en
Mūsų lageriukas, prisišliejęs Ganso pašlaitėje, merdi it kuinas, kurį atvedė mum į sriubą kišti.
Kas iš tos sriubos! Ji galima valgyti tiktai užsimerkus. Tarp neluptų bulvių draikosi kažkokie rudi siūlai, vilnoniai tokie, sukirmiję. Virtuvė tikina, kad tai visiškai ne siūlai, - kad tai kadaise arklio raumenų būta. Gal ir buvo raumenys, velniai juos žino. Kad tik baisiai negražiai driekiasi. Vos jie prilipo prie valgomojo puoduko, - o jie nuolat limpa, - tuojau aliuminijus toje vietoje rūdija. Katorgininkų skilviai nuo tų siūlų rūdijo ne blogiau už aliuminijų. Prarijus keletą tokių siūlų garankščių, viduriuose darosi netvarka, mažai kuo blogesnė už cholerą...
Atneša boselį su tokia sriuba. Baisu į ją žiūrėti. Žiūrint mėšlungis nosį suriečia. Bet kad valgyti - taip baisiai norisi! Suk ją velniai, - kas bus, kas nebus - vis tiek! Vis gal kaip nors prarysiu!
Bet kad ir tokios sriubos - baisiai maža! Vieną kartą per dieną, apie puslitrį, ir - daugiau nieko. Serga žmonės. Keikias žmonės. Miršta žmonės it pasamdyti, kad buliui Bratkei mažiau rūpesčių liktų.
- Aišku, jei dar ilgiau čia reikės būti, išmirsime visi kaip musės jaujoj. Nė vienas gyvas nepaliks. Reikia gi kas nors daryti!
Gera pasakyti - kas nors daryti! Ką tu žmogus bepadarysi, kad jėgų nebėr!
Tiesa, Ganso lageriuke jokių darbų nebuvo. Vien tik tos prakeiktos virtuvės reikalai ir patalpų apkūrenimas. Nugriovėm visus pastatėlius, kuriuose gyvi žmonės negyveno. Numirėliai ir besirengią mirti gali ir skersvėjy naktelę kitą pabūti, - jiem gi vis tiek. Išgriovėm, išplėšėm visas vidujes pertvaras, nudraskėm, kur buvo galima, stogus - viską supleškinom. Paskui stipresnieji gavo vaikščioti į mišką malkų pasipjauti ir parsinešti. Savo barakėliui ir virtuvės reikalam. Tai ir visas buvo darbas. Bet ir jo buvo sočiai. Pajėgesnių, galinčių nueiti į mišką ir pjūklą patraukti, buvo nedaug belikę. Visi kiti - tamulinėjo po kiemą it pakvaišę tarakonai. Mėšlyną kapstė, maisto ieškodami. Stovėjo, susiėmę pilvus, eilėmis prie išvietės. Dryksojo susirietę kas pastogėj, kas ant šiaudų kur, kas kieme ant sniego it pajūrio pliaže.
Du kartu per savaitę važiuodavo iš ūkininkų rekvizuotas vežimas į Lauenburgą maisto atsivežti, - esesininkai aiškiai norėjo valgyti. Kuino raumenų surūdiję siūlai jų skilviam netiko.
Reikėjo išrutulioti virtuozišką diplomatinį meistriškumą, kol mūsų bloko atstovas gavo teisės prie tokio vežimo prisiplakti. Visa laimė, kad esesininkam maisto atvežti tą kartą buvo siunčiamas Miuleris, pliurpa tas prakeiktas.
Lauenburge buvo jau košė. Miestas - pilnas prisigrūdęs žmonių, - kas - pėsčias, kas - važiuotas. Vyrai, moterys, vaikai. Su visokiu lobiu ir šlamštu. Vokiškos kariuomenės tačiau kaip ir nėra. Šen ten prakulniuoja koks senis kreivakojis, pravažiuoja sunkvežimis, invalidų prikrautas. Prajoja raitelis, besivedąs keletą alkanų arklių. Pafrontės miestui - kariškos nuotaikos mažoka.
