lt
Storas, kelias savaites gaubęs šiuos laukus rūko sluoksnis, tarsi kažkieno trūktelėtas, staiga prasiskyrė, ir properšose sužėravo dangus, vaiskus ir aukštas. Rytą, kai Kristupas su Kazimieru taisėsi žūklauti, rūko draikanos dar plaikstėsi įlomėlėse, o palei pietryčių horizontą, sužvarbę, išplakti vėjo, gūrino debesys; plieskėsi akinamai raudoni žaros spinduliai. Negrabiai jie čiupinėjo pajuodusius nuo liūčių namų prieangius, durų rankenas, slenksčius, paliktus laukuose plūgus, akėčias ir, prasiskverbę pro medžių viršūnes ten, kur Kristupas su Kazimieru kaišė pakulomis valties dugną, lyžtelėjo pajuodusius alksnių lapus, nuklojusius žemę, ir rodėsi, kad jie bemat apsitrauks šerkšnu, ir kai šitie vyrai eis su tinklais pievomis, jos bus baltutėlės nuo šalnos, ir bildės po kojomis gruodo sukaustyta žemė. Vien nuo tokios minties Kazimieras patrynė rankas ir susigūžė - tarsi stovėtų šarmotoje žolėje ant gruodo, kurio jau nebeįkąs akėčios nei plūgas.
Bet vidurdienį siūbteli lengvas, šiltas vėjelis. Malūnas stovi - nėra grūdų.
- Kaip išsemta, - sako Kristupas, klampodamas toli nuo krantų atsitraukusios upės vaga. Sąnašynai, supuvusių lapų krūvos, gurgždantys, dar nespėję apdžiūti akmenukai. Į nosį trenkia žuvų ir pūvančių žolių kvapas. Retkarčiais jo petys užkliudo palinkusį karkliuką, ir smulkūs it žuvelių žvynai lapai pabyra ant kepurės ir rūbų. Jis visas apsivėlęs voratinkliais. Dairosi čia į vandens išgraužtus krantus, čia į seklius duburius bei brastas ir papsi papirosą. Dažnai jam tenka stabčioti, kadangi tai šen, tai ten blyksteli didesnė žuvis. Stabtelėjęs mosteli Kazimierui - tyliau. Kiek atsilikęs stumiasi Kazimieras su valtele per akmenynus ir seklumas. Veide gyvas apmaudas. Norėtų šūktelti, kad palauktų, bet tyli - žuvis išbaidys.
Kristupas įsiropščia skardin, dairosi nuo kranto. Sietuvėlė it kaušas, išklotas juodais, tarsi aprūkusiais akmenukais, kvepia pirtim, kuri kitados čia stovėjo. Skersai ir išilgai šaudo iš gelmės lydekos, tamsios kaip tie akmenys ar vanduo, beveik perregimos.
Tirštoje suslūgusioje brastos maurų masėje blykčioja neįstengdamos išsipainioti žuvys - šapalai, kuojos... Būriais išplaukia iš palaužių, liuktų ir duburių. Atsargios, baikščios, pasiruošusios sprukti. Bet kelią joms pastoja tyliai tiesiamas tinklas. Ištiesę susėda ant kranto ir rūko, žiūrėdami į tinklą. Kristupas staiga atsistoja ir apmiršta: iš gelmės ką tik šovė didžiulė, tyliai tykojusi lydeka, čiupo kuoją, iš nasrų pažirę žvynai blykstelėjo baltu sūkuriu drumsto vandens tumuluose, ir lydeka dingo.
- Ar matei? - Kristupas šlapiais virpančiais pirštais išsiima iš burnos papirosą.
- Aha, - linkteli Kazimieras.
Susidilginęs ir susidraskęs iš krūmų išlenda Kristupo sūnus Juzukas. Atneša žvejams pietų - duonos, ąsotį pieno, bryzą kumpio. Kazimieras nugurkia seilę. Susėda valgyti. Kristupas ir valgydamas nenuleidžia akių nuo tinklo. Tik vanduo dar drumzlinas, tebeneša maurus ir šakas - prilaužė baidydami dubinais, - tebesisklaido žvynai. Sunku sužiūrėti, kiek pateko žuvų į tinklą. Šen ten blyksteli išsiversdamos pilvais ar šonais, timpteli plūdę, bet gali timptelti taip, jog tinklas bemat prisiplos prie dugno. Kristupas pasiruošęs bet kurią akimirką šokti į upę - tinklas senas, anos lydekos neišlaikytų. Tebežiūrėdamas į vandenį, atsilaužia duonos. Duoda vaikui.
