lt
PRIEŠAUŠRIO VIEŠKELIAI
[2]
"O ataidinti iš užmiškio armonika, - karo išvakarėse rašė jis dienoraštyje, kurį kaimo vaikiščiai aptiko ant klėties aukšto, - gegužės beržų žaluma ir tu, per lankas atplaukiantis vasaros vėjau, ir tu, juodalksnyno šaltini, jūs, prastais drabužiais dėvintys alksniai, baltosios paupio ievos, ir jūs, lakštingalų papliūpos, vakaro žaros ir rytmečio aušros, - ar ne iš manęs jūs ištrykštate, ar ne mano sielos šviesa nutvieskia tavo kalvas ir slėnius, gimtine? Ar ne mano sielvartu svyri tu, kuprotas galulaukės berže, ar ne iš manęs čiulpi syvus tu, rugio stiebe, ir tu, rugiagėle, ir tu, kuklioji ramune? Ar ne mano sieloje dunksi klojimų spragilai, ar ne į ją krinta pernokę rudenio vaisiai? Tad būki palaiminta, būtie, ištvinusi šiltomis bangomis, sužėravusi mėnesienos ūkanom, šmėstelėjusi vieškelio vingy, besiverianti balta ledine šviesa debesų erčiose, virpanti šviesiam drebulyne, nuaidinti į skardžias rudenio tolumas ir vėlei sugrįžtanti, kad nukrėstum auksinius lapus, pabirtumei šerkšno blizgučiais, sustingtum šalčio rašte. Mes tik blausūs tavo šešėliai, pasmerkti vientulystei, ką mes žinom apie tave, ir ar gali mūsų balsu byloti tavo pilnatvė? Kas mes ir mūsų kūriniai prieš tavuosius?! Vieniši mes ilgimės susiliejimo, susilieję geidžiame laisvės, išskirtinumo. Aš ne krimstis atėjau, ne kančios balsu norėjau šnekėti, ne ilgesiu, bet kai matau, kaip nemokama pašlovinti to, kas kelia stiebą, praskleidžia žiedą, kam nebeturime nė vardo, kaip nebegirdima gyvasties tvinksnių, jos vilties, jos kančios ar kuždesio, nyku darosi. Kaip ankšta tam, kas nori plėtotis, augti, keroti! Žinau: mes ne išdava, ne produktas, nieko mumyse nėra užbaigta, nieko, ką galėtume konstatuoti kaip rezultatą, patiesti po kažkieno kojomis kaip pakopą. Ak tie reziumuotojai, tie sistemintojai! Išvadų mėgėjų cechai! Juose sustingdomas gyvasties plazdėjimas. Šitaip išvedama bendroji, argumentuota lygtis, kurios - nebe žmogaus, o jos! - diktatui turime visi paklusti. Niekas nė klausti nedrįsta, kam reikia tos bendrosios lygties, kodėl taip desperatiškai jos tironijoje blaškosi vieni, kodėl tokie ramūs ir patenkinti kiti. Aš mačiau, kaip ten matavo kaukoles ir šūkaliojo: "Rasė! Rasė!". Apsėstų liliputiškos didybės radau žmonių ir čia, jie irgi šūkaliojo kažką panašaus, radau tuo užsikrėtusį ir brolį, apakusį nuo neapykantos; tėvas trynė rankas, motina meldėsi. Atseit kitas - ne aš, ne žmogus, jis nejaučia. Iš kur toks apakimas, nenoras matyti kitą, jausti jį, glustelti prie jo, išgirsti tuos pačius gyvybės tvinksnius?..
Susidvejinimas, vidinė kova ir ją stebintis žvilgsnis, nesvarbu, kur jį justume - aplinkui ar savyje. Nyksta luominiai ir kiti skirtumai, jie tarsi praregėjo, tarsi pamatė save iš šalies, pasibaisėjo savo menkumu, egoizmu, tuštybe - tais rūbais, kuriais iki šiolei vilkėjo. Visi paskubomis juos nusimeta, ieško tokių, kurie pernelyg nekristų į akis, arba priešingai - puola į fanatizmą. Dvasia niekur neberanda prieglobsčio, nebežino, kaip jai reikštis, kokiu pavidalu egzistuoti, niekur ji nesijaučia saugi. Kažkas baisaus veriasi pačiose žmogiškos esybės gelmėse, ir tai jį stingdo šalčiu, tvilko skausmu, beprasmybe - ar maža kuo? Jis virpa nuo išorinių smūgių, traukiasi į save, smelkiasi gilyn, bet ir ten atramos neranda. Tie kaustyti batai, tas Europos gatvėse iš garsiakalbių sklindantis konvulsyvus isteriko balsas, tie nuo didybės manijos apakę miesčionys - aš buvau ten, žinau, - :tie aludariai, batsiuviai, skrupulingi gėlininkai, pedantai - gal tik visuotinės paranojos išdava; tragedijos simptomai gal augo lėtai, iš pasalų, kartkartėm įgaudami kraštutines, bet ne tokias košmariškas formas. Mūsų civilizacija restauruotina iš pagrindų, bet kas imsis to darbo, kokius restauratorius mes galėtume sutikti be išankstinio nusistatymo, be įtarumo, kur tie, kurių mes negalėtume pavadinti priešais, tie, kuriais visokeriopai pasikliautume, dar daugiau - kuriais tikėtume, pas kuriuos ateitume, kaip ligonis ateina pas gydytoją? Brutalumas, jėga neišvengiamai sukels pasipriešinimą. Pažeminta savigarba, paminti interesai... Aš jau matau ir girdžiu nirtulingus oratorius, girdžiu, kas šnibždama pakampėmis, matau, kad jie kažką slepia savo klojimuose ir klėtyse, užsidangsto langus, nakčiai paleidžia šunis, o vaikams liepia sekti, ką daro kaimynas. Girdžiu motinų klyksmą, girdžiu šūvius, matau alkanus, apiplyšusius vaikus, matau, kad vieni patekomis bėga į valsčius, žinau, kad po kiek laiko, panarinę galvas, ten slinks kiti ir juos sutiks ne kas kitas, o nauju viršininku pasidaręs kaimynas. Kiek paskui bus plūdimosi, kiek apkalbų, grasaus meilikavimo, kiek šnairavimo į savo artimą!
