lt
[11]
Taip pasibaigė tie netikrumo kupini metai, švystelėję žemoje užpelkiečių padangėje lyg meteoras, apnešdami jų veidus spindinčiomis iš kuliamųjų, iš purenamų smėliūkščių, iš vėtomų grūdų, kreivų takelių kilusiomis dulkėmis; išsisklaidė susigerdami į karpytus horizonto miškus, nuvilnydami į tolumas. Tik Vizgirda, tyliais pavakariais išėjęs kieman, vis klausysis, kažko dar lūkuriuos, regės nuo arklio prusnų nueinančius vandens ratilus, jam vis vaidensis, kad kažkur toli girioje kerta medžius, jų aidu jam alsuos šiltai gęstančios vakaro saulės apšviestas Maldonio skardis. Vėliau, kai Konstanto ar Kazimiero ranka grabinės grublėtą senatvės lazdelę, kai jie, stoviniuodami kiemuose, žvelgs į tolimą vieškelį - jis visuomet jiems buvo tolimas, - vieškelį, kuriuo kitados, kai jie dar buvo vaikai, matė traukiančias kaizerio ir caro kariuomenes, - nuolat minės šitą metą, kai didžiojo laiko sparnas buvo užkliudęs ir juos...
Ir jeigu kas rašys šio kolūkio kroniką, tegu pamini ankstyvą rytmetį, kai į tuščią Naglio seklyčią įspindo pirmasis spindulys, kai jis nuslydo palange, nučiuožė grindimis ir suvirpėjo ant nešvarių popierių, patiestų ant stalo, kurį buvo užgulę keletas vyrų ir moteris - gal tą akimirką Konstantienei šovė mintis pavadinti Spindulio vardu savo kolūkį? Tegu pamini blyškiaveidį Bernardą Bendorių, kuris tą rytą pravėrė stiklines prieangio duris, ir kaip jį Konstantienė sodino už stalo, pasakodama apie ūkio naujoves, tegu žvilgteli į jos veidą, koks jis buvo tą akimirką, kai žmonės išėjo į laukus, ir kaip bildėjo po jų kojomis šaltuko surakinta žemė, o aukštybėse pleveno vyturėliai, tegu aprašo tą giedrą, viltimi spindintį rytmetį ir kaip varstė Naglio prieangio duris Kazimieras, kaip ateidavo Vizgirda prašyti grūdų ar arklio, kaip vasaros pavakariais jaunimas ruošdavo gegužines ar plačioje sodo vejoje žaisdavo kamuoliu, kurį Juzukas vos spėdavo traukti iš kūdros, tegu aprašo didelį sodą ir pirmąją obuolių raškymo talką, kaip krovė obuolius vaikai, iš visų kiemų sukviesti į talką, ir tempė dėžes ant aukšto, kur vaisiai kvepėdavo ištraukti iš dėžių, ir kaip smigo į juos vaikiščių dantys. Tegu aprašo tą sodybą su plačiais svirnais, didžiuliu klojimu, tegu dar priduria, kad Kazimiero duktė Genovaitė kiek švepluodama, tačiau labai jausmingai plonu balsu vesdavo vakaronėse Paleisk, tėveli, lankon žirgelį,- ir bus labai daug pasakyta tiems, kurie matė ir prisimena tuos laikus, o nemačiusiems vargu ar visa išpasakosi...
Kaip daugelis ir tikėjosi, brigadininku pasidarė Kazimieras. Iš dalies jis atstojo ir pirmininką, kadangi naujasis čia pasirodydavo tiktai kad kokį vaikigalį bevelkant pėdą nutvertų ir gautų nusigerti, jis niekad "nematydavo", ką jie daro - kaip kerta valdžios medžius, tempia iš klojimų šiaudus... Užtat buvo mėgstamas "už gerą širdį". Kai jį vaišindavo, tokie jau apvalučiai, skaistūs, minkšti, patikliai žvilgančiomis meiliomis akutėmis būdavo jį sodinančių už stalo moterėlių veidai. Kazimieras keiksnojosi, spjaudėsi. Gal net kiek per daug orus jis buvo - už tai žmonės mėgdavo jį pašiepti, - bet niekad nesileisdavo šitaip vaišinamas. Pamažu pašaipūnai atlėgo.