- Laužk ir tu.
- Laužk laužk, - kiša duonos plutelę ir Kazimieras. Vaikas ginasi - sotus esąs. Eidamas pievomis, jis nugėrė gerą trečdalį ąsočio, tik, žinoma, to nesako.
Sėdi Juzukas, apsikabinęs rankomis murzinus kelius, įrėmęs į juos pasmakrę, ir žiūri į vyrus. Akys jo gilios, mėlynos. Drabužėliai aplipę širmo arklio plaukais - prieš eidamas čia dar kiek pajodinėjo, - galvoja, kaip jam kuo greičiau iš čia pasprukti, nes pubrolis Algimantas išėjo į ganyklą, tai ir jis ten lėks dar pasijodinėti.
- Algio ar nematei? - klausia Kazimieras (Algimantas yra jo sūnus). Juzukas papurto galvą - ne, nematęs. Su Algiu jis grįžo iš mokyklos, bet geriau tegu dėdė Kazimieras nežino, kur jo sūnus, - namo parvarys. Tačiau lėkti į laukus dar per anksti. Paėjėjęs atokėliau, palenda po karklu ir ima graibyti šapalus, turškiančius žolėse tarp akmenukų.
- Pasisaugokit! - sako po minutėlės, užsimodamas žuvelioku, kuris, nubrėžęs aukštą lanką, nukrito prie pat užkandžiaujančių vyrų.
- Greit lipk į krantą! Kam žuvis baidai? - tūžta Kazimieras: bjauri šiandien jo nuotaika. Visą pusdienį kalbino Kristupą, kad eitų dirbti brigadininku, bet šis kaip apdujęs: akių negali atitraukti nuo upės. Niekas jam daugiau nesvarbu, tik upė, vanduo ir žuvys. Ir vaikas. Vaiką jis myli.
Kazimieras sekiojo jam iš paskos, nebeišmanydamas kaip brolį prišnekinti. Kelis kartus buvo sakęs, kad Vizgirda jo vos neužmušęs kirviu, bet ir tie žodžiai Kristupo nepaveikė. Brolio balsas jam kaip vėjo šlamštimas žolėse.
- Ššš... - ir lenda upėn, atsargiai medelius praskirdamas.
Nebeištvėręs Kazimieras čiupo brolį už rankovės ir purtydamas ėmė rėkti į veidą - tegu mato: sugniaužtus kumščius; tegu jaučia: rūstybė, jėga. Bet Kristupas, nenuleisdamas akių nuo tinklo, tepasakė:
- Netrukdyk.
- Čia tokia nauda, gal tu aklas?! - šaukė Kazimieras.
- Tai ir eik, - atsakė Kristupas.
- Pats suprask - mano tokia šeima...
- O mano? - Kristupas pagalvojo apie Juzuką. - Nebenoriu aš pyktis su žmonėm, man jau užteks - prisikariavau.
Jie įsitaisė savo pievos iškyšuly po ieva, prie baigiančio išsekti liūno, kurio krantai šienapjūtės metu nukardavo serbentų kekėmis - juos raškydavo neatsigindami uodų, saujomis kimšdavo uogas į burną, - žvelgė į lėtai srūvantį vandenį, išsisklaidantį tolumoje šiltomis rudeninėmis ūkanomis. Aš visas ten, kur stovi geltoni miškai, pagalvojo Kristupas.
- Ar tu prisimeni mūsų tėvą? - paklausė jis Kazimierą.
- Aš jau geras pusbernis buvau, jau ardavau. Visi ūkio darbai ant mano pečių gulė. O tu ūkio darbų nė neparagavai. Į miestą išdūmei.
- Užtat dabar juos nori man suversti.
- Dabar visa kitaip, visa bendrai, jokio darbo tau dirbti nereikės, tu viršininkas, jodinėji sau ant žirgo švilpaudamas.
Kristupas nusikvatojo.
- Viršininkas, sakai? Buvau!.. Buvau dešimtininkas, buvau darbų vykdytojas... Aš juk... - ir, pasirausęs vidinėje švarko kišenėje, Kristupas parodė broliui kažkokį dokumentą. - Bet tu niekam apie tai neplepėk.
- Dabar kaip tik laikas tau atsigriebti.
- Man? Už ką? Jokios aš kaltės nejaučiu. Tiesus kaip styga buvo mano kelias, - šnekėjo Kristupas pakiliai, su jam būdingu patosu. - Ir jis baigiasi čia - grįžtu, iš kur prieš dvidešimt penkerius metus buvau išėjęs. Nors nežinau, gal man dar pavyks į miestą persikelti.
