en
Iš ryto katorgininkai, po patikrinimo, rikiuojasi būriais ir traukia į darbą. Išėjimą prižiūri pats lagerio viršininkas su savo padėjėjais. Pro juos praeinant, reikia nusiimti kepurė, rankos prie šlaunų priglausti, kad nesimataruotų, ir išsitempti, lyg tau už nugaros būtų stačia lenta pririšta.
Pirmieji eina įvairių amatininkų būreliai. Jie dirba pastogėje savo specialybės darbą, jie moka gauti geresnį maistą, jie turi šiokių tokių pašalinių pajamų. Jie, nors ir nuskarę, nors ir purvini, bet vis dėlto žmonės kaip žmonės.
Paskutinė išsijudina vadinama Waldkolonne - miško darbų komanda - medžiam kirsti, rąstam tampyti; kelmam rauti, žemėm nešioti, taip ir toliau. Darbas sunkus, šaltyje ir lietuje. Maistas pats prasčiausias. Jokių pašalinių pajamų.
Didžiulė Waldkolonne suskirstyta šimtinėmis. Kiekvienos šimtinės priešakyje eina kapas ir puskapis (capo ar Hilfscapo - darbų prižiūrėtojas ar jo pagalbininkas).
Kapai - žvalūs, apsukrūs, mitrūs vyrukai su raudonais raikščiais ant rankovių - nerias iš kailio, savo vergus bestramužydami, kad jie iškilmingiau pro valdžią pražygiuotų. Vienus - aplos, apries, kitus - kojomis paspragins, trečius - antausiais apdalys, kitus vėl - pagaliu patvatys...
Visa tai dedasi valdžios akyse, visa tai rodo kapų rūpestingumą ir gerus norus, bet visa tai duoda nelabai kokių vaisių.
Sunku eilės išlyginti. Sunku žingsniai suvienodinti. Labai įvairi publika. Yra čia ir tvirtų vyrų, matyti, dar neseniai į lagerį pakliuvusių, kurie eina tvirtu žingsniu, išdidžiai galvas aukštyn iškėlę. Bet didžioji dauguma - vargani elgetos. Nuo bado ištįsę ar jau papurtę veidai, sutinusios kojos. Kitas dar su klumpėm, kitas - ir visai be nieko, - kovo pabaigoj! Susikūprinę, susilenkę... Ne vienas iš jų iš darbo aiškiai nebegrįš... Tikrai, vakare, kai ši kolona grįžta iš darbo, parsineša ji po keletą numirėlių - tris, penkis, aštuonis, dešimtį...
Rytmetį,visom kolonom išėjus į darbą, lagerio kieme "iš kažkur" išlenda šmėklų minia. Keista ji tokia!
Neina, bet slenka. Pamažu pamažėli, be jokio garso, nelyginant praskriejančio debesio šešėliai.
Slenka... kadaise, gal ne taip seniai, buvę žmonės. Turėję pastogę, namus, tėvus, seseris, brolius, gal žmoną, gal vaikus. Turėję Tėvynę, turėję gyvenimą - valią, laisvę, troškimus!
Slenka jie susikibę kits į kitą, vienas antrą palaikydami, vienas antru atsiremdami. Niekas jų neberagina, niekas jų nebemuša. Jiem viskas pasauly jau: vis tiek pat.
Jų klumpės jau nebešlepsi. Jie jau nebeturi jėgos kojai nuo žemės pakelti. Jie kojas velka žeme taip lėtai, kad net čiuožimas mažai tesigirdi. Vieni ant krūtinės nuknarinę galvą, kartais dar žvilgčiodami į žemę, kartais - visai niekur nežiūrėdami. Kiti - apsiblaususiomis ūkanotomis akimis dairosi aplinkui, nieko nematydami, nieko nesuprasdami, nieko nebenorėdami. Kiti vėl atsilošė ant savo draugų, užmerkė akis lyg grabe - ir vos vos velka savo tokias sunkias kojas. Veidai, veidai! Vienas už kitą baisesnis, vienas už kitą skaudesnis.
Į tuos veidus nebūtų taip skaudu žiūrėti, jeigu kojos nejudėtų, jeigu jie būtų numirėliai!
Numirėlis - ko gi iš jo benorėti? Jam visa vis tiek pat. Bet kai toks veidas dar eina į darbą!
Kokį moralinį, kokį istorinį pateisinimą būtų galima sugalvoti tiesiem, kurie kitus tokia lengva širdimi siunčia į koncentracijos lagerius? Jokios politinės, jokios religinės, jokios pasaulėžiūrinės idėjos jų niekuomet nepateisins! Jie savo žmogiškąją menkystą galėtų atpirkti tiktai tuomet, jei patys savo dienas baigtų tose pačiose sąlygose, į kurias kitus tremia, besivadovaudami pamišėliškomis idėjinėmis fikcijomis! Kitaip amžių prakeikimas slėgs ne tik jų atmintį, slėgs ir jų palikuonių palikuonis!