- Pėdą padėk! - pasakė kartą Kazimieras avižas iš pamiškės tempiančiam Juzukui.
- Gal gaila?
- Padėk. Kas vogti tave pamokė? Tėvas? Tėvas tavęs niekad šio nemokys. Pats? Savo triušiams velki? Padėk. Ir kad niekad daugiau nematyčiau.
Tokius žodžius iš jo kartą išgirdo ir Kristupienė ir Konstantas, Vizgirdienė, ir toks nebesuprantamas jai pasidarė brolis, toks svetimas, kad net apsiašarojo. Tačiau Kazimieras primynė batu rugių pėdą, kurį sesuo buvo vėl beimanti, ir reikliai, įsakmiai pakartojo:
- Padėk. Paskutinį kartą tave perspėju. - Ir nuėjo, palikęs ją laukuose stovinčią prie to pėdo, besidairančią po pamiškes, kurios staiga apsitraukė pilkšvu, šaltu, dilginančiu širdį dūmeliu.
- Padėk, ir viskas, - aidėjo ausyse brolio balsas.
Šviesią balandžio dieną, kai į langus beldėsi brinkstantys pumpurai, o dangus buvo aukštas, mėlynas, nors pažeme siaudė sausi, sparčiai drėgmę džiovinantys vėjai, pasklido žinia: kažkur mieste nusižudė Vygandas Mildžius. Keletą savaičių prieš mirtį rašytame dienoraštyje, kurį skaitydami visi gūžčiojo pečiais, mažai ką teįstengdami suprasti, jis šaukte šaukėsi kažkokios atgailos, meldė kažkokių nuolaidų, galbūt net meilės, kurios nepatyrė vaikystėje savanaudžio tėvo namuose. Kai kas net buvo linkę manyti, kad savo beprasme mirtimi Vygandas norėjęs atpirkti brolio kaltę - ji pernelyg slėgusi jo pečius. Visus ta mintis kaip nors užgavo - vienus erzino bet kokios šnekos apie Vygandą, kiti šnibždėjosi pakampėmis, bet niekas kažkodėl nenorėjo pripažinti, kad jis iš tikrųjų pateko į skaudžią, neįveikiamą aklavietę, tiesiogiai niekas nebuvo kaltas dėl jo mirties, ir pats Vygandas nieko nekaltino, tačiau daug kas ant jo tūžo, niekino jį, tarsi jis taip pasielgęs būtų tik iš kokio keršto ar silpnumo. Vygandas buvo kur kas stipresnis ir protingesnis, nei daugelis manė, ir ne toks ambicingas, juo labiau piktavalis, kokį jį vaizdavosi. Tačiau, nėra ko slėpti, kai kuriuose keletas savaičių prieš mirtį rašytuose Vygando žodžiuose prasiveržia ir bejėgiškas apmaudas bei kartėlis.
"...Aš tūnojau kamputyje lyg koks prasikaltėlis, - rašė jis. - Aš buvau nuolankus ir nusižeminęs, bet vis vien kažkuo kliuvau. Man negailėjo grubių žodžių, smaigstė ant nuogo kūno etiketes, mat jiems niekas etikečių nesmaigstys, jie visuomet kažkur vidury, patenkinti savimi, jokių tobulybių nesiekia, netgi tuo didžiuojasi, ir čia daug progos pasireikšti gana abejotinam sąmojui, kuris, reikia pripažinti, turi gana didelį pasisekimą. Tačiau gana širsti - nieko vis vien neperkalbėsi, nepaveiksi, tik liksi juokingas ir dar labiau apgailėtinas, - rašė jis, kreipdamasis į save čia antruoju, čia trečiuoju asmeniu.
Tyras tu, aš žinau, galuojiesi dėl savo skaistybės, kas tau belieka. O man sako - nežinau dialektikos. Čia ne dialektika, čia žmogus. Arba - arba, apsispręsk. Būti ar nebūti - štai klausimas, - šaukė Vygandas Mildžius į kitados taip aidžias, bet staiga apkurtusias ir niūrias savo tolumas.
