en
Prasitampęs lageryje apie tris savaites, pradėjau karjerą daryti - patekau jauniausiu raštininkėliu į kalinių ligoninę - išbandymo tvarka.
Kažkodėl kalinių ligoninė čionai buvo pavadinta komišku. niekur kitur Vokietijoje nevartojamu vardu: Krankenbau - ligonių statyba. Visai ta pat tvarka, kaip Strassenbau - plentų statyba, Brunnenbau - šulinių statyba, Tief=und Hochbau - gilioji ir aukštoji statyba. Taip ir: ligonių statyba. Moterų ligoninė ir vadinosi ligoninė, o vyrų - statyba.
1943 metų kovo mėnesį toji ligoninė turėjo 4-5 kambarius kaliniam ligoniam, kambarėlį raštinei ir administracijai, aptiekėlę, virtuvę, prausyklą su vonia ir dušais - ten drauge, tam pačiam kambary buvo ir lavoninė, - ir dar kažkokius patalpinius mažmožius.
Ligoninės galva buvo Lagerarzt - lagerio gydytojas Heidelis [Heidel]. SS Hauptsturmführer, maždaug kaip ir pėstininkų kapitonas.
Gydytojas Heidelis buvo aukštas, lieknas, 30-35 metų, tamsus šatenas, gražių linijų vyras. Jo veidas buvo gana inteligentiškas, tiktai iš studentavimo laikų buršų špagomis šiek tiek suraižytas. Vaikščiojo jis šiek tiek nuknarinęs galvą. Visuomet tylus, visuomet mandagus. Jis buvo vienintelis visame lagery esesininkas su aukštuoju mokslu. Jis ne tiktai nesimušė, bet ir nesikeikė. Per dvejus metus jis nėra nė vieno koliojimos žodžio ištaręs, kas jau buvo visiškai nepanašu į esesininką. Jis savo vardu tyliai pridengdavo visas lagerio žmogžudystes.
Klipatos kaip musės rudenį miršta. Jis pasirašo mirties pranešimą. Pačios populiariausios klipatų ligos buvo:
AKS - Allgemeine Körperschwache - bendras kūno nusilpimas; kraujo apytakos pakrikimas, vidurių kataras. Dar labai populiari klipatų liga, privačiame gyvenime mažai težinoma, o lageryje - tikra giltinė - tai flegmona. Šlaunis ar blauzda patinsta, paraudonuoja, pamėlynuoja, prakiūra... Pūva raumenys. Lageryje žaizdos labai sunkiai gyja. Menkutė žaizdelė ištisas savaites, mėnesius pūliuoja - nėra maisto žaizdai gyti. Kartą prasidėjusi flegmona mėtosi po visą kūną, pūva gyvas žmogus.
Na, tiek to, - čia vis dėlto ligos. Bet kai lagery sveiką žmogų, būdavo, užmuša, oficialiame mirties pranešime gydytojas Heidelis ramiausia sąžine rašydavo: AKS. Kažkodėl tiktai pakartųjų reikalu jis nurodydavo kitą ligą: plaučių uždegimą. Vėliau šitokiu reikalu kartais parašydavo dar: Freitod, - atseit, nusibaigė laisva mirtimi.
Kartais į lagerį atsiųsdavo tokių kalinių, kurie valdžiai šaudyti arba karti kažkodėl būdavo nepatogu. Tokius atsiųsdavo Heidelio įstaigon - įšvirkštimų padaryti. Mirties priežastį Heidelis oficialiu raštu nurodo: AKS.
Tiktai 1945 metų rudenį Heideliui kažkas užėjo, kad jis susipyko su lagerio valdžia - atsisakė bepriimti nuodytinus žmones. Ir dar leptelėjo supykęs:
- Pas jį esanti ligoninė, ne skerdykla...
1943 metų kovo-balandžio mėnesį lageryje buvo nepilni 4000 kalinių, o mirdavo jų kasdien po 40-50. Tačiau balandžio pabaigoje - gegužės pradžioje jų mirdavo kasdien jau apie 100. Atėjo tokia savotiška cholerina, - storosios žarnos uždegimas, - labai daug žmonių surijusi, atėjo vidurių šiltinė, dėmėtoji šiltinė, dizenterija, plaučių uždegimai ir dar kažkas tenai. Heidelis ėmė tuomet savo įstaigą plėsti. Gavo daugiau kambarių, o klipatom - įvedė atskirą bloką, - jiem jau duodavo nuo darbo poilsio, silpniausius - net visiškai į darbą nebevarydavo.