Slenka, slenka... Visokių tautų, visokių profesijų žmonės. Į lagerį prieš mėnesį, prieš du ar tris atvyko gi jie visi sveiki!
Naujokui arčiau prie jų ir prieiti sunku, - pūvančių lavonų tvaikas. Rankos - žaizdotos, kojos - žaizdotos. Po žaizdas painiojasi įvairūs parazitai, į kuriuos tie buvę žmonės nebekreipia jokio dėmesio.
Slenka, slenka... Taip pamažu!
Kartais vienas, kartais kitas išsiskiria iš minios. Pasverdukuliuoja, lyg galvodamas ir negalėdamas nuspręsti, kas jam dabar daryti. Žengia žingsnį į šalį. Kitą. Palinksta ant kelių. Atsiremia rankomis į žemę. Paropoja keletą žingsnių. Apsidairo pamišėlio akimis. Priglūsta krūtine, veidu prie žemės. Lyg sustingsta valandėlei. Šiurpulys jį nukrečia. Pakelia galvą. Baisiai, baisiai išsiilgusios jo akys. Nė žodžio nepratars. Nesudejuos. Lūpos net nesujudės. Šliaužia tylėdamas kur nuošaliau. Į patvorį. Į barako pasienį. Prišliaužia. Atsigula. Užmerkia akis. Dabar jam: absoliučiai visa vis tiek pat.
Kitas gi ir iš minios nė kiek nesiskiria. Krinta žemėn ir guli. Jo kaimynai neturi jėgų, neįstengia jį pakelti. Slenkantieji iš paskos užkliūva už jo. Knapsi. Vieni dar sugeba šiaip taip perkelti per jį koją, kiti - ir to nepajėgia. Knapsi ir griūva viršum.
Slenka, slenka... Kokia daugybė jų! Šimtas, kitas, trečias.
Tai - lagerio klipatų komanda. Ji - taip pat darbo komanda! "Eina" "darbo dirbti", "darbo" - atitinkamo jos pajėgumą.
Tai - labai pastovi komanda. Nemažėjanti, nenykstanti.
Tai kas, kad daugelis iš tos komandos narių perdien išmiršta - barakuose, pakelėj, "darbo" metu!.. Vakare grįš iš darbo miško komanda. Ji duos rytdienai klipatų ne mažesnį skaičių, negu perdien jų išmirė, - klipatų komanda skaičiaus atžvilgiu nenukentės.
Miško komanda vietoj atiduotųjų klipatų komandai gaus naujų bendradarbių, kurie po mėnesio kito savo rėžtu pereis į klipatas. Taip ir sukasi gyvenimas ratu. Kasdien į lagerį atvaromi nauji žmonės, bet lagerio gyventojų skaičius daugėja labai pamažu.
Miršta žmonės karo laukuose baisiose kančiose. Bet tenai - visi lygūs. Ten - sužeistam pagalba teikiama. Ten sužeistą net priešas pagerbia. Ten - turi ginklą. Gali gintis. Ten tavo mirtis ir kančios šiokios tokios prasmės turi: dėl kurios nors idėjos kariaujama, dėl tėvynės, dėl laisvės...
O čia - niekur nieko! Jokios prasmės! Niekas tau jokios pagalbos neteiks. Niekas tavęs neatjaus, nepaguos, į mirties paslaptį pakeleivingos meilės žodžiu nepalydės.
Ar ne geriau būti pasmerktam mirti ir pakartam, negu šitokiu būdu - iš bado pūvančiose žaizdose sukniubti?!
Seniau, bent kituose kraštuose, kariamajam bent paskutinį norą patenkindavo - duodavo pavalgyti, dūmą nuryti, laišką parašyti, kokią mauškę išmesti... O čia - paspiria koja - ir viskas.
Baisūs buvo kiti naikinimo lageriai, kur, būdavo, atveža kalinį ir tuojau nužudo. Bet tas pats žudymas faktinai vyko ir Dievų miško padangėj. Skirtumas buvo tiktai tasai, kad čia žmogų nukankindavo, čiulpte iščiulpdavo jo sveikatą, jo jėgas, versdavo jį mirti iš bado...
Kuri lagerių rūšis geriau atitinka mūsų amžiaus kultūros laimėjimus, dievaž nelengva būtų nuspręsti. Pagaliau,individualaus skonio reikalas...
Slenka, slenka klipatų komanda, slenka...
Kiekvienam katorgininkui tai įtikinamas memento mori. Visi vienodai nori gyventi. Ir visi vienodai žino: už mėnesio, už kito - vis tiek atsidursi klipatų komandoj.
Naujokas, pirmą kartą savo gyvenime išvydęs klipatų komandą, lyg proto nustoja. Ne mirties jam baisu, - baisu šito išniekinto žmogaus vaizdo. Ir ne tik žmogaus, - baisu šito išniekinto, subjauroto, sudergto mirties vaizdo!
Naujokas pats nepajunta, kaip jis ima visas virpėti, o jo pabalusios lūpos, keistai trūkčiodamos, tyliai kartoja:
- O viešpatie, viešpatie!
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
