en
Koncentracijos lageris - labai sudėtingas giltinės malūnas. Kiekvienas, įžengęs į jį, yra jau faktinai pasmerktas mirti, - anksčiau ar vėliau. Nuolatinis badas, mušimas, sunkus ilgas darbas, nebuvimas poilsio naktį, parazitai, tvankus dvokiantis oras vėliau ar anksčiau turi padaryti savo, net jeigu šiaip kokia nelaimė neatsitiks ar netikėtai kas neužmuš. Kitokioje atmosferoje bręsta ta savaiminga žiauri lagerio gyvenimo psichika.
Žmogus, patekęs į žvėrišką aplinką, išsilaikymo instinkto spiriamas, nė pats nepajunta, kaip įsitraukia į žvėriškumo siaubą, kaip pats darosi visos tos baisybės organiška dalis. Į visą kovos su giltine priemonių baisybę jis žiūri jau kaip į apsigynimo priemonę. Jo aukštesnieji jausmai tarytum atšimpa. Jis jau nebejaučia priemonių šlykštybės, - jis tiktai nori gyventi. Nuskriausi artimą, atimsi jam paskutinį duonos kąsnį, pastūmėsi jį į giltinės glėbį, bet gal pats išliksi gyvas! Šitas kelias, ši psichinė padėtis lageryje yra tarytum normali, duodančioji toną padėtis. Kartą pradėjus eiti šituo keliu, sunku jame besustoti. Sunku saikas besurasti, sunku beatskirti, kas yra tikrai apsigynimo priemonė, kas - artimo žalojimas.
Ak, jeigu visi kaliniai suprastų vienas kitą, vienas kito neskriaustų, nemuštų, nevogtų - ir to maisto būtų visiem daugiau, ir tas darbas nebūtų toks prakeiktas, ir visas gyvenimas nebūtų toks pragaras!
Lengva pasakyti: jeigu būtų! O kas daryti, jeigu viso to nėra, jeigu vienas kitas susipratusių šimtas yra visiškai bejėgiai pakeisti aplinkumą, pakeisti gyvenamąją atmosferą, apmarinti plėšrųjį instinktą - pasilikti gyvu?!
Šiose baisiose imtynėse dėl buities, vieni kitus skandindami, prasimušia vieni į viršų, gyvena plėšriuoju instinktu, pakeliui nebegali sustoti, - turi daugiau, negu jiem reikia gyvybei palaikyti. Kiti, neturėdami laimės, negalėdami prasimušti bet kuria kaina į paviršių, skęsta drumzlėse ir miršta. Paslydai grumtynėse - niekas tau pagalbos rankos nebeišties, niekas nepagelbės tau atsikelti. Besigrūdą užpakaly tavęs dar timptels tave į žemę, pargriaus, suplos, kad nesipainiotum po kojų, ir, apkvaišėlio akimis klaikiai besidairydami, nužingsniuos nukrypuos per tave, jokio sąžinės graužimo dėl to nejausdami. Sąžinei nėra čionai kas veikti. Jaudintis taip pat nėra ko ir nėra kada. Šiandie tu griuvai, aš griūsiu rytoj, - koks skirtumas? Dėl manęs taip pat niekas nemirktels.
Galimas daiktas, lageryje visų baisiausia ir yra ši psichinė žmogaus būklė. Būklė, kurioje neišvengiamai dingsta visa tai, ką žmonės vadina sąžine, humaniškumu, artimo meile.
Viena, kas gera šioje aplinkoje, - kad visiškai išnyksta mirties baimė. Mirtis čionai gresia kiekviename žingsnyje. Čionai taip žmogus apsipranta su mirties perspektyva, kad ji darosi šiokiadienė šiukšlė. Mirtis nustoja savo kilnaus tragizmo elemento. Ji nustoja čionai ir savo lyrizmo.
- Užmuš - tai užmuš, pakars - tai pakars, - kas čia tokio?
Lageryje miršta žmonės visiškai nesijaudindami. Jie jokios tragedijos iš to nedaro. Pasaulio palikti jiem negaila. Jiem visa - vis tiek pat.