1944 metais vasaros pradžioj Heidelis gavo mėnesį atostogų. Jo pavaduoti atvyko kitas gydytojas. Ar jis buvo tikras gydytojas - perkūnas jį žino, bet esesininkas jis buvo tikras.
Jis atsivežė naują metodą klipatom gydyti - esą, jo paties kituose lageriuose jau išbandytą ir davusį gerų vaisių.
Jisai įsakė: stipresniem klipatom duoti po pusę kaliniško valgio porcijos, silpnesniem - po trečdalį, o visai silpniem - nieko nebeduoti. Esą, dėl maisto trūkumo pas klipatas atsirandanti gyvybinė gyvenimo valia, ir jie imą sveikti. Na, kas mirštąs - tai mirštąs, - čia jau nieko padaryti nebesą galima. Juo greičiau jie išmirštą - juo ekonomiškiau išeiną.
Mūsų lagerio klipatos šios dorybės, matyti, neįvertino kaip reikiant: ėmė mirti sutartinai it žąsiukai pavasarį, dėlių apsėsti.
Heidelis grįžo iš atostogų greičiau, negu reikėjo. Gydytoją reformatorių pravijo. Naują gydymo metodą tuojau atšaukė. Jo vieton įvedė klipatom gimnastiką. Šilta ar šalta, būdavo, gimnastikuojas klipatėlės vidury kiemo, net jiem dantys barška.
1944 metais Heidelis gavo padėjėją, gydytoją Lukasą, chirurgą, iš kariuomenės. Už ką, kokiu būdu jisai iš kariuomenės į SS eiles pateko - jis ir pats nežinojo.O į SS laikomą lagerį savo gyvenime pateko pirmą kartą. Porą savaičių valkiojosi jisai po lagerį kaip apkvaišęs, negalėdamas lagerio dyvų dyvais atsidyvyti. Paskum visu uolumu griebėsi chirurgo darbo: raižė kaliniam aklažarnius, flegmonas, tiesino rankas ir kojas... Paskui ėmė slaptai uostinėtis su įvairiais kaliniais - mūrininkais, staliais, šaltkalviais, dažytojais, stikliais. Ėmė su jais kažkur naktimis slankioti po lagerį, kažkokius daiktus tampyti. Paskui chirurgijos salėje per naktis degė šviesos, stuksėjo plaktukai...
Šitokiu būdu gydytojas Lukasas, pats su kaliniais vogdamas medžiagą iš valdžios sandėlių, pats su kaliniais drauge naktimis dirbdamas, įruošė puikiausią operacinę salę. Heidelis - kentė kentė, sukandęs dantį, šitokį Lukaso sauvaliavimą, kol jį išėdė iš lagerio.
Ko kišasi, kur jo niekas neprašo!
Heidelis pats - mažai tesikišo į ligoninės reikalus. Jam tai nerūpėjo. Nevedęs buvo, mėgo papiršliauti. Ligoninės tikras valdovas ilgą laiką buvo SS feldfebelis - Hauptscharführer - Hauptas [Haupt].
Hauptas buvo jau pagyvenęs vyras, bene šešiasdešimt penkerius metelius išvaręs. Kokie penki, jei ne daugiau, jo sūnūs fronte kariavo. Tai buvo žemo ūgio, plačių pečių, kalnuoto pryšakio vyras. Pasižymėjo jisai garsiu feldfebelišku balsu, kurio niekuomet nesigailėjo. Jau už pusės kilometro buvo žinoma, kur Hauptas sukinėjas. Įkyrus mušeika jis nebuvo, bet retkarčiais, žinoma, tėkštelėdavo letena per snapą, kad neužmirštum lageryje esąs. Ne iš blogo noro jis gribštelėdavo, ne nuskriausti norėdamas, bet šiaip sau, tėviškai, dėl pamokos ir smagumo.
Kaip administratorius, ligoninės bendradarbiam jis buvo visiškai geras.
Nusikaltusius savo bendradarbius kalinius jis pats apriedavo. Jei kas, pavyzdžiui, ligoninės spirito per daug išlakdavo ir jam pačiam nebepalikdavo ar kas su moteriškąja lagerio dalimi palaikydavo lageryje taip draudžiamus intymiškesnius ryšius, - šitokiais atvejais Hauptas nubliaudavo per tris kiemus, bet nuo aukštesnės valdžios pasikėsinimų jis juos slėpdavo, įklimpusius - kaip liūtas gindavo.