Kas bus su mūsų namais? Kodėl viršum klojimo regiu niūrų debesį, kodėl toks gūdus girnų ūžimas, taip pritemo pirkioje, o visi vaikšto pirštų galais?.. Ne, ne visi, tik motina, nei brolio, nei tėvo pirkioje nebėr, nutilo ir girnos. Miltuoti darbininkai seniai išsiskirstė. Argi šeimininkai nepasiges jų, nepabandys susigrąžinti, ypač brolis - net gyslos įsiveržia jo kakle, kai išgirsta plyšaujantį per radiją tą isteriką. Jam nepasakysi, nepatarsi, kitas jam ne žmogus, tik kažkas, turįs paklusti, nusižeminti. Niekam savo ginklo geruoju neatiduos, nenusivilks uniformos.
- Kam tokie skystablauzdžiai inteligentėliai reikalingi? - pasakė man kartą. - Ką jie gali? Kas jų nėra klupdęs, prieš ką jie nėra lenkę galvų? - šnekėjo, karišku žingsniu vaikščiodamas po trobą ir vis žvilgčiodamas į didžiojo kunigaikščio portretą. - Tau juk virpa kinkos. Bijai? Taip ir sakyk, varganas kosmopolite, bename šmėkla. Teisybės jam reikia! Kokie niekai! Kas nugali, to ir teisybė. Stiprių žmonių stiprios ir tiesos, jie kalba aiškiai, kariškai, įsakmiai, - šūkčiojo staigiai pasisukdamas.
Klausiausi nenuleisdamas nuo jo akių ir galvojau: iš kur jis žino, kad yra stiprus? Gal tik savo ir kitų akyse stengiasi toks atrodyti, o šitie žodžiai tėra maskuotė? Gal priešingai - yra perdėm jautrus, lengvai pažeidžiamas. Prisimenu: dar vaikas būdamas jis lengvai pravirkdavo. Prisimenu, kaip nedrąsiai tiesdavo rankutes į kokį skanėstą ar daiktą, kaip prisimerkdavo paglostytas, kokios patiklios būdavo akys. Kas galėjo pamanyti, kad iš vaiko, kuris instinktyviai visų šalinasi, kuris užgaidžiai, patempęs lūpą, dūlinėja aplink malūną, - kad iš tokio vaiko išaugs vyriškis, šlovinąs smurtą? O jisai šnekėjo, šaipėsi, esą aš stypčiojąs šalikelėse, glaustąsis prie berželių, puldinėjąs prie visokių pakeleivių bei valkatų.
- Visi tau žmonės, visi geri! - šaukė jis. - Nėra žemėje padaro, kuriam nepajustum simpatijos, kuriame neįžvelgtum kokių privalumų. O tavęs ar pagailės, tavo privalumus ar matys, mums žmoniškumo ar parodys?! - vis labiau karščiavosi. - Atsakyk man, bedievi apaštale. Mūsų laikais apaštalų nebereikia. Girdi, kaip tie skurdžiai šneka? Per juos žūva orumas. Visur ima kaišioti nosis, užmiršta, kas jie tokie, kur jų tikroji vieta. Mes ją parodysim!..
- Nesuprantu, - pradėjau aš, - ko tu taip bijai, kas gi nori tave pažeminti, sutrypti tavo orumą? Ar ne per daug jo turi?