Juos numirusius tučtuojau nurengia, užrašo numerį ant plikos krūtinės, asmeninius daiktus jiem tučtuojau pavagia.
Numirėlius visai kaip malkas sukrauna malkų sandėliuke, mediniame, esančiame netoli ligoninės. Sandėliukas - mažas, ne visi lavonai telpa. Netelpančius guldo ant žemės šalia ligoninės. Niekas jų mirties priežasties netikrina, niekas jų neapžiūrinėja. Mirė - tai mirė, - kas čia tokio? Tarytum ir mes patys rytoj ar poryt nemirsim?!
Apžiūri tiktai numirėlių dantis. Jei benešant auksinių dantų jam nesuspėjo pavogti, juos išlupa surūdijusiomis replėmis SS vyras, - dalį dantų jisai atiduoda iždui, dalį - sau pasiima.
Atvažiuoja transporto vežimas, dešimties ar dvylikos kalinių tempiamas. Transporto darbininkai krauna lavonus į didelį juodą grabą. Tas grabas padarytas trim lavonam, bet įdeda į jį penkis šešis. Grabo viršus nebeužsidaro. Iš grabo iškištos lavonų pamėlynavusios, pajuodavusios rankos, sudžiūvusios it šakaliukai kojos kilnojas, vežimo supamos, ir maskatuojas, tarytum į save kviesdamos. Kai lavonų yra daugiau - juodojo grabo nebenaudoja. Tuomet lavonus stačiai krauna į vežimą, kaip pas mėsininką paskerstus paršus. Vieną šalia kito, vieną ant kito suverčia. Kartais vežamus lavonus pridengia sudriskusia gūnia, kartais ir be jos apsieina. Lavonam - visa vis tiek pat, o šiandien dar tebesantiem gyviem dėl to nei šilta, nei šalta, - koks skirtumas?
Vežimai važiuoja į krematorijų, esantį ligoninės palangėje, dieną ir naktį lagerį užverčiantį rausvai palšais dūmais. Neskanūs tie dūmai. Aitrūs tokie, gaižūs. Kažkokia spirginama guma dvokia.
Sunkus, labai sunkus kepamos žmogienos kvapas. Diena dienon!
Prie krematorijaus lavonus krauna į sandėlį. Kai tą sandėlį samagono varytojai sudegino, lavonai teko krauti stačiai kieme į krūvą, kas buvo labai neparanku.
Krematorijaus pečius buvo pritaikytas skystajam kurui, - lavonai jame degdavo apie dvi valandas. 1944 metais skystojo kuro visiškai nebebuvo galima gauti. Teko pereiti į koksą. Koksu kūrenant, lavonai degdavo apie šešias valandas. Baisiai pamažu degė. Krematorijus nieku būdu nepajėgdavo visų lavonų sudeginti. Naujam krematorijui statyti medžiagos nebėra. Lavonų į žemę kasti taip pat negalima. Lageris pelkėje pastatytas. Vanduo paviršiuj, per kokius du kastuvus. Pakasti lavonai, geram lietui palijus, išlenda iš žemės - vėl su jais tampykis!
Krematorijaus darbininkai į pečių ima vis viršutinius lavonų sluoksnius, vėliau pakrautus. Apatiniai sluoksniai šunta. Kad ne ta baisi smarvė, pašutęs lavonas būtų patogiau kišti į pečių. Kai tik sveiką lavoną į pečių įkiši - jis tučtuojau iškelia aukštyn rankas ir kojas, lyg sąmoningai kito lavono nebenorėdamas įsileisti. Tačiau - negi jį vieną deginsi, reikia ir kiti kišti. Daug vargo būdavo su tokiu asocialiu lavonu, kol jam iškeltas kojas ir rankas nulenki, kol jam kaimyną pečiun įvarai. Pašutę lavonai rankų ir kojų nekilnodavo, su jais buvo daug paprasčiau, tik kad jų tasai kvapas buvo toks nepagirtinas!