Geros širdies žmogelis buvo tasai feldfebelis Hauptas. Kas savaitė vis važiuodavo į Gdanską pas savo žmonelę, nuveždamas jai, vargšei, paprastai du geroku paketu: margarino, dešros, miltų, kruopų, cukraus - ir visų kitų dalykų, kurie mirštantiem klipatom negi gali būti reikalingi...
Jo pareiga būdavo ir švirkštimus įšvirkšti tiem katorgininkėliam, kurių valdžia karti nenorėdavo, pavyzdžiui, moterim. Šį darbą Hauptas puikiai atlikdavo - buvo laikomas specialistu. Jis Heidelio vardu ir mirties liudijimus pasirašydavo - tikrus ir suklastotus. Šiaip sau - vidutinis žmogelis buvo. O pražudė jį, vargšą, - spiritus vini.
Nuolat ir nuolat ligoninėje būdavo spirito trūkumai, išeikvojimai ir pereikvojimai. Tai dar būtų pusė bėdos, - visa tai būtų galima ligonių sąskaita nurašyti. Daug blogiau būdavo, kai Hauptas, nuo spirito visas paraudonavęs, mėgdavo visur klampinėti ir griuvinėti - ir debošus kelti. Bet ir tai dar būtų pusė bėdos, - viso to galima ir nematyti, ir negirdėti. Visiškai bloga būdavo, kai jis, visas įsismaginęs, imdavo pas moteris lįsti, - esesininkes ir kalines. Šios gi, linksmo Haupto kirkinamos, žviegdavo, klykdavo it skerdžiamos... Kitos net oficialius valdžiai skundus parašydavo.
Valdžiai kad ir kažkaip širdis skaudėjo, vis dėlto ji buvo priversta Hauptą pasodinti karcerin duonai ir vandeniui - kartą, kitą... penktą, šeštą... Paskui už tas pačias nuodėmes Hauptas buvo pasiųstas kažkur už Berlyno, į kažkokius sanitarijos ar blaivybės kursus, iš kurių jau nebegrįžo. Bene gerti bus nustojęs.
Ir Hauptas ligoninėje diktatoriavo, po teisybei, tiktai oficialiai. Neoficialus, bet faktinas diktatorius ilgą laiką buvo kalinys, "ober-capo" - vyresnysis kapas, Janas Veitas [Jan Weit].
Veitas - labai žvalus ir energingas trijų dešimčių metų juodas vyrukas, senas politinis kalinys, lageryje bebūdamas, buvo jau įsidoičinęs ir jau turėjęs po ketverių metų sėdėjimo eiti į laisvę. Ir butų gal išėjęs, jeigu nebūtų jo pražudę per didelė valdžia ir moterys.
Veitas galėdavo Hauptui įkalbėti visa, ko tik norėdavo. Veitas faktinai nustatydavo ligoninės tvarką, kurią per Hauptą patvirtindavo Heidelis. Veitas parinkdavo ir ligoninės bendradarbius - raštinės personalą, sanitarus, gydytojus, nors pats apie gydymo reikalą nieko neišmanė.
Darbas ligoninėje kaliniui buvo be galo svarbus, - tai laidavo jam gyvybę. Darbas - lengvas, po stogu. Ir maistas čia buvo daug geresnis, negu kur kitur. Daug geresnės buvo ir poilsio sąlygos.
Vėliau Veitas už moterystės reikalus smarkiai įkliuvo ir buvo išsiųstas labai sunkiem darbam į kaimą Hopehill - žiaurų plytų fabriką. Išvykus Veitui, ligoninėje atsirado įvairių tautų gydytojų - ir lenkai, ir prancūzai, ir lietuviai, ir latviai.
Kai Hauptas, sužinojęs, kad aš moku keletą kalbų ir mašinėle rašyti, pašaukė mane į ligoninės raštinę raštininkėlio darbui - išbandymo tvarka, Veitas įsiuto it buldogas, musę gaudydamas. Pasitiko jis mane ypatingu pasveikinimu:
- Jūs, lietuviai, psiakrew, pagrobėt iš mūsų Vilnių! Aš tau parodysiu grobti! Aš tau, parše, parodysiu Vilnių! Jei driskiau, pamelavai ir nemokėsi dirbti, sveikas iš čia neišeisi! - ir taip jis pavedžiojo savo mušeikišką kumštį aplink mano nosį, kad mano noselė net palinko iš nusistebėjimo.