- Ko tu vis į miestą veržiesi? Pagyvenai jame - užteks. Būki dabar tarp mūsų. Visi čia savi, visi, su kuriais augai...
- Ne, nieko aš čia nebeatpažįstu. Tik upė, laukai...
- Šneki kaip vaikas.
Kurį laiką abu tylėjo.
Kristupas tik dabar atitraukia akis nuo upės; toks jausmas jį staiga apėmė - lyg jie būtų jauni. Susėdo dalgius padėję, kvepia šienas, čirškia žiogai. Lengvas malonus nuovargis. Tik ievų, kurios taip žydėdavo pavasariais, nebėra - jų vietoje išpuvę kelmai.
Paskui sakytum pasigirsta lietus: pila į medžių lapus, į vandenį, į lukštus, burbulai šokinėja ir dūžta perskelti lašų. Toks lietus nesiliauja ilgai, pila paromis, savaitėmis, ir piemenys turi sėdėti po medžiais ar būdose, drožinėdami švilpynes ar iš vandens lelijų kuokelių sukdami "sviestą". Taip liūtingą dieną čia kadaise po pasvirusių karklų stogeliu sėdėjo Kristupas, taip dabar čia kartais sėdi karvę ar arklį ganydamas Juzukas - drožinėja, žiūri į vandenį. Dar ilgai čia lyjant po medžiais sėdės drožinėjantis vaikas. Visi trys dabar mato tą patį: klampų liūno atabradą, išpėduotą galvijų ir vaikų. Už jų nugarų kažkas sušlama ajeruose ir puola į vandenį.
- Ūdra, - sako Kazimieras.
- Būdavo jų ir anksčiau.
- Kad tik į tinklą nepakliūtų.
- Prisimeni, kartą man pro tarpukojį pralindo, - sako Kristupas.
- Ar tik ne Vizgirdos sietuvoje tada žuvavom?
- Aš irgi... kai meškeriojau, mačiau, - sako Juzukas. Visi, stovėdami ant kranto, žiūri į gilų urvą, iš kurio tumulais verčiasi vanduo.
- Ar tiesa, kad unguriai ėda žirnius?
- Ėda, vaike.
- Kartą einu per rasą… - pradeda pasakoti Kazimieras.
Paskui jie ištraukia tinklą, išpurto lapus, išrankioja šakaliukus... Ešeriukas, kurio niekaip neįstengia išnarplioti įmirkę Kazimiero pirštai, vėl sugadina jam nuotaiką.
Kristupas paliepia vaikui sukurti ugnelę. Kazimieras, kiek apšilęs prie laužo, atsikelia - eisiąs namo.
- Ką padarysi, - sako. - Nenori - nereikia. Apsieisim ir be tavęs. Paskui bus po laiko.
- Kam tu mane mokai, manai, kad aš nesuprantu? Iš menkiausio jūsų krepštelėjimo - viską matau. Man čia ir žiūrėti nėra ko: tu žlibinėji patamsiuose!
- Aš?!
- Tu, Kazimierai. Toks tu apsigimei.
- Griausmelis! Šitaip tu man pašnekėk. Aš visiškai nenesuprantu, ką tu misliji. Durnius tu! Durnius tu paskutinis.
- Jukš! - Kristupas nutveria tinklą, kurį Kazimieras buvo bepasiimąs.
- Gal tavo? Greit tu viską užmiršti, plikšiau! - šaukia lėkdamas atatupstom su tinklu Kazimieras.
- Pasprink tu savo tinklu! Visi jūs pasprinksit.
Spragsi žiežirbos, traška ugnelė, pūsčioja lengvas vėjukas, atnešdamas Užpelkio beržynėlio ūžesį, kurį protarpiais užgožia aukšto miško ošimas.
- Neliūdėk, vaike, - Kristupas brūkšteli per savo vaiko galvelę. - Ką padarysi, neliūdėk.
Juzukas sėdi, abiem rankom apsikabinęs nubraižytus kelius, palinkęs į priekį, žiūri, kaip godžiai ugnis ryja jo suneštus šapelius. Liūdnas ir gilus jo žvilgsnis. Kristupas vėl įsižiūri į vandenį. Akys blausios kaip liūčių išskalautas dangus, veidas apšepęs, įkritusiais skruostais, baltas baltutėlis - dar nespėjo atsigauti po šūvio.
Kažkur pamiškės pievose, sužvangindamas grandinę, šokteli arklys, pasigirsta balsas "kuzi, kuzi" - Kazimieras šaukia savo kumelaitę.