Iš Rytprūsių į Lauenburgo apylinkę buvo privažiavę daug pabėgėlių. Visiem ūkininkam esesininkai buvo įsakę krautis savo mantą į vežimus ir traukti į Vakarus. Kas nenorėjo važiuoti, tą esesininkai vietoj šaudė. Kol Rytprūsių ūkininkai privažiavo iki Lauenburgo, Raudonoji Armija buvo jau atsidūrusi prie Oderio. Kelias tolimesniam traukimuisi į Vakarus buvo jau atkirstas. Pomeranijos ūkininkai nuo Oderio važiavo jau į Rytus. Rytprūsių ūkininkai traukė į Vakarus, pomeraniečiai - į Rytus. Šios dvi karo tremtinių srovės ėmė susidurti Gdansko-Gdynės srityje. Jos jau buvo susitikusios ir Lauenburgo apylinkėse. Žmonės šiaip dar taip maitojosi, bet arkliai nebuvo kur dėti. Nebuvo kuo jie šerti. Toks karo pabėgėlis iškinko arklį, išveda už vartų, ir papliauškina botagu per šonus - atseit, sudieu! Gyvenk, broleli, ir verskis kaip išmanai, - aš jau nebegaliu!
Šitokių arklių benamių Lauenburgo apylinkėse valkiojosi ištisi būriai. Vieną kitą jų pasigaudavo ir Bratkė, lagery paskersdavo savo kaliniam, o valdžiai rašydavo sąskaitą - tiek ir tiek, esą, jisai už šėmą kuiną sumokėjęs, o už keršą - šitiek.
Va, šitokius arklius palaidūnus laukuose ir gaudė Trečiojo reicho narsūs kareiviai. Gaudė juos, rišo vieną prie kito ir jojo į Lauenburgą.
Baisiai jau melancholiškai atrodė visa ta kavalerija. Tačiau kitokios nebuvo, kaip ir jokios kitokios kariuomenės Lauenburge tuomet nebuvo. Tenai tiktai visuose skersgatviuose ir visose kryžkelėse stovėjo rudieji nacių partijos pareigūnai, prisisegioję partijos ženklelius, ir gaudė visus vyrus, ypač gi - karo pabėgėlius ir atbėgėlius. Praeina prošal koks uniformuotas vokiečių valdininkas, gelžkelietis ar paštininkas, tuoj rudieji - kapt! - jį už sprando ir veda į šalį, kur jau stovi pagautų vyrų būrys - garsusai folksšturmas. Netrukus jiem visiem, tenai bestovintiem, įduoda po šautuvą ir varo tuojau į pafrontę. Ši mobilizacija vyko tokia tvarka, tarytum ji jau seniai iš anksto buvo numatyta...
Atvykęs į Luenburgą maisto esesininkam pasiimti, Miuleris, pliurpa tas prakeiktas, pasitikęs pirmą bobą, bakstelėjo jai pirštu:
- Jis esąs atvažiavęs iš lagerio Gans. Su juo važiuojąs dar vienas katorgininkas iš Štuthofo. Geras žmogus. Nevagia ir žmonių nepjauna... Beje, tetulyt, ar nežinai kartais, kur čia esesininkam maistą dalina?
Tetulytė trauko pečiais. Ji, žinoma, nieko nežino.
Susitikęs kitą bobą, trečią, Miuleris vis tą pačią giesmelę pliurpia.
Kol pravažiuosi su tokiu velniu per miestą, visiškai gali padūkti. Mūsų bloko atstovas, kurs nevagia ir žmonių nepjauna, išėjęs iš kantrybės, Miuleriui nieko nesakydamas, šoka iš vežimo ir eina savo keliais. Vos tik jis pralindo į kitą gatvę, tuoj jį rudasai pareigūnas su partijos ženklu - kapt - už sprando:
- Kur, brangusai, taip skubiniesi? Įdomu, kaip atrodo tavo dokumentėliai?
- Aš jokių dokumentų neturiu, - atsako sulaikytasai.
- A, šitaip! Be dokumentų, brangusis! Gal tamsta būsi tiek malonus trupučiuką pavargti, kol su manimi nueisi į policijos nuovadą?
- Aš niekur neisiu. Aš neturiu laiko.
- O! Sakykite man! Vaikšto be dokumentų ir neturi laiko į policiją užeiti! Tamsta iš tikrųjų labai įdomus ponas, aš tokio dar nesu matęs...
- Aš neturiu laiko ir su tamsta kalbėti... Ar nematai, aš gi ne vokietis!