- Nesupranti todėl, kad toliau savo nosies nieko nematai, kad esi niekas. Tau patinka tokiam būti. Et, ką su tavim kalbėti, - mostelėjo ranka ir kiek pritilusiu balsu, tarsi pats sau, kalbėjo toliau. - Mane didžiausias siutas pagauna, kai priešą ėriuko ar teisuolio kailiu pamatau, panašiu kaip tavasis, bet ne tau su jais lygintis. Jie gyvybingi, gajūs, žino, ko nori. Nėra didesnio priešo už bolševiką. Visur, iš toliausiai užuodžiu jų kvapą. Ko jie siekia, ko nori? Lygybės? Laisvės? Dabar, kai dievą mažai kas betiki, jie atseit - žmonijos sąžinė, protas, garbė. Žiūrėk, kiek ir čia atsirado nusmurgėlių, lekiančių paskui juos su raudonais skudurais. Kiek dabar mitinguotojų aikštėse ir turgavietėse! Nepraeisi neužkabintas - iš tolo jiems duok kelią. Kiekvienas, kad ir didžiausias menkysta, stengiasi pasirodyti - kas tai aš. Visur jie sėja savo bacilas. Ir tu jomis jau užkrėstas, nors dešimt metų kalbėjai apie orumą, tautinę savigarbą. Kur dabar tavo savigarba? Vos tik žvarbesnis vėjas iš rytų papūtė, bemat nusivilkai egzaltuotus skarmalėlius. Tau, mamytės lepūnui, pasidarė per šalta. (Motina iš tikrųjų mane labiau mylėjo nei jį; gal ir dėl to nesąmoningai jis ant manęs taip tūžo.) Manei, kad kiti tuos nudėvėtus, nuo dešimtų pečių nuplėštus skarmalus paims? Sotūs pasipūtėliai, menkystos, manai, mes nematom, kaip jūs verčiate kailį? Ne savo, svetimu krauju norite sudrėkinti vėliavą. Paskui, jeigu tik pasitaikys proga, plėšysite ją į skutelius, puikuositės. Kiaurai aš permatau jūsų niekingą veislę. Teroras, baimė, badas, durklas, botagas, lazda - štai geriausi vaistai. Ne sočiam gyvenimui tautą žadiname, o ginklui, garbei, didybei. Tegu ji prisimena savo senovę, tegu ruošiasi naujam atgimimui. (Beproti, veržėsi man iš gerklės šauksmas, ką tu kalbi, tik pagalvok, negi visiškai nebemoki blaiviai protauti!) Matei, koks ženklas mūsų rūsio skliaute? Vytis! Kitados pusę Europos jos kardas valdė. Mes jį perimsime! - šūkaliojo.
- Tu beprotis, - pasakiau tyliai. - Ne, tu fašistas.
Paskutinį žodį jis pasigavo iš karto:
- Taip, aš fašistas, - ir aš vėl išgirdau žodžius apie misiją, pašaukimą.
- Iš kur tu toks ir atsiradai, nesuprantu.
- Aš?! Aš ne vienas, nemanyk! - riktelėjo, kad net sužvangėjo langai, pro kuriuos žvelgė šilta mėnesėta liepos naktis. Ji glaudėsi prie stiklų, slinko artyn.
- Tauta nežuvo ir nežus, - atšoviau dairydamasis po mediena kvepiančius pirkios kampus. - Niekas tavęs neprašė būti jos gelbėtoju. Tu paprasčiausias fanatikas.
- O tu išgama ir bailys!
- Girdėta, brolau. Aš jaučiau, kad tu seniai taip apie mane galvoji, slapta gal net laukiau, kada sviesi tokius žodžius. Seniai jie kirba tavo lūpose. Ačiū, bet toks, kokiu tu mane pavadinai, aš niekad nebuvau ir nebūsiu. Gal mums per ankšta po vienu stogu, gal tu bijai, kad aš pareikalausiu savo dalies - visuomet tu manęs nemėgai, visuomet šalinaisi, sukai žvilgsnį į šoną. Nieko man iš jūsų nereikia. Norėčiau tik, kad bent kartą pakeltum akis, pažiūrėtum, į ką svaidai prakeiksmus.
Tyliai, tarsi šešėlis, įėjo motina. Ji be garso pastatė ant staliuko giros ąsotį, atsisėdo šalia.
- Kodėl jūs taip riejatės, vaikai jūs mano? Ką aš visą gyvenimą girdžiu iš tavęs, Mykolai? - pratarė. Keiksmus, trankomų baldų bildesį - tik spėk tvarkyti, valyti. O tu, tėve, grįžtelėjo į tarpduryje pasirodžiusį tėvą, ar esi man bent kartą žmoniškesnį žodį pasakęs? Tavo sūnus auginau, ne svetimus. Tu vis malūne ir malūne. Knebinėji pinigų kapšelius, kažko vis ieškai savo stalčiuose, nieko daugiau nematai, nė nebežinau, kiek tu turi to prakeiktojo pinigo. Kas mūsų laukia? Manot, aš ilgai betversiu? Pražilau be laiko. Aš jau seniai žiūriu į jus ir galva linguoju: vienas bastosi po pasviečius, namuose tik svečias, kitas irgi, nespėjęs nė kojos įkelti, vėl kažkur lekia, trečias sėdi visa apkėtęs, o manęs čia lyg nebūtų, manęs nė nematote.
