en
Apkvaišęs, susmukęs Bratkė suvarė visą koloną į buvusi šalia kelio, kaimo Goddentow pradžioje, grafo dvaro kiemą. Sustatė prieš grafo rūmą kieme patvory. Pastogės mum niekur negavo. Visi rūmai, visos daržinės, visi tvartai buvę jau užimti. Visur buvę pilna žmonių - vokiečių atbėgėlių, esesininkų, folksšturmo.
Tiesą pasakius, tas galvijas Bratkė mum pastogės nė neieškojo. Žydės, atėjusios savarankiškai, be jokių bratkių, sulindo į klojimą ant šiaudų ir įsitaisė puikiausiai. Vietos pas jas klojime buvo dar labai daug. Mus gi Bratkė paliko kieme ant sniego miegoti. Apie bet kokį valgymą ir galvoti buvo juokinga. Sniego - ir to čia nebuvo kiek reikiant. Viršutinis sluoksnis - nutryptas, purvinas. Pakrapštai kiek giliau - purvinas vėl nuo žemės. Vargiai vargiai sukrapštai kokį gabalą, kurį galėtum praryti...
Žydės buvo jau laisvos. Gulėjo klojime be jokios sargybos; ant šiaudų, kriokė kaip jom patiko. Mes gi - ant sniego, esesininkų ir šunų saugomi.
Vis dėlto mum buvo geriau negu esesininkam. Mes galėjome gulėti ant sniego išsitiesę, o jie turėjo aplink mus trypti, - su šautuvais, su durklais, su šunimis...
Po vidunakčio pradėjo snigti. Tai buvo labai malonu: - vis dėlto gavome kuo užsikloti. Sniego danga - ne bet kas: po ja ir rugių daigai per žiemą nesušąla.
Velnias tiktai pasipainiojo, kad tasai sniegas po poros valandų perėjo į lietų. Pradžioje lietus buvo šiaip dar taip, gana padorus ir susilaikantis, bet veikiai jis visiškai ištvirko: ėmė pilti pasiliaupsindamas. Suk jį velniai, tokį lietų!
Apie penktą valandą ryto kelia mus Bratkė, samagonu iš tolo dvokdamas, - matyti, jis, vargšelis, nebuvo sudėjęs akių...
Keliasi visa mūsų likusi kolona. Purtosi it šunes, netikėtai kūdroje išsimaudę. Iš drabužių vandenį gręžia. Klumpėmis šlepsi.
Aš jau nebegaliu pasikelti. Per naktį nuo šalčio ir lietaus mano kojos pasidarė visiškai nebesukalbamos. Guliu patvory - ir tiek: kas man kita beliko daryti?
Bratkė, pasikinkęs savo kuiną į vežimą su daiktais, rikiuoja katorgininkų koloną tolimesnei eisenai nežinoma kryptimi, nežinomu tikslu. Pasilikti gulint patvory - gana prastoka nuotaika.
Visų pirma, gali pats Bratkė išeidamas nušauti, - jis gi nuolat tai darydavo, - ir dabar su revolveriu rankoje girtas valkiojasi po kiemą. Antra, grafo dvaro kiemas buvo pačioje dviejų plentų sankryžoje, - atrodė, čia kautynės bus neišvengiamos, o tuomet gi ir mane su visa tvora skystu vėdaru pavers!
Per visokius tarpininkus prašau buliaus Bratkės, kad jis priimtų mane į savo vežimą ir bent porą kilometrų pavėžėtų toliau nuo plento. Ten jis galėtų išmesti mane pirmame pasitaikiusiame kaimely bet kuriam patvory. Bet Bratkė buvo nesukalbamas. Bratkė apie tai ir girdėti nenorėjo. Vaikščiojo jis su revolveriu rankoje ir maurote maurojo.
Ir gerai išėjo, kad jis manęs į vežimą nepriėmė, - tą paskutinę dieną jis visus pavargėlius ir atsilikėlius be atodairos šaudė, - žinoma, ir mane tuomet būtų nukepęs. Man tiktai buvo galvosūkis, ar nenudės jisai manęs kartais patvory begulint, - kaipgi jis taip ims ir paliks gyvą katorgininką? Tačiau jis į mane nekreipė jokio dėmesio, matyt, buvo įsitikinęs, kad aš vis tiek nusprogsiu. Tos pat nuomonės, matyti, buvo ir mano draugai, vengdami į mano pusę pažvelgti, kad aš ko nors iš jų neimčiau prašyti. Pagelbėti jie man vis tiek niekuo negalėjo. Jie patys buvo alkani, išvargę, nusivarę, - jiem jų pačių gyvybės reikalas buvo visiškai neaiškus. Vienas kitas tiktai man iš tolo linktelėjo. Esą, sudieu. Esą, iki pasimatymo... Pas Abraomą, - nepridėjo, bet visi aiškiai taip manė. Tiktai vienas mano mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų, pribėgo prie manęs, apkabino, išbučiavo...