Žvejos tėvas su Juzuku ligi prietemos. Dviese. Senu skylėtu tinklu. Ir bus ta popietė ilga, sekli, pilna žuvų, maurų, dumblo ir supuvusių lapų kvapo. Kristupas irstysis po duburius, Juzukas lakstys jam iš paskos, padavinėdamas tinklą, degtukus, terbą ar dubiną, ir rankios tėvo išmetamas žuvis. Uždusęs, susidilginęs, kruvinai apsidraskęs veidą ir kojas, puldinės jis prie tėvo šauktas nešauktas. O tėvas klausinės, kaip sekasi mokykloje, pasakos, kaip seniau atrodė upės vaga, kur augo koks medis, kiek yra pagavęs žuvų...
Vaikas pamirš, kad čia ateidamas ketino lėkti ganyklon pasijodinėti. Nepagalvos apie tai ir pamatęs pievoje besiganančius arklius, tik pereis į kitą upės krantą, kad pusbrolis Algimantas jo nepastebėtų, nešūkteltų, neateitų čia, kur jie dviese su tėvu ir tik vanduo, žuvys... Ir visa, kas buvo tą dieną, vaiko širdyje kažkodėl susitelkė į tą prietemos akimirką, kai jis su terba ir dubinu stovėjo ant aukšto, pūvančiais kamienais nukloto skardžio, žiūrėdamas, kaip ten, žemai, mažoje kaip skiedra valtelėje, galynėjasi su grėsmingai šniokščiančia Šventosios srove jo tėvas. Čia jį smarkiai aprėkė kolūkio pirmininkė Konstantienė: ko prie darbo neina, brakonieriauja, bemat surašysianti aktą. Ji jau buvo besirausianti po rankinuką, bet, išgirdusi pušynėly kirvio dūžius, patekom pasileido sudrausti kito tvarkos pažeidėjo.
Nors ir kaip garsiai Konstantienė šaukė, bet Juzukas buvo tikras, kad ten, žemai, su srove besigalynėjantis tėvas brolienės balso negirdi. Staiga, apimtas neaiškios baimės, vaikas pasileido pavymui ir nustebo pamatęs, kad tėvas kaip niekur nieko riša prie kranto valtį.
- Kas atsitiko? Ko taip pridusęs atlėkei? - paklausė tėvas.
Vaikas nežinojo, ką atsakyti, neužsiminė ir apie Konstantienę. Tėvas uždėjo ranką jam ant peties, pasakė, kad dėl nieko, kol jie kartu, nesibaimintų, ir jiedu patraukė pievomis. Iš vienos pusės buvo upė, iš kitos - miškas, kurio viršūnėmis plaukė pratisas, nešantis tamsą ošimas ir tyliai skambantis tėvo balsas. Abiem jiem švietė gelstantys medžiai...
Brigadininku buvo išrinktas Užpelkis.
- Dabar tai bus, - pasakė Kazimieras Vizgirdai.
- Kas gi bus?
- Viskas, dabar jums viskas. Kriukis. Nė kilogramo grūdų nematysit. Ir Konstantienei kriukis.
Kazimiero akyse sublykčiojo ugnelės, ir Vizgirda, žiūrėdamas, kaip jis vietoje nebenustygsta, dar pagalvojo, kad bus vėl kažką sumanęs. Nei su Konstantiene - jai kad tik aktus pasirašinėti, kalbas sakyti, o iš kokios sakyklos, nesvarbu (tokia buvo Kazimiero nuomonė apie brolienę), nei su Užpelkiu ar Nakučiu (tie vieną dūdelę pučia) jiems esą nepakeliui. Vizgirda ilgai galvos apie tokius Kazimiero pasakymus, bet niekaip nesupras, ar savo galva Kazimieras vadovavosi, ar buvo kieno pamokytas. Neatsistebėjo jis ir Konstantiene: toks ją šišas buvo pagavęs! Su artimaisiais žmonėmis beveik ir nebesišnekėdavo, neturėjo kada - kasdien tai miestelin, tai rajonan. Rodės, kalnus nuvers. Gal kokį vyrą ji ten turi ar kas apdavė, negali būti, kad dėl kitko moteris taip persimainytų, sakydavo Vizgirda matydamas, kaip Konstantienė, pasispaudusi rankinuką po pažastim, susikišusi į muftelę rankas, lekia pavieškelin per kalną.
- Pamatysi, liksi gyvanašlis, - šnekėjo Vizgirdienė Konstantui.