- Ak motin, motin, - tepasakiau. - Manai, aš nesistengiau rasti su juo kalbos, nebandžiau perkalbėti? Kiekvienu krustelėjimu, kiekvienu žodeliu. stengiausi jam akis atverti. Blogo aš tau norėjau, Mykolai, ką? Nors pulk ant kelių ir melskis: atverk jam akis, o viešpatie. Ar jis manęs kada nors paklausė? Gal girdėjai, kokiais dabar žodžiais mane išvadino?
- Aš tavęs nekaltinu, Vygandai, matau - mano lūpomis tu dabar pašnekėjai, bet, dieve dieve, kaip man baisu dėl jūsų.
Kuriam laikui stojo tyla. Tik šešėlių mirgėjimas ant grindų, kieme augančios liepos ūžavimas ir dusli, tolumoje besitrankanti perkūnija.
Motina dar kiek pabuvo ir atsidususi išėjo. Tėvas nieko nesakė, sėdėjo, susidėjęs rankas ant kelių, brolis bukai žvelgė priešais save. Jis gal nėra visiškas išsigimėlis. Kitoje situacijoje jo įkarštis, ryžtingumas, drąsa gal net žavėtų. Žavėtų? Ar tik nejaučia jis ir dabar kažkieno susižavėjusių, skatinančių ir pritariančių akių? Nežinau... nieko aš nebežinau... esu matęs, kaip jis meldžiasi prieš šventą paveikslą. Gal jame slypi kažkas instinktyvaus, kaip savisauga, kaip instinktas turėti, valdyti, gal jis kraštutinė liguistos savimeilės išraiška. Gal taip, įgavę kraštutinius pavidalus, agonijoj turi mirti visa, kuo mes gyvenome iki šiol. Visa savo esybe tą akimirką pajutau, kad jis pasmerktas, baisus, žuvęs man, žuvęs motinai, žuvęs. Jis sutrypė, ko nevalia trypti.
Tylėjau, svarsčiau, žiūrėdamas į judančius ant grindų akacijų šešėlius. Pro atviras duris pūsčiojo šiltas vėjelis, tebešvietė mėnulis, toli už miškų tebegriaudėjo, buvo kvapni, gyvastinga naktis, o man rodėsi, kad ten, vakaruose, jau liejasi kraujas, trinksi sprogimai - akyse stovėjo Vokietijos gatvėmis žygiuojantys pulkai. Ar neužgrius jų lavina ir mūsų krašto?
- Matai, - staiga pratarė tėvas. - Į mokslus leidau tave, Vygandėl. Daug kur tu pabuvojai, daug ką pamatei... - jis pakėlė baimingas akis į malūną, kurio sienas retkarčiais nutvieksdavo žaibų šviesa, pasiklausė, kaip, versdamasis per užtvanką, šniokščia vanduo. - Matai, kaip jie su manim elgiasi: atėmė malūną, apkarpė žemes. Visi, kurie prieš mane iš tolo keldavo kepures ar lemendavo lyg liežuvį prariję, žiūri dabar iš aukšto, iš padilbų. Kiekvienas pasiruošęs apspjaudyti. Aš net pats pradedu žiūrėti į save iš šalies. Kur tik einu, kailiniuotas, susimetęs į kuprą senukas tipena kartu, čia kiek užbėgdamas priekin, čia atsilikdamas ar susigretindamas, sustoja prie prekystalio, krapšto piniginę, užsikniaubęs ant stalo srebia sriubą iš lėkštės. Visa jis daro vogčiom, lyg bijodamas svetimų akių ar pykdamas. Argi tai normalu, sūnau, argi taip turi būti? Kas čia kaltas, man pasakyk. Niekad aš žmonių nesišalindavau, man, būdavo, patinka, kai kiti apžiūrinėja mano drabužius, stebi, kaip deruosi turguje, kaip, sukirsdamas ristūnui, sėdu į karietą, žiūri su baiminga pagarba, pavydu ar neapykanta. Bala jų nematė, galvodavau, ką jie man padarys, kas jie tokie. Dabar aš apimtas baimės. Visur mane persekioja neapykantos ar paniekos akys. Mane! Mildžių! Lyg koks nusikaltėlis balso pakelti bijau, lyg šunimis užpjudytas žvėris dūlinu, uodegą pabrukęs. Atlieku reikalus miestely - ir kuo greičiau namo. Dabar bet koks snarglius gali taip drėbtelti, kad net žadą užgniauš. Neprasižiosi, neužliesi botagu per strėnas - gyvą visi sudraskytų. Tik laukia, gundo: na, pabandyk, Mildžiau, krustelk, pasirodyk dabar, kas esi. Va tu mokytas, tai man pasakyk, argi galima leisti, kad taip būtų? Argi galima tai pakęsti, sakyk?! Kaip jie drįsta?! Valkatos! Visi