1944 metų gruodžio ir 1945 metų sausio mėnesiais lavonų susidarydavo visiškai padori atsarga - iki pusantro tūkstančio ir daugiau. Kasdien mirdavo nuo dviejų iki trijų šimtų žmonių. Su jais susitvarkyti krematorijus buvo visiškai bejėgis. Nuo to pertempto darbo jam net kaminas buvo plyšęs. Jis grūmojo net visiškai sugriūti, jei toliau bus taip karšta be jokios atvangos. Šiokiomis šaltomis dienomis būdavo dar nieko sau - dar buvo galima gyventi. Bet kai užeidavo keliom dienom atodrėkis, nuotaika lageryje gerokai pašvinkdavo: dvokdavo lavonai iš įvairių patvorių. Net virtos bulvės - ir tos nebeskanios būdavo. Blogiausia, kad tas netikęs kvapas pasiekdavo ir kai kurios valdžios buveinę. Norom nenorom, bet vis dėlto teko pradėti su lavonais rimtesnė kova. Valdžia ilgai galvojo, bet nieko kita negalėjo sugalvoti, kaip tik; liepė palei lagerį pamiškėje iškasti gilias duobes, suversti tenai lavonus, apipilti derva ir deginti.
Baisiai ilgai ir prastai tenai lavonai smilkdavo. Reikėjo nuolat ir dervos ištekliai duobėje papildyti, ir lavonai su šakėmis vartalioti it kotletai kokie, kad jie geriau keptų. Dieną išeidavo dar pusė bėdos, bet naktį būdavo visas reginys - geros operos vertas!
Smilksta rūksta lavonėliai, visą lagerį spirginamos gumos garais užliedami. Degintojai su šakėmis aplink duobę šokinėja it velniai, Valpurgijų naktį su raganomis besitąsydami!
Tačiau ir čia veikiai negerovė prasidėjo. Kai tik ateina naktis, tuoj, būdavo, aplink lagerį ima sukaliotis kažkokie svetimi lėktuvai. Bombų, tiesa, į lavonus nemėtė, bet jų zirzimas buvo vis dėlto labai nemalonus: negi žinai - mes jie bombą, ar taip tik erzina? O gal dar bestija ims ir nufotografuos viską? Lavonai užgesinti taip greitai neįmanoma, ir dervos gi gaila! Bėgti, viską pametus, taip pat nei šis, nei tas. Dėl tų sabotažinių lėktuvų nakties darbas teko sustabdyti. Teko deginti tiktai dieną. Žiemos dienos - trumpos. Lavonų infliacija pasidarė visiškai negera.
Lageryje lavonų reikalas tačiau ne visuomet buvo toks prastas. 1944 metų rugpjūčio, rugsėjo, spalio mėnesiais lagerio kalinių buvo priskaičiuojama jau iki 50-60 000 galvų, o mirdavo kasdien labai nedaug, nuo trijų iki penkiolikos. Būdavo net ir tokių dienų, kada niekas nemirdavo. Nėr šviežių lavonų, nors tu ką! Valdžiai, žinoma, buvo labai nesmagu dėl tokios ubagystės: kaipgi investuotas į krematorijų kapitalas liks neveiklus?! Tuomet valdžia jau dirbtiniu būdu lavonų pasigamindavo. Paimdavo kokį sunkvežimį kitą senių paliegėlių, klipatų ir šiaip visokios menkystos - trach ta ra rach! - ir yra jau lavonų! Ypač gausiai šiam reikalui buvo panaudojamas žydiškas elementas, tuomet lageryje jau apsčiai privisęs.
Ne visuomet juos žudydavo, - kulkos vis dėlto metalinis daiktas, žymiai vertesnis už lavoną. Dažniau vartodavo dujas toje šuniškai nepatogioje kameroje, - reikėjo gi per kaminą nuodyti! Sodinamiem į sunkvežimius, žinoma, nesakydavo, kur juos veža. Paguosdavo juos net, - pranešdavo, kad veža į darbus, kur maistas būsiąs geresnis. Vis dėlto vežamieji greitai užuosdavo, kurlink likimo tekiniai rieda. Nelipdavo į vežimą, neidavo į kamerą, - reikėdavo esesininkam gerokai pasitampyti, kol įvesdavo tvarką.
