en
Viena didžiausių lagerio nelaimių buvo bėgliai. Jų baisiai nekęsdavo ne tiktai esesininkai, bet ir kaliniai. Ir buvo už ką!
Iš Štuthofo lagerio pabėgti buvo baisiai sunku. Iš paties lagerio teritorijos pasprukti buvo dar šiaip taip galima, bet tai maža ką gelbėdavo, - apylinkėse bėglį veikiai pagaudavo. Tokia jau tam reikalui nepalanki buvo lagerio geografinė padėtis.
Visa lagerio apylinkė buvo pilna policijos ir SS agentų. Civiliai gyventojai ėjo taip pat šnipų pareigas, - jiem, žinoma, griežčiausiu būdu buvo įsakyta sekti pabėgusius kalinius ir pastebėtuosius tuojau įduoti policijai. Jūros keliu niekur nebuvo galima ištrūkti. Taip pat ir per įlanką, - nebuvo jokių susisiekimo priemonių. Kelią pastodavo visa eilė kanalų, upokšnių, pagaliau Vyslos dvi didžiulės šakos, - per jas visi perėjimai visuomet buvo kontroliuojami, kaip ir iš viso visi tiltai ir tilteliai.
Pabėgti kartais buvo įmanoma, tiktai labai gerai pasiruošus. Reikėjo labai gerai pažinti visa apylinkės geografinė padėtis, reikėjo žinoti visus kelelius takelius, labai gerai mokėti lenkiškai ir vokiškai, sugebėti akiplėšiškai meluoti, turėti civilinius drabužius, maisto atsargų ir už lagerio sienos patikimų pagalbininkų, kurie parūpintų transporto priemones, pastogę ir dokumentus.
Neturint šitokių pagalbinių priemonių, bėgti iš lagerio nebuvo protingas sumanymas. Ir vis dėlto žmonės bėgdavo.
Per vakarinį patikrinimą "Appell" staiga paaiškėja, kad vieno, kartais net kelių kalinių trūksta. Kas jie tokie - nežinia.
Tuojau prasideda ieškojimas, iš kurio bloko buvo tasai pabėgėlis, kokioje darbo komandoje jis dirbo, kaip jis vadinasi, koks jo numeris buvo. Kol visa tai nustatoma, nusitęsia gana ilgai, kartais kelias valandas. Mažiau valandos retai kada tęsias. Kol šis darbas vyksta, visas lageris išrikiuotas stovi.
Nustačius tuos duomenis, prasideda pabėgėlio ieškojimas. Mobilizuojama esesininkai, pašaukiama į pagalbą policiniai šunes.
Visas lageris stovi, kol pabėgėlį suras, - sumuštą, kruviną, šunų apiplėšytą atgabens į lagerį. Gyvą ar negyvą.
Stovi visas lageris. Stovi dešimt - penkiolika - dvidešimt tūkstančių žmonių, nejudėdami iš vietos, perdien išalkusių, išvargusių. Stovi ilgas valandas, kartais visą naktį, kartais visą parą ir dar ilgiau.
Kokiais žodžiais tokia tūkstantinė minia gali tokį pabėgėlį minėti?
Kad jis bent pabėgtų, judošius, kaip reikia! Bet juk vis tiek jį atgabens atgal, šunų sudraskytą! Dėl vieno nevykėlio žąsino tiek tūkstančių žmonių kenčia!
Valdžia nervinasi. Kaip ji praneš Berlynui, kad pabėgo? Vadinasi, saugoti nemokate? Pabėgėlis gi gali papasakoti pasauliui, kas lageryje dedas! Kas dėl to bus kaltas?
Visais velniais keikiasi ir ukrainiečiai, sargybos grandinėje stovėdami: jie tenai išstovėjo visą dieną, dabar dar turi naktį stovėti. Gerai, kad dar pasitaiko vasarą. Bet jei atsitinka žiemą, - kai šaltis spirgina, kai pusto?
Bet tai dar ne viskas. Valdžia tučtuojau griebia už pakarpos pabėgėlio kaimynus, darbo ir lovos kaimynus, iš vienos ir kitos pusės, iš viršaus ir apačios. Griebia pažįstamus ir bičiulius: jie, esą, turi žinoti, kur dingo pabėgėlis. Jie, esą, turėję žinoti, kad jis rengiasi bėgti. Kodėl valdžiai nepranešę, neperspėję?