į mano kišenę buvo sulindę, o dabar... Tik pamanyk: daukinčiai, vizgirdos, ir tie dabar nuo manęs lyg nuo maro traukiasi - nė vienas skolų nebegrąžins. Vienam priminiau. "Įsikišk tu dabar žinai kur visus savo kvitus!" - atkirto. Kad ir Daukinčių Kristupas, - juk tas driskius irgi mano malūne yra dirbęs, - anądien prisvirduliavo prie manęs, uždėjo ant peties ranką ir, purtydamas galvą, sako: "Nepavydžiu! Nieko dabar aš tau nepavydžiu. Nenorėčiau tavo vietoje būti, oi nenorėčiau. Gavai, ko vertas. Šuo, ne žmogus tu buvai. Suprantu aš tave, tik niekuo negaliu padėti, o jei ir galėčiau, nepadėčiau. Toks jau tu apsigimei, tavo krūtinėje ne širdis tuksena, o malūno girnos sukasi. Su valakais, su malūnu tu gimei, su jais ir mirsi. Kai plėšo, dalija valakus, dalija tave. Ar ne, Mildžiau? Žinoma, tau skauda, visas tu dabar iš gabalų, kaip sulipdytas, - šaipėsi džiaugdamasis mano nelaime. - Tavo sūnaus Vygando man gaila, o Mykolas pats pražus ir kitus pražudys", - šnekėjo jis. Bet ko vertas toks atvirumas? Aš net dabar jaučiu jo rankos, padėtos ant peties, sunkumą, jis slegia mane prie žemės, matau padūmavusias nuo arielkos akis. Ne, niekad netikėjau, kad toks Daukintis drįs šitaip man ant peties uždėti ranką, o aš, stovėdamas turguje prie paršelių dėžių, klausysiuosi. "Tokios tokelės. Visiems į tave panašiems nesaldu. Buožes reikia naikinti su šaknim, - sako. - Tu kaip vilkas girioje. Mes staugėme, dabar tu pastaugsi. Lik sveikas, ir zimagoriški linkėjimai Vygandui, su juo aš visuomet kalbą randu. Žemai lenkiuosi jūsų ekscelencijai. Galėčiau ir taurelę pasiūlyti, bet tu negersi. O gal gersi? Iš kito kišenės gal gersi, a? Pinigų man negaila, va kiek turiu, - parodė, ištraukęs iš kišenės saują suglamžytų banknotų. - O tu, Mildžiau, net savo grabui gailėtum. Gailėtum, ką? Gailėtų jis, oi kaip gailėtų, - šūkaliojo ant viso turgaus, svirduliuodamas užkandinės link.
Vienas dabar aš, sūnau, visai vienas būčiau, jeigu ne Mykolas. Bet Mykolas jiems parodys. Ar ne, Mykolai? šito mes nepakęsim, ne, ne. Niekad! Mykolas juos dar paklupdys ant kelių, pašoks jie pagal mūsų dūdelę. Teisybė, Mykolai?!
- Taip, tėte, taip, - pasakė Mykolas, galvodamas kažką savo.
- Va čia tai sūnus. Jį aš suprantu ir myliu. O tu lyg ne mano namuose užaugęs, gal nė tėvu nenori pripažinti, šnairuoji į mane kaip ir jie? Mykolas tau ne brolis. Atatupstom nuo mūsų. Per didelis, per garsus tau Mildžiaus vardas, jis tau per sunkus. Pasakyk man atvirai, - tarė kiek patylėjęs, kai putloki kumščiai atsigniaužė, - kaip tau tokios naujovės patinka? Gal tu manai, kad taip reikia, taip turi būti, jie teisūs? Visur tu ieškai savo teisybės, tačiau mes norime gyventi, gyventi kaip ir anksčiau. Supranti? Tau mes turbūt ne žmonės, mūsų nebėr!.. Tai vaiką užsiauginau, tai bent atsidėkojimas, bent atsidėkojimas, bent paguoda senatvėj!
- Taip, taip, - su didžiausia panieka prašneko brolis. - Jis bolševikas. Šventuolis! Štai kam mes turėtume pulti po kojų, jis palaimins savo inteligentiška rankele, apšlakstys gailiom ašarėlėm, nuves pas parapijonis ir pasakys: prašykite pasigailėjimo, nes sunkiai prieš juos nusikaltote.
- Ak broli, broli, - pasakiau, - kodėl tu nieko negali, nenori suprasti? Ką tu darai - viskas balta, ką kitas - juoda. Tiesiai atsakyk - argi mes nesunkėme iš jų devinto prakaito? Pabandyk save įsivaizduoti jų vietoje, paklausk save, kaip tu pats elgtumeis.
Tačiau brolis vėl pradėjo šūkalioti tuos pačius pagiežos žodžius, ir aš, netekęs kantrybės, tariau:
- Taip, jūs buvote ir liksite buožės.