- Ir ne vokietis karo metu, ir be dokumentų, ir laiko taip pristigęs... Hm... Kas gi tamsta toks per paukštis būsi, kuo gi tamstos galvelė taip užimta?
- Aš - katorgininkas. Iš Štuthofo…
- Ką? Kaip tamsta pasakei? Nesupratau... Pakartok dar kartą...
- Aš čia su Miuleriu atvažiavau. Miuleris, va, tenai, už kampo, anoj gatvėj pasiliko. Matai tamsta jį? Tiesa, per namus jo nematyt, bet jis tikrai tenai už kampo yra, su boba pliurpia...
- A... a... šitaip... tamsta... katorgininkas... iš Štuthofo... Labai atsiprašau už sutrukdymą... Labai atsiprašau...
Rudasai pareigūnas, hitleriškai iškėlęs ranką, paukštelėja batų užkulniais ir atsisveikina su mūsų bloko atstovu. Ką jis galvojo, šitaip pasielgdamas, perkūnas jį žino. Keista tiktai: vokiečių uniformuotus valdininkus suima, o čia svetimšalio katorgininko, neturinčio jokių dokumentų, ne tik nesulaiko, - net už sutrukdymą atsiprašo, - kurgi girdėti tokie dalykai?!
Kas be ko, mūsų atstovas buvo didelis diplomatijos virtuozas. Neturėdamas kišenėj nei dokumentų, nei pinigų nė pfenigo, nei pažįstamų mieste, jis sugebėjo Lauenburge priorganizuoti mum įvairaus maisto. Teisybė, pakeliui Miuleris, pliurpa tas prakeiktas, pusę maisto iš jo atėmė, bet vis dėlto ir mum šis tas dar pasiliko: ir duonos, ir margarino, ir sūrio, ir cukraus, ir druskos, ir dar kitų gerų dalykų... Pasiutęs jis buvo diplomatas, - ar ne tiesa?
Bratkė staiga gavo įsakymą iš Majerio: tučtuojau pasiųsti į Lauenburgą iš mūsų bloko du buhalteriu ir vieną sandėlininką prekybininką. Įsakymas skubiai vykdomas. Lydime išvažiuojančius nusiminę. Išvažiuoja gi mūsų patys iškalbingieji elgetavimo meisteriai, patys geriausi organizatoriai, - be jų palikę, mes tikrai pastipsime!
- Citat, broliai, nežliumbkit, - sako jie mum atsisveikindami, - mes jūsų neužmiršime!
Ir tikrai neužmiršo, - kad jie kur sveiki visuomet būtų?
Lauenburgo miestas gyveno paskutiniais gyvybės atsidūksėjimais. Visi norėjo bėgti iš miesto, bėgti nuo besiartinančio fronto, bet niekas nežinojo, kur bėgti. Visos žemiškosios vertybės nustojo savo prasmės, niekas kasdieniniu rytojumi nebesirūpino.
Majeris buvo įsikurdinęs Lauenburge. O Štuthofe vis dar tebesėdėjo komendantas Hopė su Chemnicu. Štuthofo lageris buvo vėl pilnas. Esesininkai suvežė tenai savo brangiausią lobį - kalinius iš Magdeburgo, Torunės, Bydgoščo, Karaliaučiaus ir kitų kalėjimų. Štuthofe vėl buvo daugiau dvylikos tūkstančių kalinių. Lauenburge Majeris turėjo tiktai keletą SS feldfebelių, keliolika SS kareivių ir kelis šimtus kalinių. Vaikščiojantis turtas - nedidoliukas, bet užtat jis turėjo tenai savo žinioje visą iš Štuthofo evakuotą lobį, - ir kalinių, ir privatų esesininkų, ir valdžios. Jo žinioje buvo ir maisto sandėliai.
Kaliniai, dirbę Majerio įstaigoje, elgėsi visiškai savarankiškai. Parceliavo jie visą turtą kaip kam patiko, it kiaulės baronkų tešlą. Atvažiavo kartą į Lauenburgą Chemnicas savo evakuotų brangenybių ieškoti. Veikiai surado dėžutę. Puiki dėžutė. Elegantiška, meniška. Paties Juliaus Švarcbarto dirbta, su visokiais sekretais atidaroma ir uždaroma.