- Ar ji bent į lovą gula su tavim? - klausinėjo Vizgirda.
Konstantas suko akis. Kaip įmanydamas teisino savo pačią: reikalais užsiėmusi, kur ten jai.
Konstantienė buvo apylinkės deputatė, moterų tarybos narė, įvairiausioms komisijoms priklausė... Tačiau labiausiai mėgo šnekėti susirinkimuose. Reikėjo matyti, kaip, užsigulusi ant tribūnos, ji šneka užpelkiečiams, peikia, bara, aiškina, kas ką daro blogai, kaip dabar reikia dirbti ir galvoti. O kokios jų laukiančios perspektyvos! Neslėpdavo - jie esą tamsūs, surambėję, apsamanoję kaip kelmai, dar nuo seno, nuo baudžiavos laikų, tas užsilikę, dar Tumas-Vaižgantas už tai juos gėdino; pastūmei - eina, nepastūmei - stovi vietoje, šnekėdavo ji, darydama reikšmingas pauzes tarp žodžių, kad būtų jiems kada pasamprotauti. Ir klausėsi jos visi, atkraginę smakrus, prasižioję, jausdami. kad iš tikrųjų vertai juos taip gėdina.
Tegu jie pirma susitvarko savo kiemus, sakydavo valdžiai Konstantienė, užveisia darželius, tegu skaito laikraščius. Prie visko, kas gera ir gražu, juos reikia palengva pratinti. Pradėti reikia nuo mažų dalykų, sakydavo ji iš kažkur nugirstus žodžius.
- Gal ir teisybę šneki, - kartą po ilgų jos įtikinėjimų sunkiai atsiduso Vizgirda, - bet kas iš to?
- O tu daryk taip, ir pamatysi.
- Aš darysiu, o kitas?
- Kitas, kitas! Į kitus ar žiūri, kai reikia nubėgti į tupyklą? Ar žiūri, a?
- Man regis, ne pagal tą dūdelę šoki, - nenusileido Vizgirda. - Lyg nuo tavęs visa pareitų. Yra galvos dar ten...
- Va va! - metėsi į patį sūkurį Konstantienė. - Yla visuomet iš maišo išlįs. Tu dar nė pats nežinai, ką pasakei, vis dar nesupranti, tyli... Nagi pagalvokim. Dar vis neaišku? Pats gi prisipažinai, kad neturi galvos, o aš bent su galva, su savo galva, Vizgirda!
Šnirpščiodamas nosimi, pradūlindavo pro šalį Nakutis. Pripuldavo prie jų Kristupienė ir, kiek pasiklausiusi, paaikčiojusi, pasimuisčiusi, pasiskeryčiojusi, lyg gintųsi nuo ją užpuolusių vapsvų, vapėdama "dieve tu dieve", vėl lėkdavo prie gyvulių ar vaiko. Kurgi tavo dievas? - klausdavo ją Konstantienė, bet Kristupienė tik suplevėsuodavo rankomis. Eikit eikit! Kur tai matyta, kur tai girdėta, eikit eikit! - modavo paknopstom lėkdama į šalį.
Prieidavo prie jų Kainorius, Anupras, stabteldavo grįždamas iš spirito varyklos Kristupas - ten jis įsidarbino. Apšepęs, užsimaukšlinęs ant akių kepurės snapelį, pasiklausydavo jis keistai šypsodamasis ir lyg saulės akinamas. Visus Konstantienė sutelkdavo aplink save. Tik namie ją retai kada tematydavo. Ruošos darbai atiteko Konstantui. Pats jis virėsi ir valgį, tik nuo to valgio dažnai susukdavo vidurius, ir vakarais, sėdėdamas už stalo, Juzukas girdėdavo, kaip kažkas staiga subilda prieangy. Tai Konstantas šaudavo kaip kulka laukan, nespėjęs nė paprašyti, kad vaikas pastovėtų kieme, - mat dėdė bijojo tamsos. Pavalgęs vaikas eidavo į kitą trobos galą ir, sėdėdamas prie aprūkusios lempos su tilindžiuojančiomis krištolinėmis girliandomis, vartydavo laikraščius, ieškodamas straipsnelių apie "Spindulio" kolūkį. Konstantas iškirpdavo tas žinutes ir klijuodavo į mokyklinį Juzuko sąsiuvinį. Vaikas pastebėdavo, kad dėdė yra apimtas nerimo: tai į laikrodį dirstels, tai į langą, pro kurį matyti toli ant kalnelio degantis žiburys. Pasigirdus žingsniams, eidavo prieangin.
