en
Nežinomoj paskyrimo vietoje atsidūrėme pačiame vidurnakty.
Išritino iš sunkvežimio. Sustatė eilėmis po penkis vyrus. prie didelio raudono mūro, apaugusio medžiais.
Hm... jei čia teks gyventi, bent po lovą mums duos... Kambariai turbūt jau paruošti, - negi dabar jie ruoš mum kambarius... Vokiečiai visuomet mokėjo organizuoti... Apie mūsų atvykimą ir čia turbūt jau pranešta, kaip buvo pranešta ir į Tilžę...
Mūsų svajonių gražiąsias perspektyvas staiga nutraukė, galas žino iš kur netikėtai išlindęs, vienas SS vyrukas, ištįsęs toks, kreivas, su atlapa nosimi, po kuria kažką pamarmaliavęs, ėmė savo kumštį vedžioti palei mūsų nosis.
- Tfu, - spjaudėsi, gavęs kumščiu į žandą, vienas mūsiškių, - kas čia dabar per papročiai tokie?!
Priešaky matyti aukšti platūs vartai, apraizgalioti spygliuota viela. Ant vartų pakabinta kažkokia būda. Ties ja raudona lempa, priešakin iškišta. Iš būdos snarpso iškišęs snapą kulkosvaidis ar kokia kita špėtnybė, į jį panaši... Už būdos, už vartų - ilgas siauras kiemas, pakraščiais apstatytas juokingais trobesiukais tokiais. Būdos - ne būdos, tvartai - ne tvartai, naktį nesupaisysi, kas tai per dvėseliena.
Iš kiemo gilumos staiga išnėrė du juodu vyru. Storomis lazdomis mostaguodami, tekini atbėgo int mus. Vienas aukštas ir diržingas su balsu, kuriuo pasižymi slibinas vokiškoj operoj, Zigfridą begiedant. Antras - perpus mažesnis, toks kultuvių giminės naktinis padaras, kalbąs su stipriu lenkišku akcentu.
Rūsti smakiška komanda atvarė mus iki vieno tokio juokingo trobespalaikio, kuris pasirodė besąs gyvenama patalpa. Juodieji nakties vyrai sustojo prie durų. Vienas vienoje pusėje, kitas - kitoje.
Zigfridiškas gerkliūgas bliauna pasigardžiuodamas:
- Čiužinius nešti iš vieno barako į kitą!
Mudu su Jurgučiu stovėjome pirmoje eilėje - pirmieji ir gavome žengti pro paslaptingąsias duris, dviejų tamsių vyrų saugomas.
- Greičiau, tu, alte Kamele, - atseit, senas kupranugari! - dvi lazdos pliumptelėjo per Jurgučio nugarą.
- Greičiau tu, maitos vaike, - gavau ir aš pavadinimą ir dvi lazdas per sprandą.
Mudu su Jurgučiu išimties nesudarėm, - visi gavo tą pat.
- Alte Kamele, - pliumpt su lazda,
- Maitos vaike, - pliumpt su lazda.
Visų lygios teisės visi vienodai gavo, išskiriant tuos, kurie buvo apsukresni
ir prašoko kaip stirnos pro šalį.
Hm... Vis dėlto keistoki šitos šalies papročiai! Man jau geriau patiktų senasai Azijos gyventojų pasisveikinimo būdas, kai susitikę vyrai nosimis pasitrina...
Pliumpt, pliumpt, pliumpt, - kiek kartų pro tuos vyrus ėjom, tiek kartų lazdos pliumpsėjo. Iš trečio karto mes jau išmokome vietoje sprando čiužinį pakišti. Deja, išradimas buvo pavėluotas: čiužiniai buvo jau sunešti. Vėl gargaliuojant operiška komedija:
- Eiti į vidų, į baraką su čiužiniais; lietuviam gulti prie tos sienos, lenkam - prie tos, gudam - per vidurį.
Lazduotieji vyrai, tarytum senatoriai kokie, - vėl prie durų.
Kiekvienam norisi greičiau pro juos prasmukti ir barake už kitų nugaros pasislėpti. O kai du šimtai žmonių labai nori juo greičiau pro mažas dureles prašokti - paprastai durys nukenčia. Šį kartą nukentėjo lazdos; palūžo, vargšelės.
- Į bepročių namus pataikėme, ar kuris velnias! Sugriuvome, sugludome, kaip kam pavyko, įsakytosios tvarkos nesilaikydami. Na, na, - vis dėlto pažiūrėsime!
Vyras, kultuvių giminės, viduje pasiskelbė: jis šiąnakt būsiąs mūsų viršininkas, Ir tam, kas jo nepaklausysiąs, būsią - oho!