- Esą, pas Abraomą patekęs, gal aš ir už jį užtarsiąs žodelį. Kad ir bambizas, vis dėlto, esą, ne toks jau blogas pilietis buvęs...
- O! - sakau, - mielas bičiuli, jei aš turėčiau tokią dūšią, kaip tu, ir aš sutikčiau būti bambizas...
Šešelga man atnešė pasėmęs iš šulinio vandens katilėlį, - atseit atliko paskutinį patarnavimą. Daugiau jis nieko jau nebeturėjo, bet man nieko daugiau ir nebereikėjo. Vanduo - vis dėlto ne purvinas sniegas!
Išėjo, išlingavo kolona, esesininkų apstota, šunų palydima.
Vis dėlto, po velnių, buvo labai ir labai vidutiniška savijauta pasilikti vienam gulėti patvory ant sniego, susimaišiusio su purvynu.
Visas šlapias. Paeiti, pasikelti negaliu. Visiem svetimas. Niekam nereikalingas. Svetimoje vietoje, kuri gal tučtuojau virs kautynių lauku. Bet kokios pagalbos nėr iš kur laukti... Bene jau tikrai teks su Abraomu apie bambiziškus reikalus kalbėti?...
Gi, žiū! Iš patvorio kito galo atšliaužia pas mane per purvyną mano senas geras pažįstamas, danas Paul Nielsen. Kadaise jis buvo įžymus danų komunistų partijos veikėjas, CK ir politbiuro narys. Tiktai kai danų komunistų tarpe viršų buvo paėmę trockininkai, tai Nielsenas tuomet ir iš partijos buvo išjotas. Štuthofe sėdėjo jis jau pusantrų metų. Dabar, naktį bežygiuojant, jam vokiškas sunkvežimis pervažiavo koją, - ir jis taip pat dabar nebegalėjo pasikelti. Bratkė ir jį paliko gyvą patvory. Prišliaužė prie manęs ir vienas latvelis, jaunas toksai bernužėlis, Štuthofe išsėdėjęs ištisus metus, temokėjęs kalbėti tiktai latviškai - ir tai labai negausiai. Jis dabar turėjo pleuritą, aukštą temperatūrą, eiti taip pat nebemokėjo. Nuo Bratkės akių jis buvo pasislėpęs po eglele - taip ir išliko gyvas. Pagaliau priėjo prie manęs ir vienas vokietis kalinys, pilvūzas toks, Griunvaldas, senis. Kadaise jis buvo nepriklausomų socialdemokratų partijos narys. Nacizmo metu pardavinėjo savo krautuvėlėje taboką. Į lagerį pateko šiaip sau, dėl visa ko, po atentato prieš Hitlerį komedijos, - tuomet ir daugiau panašių buvusių vokiečių veikėjų buvo apgyvendinta lageryje... Iš mūsų visų keturių Griunvaldas buvo pats stipriausias, jis tiktai iš viso patingo eiti toliau ir nutarė čia pat vietoje laukti tolimesnių įvykių.
Mes jau keturi, - et! netrauks perkūnas!
Iš kažkurios pastogės išlindo folksšturmo būrelis, apie tris dešimtis žmonių. Kreivi tokie seneliukai, velką šautuvus ant pečių. Seneliukai tokie kreivi, šautuvai tokie sunkūs! Įdomu, jeigu reikėtų jiem iš tų šautuvų šauti, ką jie darytų?
Nulingavo per kiemą seneliukai. Iš pastogių ėmė lįsti įvairūs bėgliai kinkyti savo vežimus. Pasipainiojo vienas kitas karininkas. Prasimaigė keli būreliai esesininkų.
Kaip mum iš to prakeikto kiemo ištrūkus?! Nors porą kilometrų toliau nuo plento pasistūmėjus!
Pasipainiojo blokavas, buvęs bėglys. Jis dabar vėl savarankiškai veikė, atsiskyręs nuo Bratkės kolonos. Jis vėl raitas jojo ant dviejų arklių, ieškojo, kur nudžiovus vežimą kokį. Ketino ir mus pavėžėti, bet, žinoma, pažado neištesėjo, - dingo kaip varlė tvenkiny. Vokiečiai bėgliai priimti mus į savo vežimus griežtai atsisakė, - dar mes papjausią juos...