Kartais Konstantienė grįždavo net po vidurnakčio. Tylėdama nusiplėšdavo skarutę, nupurtydavo nuo bordinio palto lašus, paleisdavo prieš veidrodį plaukus, nė žodeliu neatsiliepdama į karčius vaikštinėjančio aplink Konstanto priekaištus. Argi taip galima? Dar kas patykos... Ji tylės ir staiga kad riktels!.. Visa Kristupo šeimyna pašokdavo iš miegų. Net Vizgirdos girdėdavo. Konstantas daugiau nepratardavo nė žodžio. Tesižino. Vaikštinėdavo sumetęs už nugaros rankas.
Ji grįždavo iš repeticijų. Naglio seklyčioje jie ruošė vakarėlį. Pamelžusios ožkas, ateidavo Brazdžiūnaitės, Oškutis, kartais nulėkdavo Vizgirdienė, Kazimiero Genovaitė, keletas pavieškelės bernų. Stigo artistų, ir Konstantienė vis suko galvą, ką prisišnekinti - net Vizgirdą ir Anuprą kalbino. Ilgai pačios įkalbinėtas, sutiko ir Konstantas - jis laikė save labai iškalbingu. Konstantienei grįžus, toliau repetuodavo namie, ir Kristupienė, žindydama kūdikį ar klodama lovas, dažnai išgirsdavo trankomų kėdžių bildesį, barnius. Jos nuostabai, šaukdavo ir daužydavo baldus Konstantas, kuris burnos prieš savo pačią praverti bijojo. Kartą priemenės tamsoje Kristupienė vos neapalpo iš išgąsčio, susidūrusi su skrybėlėtu juodais užsirietusiais ūsais vyrišku, kuris lėkė į kiemą klaikiai šaukdamas, kad jam paduotų karietą. Tai būta kažkokį ponaitį vaidinančio Konstanto.
- Jėzau Jėzau, kaip išsigandau, - kitą rytą Kristupienė pasakojo Vizgirdienei, - visą naktį drebėjau. Kaip šoko - abu kibirus ėdalo išvertė! Nešiau kiaulėms. Pakeliu galvą - stovi toks su ūsais... Jėzau Jėzau... Nebijok, mart, nebijok, girdžiu. Tik paskui supratau - Konstantas! Sakau, pasimaišė protas. Ir duris užsišoviau, ir langus užsidangsčiau. Jėzau Jėzau...
Bet į vaidinimą Konstantas neatėjo - gal vidurius susuko ar išsigando. Triumfo valandėlė, kuriai taip rūpestingai ir su išmanymu jį ruošė pati, praslinko pro šalį, ir paskui Konstantas ilgai dėl to apgailestavo, kurstydamas savy tuščią, niekuo nepagrįstą didžiavimąsi - kokias jis ten būtų išrėžęs oracijas.
Žiema praėjo repetuojant, ruošiant vakarėlius. Senesnieji, kurie dar prisiminė klojimų vakarones ir teatrus, mielai traukdavo pasižiūrėti, kaip linksminasi jaunimas - jų sūnūs ir dukros.
Tačiau pavasariop, prieš patį didįjį vaidinimą, vaikai, su margučiais rankose prilėkę prie klubo, net žioptelėjo iš nuostabos: išlaužtos durys, išdaužyti langai, suplėšytos dekoracijos, sukapoti kostiumai, skrybėlės, kasos... Aktyviausieji dalyviai gavo perspėjančius raštelius. Konstantas nebežinojo nė kur savo sąsiuvinį slėpti. Kaip kelnes pridėjęs, juokėsi Vizgirdienė.
Paskui tie skundai, revizijos. Ilgai niekas negalėjo suprasti, kas juos rašo. Konstantas nusišnekėjo tiek, kad ėmė kaltinti Nakutį su Užpelkiu. Jų čia darbas esąs, patys vagia, bet nori kaltę ant kitų suversti, - kėlė perdėm atsargų pirštą Konstantas. Kazimieras trynė rankas - dabar tokių dalykėlių bus atskleista! Jis Bartkui ir sakęs dar aną, pirmąjį vakarą: tegu neskiria bobos viršininku.
Nakučio veidas buvo kaip suakmenėjęs. Vaikščiojo su komisijom, rakinėjo svirnus, rodė Konstantienės parašus ir trūkčiojo pečiais, keldamas atsainų smakrą, - kas jam darbo, ką jis žinąs.