Kitas taip ir nugyvena amžių, lyg seniai būtų apsisprendęs, ir, nė pats to neįtardamas, kartais pasijuokia iš savęs, painkščia, geraširdiškai leidžia pasišaipyt kitiems. Arba kaltas teisinasi: taip reikia, taip turi būti, aš kitaip negaliu. Pašaliečiai šaiposi iš jo, niekina, gailisi, neapkenčia, kol jis pašoka ir subliūva: supraskite pagaliau, aš kitaip negaliu. Ko jūs prie manęs prikibote, eikit šalin, prašo jis. Viena jis jaučia ir žino: jeigu nepaklus vidiniam imperatyvui, visas jo gyvenimas neteks prasmės, ne vien jo - galas viskam. Taip jam kartais atrodo, tokią svarbą jis teikia savo gyvenimui. Gal jis pernelyg didelis savimyla ar garbėtroška, mūsų laikas tokių nebegali pakęsti, ir vis dėlto pernelyg tyčiotis iš tokio nereikia, ne vien save teisindamas ir gindamas, tai sakau. Yra tokia žmonių atmaina: jie galėtų būti gudrūs, protingi, o gyvena tyliai, atsidavę kažkam, pasiaukoję, su lengvabūdžiais gudreivom jiems nepakeliui, ir kartais stebiesi, kaip žmogus nesupranta žmogaus, kokia neperžengiama bedugnė juos skiria. Kitas taip ir pragyvena atšiaurus, ydingas, nesuprastas, besispyriodamas, negirdėjęs nė žodelyčio, kuris paliudytų, kad yra vertinamas ir gerbiamas, - tai kartais ateina vėliau, jį "atranda"; ir, tik visą jo gyvenimą patyrinėjus, atsižvelgiant į tai, ko jis siekė kas žingsnis, kas minutėlė, pasvėrus jo gerus ir blogus darbus, tai, ko jis kažkodėl išsižadėdavo, ką ignoruodavo, paaiškėja, kad čia ne vien tik keistybių ir ydų būta - būta kažko daugiau.
Rašau ir pats savim stebiuosi - kokie niekai, argi vien tik dėl to man taip ankšta, nors kartais rodosi - ne vien save aš ginu (matote, koks skaistuolis!) ir teisinu. Bet kas man padėkos (ir vėl! - komentuoja kiekvieną mano žodį kažkas begaliniai man priešiškas ir nepatiklus)?
Tačiau viena visa širdimi, visom savo prigimties galiom aš supratau: už gėrį ir grožį - o tai turi būti neatsiejama - reikia žūtbūtinai kovoti kas mirksnį, nesidairant į kitus, nes kiekviena uždelsta minutė - žvilgsnis į šalį, į tai, ką galvoja kitas. Prasideda derybos, samprotavimai. Jie užkrečia. Kuo toliau, tuo labiau jie man ėmė patikti, vis jautresnis dariausi tokioms abstraktybėms, kokias štai dabar rašau ir kurios bemat kristalizuojasi, įstringa kažkur galugerklyje ir tirpsta, lydosi, užliedamos visą kūną kažkokia jaukia, tonizuojančia šiluma. Bet tai tik pasiteisinimai, sofizmai, gražbylystės, turinčios pernelyg jau dideles pretenzijas, galinčios ir paguosti, ir nuraminti, ir... Daug ką galinčios, o ypač taip išgražinti tave patį, kad tu, ak, kaip save įsimylėsi, teliks tik aikčioti, tarsi kokio pernelyg brangaus, gaivinančio, jeigu ne švento, gėrimo taurę neštumei, gėrimo, be kurio visi nutrokštų, uždustų; matyt, aš taip ir gyvenau, kas žino, gal taip buvo prieita aklavietė - ji tokiame kelyje neišvengiama.
