404 Balys Sruoga "Dievų miškas" | Antologija.lt

Balys Sruoga - Dievų miškas

Apie kūrinį Turinys

X. DUŠAS KŪNUI IR DŪŠIAI

    Mus, naujokus, lietuvių inteligentijos atstovus, nusivarę į pirtį, pirmoje eilėje apiplėšė pagal bendrąją tradicinę tvarką. Iš viso mano lobio man liko tiktai akiniai. Kitiem gi ir akinius atėmė: grabaliokis be akinių, kaip išmanai. Paskui - nukirpo, nuraitė, nuskuto, kur tik kokį plaukelį suradę, - plikesni pasidarėme už Adomą, kol jis rojuje tebegyveno. Kažkokia smarve apipurkštė, atseit, dezinfekciją įvykdė. Išmatavo ūgį ir svorį - ir į knygas įrašė. Risčia pro šaltą dušą pravarė - ne visi ir sušlapti suspėjo. Oficialiai - mes buvome išmaudyti.
    Išmaudytus gena į šaltą priepirtį. Tenai dalina tokius niaurius skarmalus, visai neaiškios spalvos, oficialiai baltiniais vadinamus, ir klumpes. Vidutinio ūgio vyram čia išeina, tariant, dar pusė bėdos, bet kiek stambesniam, augalotesniam - visiškai riesta: nei klumpės ant kojos lenda, nei maišas, marškiniais vadinamas, - ant nugaros.
    - Susimildamas, - maldauju pirties veikėjo, - gal turi ką nors tokio, kad ir aš galėčiau apsivilkti? Matai, nelenda. Būk gerutis, pažiūrėk, gal atsiras?..
    Pirties veikėjas, taip pat kalinys, tik čia jau seniau dirbąs ir gerokai praturtėjęs, subliovė žvėrišku balsu:
    - Ką? Čia tau ne krautuvė! Čia - koncentracijos lageris! Lauk, driskių kuine, lauk!
    Kažkas neaiškus ir kietas stuktelėjo į mano nugarą, sudundėjo antausy... Vėliau nebegalėjau atsiminti, kaip aš su klumpėmis rankoje atsidūriau kieme, kur jau kiti mano kolegos stovėjo eilėsna susirikiavę.
    Sutryptos klumpės ant basų kojų. Degli skarmalai vietoj skalbinių. Nieko daugiau. Stovi visi eilėmis tarp barakų skersvėjy. Stovi - ir kalena dantimis.
    Vis dėlto: beveik nuogi - po pirties - skersvėjy - kovo mėnesį!
    Liūdnomis akimis pažvairavęs į savo klumpes, glaudžiuosi Ir aš į eilę. Glaudžiuos ir kalenu dantimis, - ką gi kita veiksi nekalenęs? Bebarškinant dantimis, praslenka valanda, praslenka antra...
    - Tfu, po velnių! - nebežinai žmogus, kuriais žodžiais reikėtų keiktis, kad širdžiai būtų lengviau, - juk visi plaučių uždegimu nusprogsime!
    Bevelk tris valandas šitokia tvarka prasmurgsojus skersvėjy, pradėjo po kelis mūsiškių varyti į būdą, panašią į baraką, vadinamą Bekleidungskammer - apsivilkimo užkaboris. Šioje skylėje dalino kaliniam apsivilkimą. Čia pakeitė ir mano klumpes, - kad ant kojos lįstų. Išdavė po skylėtą medvilninį plonučiuką puloveriuką, mėlynruožį katorgininkų švarkutį ir tokias pat kelnes, medvilnines su mediena, nudriskusias ir purvinas. Davė tokios pat medžiagos dryžuotą purviną blyną, panašų i beretę, kuris laikosi tik ant paties viršugalvio. Tai - ir visas apsivilkimas kovo mėnesiui, kada dar buvo visiškai neblogos šalnos. Davė dar du pailgu drobės gabalėliu, kuriuose buvo išmuštas mūsų gautasai eilinis numeris ir raudonas trikampis, - įsakė prisisiūti: vieną - ant krūtinės kairėje pusėje, kitą - ant kelnių kiškos ties šlaunies viduriu.
    Šitaip aprengtus nuvarė mus į gyvenamą baraką, - į II bloką.
    Šio bloko viršininkas buvo kalinys vokietis Eseris [Esser], kriminalistas, mušeika, lagerin patekęs už įvairias žudynes, - ne vieną žmogžudystę buvo jisai laisvėje įvykdęs. Tai buvo vyriausias antrojo bloko šeimininkas. Jo padėjėjas buvo bloko raštvedys Toni Fabro, padūkęs tirolietis, nešiojęs politinio kalinio ženklą, išsibastęs po įvairius lagerius bene vienuolika metų ir niekam nesisakęs, už ką jis į lagerį pateko.
