en
Bibelforscher - biblijos tyrinėtojas - tai buvo taip pat nusikaltimo ir arešto rūšis. Tačiau jie patys, bibelforšeriai, to nusikaltimu nelaikydavo, - jie tuo didžiuodavos.
Anketoje, kur buvo žymima religija, jie išdidžiai rašydavo: bibelforšeris.
Tai buvo protestantų sektantai, daugiausia pasidarbavę Rytprūsiuose ir Lenkijos žemėje. Daugumas jų buvo vokiečiai, bet buvo jų tarpe ir vienas kitas lenkas. Jų lageryje buvo nedaug, vos kelios dešimtys vyrų ir moterų, bet užtat visi jie buvo puikiai išsilaikę egzemplioriai, - vienas už kitą įdomesnis, ypač psichopatologui.
Bibelforšeriai vaikštinėjo su violetinės spalvos trikampiu.
Bibelforšenai jokios dvasinės vyresnybės, kunigų ir vyskupų, nepripažindavo, - kiekvienas jų sau buvo vadas ir vyskupas. Visi esą pas juos lygūs. Bet tai buvo tiktai žodžiai. Buvo jų tarpe keli, ėję lyg kunigų pareigas, o vienas buvo jų stačiai lyg vyskupas ar dar mandresnis. Visi jie būdavo neišpasakytai plepūs, - plepumas, atrodo, buvo vienas esminių jų tikybos požymių. O jų vadovų liežuvis - stačiai nebūdavo kur dingti nuo jo! Dar nežinodamas jų būdo, kartais, būdavo, netyčia prakalbindavau - ilgai vargau, kol suradau priemonių nuo jų atsikratyti. Priūžia, pripurkščia visą galvą, - kelias naktis iš eilės vaidenas bibelforšeris. Nėra jokios galimybės baigti su jais kalbą. Bet vieno dalyko jie negalėjo pakęsti. Teologinio ginčo pačiame įkarštyje aš, būdavo, pridedu pirštą prie kaktos ir labai susirūpinęs paklausiu:
- Na, gerai, aš sutinku, - aš visuomet su kiekvieno asilo nuomone sutikdavau, - aš sutinku, viskas gerai... Bet man viena tiktai neaišku - kokia kalba velniai pragare kalbasi savo tarpe ir su savo katorgininkais, kad ir bibelforšeriais?
Va, šio klausimo bibelforšeriai tai ir nepakęsdavo. Pyko ir spjaudės. Jie tuomet įsitikindavo, kad aš esu paskutinis latras, visiškai netinkąs būsimajai Jehovos karalystei, ir kad niekuomet iš manęs neišeis padorus bibelforšeris. Po tokio klausimo jie dūlindavo nuo manęs ir ilgesniam laikui palikdavo ramybėje.
Bibelforšeriai buvo labai smarkiai nusiteikę prieš popiežių ir iš viso prieš katalikus. Kam kam, bet katalikam jie buvo jau iš anksto nužiūrėję vietą pragare - pačią nepadoriausią. Be to dar, jie visi buvo pacifistai. Atsisakydavo jie eiti į kariuomenę, ypač gi - į karą. Va, dėl šio pastarojo jų mokslo savumo ir nemėgo jų hitlerinė valdžia, grūdo juos į lagerį.
Štuthofo bibelforšerių dvasios vadovas, lyg ir vyskupas, buvo žemo ūgio, apyžilis platokas vyrukas, Mėnke [Mehnke] vadinamas, kilęs iš Rytprūsių, iš Lietuvos pasienio. Lageryje jisai garsėjo kaip vienas pačių gabiausių organizatorių ir melagių, - gyveno jisai puikiai, nors nuolat buvo varinėjamas iš vieno darbo į kitą. Jis visur visuomet sugebėdavo turtingai ir sočiai įsitaisyti. Ar tik nebus Jehova specialiai jį globojęs šiuo žygiu?
Pats jis savo pamokslais tikėjo ar netikėjo, griausmas jį žino, bet mum visiem nepaliaujamai skelbė, kad tučtuojau po karo įsigyvensianti žemėje pono dievo karalystė. Pats Jehova žemės santvarkai vadovausiąs. Taip biblijoje esą parašyta. Na, gal ir ne visai taip, žodis žodin, bet maždaug panašiai. Betyrinėjant bibliją, visuomet, sako, taip išeina...