Tiesą pasakius, ligoninė lageryje turėjo ne kokį vardą. Seni kaliniai pasakojo, kad tenai kalinius stačiai nuodydavę. Hauptas nuodijo ir dabar, tik pagal atskirą įsakymą. Lagerio pradžioje ligonis, neišbuvęs lageryje trijų mėnesių, iš viso neturėjo teisės prašyti iš ligoninės bet kurios pagalbos, nors jam ir kažkas būtų atsitikę. Dabar ligoninėje kalinius atvirai mušdavo ir užmušdavo be jokių ceremonijų, ir iš to jokios paslapties nedarė. Dabar į ligoninę buvo galima kreiptis, jei karščio turi ne mažiau 39 laipsnių. Jei nueisi su mažesne temperatūra - gauni kumščiu į žandą, batu per pilvą - apsivertęs gali ropoti, kur nori. Vėliau priimamoji į ligoninę temperatūra buvo nuleista iki 38 laipsnių, o 1944 metų rudeniop - net iki 37.
Kai mane, atėjusį raštininkauti, Veitas taip iškilmingai pasveikino, pagal lagerio taisykles aš buvau visiškai sveikas, - turėjau vos 38,4 šilimos. Tik trupučiuką galva ūžė, kažkoks pavasariškas vėjelis joje vaikštinėjo. Akyse tokia švelni miglelė sukosi, rausva, vyšniava tokia. Retkarčiais ji pažaliuodavo, bet niekis - pro ją veidai vis dėlto gana aiškiai buvo matyti, tik rašomosios mašinėlės klavišai šiek tiek painiojosi, it pelais jie būtų buvę apaugę. Blogiausias dalykas buvo - tai pasiutusi sloga, kad ją kur smakas būtų prarijęs!
Turbūt ne taip lengva įsivaizduoti, kas tai yra: turėti padūkusią slogą, nuo šalčio suaižėjusią, nuo mušimo sužalotą kraujuojančią nosį, dabar - lyg parako pripiltą, - pilnas akis ašarų, sėdėti raštinėje prie mašinėlės, kurios klavišų nebesimato, bandyti dirbti darbą, nuo kurio sėkmingumo priklauso tavo gyvybė ar mirtis - ir neturėti jokios nosinės - nė pėdsako! Biednas tuomet buvau it nuskintas agurkas, į patvorį numestas! Verčiau jau šimtas lazdų per kuprą, negu šitokia nosis!
Raštinėje, be manęs, sėdėjo dar trys vyrai: raštinės kapas - labai jaunas ir mandras lenkiukas, maža ką padoresnis už Veitą; čekas - vienas aukščiausių žmonių visame lageryje, ir dar vienas lenkas, senas valdininkas pedantas. Kapas ir čekas, artimi Veito bičiuliai, pasitiko mane su karinga nuotaika. Draugiškai priėmė mane tiktai tasai senis lenkas, toliau per visą lageryje buvimo laiką pasilikęs geras bičiulis, bet ligoninėje jis pats maža ką tegalėjo man padėti, - jis pats buvo jauniklių ujamas ir jojamas.
Kapas pasodino mane ypatingoje vietoje. Iš vienos pusės - karštas pečius, iš kitos pusės - durys į lauką. Ties galva stoge - langas, visuomet atidarytas vėdinimo reikalu. Balandžio mėnesio vėjai vaikščiojo pro mane iš viršaus į apačią, iš apačios - į viršų, skersai ir įstrižai. Visą laiką buvo toks jausmas, kad mano nosyje įvyks parako sprogimas, o krūtinėje - kažkokios varlės kurkė.
Šitokia tvarka prasidarbavęs savaitę, vis dėlto vieną kartą savo rytinę temperatūrą privariau iki 39,6 laipsnių, - įsigijau teisę atsigulti į ligoninę - ligonio tvarka.
Galingajam Veitui to tiktai ir tereikėjo. Tučtuojau prikalbėjo Hauptui, kad aš darbui visiškai netinkąs. Be to - nežinia, kuo sergąs. Gal dar nusprogsiąs, o jam darbininkas tučtuojau esąs reikalingas.
Aš nuėjau į ligoninę sirgti. Mano vieton, tik nebe vėjų sankryžoj, tuojau buvo pasodintas jaunas naujas lenkaitis.
Mano bandymas padaryti ligoninėje karjerą - pasiekti registratoriaus laipsnį - aiškiai nepavyko dėl mano nesugebėjimo tokį sudėtingą darbą dirbti.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