    Gyvenamasai barakas paprastai susidėdavo iš trijų dilių: Tagesraum - buveinė dienos metu. Schlafraum - miegamasai ir prausykla.
    Gyvenamajame barake mum tuojau patobulino šukuosenos reikalą: pirtyje mum plaukus mašinėle nuraitė, o čia skustuvu, panašiu į peilį žąsiukam pjauti išskuto per galvos vidurį juostą tokią, trijų centimetrų pločio. Ne tiek nuskuto, kiek nuraižė: visi pasijutome esą su kruvinais viršugalviais. Tuo mūsų katorgininkiška uniforma ir buvo baigtą, kurią vis dėlto apžiūrėjo ir patikrino, nežinia iš kur išlindęs, nusipešęs toksai blauzdikaulis, panašus į žmogų. Jis jau ištisus metus buvo lagery išbindzinėjęs, - sunykęs ir sumenkėjęs, krunkščiąs ir prunkščiąs, perėjęs visokią velniavą, o dabar ėjęs bloke kažkokias viršininkiškas pareigas - buvo kažkoksai bloko raštvedžio padėjėjo padėjėjas.
    - Na, apsidrėbusi lietuviška inteligentija, - pasveikino jis mus, - marš į kiemą!
    Marš - tai marš, - išsigrūdom į kiemą, suk jį velniai!
    Kieme ėmė jis mus iškilmingo katorgininkų maršo mokyti. Kad einant koja būtų į koją ir kad klumpės nuolat šlepsėtų: šlep šlep šlep... Šito maršo aš per dvejus metus taip ir neišmokau kaip reikiant, perdaug sudėtingas mokslas tai buvo mano galvai, nors skardūs antausiai nuolat aiškindavo maršo paslaptis.
    Na, nieko, - kitiem mano draugam šis mokslas vyko daug sėkmingiau.
    Antras numeris buvo: išmokti padaryti štilštandą, - atsistoti katorgininko iškilmingoj pozoj. Atsistoti ir sustingti, - rankos prie šlaunų priglaustos, alkūnės - kiek atšokusios nuo liemens, kad visa figūra sudarytų dvikojį virdulį.
    Va, šitokioj pozoj katorgininkas ir privalo SS vyrų įsakymų klausyti ir iškilmingai marširuoti, kai valdžia mato. Rankas klibinti griežtai draudžiama. Už mostagavimą rankomis maršo metu garantuota mažų mažiausia saldus antausis, o tai - ir pagalys per šoną ar plytgalis į kuprą.
    Pagaliau trečias ir paskutinis mūsų mokslo uždavinys buvo išmokti taisyklingų "Mützen ab" ir "Müzen auf".
    Po štilštando komandos eina komanda "Mützen ab". Reikia tuomet visiem per vieną akimirksnį nutraukti blyną nuo galvos, trinktelėti juo į šlaunį ir tučtuojau sustingti. Čia itin svarbu buvo, kad visų blynai vienu metu trinktelėtų į šlaunį, kad būtų girdėti kaip orkestre tiktai vienas trumputis - šlep, - kad nebūtų šlep šlep šlep... Tai jau ne toks paprastas reikalas.
    Praskambėjus komandai "Mützen auf" - visi blynai vienu metu, per vieną akimirksnį, turi atsidurti ant pakaušių. Vis tiek, kaip tas blynas atsiguls tenai, bet tik būtų aukštai.
    Besimokydami šios išminties, pirmą kartą gyvenime sužinojome iš to blauzdikaulio lūpų, kokiomis baisiomis nedorybėmis pasižymi lietuvių inteligentija. Kam kam, bet nepraustaburniam piemenim būtų čionai ko pasimokyti.
    Išėję šitą mokslą, prisisiuvę numerius ant krūtinių ir šlaunų, apsivilkę dryžais skudurais ir su juostomis sukruvintais viršugalviais, mes jau buvome pilnateisiai lagerio piliečiai katorgininkai.
    Iki vakaro nieko mum daugiau nebedarė. Padūkęs tirolietis tiktai Toni Pabro patarė mum suvesti sąžinės apyskaitą, savo dvasioje likviduoti praeitį, inteligento buitį, ir pradėti visiškai naują nežinomą nemanomą bandito gyvenimą.