- Na, jeigu taip, tai tu, - sakau, - Mėnke, tikrai jau būsi jo šventenybės pono Jehovos ministeris pirmininkas.
- Che che che! - krizeno patenkintas Mėnkė, - ne... kurgi aš... yra geresnių...
Krizenti tai krizeno jisai, bet jo kaktoje tuomet būdavo aiškiai parašyta: "O vis dėlto būtų neblogai pabūti jo šventenybės ministru pirmininku! Kur pagaliau Jehova ir gaus geresnį ministrą?"
- Ne, Mėnke, - sakau aš jam, - aš esu įsitikinęs respublikonas ir tavo valdomoj karalystėj revoliuciją kelsiu...
- Perkūnas tave nutrenks, ir liežuvis tau nušus už tokias kalbas, - papykdavo Mėnkė ir, išdidžiai iškėlęs galvą, eidavo lauk iš raštinės.
Tokie palaidūnai, kaip aš, esą jam ne kompanija!
Kitas įžymus bibelforšeris buvo labai gyvo temperamento sudžiūvėlis juočkis, Lodzės pilietis, Rabinezė [Rabinöse]. Lenkas jis buvo ar vokietis, jis pats nežinojo. Atrodo, gimė jis kažkur netoli Izraelio pastogės. Jam pokarinė žemės santvarka mažai terūpėjo. Jis labiau buvo susižavėjęs kitais bibelforšerizmo privalumais, ypač taisiais, pagal kuriuos buvo galima gana: laisvai santykiauti su moterimis, - su savom ir svetimom. Santykiai tie esą visiškai laisvi. Žinoma, čia nieko nesą tokio, kas būtų bloga. Viskas, esą, eina pagal bibliją...
- Tai ką, - sakau aš jam, - tai jūs su moterimis bibliją ir krūmuose skaitote?
- Che che che! - juokėsi Rabinezė. Tiesiai neatsakė į mano klausimą. Gal jis ir skaito tenai krūmuose bibliją, - kas jį pagaliau gali žinoti?
Šeštadieniais mūsų bibelforšeriai susirinkdavo pas lagerio kurpių. Ir jis buvo bibelforšeris. Bibliją gal ir gerai studijavo, bet batus siuvo visiškai nekaip. Senas jisai jau buvo. Raukšlėtas toksai, susiraukęs, sukiužusiu veidu. Tiktai šypseną jis labai mielą turėjo. Niekas jam batų siūti ir nedavė. Jis su visa savo darbo komanda vertėsi sudriskusių batų ir suplušijusių klumpių lopymu.
Nežinia nuo kurių laikų lageryje riogsojo didžiulės senų batų ir klumpių stirtos. Iš tenai jisai ir imdavo savo darbą. Kartais, matyti, pasiimdavo ir iš kitų, tikresnių šaltinių. Kas dieną jo komandos darbininkai atveždavo keletą vežimėlių taisytinų kojos šarvų. Už lašinių bryzelę, - lašiniai bibelforšeriam nedraudžiama, net patartina būdavo, - už lašinių bryzelę kasdien jis duodavo mum po maišą tokių batų. Gyvenome mes su juo visai kaimynystėje, per lentų sieną tiktai. Tais batais mes kūrendavome savo pečių, - kas pietus, kas jovalą sau kokį virdavo. Kūrenamų batų tarpe atsirasdavo ir visiškai gerų. Atsirasdavo net visiškai naujų kaliošų, kuriuos išdalindavome neturintiem apavo lietuviam kaliniam. Per bibelforšerio malonę malkomis per vasarą rūpintis nereikėjo, nors mūsų pečius kūrenos be pertraukos nuo ryto iki vakaro, - visų puodai gi netilpdavo iš karto ant pečiaus.
Kaimynystė su tuo bibelforšeriu buvo visiškai patogi. Vargas tiktai, kad iš tų senų klumpių blakės pro sieną lįsdavo ištisomis divizijomis. Ir baisiai alkanos jos buvo, kad jas kur perkūnas!