Stigo pašarų, reikėjo virvėmis kelti galvijus. Anupras supūdė pašarus. Konstantienė lakstė į rajoną, vildamasi, gal gaus paskolų. Tačiau įsiskolinta, matyt, buvo užtektinai. Netrukus pirmininkei buvo iškelta baudžiamoji byla. Aš ir sakau... Kiek sykių šnekėjau, kalbėjo Konstantas, nekišk kur nereikia nagų - nudegsi.
Nakučiui kas, ne jis kvitus pasirašinėjęs. Faktas prie fakto, byla prie bylos - pedantiškai visa buvo rankiojama rajono prokuratūroje. O jau kalbų! Prokuroras, sankcija, samdyti liudininkai, advokatai... - šitie žodžiai nenuėjo užpelkiečiams nuo lūpų. Vaikai matė, kaip, juos tariant, pūtėsi tėvų smilkiniuose gyslos, raudo sprandai. Jie statė save čia į Nakučio su Užpelkiu vietą, čia į Konstantienės ar prokuroro, arba staiga pasijusdavo besą svarbiausi teismo liudininkai, šūkaliojo: "Aš, jo vietoje būdamas...", ir jų balsai imdavo griaudėti. "Jeigu mane paklaustų... - šnekėjo jie. - Prie jų stalo stovėdamas!.." - balsai pasidarydavo tokie, lyg iš tribūnos šnekėtų - gal nuo tų laikų ir priežodis "kaip iš tribūnos šneki" čia atsirado.
Nebuvo apylinkėje žmogaus, kuris nežinotų ko nors daugiau už kitus, - tą kiekvienas leisdavo pajusti savo šnekoje, nors prispirtas išsigindavo. Visų akys praplatėjo, ausys tapo budresnės. Buvo atsiversta teismo knygos, minima konstitucija, įstatymai.
Staiga kažkas prisiminė vieną pavakarį slenkančius pamiškėn vežimus, prisiminė, kaip Konstantienė kažkam paritus maišelį, kaip Nakutis liepęs pasirašyti fiktyvų aktą... Daugybė nešvarių dalykėlių išplaukė į paviršių.
Buvo pats polaidžio metas. Per ištvinusius upelius ir balas Konstantienė bėgiojo miestelin. Jos mostai pasidarė staigūs, ryžtingi, tarsi ji brautųsi pro apstojusią minią. Tik iš to žmonės nujautė, kad Konstantienė dar turi vilties. Visi faktai buvo prieš ją. Žinoma, ne vien ji čia kalta, bet kuo įrodysi?
Lyg kokios karštligės pagautas, visur sukaliojosi Kazimieras.
- Išnarplios... Visus siūlelius išnarplios, - šnekėjo jis.
- Gal ir tu čia nagelius prikišai, - nužiūrėjo jį Teklė Vizgirdienė, nė pati dar nenujausdama, kokia tiesa prašneko jos lūpomis. - Gal ką žinai, pasakyk, - kamantinėjo ji brolį.
- Gal ir žinau, bet dar ne laikas, - trynė jis rankas, tačiau kaimynų akių kažkodėl vengė. Kaltas, ne kitaip, galvojo Vizgirdienė.
Staiga visa atlėgo; buvo areštuoti Nakutis, Anupras, Užpelkis - parašų padirbinėjimas, fiktyvūs nurašymai... Vieną dieną Kazimieras atlėkė pas Konstantą ir ėmė šūkalioti: tegu jam, Kazimierui, Konstantas dabar dėkoja, tegu šliaužioja prieš jį, visi tegu nusivožia prieš jį kepures, šnekėjo pridusęs, baisiai jaudindamasis. Už ką gi? - nustebo atėjusi į Daukinčių kiemą Vizgirdienė. Ji dar klausianti už ką, ėmė šūkalioti Kazimieras. Esą, jeigu ne jis, Konstantienė jau seniai būtų sėdėjusi šaltojoje.
- Sibiras jai grėsė, Sibiras! - šaukė pasigręždamas į vieškelį.
- Tu taip nešūkaliok, dieve gink, - sudraudė Konstantas. Jo veidas buvo begaliniai sutrikęs.
- Ko gi dabar bijoti, ko? - šaukė į visus pasigręždamas Kazimieras. Dabar ką tik nori gali šnekėti, va... Ir jeigu ne jis, Kazimieras...
- Tai tu čia buvai nagelius prikišęs, - žingtelėjo prie jo Vizgirda. - Aš taip ir maniau - tu! - bedė pirštu Kazimierui į krūtinę. - Jis ir Kristupą būtų pardavęs.
Keistai šypsodamasis, juos stebėjo Kristupas, stebėjo prasižioję vaikiščiai.
