, kur senas vieškelis, aplenkęs Kazimiero pirkelę, šauna į vakarus, - už kalno, kuris kaip atlošta galva, keliai ir krūtys (ten dabar žaižaruoja speigo saulėlydis). Vizgirdienė šiandien jau buvo užsukusi pas Mariją (Kaušpėdienę), tačiau jos nerado. Beveik kasdien ji užsimano pasišnekėti su šia moterim; dažnai su keistu palengvėjimu pastebi, kad ir Kaušpėdas jau nebe tas, vysta ir Marija - viskas praeina.