Tolumoje tebegriaudėjo. Ten, vakaruose, virš pelkėtų miškų, matyt, pliaupė lietus, bet čia, virš mūsų aukštakraigio klojimo, virš boluojančių malūno sienų, virš nupjautos vejos švietė aukštas mėnulis, medžių viršūnėmis plaukė prislopinti miško atodūsiai. Apsidairęs paskubomis patraukiau siauručiu vingiuotu pamiškės takeliu, praėjau tarp dviejų eglių įtaisytas sūpuokles, kuriomis mes supdavomės vaikystėje, pro aukštą kerpėtą akmenį. Žinojau ten, anapus eglių sienos, esant nušienautas lankas - pūsčiojąs iš tankmės vėjelis nešė jų kvapą, - jas juosiančią upę, apaugusią juodalksniais. Iš dešinės buvo toli į rytus nusidriekiantis kalnas - ėjau jo šešėlio kraštu. Mano vaikystės metais ir čia buvo giria, bet tėvas iškirto medžius, riešutynus, išrovė kelmus, ir dabar čia augo ankstyvosios bulvės - jos puikiai derėjo pilkšvame miško smėlyje.
Kada vėlei man bus lemta pavaikščioti tokiais mielais širdžiai vaikystės takais? Ir ar bus kada toks nuostabus vakaras? Jaučiau - tai atsisveikinimo su šitais medžiais, mėnuliu, papieviais vakaras. Tarsi žinodama tai, naktis negailėjo kvapų ir grožio. Užkopiau ant kalvos: į šiaurę, kiek tik akys užmato, miškai, užlieti dulsvo švytėjimo. Antai baltas, besiraitantis per pelkynus vieškelis - juo mes važiuodavome į turgų. Antai mėnesienos užlietos pievos, garuojanti upės vaga, susitelkiantis ties užtvanka ir krintantis nuo jos spindinčiomis kaskadomis vanduo.
Virš mano galvos sušlamėjo vienišas plyname lauke paliktas ąžuolas.
Vis dar griaudėjo. Mano žvilgsnį prikaustė tolimas rausvas, pelkynuose šviečiąs žiburėlis. Per miško unksmę patraukiau tiesiog į jį. Staiga kelią perkirto laužydamas krūmus ir pūškuodamas šernas. Spėjau pamatyti jo iltis, pasišiaušusį gūbrį. Palaukiau, kol aprims širdis. Toliau ėjau iš lėto, apsvarstydamas kiekvieną troboje išgirstą žodį. Ir tuos, kuriuos mano lūpos kalbėjo, ir tuos, kuriuos šaukė jie. Slinkau link to žiburėlio tarsi išvarytas, dar nė pats gerai nesuprasdamas, kur einu. Nuo mano akių lyg nukrito uždanga, ir žodžiai, kurių anksčiau nė negirdėjau, kuriems neteikiau reikšmės, staiga pasidarė svarbūs. Brolis, fašistukas, mažas diktatorius, argi ne piktas engėjas, išnaudotojas? Kad ir kaip išdidžiai jis postringautų, visuomet bus tik maža tokių malūnininkų, kaip mano tėvas, marionetė. Staiga aš pasijutau nelyginant žmogus, kuris ilgai skaitė svetimos kalbos tekstą, tenuvokdamas kai kurių žodžių prasmę, kol atsivertė gulintį po ranka žodyną. Aš niekad netikėjau abstrakčiomis, apibendrinančiomis sąvokomis. Kiekvienas atvejis ar reiškinys man buvo konkretus, individualus, vengiantis visuotinumo, kuris visa turi supaprastinti, atmesti specifinius bruožus. Mane gąsdino abstrakčių sąvokų tironija. Po jomis verkė tikroji daiktų širdis, kažkas nesuprasta, neišgirsta, duso ir stingo gyvybė, aš visur jaučiau savavališką proto diktatą, be kurio pretenduojantis į objektyvumą pažinimas neįmanomas. Tokia mūsų mąstymo, logikos prigimtis. Ir galvodamas apie žmones bei ketindamas juos teisti, aš pirmiausia stengdavausi pasijusti jų vietoje. Suprasti - vadinasi, išteisinti. Tačiau dabar jaučiausi galįs į kai kuriuos dalykus pažvelgti iš šalies, netapatindamas jų su savimi. Man pamažu ėmė aiškėti, kad valdžios autoritetas, vienokia ar kitokia ideologija tegali egzistuoti visa apibendrindama, išvesdama dėsningumus, įstatymus ir jais vadovaudamasi. Toks yra ne individualaus, o visuotinio mąstymo pobūdis. Jis būtinas. Tvarka turi būti. Atrodo, kokios paprastos tiesos, bet aš džiaugiausi jomis kaip pasmerktasis, kuriam palieka truputėlį vilties, kad galės išsiteisinti. Kodėl to niekaip negalėjau suprasti anksčiau, spyriojausi, kažko lūkuriavau? Gal iš tikrųjų esu nepataisomas individualistas? Visuotiniu požiūriu ir aš, ir mano tėvas nebuvome išimtys, o tik socialinių grupių atstovai, geriausiu atveju vienetai. Nors aš to ir nenorėjau kažkodėl pripažinti, bet daugelį - jei ne visus - mūsų poelgius apsprendė socialinė padėtis. Mums kėlė siutą ir neviltį sakoma į akis tiesa, mes slėpėme ją ir nuo savęs, ir nuo kitų, kaip slepiama kažkas ydinga.