- Tik nesusimuškit, - pasakė Teklė.
- Žaltys!.. - nusispjovė Vizgirda.
- Už ką gi?.. Už ką gi tu dabar taip Konstantienę gini? - paklausė savo vyrą Teklė.- Ar seniai čia ją plūdai paskutiniais žodžiais, ar seniai sakei, kad taip jai ir reikia? Gal nesakei, dabar gal ginsies?
Vėsčiodama rankomis, prie jų prilėkė Kristupienė, kalne suraudonavo Konstantienės skarutė - sparčiu žingsniu ji leidosi nuo vieškelio.
- Sakiau! - prašneko Vizgirda. - Sakiau ir sakysiu. Visa aš į akis sakau.
- Baisus čia daiktas, yra mat kuo džiaugtis. Ar čia tavo dorybė kokia? Ką gi tu turi per tokią dorybę? Didžiuojasi, šaukia...
- Nutilk, - subliuvo Vizgirda, - gerą tu turi brolį. Kas gi tu jam - advokatas? Šlėktelės. Melo aš nepakenčiu. Klastos ir melo. Va kas tave skundė, va! - pasakė Vizgirda Konstantienei, atskubėjusiai čia lyg gaisro gesinti. Po pažastimi pakištas apšiuręs rankinukas buvo išsipūtęs nuo dokumentų ir kvitų. Vizgirdienė buvo beatsigręžianti į ją, bet Kazimieras staiga žengė į rato vidurį:
- Na, sakiau... Dar aną, pirmąjį vakarą, Bartkui kalbėjau. Ir pačiai esu ne kartą sakęs teisybę, - atsigręžė jis į Konstantienę.
- Kaip šunys... - pakraipė galvą Kristupienė.
- Komedijos, - pritarė Kristupas. - Aš ir sakiau, - grįžtelėjo jis į Kazimierą, - nevaidinsiu aš tavo komedijose.
- Čia ne komedijos, nemanyk, - vėl įsikišo Vizgirda. - Jis būtų tave...
- Na ir kas? Baisus čia daiktas! Yra dėl ko taip rėkauti! - šypsojosi apšepusiu veidu Kristupas. - Eikim geriau į trobą.
- Zint, girdi, zint, - bambėjo iš kažkur atsiradęs Kainorius.
- Judas, - tarė Konstantienė.
Bet Kazimieras negirdėjo.
- Kaltina! Ji dar mane kaltina! - šūkaliojo jis. - O ar tu, broliene, žinai, kas skundus pradėjo rašyti? Nakutis! Tavo numylėtasai Nakutis. Kai pamatė, kad uodega skrunda... Visa laimė, kad aš įsikišau.
- Tai ko gi anksčiau nesakei, jeigu toks geras? - vėl šūktelėjo per visų galvas Vizgirda, tačiau Kazimieras lyg negirdėjęs dėstė toliau:
- Bartkus su Juodka man ir sako: papasakok, kaipgi ten iš tikrųjų yra, viską išklok. Na, aš žodelį, kitą, patys suprantat, kai vietoje, tinkamu laiku pasakai. Aš, brolien, nuo pat pirmos dienos buvau su tavim, tik žinojau, kad mums ta našta ne pagal pečius, va jeigu dar Kristupas...
Čia Konstantienė prapliupo tokiais keiksmais, kad Kazimieras iškart nutilo: jos garbė visam laikui suteršta, o jis dar teisuoliu čia dėsis. Kodėl jai į akis nepasakė, jeigu matė, kodėl nulėkė ten, kodėl neperspėjo, kodėl laukė, kada šitaip atsitiks, kas jai dabar iš šitokio Kazimiero įsikišimo. Tačiau Kazimieras tvirtino savo: Sibire ji dabar būtų, Sibire - štai kokius spąstus Nakutis buvo paspendęs. Jis dar ilgai būtų dievažijęsis, bet Konstantienė, bumbėdama - Judas, Judas, nuėjo trobon ir nusivilko savo puošnųjį karakulinį paltą su lapės apykakle. Daugiau ji jo niekad nebeužsivilks. Jos laukė siaurutė apibrizgusi šimtasiūlė nuzulintu į karvės papilvę petim, ėdaluoti kibirai ir naščiai. Iskarijotai… - šnabždėjo. Manė, tiek gero jiems padarys. O štai kuo jai atsimokėjo, štai kaip ją suprato, kaip parėmė. Bet ir šią akimirką ji neverkė - tokią kietą širdį turėjo ši moteris.