Tie kaimynai jaučiasi esą laimingi, jei valdžia pasitenkina davusi kiekvienam po penkias dešimtis lazdų. Tačiau ne kartą tokiem kaimynam būdavo dar blogiau. Kankindavo juos kelias dienas, - kartais - visai nudobdavo ar net iškilmingai pakardavo.
Kuriais gi žodžiais toksai kaimynas turėtų pabėgėlį garbinti?
Grąžintam pabėgėliui, jeigu jis dar šiek tiek gyvas ir net paeiti gali, tučtuojau įkrečia lazdų nešykštėdami. Kitą kartą net ir jau suspėjusį mirti pabėgėlį muša pleškina, tarytum jis dar ką nors jaustų. Išlikusiam gyvam pabėgėliui ant krūtinės ir nugaros prisiuva juodą skritulį su raudonu rutuliuku viduryje - kur turėtų kulka taikyti, jeigu jis dar kartą bėgtų. Tokia buvo pabėgėlių uniforma.
Jei koks pabėgėlis, laisvėje besirūpindamas maistu, bus kur įsilaužęs ar ką užpuolęs, arba, naujai besuimamas, pareiškęs kokio nors pasipriešinimo, lageryje jį muša kaip būgną. Jei po šios operacijos jis vis dar gyvas lieka, sodina jį savaitei kitai į bunkerį blakėm pasibaliavoti. Paskui su didelėmis ceremonijomis karia jį, garsiu būgnu sušaukę visus lagerio piliečius į tokį šaunų spektaklį.
Iki 1944 metų vasaros bėgdavo beveik išimtinai vieni rusai. Vieni bėgdavo, kiti bėgliais spekuliuodavo. Rusai kaliniai nuolat ir nuolat rašydavo Majeriui laiškus, prašydami "audiencijos", - aš turėdavau tuos laiškus versti į vokiečių kalbą, kartais gi turėdavau būti vertėjas ir "audiencijoje". Laiškuose jie sakydavosi žiną apie savo kaimynų visokius sumanymus ir norį valdžią painformuoti. Kartais už tokį pasisiūlymą teikti žinias jie gaudavo šį tą iš valdžios, kartais gi - ir jie pasitenkindavo Chemnico bizūnu: kažkodėl Chemnicas tokių savanorių šnipų nekęsdavo. Gana greitai tokių savanorių pavardės pasidarydavo žinomos lageryje su visomis tokio žinojimo pasekmėmis, bet, deja, visa tai naujų pasisiūlymų nesulaikydavo.
Rusų bėgliam išsilaisvinimo pastangos beveik visuomet pasibaigdavo tragiškai. Ir bėgo gi jie visiškai nepasimokę: nežinodami vietos, nemokėdami kalbų, neturėdami ryšių... Pavyzdžiui, vienas ruskelis bėgo, kelionei pasiėmęs iš visų reikalingų dalykų tiktai vieną vienintelį medinį šaukštą. Vyslą ketino jis tuo šaukštu išsemti, ar kurį galą?
Kiti bėgdami net ypatingos ištvermės parodydavo. Vienas, pavyzdžiui, kanalizacijos vamzdžiais, puspilniais vandens ir srutų, praplaukė porą kilometrų. Kitas - dvylika valandų išsėdėjo, iki ausų pasinėręs išvietės vonioje, - visa buvo veltui: abudu grįžo kruvini, šunų apdraskyti.
Lenkai - retai bėgdavo, bet jie būdavo paprastai geriau pasiruošę. Vienas lenkas pabėgo, laisvėje pabuvo metus, - vėl pateko į lagerį ir antrą kartą išmovė, kad net jo pėdsakai dingo, - bet tai buvo vienintelis atsitikimas toks visoje lagerio istorijoje.