Šlapias iki juostos bridau per pievas ir galvojau, lėtai, neįprastai lėtai, stabčiodamas kas žingsnis, pasiklausydamas. Tolumoje tebegriaudėjo, tebeblykčiojo blausūs žaibai, rytuose švietė mėnulis. Romantikų naktis garmėjo su manim kažkur į praeitį, dusliai trankydamasi. Bet šit: blykstelėjo skaisčiai raudona ugnis. Žiūrėjau, kaip ji išsilieja rytiniam skliaute, ištirpdama šiltu, kiek nejaukiu raudoniu. Trinktelėjo.
Prošvaistė po prošvaistės, mintis po minties kaip duslūs, tačiau nelaukti, visą mano esybę sukrečiantys smūgiai ir tyla, kurioje klausiausi visas apmirdamas. Tokios netikėtos, daug žadančios buvo šios mintys, bet jos reikalavo ryžto, seniai jau man nebūdingo ryžto - kur jis dingo, juk buvo metas, kai kumščiuodavausi su berniūkščiais, ne vieną savo metų vaikį įveikdavau; nestigo man ir drąsos. Kur ji dabar? Brėžėsi nauji pažinimo plotai, dar blausūs, migloti, tačiau gerai nujaučiami. Ar įstengsiu pradėti iš naujo? Iš kur imsiu jėgų? Ar grįšiu? Dėl ko? Aš pernelyg toli buvau nuklydęs, o žinojimas kartais tik pražudo, ne gelbsti. Ne kartą esu matęs, kaip gerai sekasi vulgariems žmonėms, cinikams, nieko nenutuokiantiems, nejaučiantiems jokios atsakomybės. Kaip paprasta jiems viskas, kokia ramia sąžine jie nustumia kitus, prasibrauna į priekį, plepa nei šį, nei tą, o kiti klausosi jų ir juos supranta!
Tarsi brėkšti būtų pradėję, rūkas ėmė sklaidytis, gana ryškūs darėsi visi kontūrai: ąžuolas, prie jo nudžiūvę kaip griaučiai žaibo perskelto klevo stagarai, bet ten tolėliau, įlomėlėje, tebeklydinėja rūko tumulai, o kitur - švelnios, gundančios, slėpiningos draikanos. Kažkas skubino, ragino: dar į priekį, dar bent žingsnelį. Tu neturi būti nusviestas į šalį, nelauk, kol tave nustums, išjuoks, aprėks. Sieki kiek tik išgali toliau, smelkis į pačią esmę, eik į pačią gūdumą ir būsi išgelbėtas, būsi išgirstas, ir sodietis tave palabins, sutikęs kely ankstyvą rytmetį.
Bet kodėl taip tuksėjo širdis? Kodėl gerklę staiga užsmaugė ašaros - aš nesu sentimentalus ir neprisimenu, kad kada būčiau verkęs. Kodėl iš pačių mano prigimties galių veržėsi, tvino naktiniais laukais kažkoks beribis atsidavimas, viltis ir meilė?
Nė pats nepajutau, kaip atsidūriau priešais paraistės kailiadirbio Maišto trobelę.
Maišto sūnus Tautginas, aukštas gimnazistas nesveikai pablyškusiu veidu, sėdėjo užstalėje prie rūkstančios lempos ir kažką rašė. Kambaryje buvo alsu, tvyrojo rauginamų odų tvaikas. Mane išvydęs, Tautginas gerokai nustebo, paraudo, pridengė savo popierius ir atsistojo.
Prieš keletą metų susikaupusį, paniurusį matydavau jį prie tėvo malūno. Dirbdavo lyg nesavomis rankomis, ir brolis jo instinktyviai neapkentė, o tėvas bijojo. Ne kartą esu jį matęs darbininkų būrelyje besiskeryčiojantį, kažką aiškinantį. Kuriam nors mūsų priėjus, kalbos išsyk nuščiūdavo. Tikriausiai jis platino ir uždraustus leidinius. Kartą net streiką buvo sukurstęs.