Atidaro Chemnicas dėžutę, atvožia, kreivai nusišypso ir sviedžia ją į kampą.
- Scheisse!! - prašnypščia Chemnicas, - iš to susijaudinimo daugiau jis nieko nebeiššnypščia.
Šventa teisybė: dėžutė dabar buvo grynas mėšlas - dabar ji buvo tuščia. Tai yra, ne visai tuščia. Skudurų ir plytgalių prigrūsta. Brangenybių - nė kvapo. Nė vienos užklydėlės net per klaidą nepaliko...
Kas pavogė? Niekas nepavogė. Dingo - ir galas. Chemnicas kaltininko nė neieškojo. Puikiai žinojo - neras: meistriškai padaryta!
Taip buvo ir su visais kitais daiktais. Taip buvo ir maisto sandėliuos.
Mūsiškiai, atsidūrę Lauenburge, pateko į gerą katorgininkų kompaniją. Gražiai toji kompanijėlė čionai gyveno. Spirito, užkandžių, rūkalų turėjo sočiai. Įsitaisę angliškos medžiagos kostiumus. Turėjo susiorganizavę puikų radijo aparatą, - galėjo klausytis stotis, kokias tik norėjo, niekieno nekontroliuojami.
Iš tų sandėlių draugai ėmė ir mus aprūpinti. Tik transportas, žinoma, buvo labai keblus. Labai daug kyšių reikėjo duoti nepasotinamiem esesininkam. Laimė dar, kad tiem kyšiam medžiagą laisvai buvo galima imti iš valdžios sandėlių. Bent pusę siunčiamo mum lobio kiti esesininkai, kyšio negavę, mum dar pavogdavo. Ir vis dėlto šis tas ir mum dar likdavo. Tiek likdavo, kad aš, keturias savaites išsivoliojęs ant šiaudų palei pečių, nebegalėjęs atsikelti, dabar jau ir per kiemą galėjau laisvai pereiti. Net pasivaikščioti kokį pusvalandį jau sugebėdavau!
Tuo tarpu pačiame lageryje nuotaika darėsi vis nervingesnė.
Tolumoj nuolat girdėjosi sprogimai. Lėktuvai nuolat čiužinėjo padangėje, - net visiškai neaukštai ties lageriu. Gdynėje, esančioje už šešių dešimčių kilometrų, nuolat naktimis buvo ruošiama įspūdinga iliuminacija su labai įtikinamais paspraginimais. Drebėjo, atrodo, ne tik mūsų barakėliai, bet ir žemė.
Vieną rytą atjojo į lagerį vokiečių karininkas. Tučtuojau įsakoma mūsų klipatom klipatėlėm lipti į kalną apkasų kasti. Apkasus kasė ant pačios kalno briaunos, - vokiečiai rengės kautynėm.
- Po velnių gi! Jeigu jie čia susikibs, iš mūsų barakėlių, prie kalno prisiplojusių, nė šipulėlių neliks! Kas mūsų kaulelius besurankios? Išeina visiškai ne koks reikalas...
Patrankų šūviai dunda vis arčiau ir arčiau. Iš klausos atrodo, jie visiškai arti: va, ten, už miškelio, jie pyškinasi...
Bulius Bratkė virto dūkstančiu vilku. Dieną ir naktį siunčia vieną pasiuntinį paskui kitą į Lauenburgą, - telefonas jau nebeveikia, - prašydamas instrukcijų ir leidimo evakuotis iš Ganso, bet visi pasiuntiniai grįžta tuščiomis rankomis: Majeris nepagaunamas, o daugiau niekas nežino, kas veikti. Vilkas Bratkė nebekalba. Vilkas Bratkė su krauju pasruvusiomis raudonomis akimis įnirtusiai urzgia ir dantis rodo.
Kovo 10 dieną pietų metu staiga pradėjo degti kaimyninis miestelis, esąs ant kalnelio už kokių penkių, šešių kilometrų, - per plyną pelkę gerai matyti.
Dega ir pliaukši, - pliaukši ir dega! Tai šen, tai ten. Staiga, kur buvę - kur nebuvę, keleliu per kemsyną ėmė riedėti dideli juodi kamuoliai.
Rieda ir žagsi, ir dūmais bjaurojasi...
Tankai, tankai! Po velnių, tankai!
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