1943 metais dingo iš lagerio vienas lietuvis, ištupėjęs čionai jau ketverius metus, "plečkaitininkas" toks, dėl visa ko pradžioje lenku užsirašęs. Tai buvo labai ramaus būdo vyras. Lageryje jį visi pažinojo, pasitikėjo juo, - sargyba jau jo nebekontroliuodavo. Ėjo jisai ir išėjo iš lagerio pro sargybą, - ji jo net nepaklausė, kur jis eina. Savo jėgomis perplaukė jisai per Vyslos abidvi šakas, tris mėnesius išbuvo laisvėj, bet į tėvynę patekti negalėjo: pakeliui jį išdavė moterys vokietės, pamačiusios jį bulves maistui bekasinėjant Grįžo vargšas atgal į lagerį.
Kartą atgabeno į lagerį vieną lenką kalinio uniforma. Jis esąs Stargardo apylinkės ūkininkas; savo kumelėle važiavęs į turgų, bet jį užpuolę pabėgėliai katorgininkai, viską iš jo atėmę, o jį patį aprengę katorgininko drabužiais, todėl policija jį ir sulaikiusi. Lagerio valdžiai šito ūkininkėlio gaila pasidarė: ką gi, jis jau gatavai apsirengęs katorgininko drabužiais, - kurgi jį čia namo beleisi. Dėl visa ko uždarė jį į lagerį. Tiktai po trijų mėnesių paaiškėjo, kad tas ūkininkėlis buvo ne kas kita, kaip iš Štuthofo lagerio skyriaus, Hopehilio plytinės, pabėgęs kalinys.
Kartą viena rusė - tai tikrai meistriškai pabėgo.
Po rytinio apelio ji kažkaip nepastebėta prasmuko pro viduje lagerio sargybą ir atsidūrė prie laukujės sargybos grandinės.
- Kur tu, lakūdra, kulniuoji, - sako jai, riebiai nusikeikęs, ukrainietis sargybinis.
- V Ukrainu, milenkij, idu, v Ukrainu, - Ukrainon einu, meiluti, Ukrainon, - atsako ji jam švelniai.
- Nu, nu, prasmek... - nusikeikė riebiai ukrainietis ir nusisuko į šalį, savo sąmoju patenkintas. Po valandėlės žvilgteri jis atgal - moteriškės nebėr. Tikrai ji, matyt, prasmego pagal ukrainiečio patarimą. Visiškai prasmego. Ukrainietis iš nustebimo net keiktis nebeišgali, - balsas nebeišeina joks. Visas virpėdamas iš baimės, tučtuojau apie visa tai pranešė jisai valdžiai. Nepraėjo nė dešimties minučių, kaip buvo paleisti policiniai šunes, bet ir jie moters nebeužuodė, lyg ji į žemę būtų įlindusi. Taip jos daugiau niekas ir nebematė.
Kartą iš ryto, atėjęs į darbą, pro raštinės langą matau nei šiokį, nei tokį reginį.
Stovi būrys žmonių. Penki kaliniai ir penki sargybiniai vokiečiai. Kaliniai viduryje, sargybiniai - aplinkui. Palei juos tamulinėja girtas Majeris ir sargybiniam snukius skaldo. Sargybiniam snukius daužo, o kaliniam cigaretes dalija. Vos jie suspėja vieną sučiulpti, jis tuoj kiša kitą:
- Rūkyk, blöde Sauhund! - šaukia jiems Majeris ir skelia sargybiniui per žandą.
Kas gi čia dabar per velniava? - nieko negaliu suprasti.
Pasirodo, tai buvo sugrįžusi į lagerį viena užmiestinė, beveik visai užmiršta darbo komanda, gyvenusi netoli Gdansko, Šen-Varlinge. Buvo tenai aštuoni kaliniai ir keli sargybiniai. Gyveno gražiuoju. Kaliniai pas ūkininkus į darbus vaikščiojo be palydovų. Kartais šiaip sau laisvai visokiais bizniais visi draugėje vertėsi. Tiktai vieną naktį netikėtai pabėgo iš tos komandos trys kaliniai lenkai.
- Kaipgi ten buvo, po velnių? - jau kelintą kartą klausia Majeris, - jam vis atrodo, kad jis klausia pirmą kartą.
- Taigi mes atsikeliam rytą praustis, - pasakoja kalinys, stovėjęs viduryje, - žiūrim: langas atdaras. Langas atidarytas ir tų trijų pabėgėlių nebėra...
- Kodėl jie pro langą lindo, ne pro duris?