Nežinau kodėl, bet visa, kas, mano supratimu (gal taip ir likau nepataisomas romantikas), galėtų būti didu, darosi blausu, liguista, polemiška arba vidutiniška. Patenkintos, tvirtai stovinčios ant kojų, besimėgaujančios savo galia vidutinybės bijau, žinau, kokia ji apsukri, kaip moka visur prisitaikyti, prigyti, išsikeroti, kokia ji neįveikiama, akla ir kurčia; bijau kažko atšiauraus, abejingo svetimam skausmui ir pragaiščiai, skubančio tai apšaukti kažkuo svetimu, individualiu ar dar blogiau. Atskiro individo poelgiuose, net pačiuose nesavanaudiškiausiuose, ar kaip juos pavadintume, nebenorima kažkodėl matyti to, kas jį pateisintų ar iškeltų. Istorinė logika čia tinka nepriekaištingai: išdidi romantikų dvasia virto simbolistų skausmu, mįslingumu, pilkumu, naktiniais šnaresiais, skaudžiomis žaromis, įsiklausymu; paskui - triukšmas, sprogimas, formų ir logikos laužymas, šauksmai, pasąmonės chimeros, pernelyg kandi ir nepakanti ironija, priešmirtinis sarkazmas, susvetimėjimo nuošalumas, kai niekas niekam nebesvarbu, kai egzistuoja kiekvienas sau, užsisklendęs, nekreipdamas jokio dėmesio į kitą, darydamas kažką nesuprantama, kas kažkaip liečia ir kitą, tave, bet kaip - nesuprasi. Visa pabira, mechaniška, nutrūkę tvirtesni saitai. Bet gana apie tai. Tokia tema seniai man neduoda ramybės, jau netgi ruošiausi rašyti disertaciją, kaupiau medžiagą, studijavau visas meno rūšis, kiek čia galima dar niekieno nepastebėtų dalykų atrasti, bet vėl... Vėl aš noriu per daug.
Pučia pumpurus brandinantis pavasario vėjas, dangus vaiskus ir aukštas, vėlei dosnus sėjėjas skalsią sėklą pabers... Pasilenkiu prie tavęs kaip prie šulinio, kuriame blykčioja tavaruoja žvaigždės, - kvapas samanų, pūvančios medienos, gyvastingos žolės ir lauko skalūnų. Kur jis vadina, kur šaukia? Kodėl jis taip dirgina uoslę? O kartais iš ten žvelgia šviesus vidurdienis ir debesys, balti, lengvučiai.
Arba girdžiu, kaip šniokščia liūtys. Vėjas šiaušia šiaudinius, lopytų kelių nuzulintus, nučiupinėtus stogus, sodietis nuima kartį, padeda į palėpę kopėčias ir virves. Kaip traukia akis visa, ką jis daro, kokius liečia daiktus, gal todėl, kad viso to greitai jau nebeliks. Kaip laikas spartėja! Visko, kam aš ruošiausi, ką ketinau daryti, jau nebereikia. Kas nesuspėja su savo laiku, tas suserga praeitimi, visa jam darosi nebesuprantama, svetima...
Žemi pasmurgę debesų skutai, vėjas gena ir gena juos link Akropolio. Liūtys Šiaurės Lietuvoje, iš visų pasaulio kraštų atginti debesys pila lietų, liūtingoje prieblandoje vaiko akys. Tarsi iš kiauro maišo liūtis. O ėdantis širdį liūdesy, o begaline širdperša! Po kokiais žvaigždynų išsidėstymais, kur dabar tavoji lemtis, kur tavo sielos polėkis?.."
Vygando Mildžiaus laidotuvėse teleido dalyvauti tiems, kurie atlydėjo karstą iš miesto. Tokių, be orkestro, buvo negausus būrelis. Kristupas Daukintis sekė iš paskos, gerokai nuo palydinčiųjų atsilikęs. Tačiau kai po gedulingojo Rekviem užgrojo maršą - atvykusiųjų iš miesto orkestrantų staigmena, už kurią nuo rajono valdžios gerokai kliuvo apylinkės valdžiai, - visiems akyse staiga aptemo. Kristupas nebežinojo, nei kur einąs, nei ką darąs - svirduliuodamas prasibrovė prie duobės ir pirmas ant karsto užpylė saują smėlio.
Grįžęs namo, nusviedė į gryčios galą kepurę, užsikniaubė ant palangės ir ilgai žiūrėjo į sauso vėjo siūruojamus medžių pumpurus.