Į Maiščioką aš žiūrėdavau atlaidžiai, kiek iš aukšto, kaip daugiau patyręs, žinąs ir suprantąs žmogus. Man nė ginčytis su juo nesinorėdavo. Ne per šnekiausias būdavo ir jis. Tik žvilgčiodavo į mane iš padilbų. Tačiau kartą neišlaikė - pratrūko. Kiek karščio, kiek sutramdyto entuziazmo ir slaptos neapykantos buvo jo žodžiuose! Mane tiesiog užtvindė, nugramzdino į patį dugną jų lavina. Iki šiol akyse tebestovi jo sukaitęs, smulkučiais prakaito lašeliais išpiltas veidas, storos lūpos, tariančios žodžius: "Revoliucija, proletariatas, diktatūra..." Veidas tarsi nutviekstas žvarbių Peterburgo žarų, klausydamasis jo balso, matau plėšiamus skelbimus, atsišaukimais bei laikraščiais nusėtą grindinį, aistringus oratorius, nuo vagonų stogų, iš balkonų šaukiančius suodinų darbininkų minioms, jos grūdasi, grūmoja žiūrėdamos į langus, už kurių slepiasi išbalę veidai.
Iš pradžių sutiko mane nepatikliai, lyg teiraudamasis - gal atėjau prispirtas kokio reikalo, dabar jis valdžia, mitinguotojas. Tačiau pamažu įsišnekėjome. Skubėjome vienas kitam užbėgti už akių, papildyti pasakytus žodžius; šnekėjomės palinkę į kits kitą, lyg du sąmokslininkai, bijantys, kad jų kas neišgirstų, retkarčiais dirsčiojantys į langą, kurio stiklan tyliai bilsnojo alyvų šakos. Pro atviras duris sklido girto Tautgino tėvo knarkimas. Maištas sunkiai vartėsi savo pataluose, stenėjo, dūsavo, bet ne dėl jo mes šnekėjomės patylomis.
Tautginas iš kažkur ištraukė butelį naminės. Suartėjimo minutės truko neilgai. Jau gerokai apgirtęs, užsirėmė ant stalo alkūnėmis, vėl dėbčiojo į mane, paskui ėmė plūstis, grūmoti savo priešams, kuriems, matyt, priklausiau ir aš. Vėl jį pagavo naujas entuziazmo šuoras. Žiūrėjau į jo akis, į stambų vyrišką veidą išsišovusiais skruostikauliais, - stebėjau, kaip jis čia pastumia nuo savęs popierius, čia vėl prisitraukia, prispaudžia alkūnėmis, žvilgčiojau į suverstas ant stalo brošiūrėles, laikraščius... Staigiai puolę vienas kitam į glėbį, staigiai ir atšalome. Stojusioje tyloje buvo girdėti jo pridusęs alsavimas. Jausdamas godžias, į mano veidą įsisiurbusias akis, žiūrėjau, kaip rusva peteliškė daužosi į lempos stiklą - tik surūksta jos platūs, stropiai išgraviruoti sparneliai. Dulkės... dulkės. Mažyčiai debesėliai dulkių sklaidėsi troboje,. dilgindami uoslę. Akyse visą laiką stovėjo tėvas - mažas, miltuotas, besidairantis po nutilusio malūno kiemą, stovėjo brolis pykčiu žaibuojančiomis akimis - ir jis dairėsi. Aš nepareisiu į savo namus kaip priešas, aš neturiu pakeleivių, nors, anot brolio, esu išgama ir išdavikas. Man savaip patinka Tautginas, nors jo įkarštis, kurį žadina jaunystė, jo kategoriškumas tiesiog stulbina. Bet ko norėti - jis dirbo mano tėvo malūne, tampė maišus, o aš...
Jaučiau, kad kažkokia jėga juos visus pastatys vieną prieš kitą, ir teliks... Norėjau pasakyti Tautginui apie tai, daug ką jam norėjau pasakyti, bet mane tvilkė tai lengva ironija, tai atlaidi pašaipa, su kuria žiūrima į paikiojančius vaikus.
Niekas man neleis kelti panikos, skambinti pavojaus varpais, niekam. nereikia mano perspėjimų, bet ir taikos nei ramybės, matyt, nereikia. Tesižino. Nebeaitrink mano sielos, skausme. Leisk pagalvoti tyloje apie tai, ką aš supratau, ką žinau.
Tautginas dūsta savo prigimties, chaotiškų jausmų ir minčių ankštumoj. Broliui patinka, kai visi krūpteli nuo jo riksmo, jis tiesiog gaudo išgąstį kitų akyse, kiekvienas jo krustelėjimas, gestas reikalauja dėmesio, paklusnumo, paniškos pagarbos ir baimės. Jis bijo, kad jam kas nepasipriešintų, nestotų skersai kelio. Todėl instinktyviai visus gąsdina. Jis žūtbūtinai nori įsakinėti, valdyti. Nemačiau, kad bent kartą būtų ramiai sėdęs į balną, - išlekia pro vartus arklį pliekdamas. Ir savyje visą laiką kažką tramdo, stengiasi pergalėti. Kai jis namie, net motina vaikšto pirštų galais - jis visur sėja atsargumą, baimę, net tėvas irgi kažkodėl vengia susitikti su jo akimis.
Bet ar tokie žmonės kaip Tautginas kada nors jam pasitrauks iš kelio? Kodėl gi jie turi trauktis? Kas juos gali priversti? Kas?.."