Kiemas ima tuštėti. Dingsta vienas vežimas paskui kitą. Iš grafo rūmų išsidangino visi nakvotojai. Išvažiavo grafienė, išsiveždama šimtametę paraližuotą senutę. Grafo rūmai ištuštėjo.
Pasipainiojo prancūzas, karo belaisvis, nuo seniau tame dvare dirbęs. Grafo rūmai, sako jisai, jau visai tušti, mum, sako, geriau būsią rūmuose gulėti, negu čionai patvory, purvyne. Kadangi mes patys skersai kiemą pereiti jau nebegalėjome, sunešė tasai prancūziukas mus į rūmus, gražiai ant šiaudų paguldė, - rūmai buvo pilni šiaudų, ant kurių visokia publika jau nakvojo, o pats prancūziukas nuėjo ieškoti arklių ir vežimo - važiuosiąs namo!
Kiemas jau beveik apytuštis. Valkiojasi po jį tiktai vokiečių karo lauko žandarmerija. Mum atėjo pats pavojingiausias momentas. Žandarmerija peržiūrinėja visas patalpas, veja lauk užsilikusius kokius nors piliečius. Vienas iš pagrindinių tos žandarmerijos uždavinių buvo - pribaigti tokią publiką, kaip mes. Kur nuo šitų velnių pasislėpti?
Siunčiame Griunvaldą, kaip vokietį, su žandarais derėtis.
Jis su jais pavarė suktą politiką. Jis dėstė jiem, esą, dėl nesveikatos atsilikę nuo kolonos, bet baisiai norime ją pavyti. Ar žandarai kartais nebūtų tokie geri - neduotų mum priemonių kolonai pavyti, kad mes vėl galėtumėm tapti padorūs katorgininkai? Žandarai mūsų norą įvertino. Jie ėmė kalbinti vieną pabėgėlių vežimą, kitą, kad mus priimtų ir pavėžėtų ta linkme, kuria nuėjo mūsų kolona.
Niekas nesutinka. Žandarai pasiunčia Griunvaldą velniop. Jie laiko dabar neturį tokiem niekam. Griunvaldas pats galįs derėtis, kad taip nori.
Griunvaldas deras. Griunvaldas riejas, - jis baisiai norįs būti paklusnus valdžiai ir padorus katorgininkas!
Bėgliai nepasiduoda Griunvaldo įkalbinėjimam, jie nežiną, kuria linkme dar patys važiuosią. Jie nežiną, kur ir Bratkė su kolona nuėjo. Griunvaldas apie kolonos nužygiavimo linkmę žino dar mažiau. Maždaug jūros arba Gdynės, arba Gdansko linkme turėtų būti, bet kas juos gali žinoti! Derybos neduoda vaisių.
Siunčiame Griunvaldą dar kartą derėtis su žandarais, - neišleisti jų iš akių. Grįžta Griunvaldas itin susirūpinęs. Žandarai jam pasisakę gavę įsakymą per dvidešimt minučių pasitraukti iš Godentovo.
Kaip nors dar tas dvidešimt minučių ištvėrus - ir būsime išgelbėti! Kur dingti tai dvidešimt minučių?!
Tačiau žandarai, pasirodė, tarnybiniu atžvilgiu buvo labai stropūs. Gavę įsakymą, jie dvidešimt minučių nelaukė, - jie tučtuojau išgaravo iš dvaro.
- Mes jau laisvi! - šaukia Griunvaldas pasistypinėdamas, net jam pilvas kliuksi.
Grafo salėje surastais šluotkočiais pasiramstydami, šiaip taip nuslinkome į mažą kambarėlį prie virtuvės, taip pat buvusį šiaudais išklotą. Čia - vienas nedidelis langas ir mūrinės sienos - gana storos. Kas bus - kas nebus, bet čia kiek saugiau,
Plentų kryžkelėje sutraškėjo šūviai. Kažkas žlegtelėjo. Kažkas sustaugė. Kažkas su dideliu trenksmu sprogo. Lango stiklai sutarškėjo.
Vėl ramu, kaip niekur nieko. Staiga pasigirsta kažkoks birbimas ir dunksnojimas.
- Žiūrėk, važiuoja! - šaukia Griunvaldas ir pilvą alkūne trina.
Gulėdami ant šiaudų, pro langą įžiūrime: važiuoja!
Važiuoja Raudonosios Armijos tankai. Važiuoja ir važiuoja. Tokia daugybė jų!
Po dešimties minučių jie buvo jau mūsų kieme...
< Ankstesnis skyrius