Tad, va, pas šitą kurpių po visų patikrinimų šeštadieniais ir rinkavosi lagerio bibelforšerių parapija. Jie tenai susirinkę bibliją skaitė ir blynus kepė iš nuorganizuotos virtuvėje medžiagos, - tokie dalykai pagal jų įsitikinimą biblijai neprieštaravo. Bibliją jie man nuolat siūlydavo, bet blynų niekuomet neduodavo.
Moterų barakuose taip pat ramybės nebuvo. Tenai viešpatavo bibelforšerė Frau Belenke. Tai buvo aukšta, atletiškai tvirto kūno sudėjimo, matyti, kadaise buvusi graži moteris vokietė. Labai energinga ir stačiai baisiai plepi moteris. Jos vyras buvo taip pat bibelforšeris, - oho, pabandytų jisai, turėdamas tokią žmonelę, biblijos netyrinėti! Tiktai jisai, dėl visa ko, sėdėjo ne Štuthofo, bet Dachau lageryje, - ten jam buvo ramiau. Paklusnus vyras buvo, nors ir bailys. Tačiau iš jos vaikų nieko doro neišėjo, - nė vieno iš jų bibelforšeriauti ponia Belenke priversti nepajėgė.
- Neklauso, latrai, pasidavę šėtoniškai pagundai, - ne kartą gailiai nusiskųsdavo jinai ir reikšdavo noro daugiau vaikų nebeturėti.
Ne kartą Majeris, Berlyno liepiamas, pasikviesdavo ponią Belenke pasišnekėti bibelforšerizmo reikalais, - tai buvo viena iš jo, kaip politinio auklėtojo, pareigų.
- Gi vaikus vienus namie palikai, - sakydavo jis jai, - reikia gi vaikai auginti. Be priežiūros jie galvažudžiais virs. Pasirašyk, kad atsisakai savo bibelforšeriškų kvailysčių - ir tučtuojau paleisiu važiuoti namo.
Poniai Belenke to tiktai ir tereikėdavo. Ji tuomet visu savo milžinišku temperamentu šokdavo įrodinėti, kad visų kvailiausias daiktas pasaulyje yra nacionalsocializmas.
- Kokią teisę jūs, budeliai, turite, - šaukdavo ji Majeriui, grūmodama vyrišku kumščiu, - uždarinėti žmones į lagerius ir kankinti? Tai jus, galvažudžius, visus nacius, reikia suvaryti į lagerius ir į krematoriumus! Aš jum sakau, ateis diena, kada jūs atsisėsite mano vietoje, - ji jau nebetoli, toji diena! Nesirašysiu jokių jūsų šunlapių! Aš palauksiu tos dienos, kada jus, budelius, visus iškars ir aš išeisiu iš lagerio be jokio parašo!
Majeris, jos riksmo apglušintas, šaukia:
- Lauk iš kambario tu, sena ragana!
Ponia Belenke ne iš tokių, kad Majerio nusigąstų. Ji rėkia dar garsiau. Majerio padėtis visiškai apverktina: negi jis mušis su sena boba... Na, ir susimušus - nežinia, kuo viskas galėtų baigtis: sudžiūvęs Majeris prieš atletišką ponios Belenke figūrą atrodo toks sliekas nabagėlis!
Ponia Belenke rėkia vis garsiau ir garsiau, grūmoja vis žiauresniu ir žiauresniu Jehovos kerštu.
Majeris bąla ir mėlynuoja. Majeris užsikemša ausis. Majeris pats rėkia it skerdžiamas tekis:
- Lauk! Lauk! Lauk!
Majeris jau ir keiktis nebeišgali. Nebemoka. Majeris jau paspringo. Nebeišrėkia. Majeris pats strimagalviais lekia iš savo tarnybinio kabineto.
Ponia Belenke, likusi viena Majerio kabinete, lengviau atsidūsta.
- Tfu, niekšai kokie! - dar kartą palengvina ji savo dūšią Jehovos garbei ir eina prie savo nuolatinio darbo - elektros motoro - pumpuoti vandenį lageriui.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