- Va, šis bosas būsiąs vienam reikalui, šis - kitam. Kas išdrįsiąs žiūrėti pro šoninį langą arba braškintis pro jį - būsiąs, suskiaus išpera, vietoje nukeptas kaip žąsinas.
Nustatęs tokią tvarką, tasai kultuvė ėmė aplink bosus trepsėti. Šniurkštė jis tenai, šniurkštė, keikėsi keikėsi, vis lėčiau ir lėčiau, kol visiškai nutilo.
- Ar tik nebus užmigęs, šėtonas? - dūsavome patylomis. Kur tau! Staiga itin sultingai nusikeikė ir vėl ėmė trepsėti.
- Ei, jūs, šiokie ir tokie, keturkojų ir dvikojų maitų vaikai, driskiai ir suskiai, ir dar kitoki, - kreipėsi jisai į mus, - kas turite aukso? Kas turite laikrodžius? Kas turite pinigų? Iš jūsų visa tai bus atimta. Protingiausia būsią visa tai jam atiduoti. Lašinius taip pat jis priimąs. Duonos, esą, jam nereikia, - duoną, esą, patys savo tarpe pasidalykite. Na, kas turi aukso? Kas - laikrodžius?
Balsas - tyruose šaukiąs. Du šimtu žmonių guli it musėlės nukeipusios. Niekas ne tik nieko neduoda, net neatsiliepia.
- Ei, jūs, visų kalių vaikai, ar duosite laikrodžius? Pasipiktinęs tokiu mūsų nemandagumu, ėmė jisai žingsniuoti per mus. Keistas tojo vyruko pasivaikščiojimo būdas: deda koją, kur pasitaikė: kam ant pilvo, kam - ant krūtinės, kam - ant galvos. Ir lazda dar bakstelėja, - reikia gi pasiremti: būdoje šviesos nėra, žmogus dar nugriūti gali.
- Kur su batais, judošiau, lipi ant galvos? - kažkas sukliko patamsy.
- Atiduok, padraika, laikrodį!
Kažkoks įtartinas bruzdėjimas. Dviejų vyrų pagreitintas alsavimas. Įsiutęs šnirpštimas pro dantis.
- Ką jis tenai vėl prasimanė?
Staiga - kažkoks duslus smūgis, kažkas sunkus ir minkštas. atsitrenkė į bosą su gerais reikalais ir žlegtelėjo žemėn.
- Kuris šunsnukis kultuvei batu į pilvą smogė? Kas čia spardosi kaip pasiutęs kupranugaris? Kas tasai driskius?
Ne, nėra tokių. Niekas neprisipažįsta, kad būtų tokį majestotišką pilvą taip negarbingai išniekinęs. Tyli visi.
- Paskutinį kartą, šunų išjodos, klausiu: kas pilvan spyrė? Ieškok kvailių kur kitur, - surasi tu patamsy! Niekas nematė. Čia nėra tokių. Sparduoklių ir kvailių.
- Aaaaaa, - šitaip?! Aš jums parodysiu!.. - Ką jisai ketino padaryti, nieku būdu negalima parašyti.
- O, Jėzau Marija! Viešpatie! - pasigirdo patamsy klykiantys balsai.
Įsiutęs kultuvė, nebedrįsdamas žingsniuoti per sugulusius,ėmė lazda tvatyti arčiau boso gulinčius, - tuos, kuriuos pasiekia.
- Iš paties pragaro jų čia tokių ir atsirado! - dūsavo mano kaimynas, lenkas nuo Baltstogės, suspėjęs gauti su lazda. Per galvą ir dabar ją drauge su manimi kišdamas po čiužniu.
Tulžį per lazdą suliejęs į kitų šonus ir sprandus, kultuvė aprimo. Žmogus - ne mašina gi: pavargsta.
Sunkiai dūsavo jisai, visas pasipiktinęs. Ilgai dar jis vienas pats su savimi kalbėjo ir čiužėjo palei bosus tokiem ir tokiem reikalam, kol pradėjo garsiai kriokti.
Jo kriokimas buvo malonesnis už lakštingalos suokimą.
- Galgi tas nepakartas pakaruoklis nebepabus iki ryto! Kad dangus jam saldžiausio miego nepašykštėtų! Kad jį bent sapne koks budelis pasmaugtų!
Rytas buvo nebetoli, betgi...
Išrado mokslininkai paraką... Bet kodėl jie neišranda tokio instrumento, kuriuo būtų galima naktelė stumtelėti, kad ji greičiau nežinion nuriedėtų?!
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