- Kad durys buvo iš lauko užrakintos...
- Kurią valandą tai atsitiko?
- Nežinome, pone hauptšturmfiureri, miegojom. Nejutom. Kai pabudom, jų jau nebebuvo...
- Tai kurgi sargybiniai buvo?
- Sargybiniai užrakino mūsų duris ir nuėjo miegoti į savo patalpas.
- Ką gi jūs darėt, pamatę, kad langas atdaras?
- Tuomet ir mes išlindome pro langą. Nuėjome pranešti sargybai apie tą nelaimingą įvykį...
- Ir sargyba - ką gi?
- Ką gi sargyba! Sargyba - nieko...
- Kurgi jūs ją radot?
- Jos patalpose. Pažadinom, pasakėm...
- Ką? Ką? Gerai miegojo sargyba?
- Taip, nieko sau... Kokią dešimtį minučių beldėmės, kol pažadinome...
- Tai kodėl gi jūs, po velnių, nebėgote?
- Kaipgi tai?.. Iš pagarbos valdžiai... Būtų netvarka...
- Še cigaretė, blöde Sauhund, rūkyk! - kemša Majeris kaliniam po cigaretę ir sargybiniam vėl per veidelius pliaukši.
Iš užlagerinių komandų, gyvenusių toliau nuo Štuthofo, buvo galima lengviau pabėgti. Tenai dažniau ir sėkmingiau bėgdavo.
Kartą į lagerį grąžina su kitu vokiečių bėgliu mūsų seną pažįstamą, karvių melžėją ir gatvės muzikantą, donžuaną ir melagį, Vilį Freivaldą. Jis buvo išdūmęs iš darbo komandos Pelice, netoli Štetino. Tos komandos seniūnas tuomet buvo Vacius Kozlovskis, o jos vyriausias darbo prižiūrėtojas, "Erster Vorarbeiter", pats aukščiausias po Kozlovskio pareigūnas, buvo... jis pats, Vilis Freivaldas. Dabar jį pagavo Berlyno smuklėj bemuzikuojant.
- Freivalde, Freivalde, - ir tu bėgai! - priekaištauja jam Majeris.
- Pone hauptšturmfiureri, - teisinasi Vilis, - pas Kozlovskį buvo taip bloga, taip bloga, - kad aš nutariau pėsčias sugrįžti į Štuthofą...
- Betgi Berlynas, blöde Sauhund, nuo Pelico guli į priešingą pusę!..
- Kompaso neturėjau, pone hauptšturmfiureri... Paklydau šiek tiek... Patekus į Berlyną, kaipgi trupučiuką netruktelti, pone hauptšturmfiureri?..
1944 metais vasarop į lagerį atgabeno du anglu.
Keisti jie buvo tokie. Vienas gimęs Mančesteryje, kitas - Pietų Afrikoje. Bent jie patys taip sakėsi. Daiktų jie neturėjo jokių. Tiktai vienas jų nešės didžiausią maišą konservų, kurie iš jo buvo tučtuojau atimti: juos keli esesininkai pareigūnai savo tarpe broliškai pasidalijo.
Tuodu anglu kiekvieną kartą pasakojo kitokią istoriją, už ką ir kaip jie į lagerį pateko. Kažką jie painiojo ir suko, - fantaziją turėjo kriminaliniam romanam pakankamą.
- Oi, ne be reikalo jie atėjo į lagerį! - sakau aš mano kapui. - Man tiktai baisiai įdomu, kokiu būdu jie iš lagerio pabėgs!
Majerį jie tačiau labai gražiai apsuko. Majeris jais patikėjo. Po trijų mėnesių jie pateko į užsieninę komandą - į Gdanską, į laivų statybą, į uostą!
Po trijų savaičių ateina iš Gdansko pranešimas: tuodu anglu sėdo į laivą ir išplaukė į Švediją.
- Blöde Sauhund! - rėkia supykęs Majeris ir rašo Chemnicui ant atskiro popierėlio: - Echt englisch gemacht, - grynai angliškai padaryta!
Taip, - iš užmiestinių komandų buvo galima pabėgti, bet iš paties lagerio - labai sunku. Ruseliai bėgo, šunes juos draskė, esesininkai juos mušė, Zelionkė juos korė.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