Atėjo laikas ir Bernardui iškeliauti iš čia. Per tuos keletą metų jis gerokai pasikeitė: sutvirtėjo, kai ką perėmė iš Juodkos, Skarulio bei kitų, kai ką iš jo perėmė jie. Jis tarsi išspinduliavo tai, kas kitados jame netilpo, akys prarado tą kiek karštligišką žvilgesį, kai gerai regima viena kokia reiškinio pusė ir manoma, kad čia jau esmė, daugiau nė šnekėti nebėra apie ką, nė ginčytis neverta.
Kai Juodka Bernardui užsiminė apie Vygandą, jis tik palingavo galva.
- Ko tam žmogui reikėjo? Ko stigo? - stebėjosi kimšdamas į kuprinę savo daiktus.
- Aš ir sakiau, - Juodka žiūrėjo į apzulintą kuprinę, į panešiotus rūbus, kuriuos kimšo Bernardas. - Ir Tautginas Maištas sakė, kad su juo reikėjo va taip, - papurtė rankomis.
- Geriau patylėtum. Gal dar pasakysi, kad Tautginas Maištas buvo už mus teisesnis? Kurgi mes būtume nuėję paskui jį? - Bernardas atsistojo ir pažvelgė pro langą: šiltos vakarėjančios saulės nutviekstu šlaitu ropojo traktoriukas, keldamas dulkes; nešamos vėjo, jos sklaidėsi prie baigiančios pajuosti bažnytėlės. Priešais vėrėsi laukiančios darbščių rankų laukų platumos.
Kiek kitados šioje būstinėje buvo kalbų, šūkčiojimų, krenkščiojimų, atsidūsėjimų, keiksmų! Prakaito prisigėrusių drabužių ir autų tvaikas, tabako dūmų kamuoliai, gultų girgždėjimas, česnakų, svogūnų kvapas, kaulus smelkianti drėgmė, šerkšnoti rytai, rogių pravėžos, pamiškėse besisklaidantis parako ir karbido kvapas...
Ant purvino, išdilusio nuo batų slenksčio, tarsi nebedrįsdamas pasislinkti tolėliau, geso šiltas šviesos ruoželis, jame, lyg kieno nematomų rankų glostomas, prisimerkęs nuo saulės, tyliai murkavo kačiukas, sotus, pilnas, matyt, anos baikščios kaip žebenkštis katės vaikas - ji nuolat čia šmižinėdavo, taikydamasi ką nutverti ir išsprukti pro duris, - kokį juoką ji kartą čia sukėlė taip sprukdama...
Keletą metų, iki juostos klimpdami į sniegus, per pelkes ir raistus jie gainiojosi besibaigiantį, tačiau dar piktą ir nuožmų priešą. Kulkos jį smaigstė prie žemės, kaip skiedros lėkė jo drabužių skutai, jo ieškodavo rūsiuose, šiaudų šalinėse, peluose, dirsčiojo į virtuves, drausdami kalėdinius ar velykinius valgius, uostinėdavo bliūdelius ir lėkštes, nors Bernardas prieš daug ką protestavo, kiek įstengdamas darė visa, kad tokių kraštutinumų būtų išvengta.
Vieną akimirką Bernardui net pasivaideno, kad paskutiniai priešininko bastionai paimti - pasidavė, susmego į žemę, ir nebesinorėjo jam pakelti nuo grindų tos kuprinės, užsimesti jos ant pečių, bet vėlgi - pareiga. Reikia. Reikia.
Žvilgtelėjo į Juodką, pasitaisė kepurės snapelį ir - aida, šnekindamas vaikiščius, lekiančius iš kiemų ir patvorių. Markstydamiesi nuo saulės, jie sekė paskui Bernardą, pasakodami būtas nebūtas istorijas. Kelias, kelias; kelio dulkės, sėdančios ant drabužių ir medžių, viršūnėse virpanti šviesa, šviesa ant pavasarinių laukų...
Bernardas ėjo tuo keliu smagiai švilpiniuodamas, kiek krypčiodamas pečiais, - jo laukė platesnio masto darbai...
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