Ypač daug jiem vargo būdavo su senomis žydėmis. Jas ir į vežimą įkelk - jos pačios gi nebeįlipa, - ir iš vežimo iškelk. Ir kas visų nepatogiausia - kad jos, susodintos į vežimą, rėkia klykia, kad net visas lageris skamba:
- Ir jos esančios žmonės, - Wir sind auch Menschen!
Tačiau esesininkai, matyti, buvo kitokios šiuo reikalu nuomonės. Žydžių klyksmas nė karto jų neįtikino.
Klykė ne tiktai vežimuose sėdinčios. Klykė už įelektrintų vielų pasilikusios, - dukterys, seserys, motinos. Visos rėkė, klykė, kas smarkiau, kas ne taip smarkiai. Esesininkų nervai buvo visko matę, bet ir jie klyksmo nepakeldavo. Esesininkai bėgo lauk nuo žydžių bloko. Kaliniai, žinoma, neturėjo kur bėgti. Kaliniai klausės. Kaliniai klausės ir rymojo. Ką jie išgyveno besiklausydami - tai jau jų asmeninis reikalas. Pašalaičiam į tuos dalykus nėra ko kištis.
Kad žydės savo klyksmu negadintų daugiau esesininkams nervų, buvo sugalvota kitokia priemonė. Jas pėsčias varo į traukinėlį, atseit, dabar tai tikrai gabensią į darbus. Prie traukinėlio stovi komendantūros SS stambus pareigūnas, apsirengęs gelžkeliečio uniforma, mandagiausiai kviečia:
- Prašom sėstis į traukinį, malonios damos!
Žydėm susikimšus į vagonus, durys buvo užrakintos. Traukinėliui pradėjus judėti, buvo paleistos į vagonus troškinamos dujos.
Ši priemonė buvo pavartota tik vieną kartą, - nieko gera ir iš jos neišėjo. Žydės, pajutusios dujas, ir traukinėlyje ėmė klykti. Ėmė daužyti duris, barškinti langus, - tiktai prigąsdino civilius pakelės gyventojus, - daugiau nieko!
Šitokie skubos keliu pagaminti lavonai oficialiose knygose numirėliais nebuvo laikomi.
Numirėliai knygose buvo pažymimi raide T, reiškia Tot - negyvas, - ir išbraukiami iš gyvųjų sąrašo. Savanoriai pakaruokliai gaudavo ženklą FT - Freitod - laisva mirtis. Kiti buvo pažymimi raidėmis Ex, reiškia, Execution - egzekucija, lageryje įvykdyta pagal kurio nors gestapiško teismo sprendimą. O šie paskubinti lavonai knygose buvo atžymėti inicialais S. B. Čia reikia skaityti, apsaugok viešpatie, ne Sruoga Balys, bet Sonder Behandlung, atseit, ypatingas apipavidalinimas. Nežinodamas gestapo politinės virtuvės receptų, suprask žmogus, ką reiškia toksai delikatnus pavadinimas!
Kartais atsirasdavo tokių sentimentalių moterėlių, kurios panorėdavo turėti bent pelenus savo sūnelio vienturtėlio, savo brolelio širdelės ar savo vyro numylėto. Šitas noras buvo visuomet patenkinamas.
Iš moterėlės tučtuojau išreikalaudavo pinigus už pelenus, už urną, už įpakavimą, už persiuntimą - išeidavo apie du šimtu tris dešimtis markių. Lagerio valdžia, gavusi pinigus, įsakydavo pasemti iš bendros pelenų krūvos 2-4 kilogramus pelenų, kurie ir buvo pasiunčiami gailestingajai moterėlei. Per visą lagerio istoriją nėra buvę nė vieno atsitikimo, kad būtų buvę pasiųsti tikri, to paties sudeginto žmogaus, pelenai. Tai padaryti praktiškai buvo visiškai neįmanoma. Visų pirma degindavo gi ne po vieną lavoną, - visų pelenai jau pečiuje susimaišydavo. O antra, kai ateidavo pelenų pareikalavimas, mielojo numirėlio pelenai būdavo jau seniai velniai žino kur išbarstyti, - kaipgi juos iš ten besurankiosi? O moterėlė nuskriaust nesinori. Ar gi jai ne vis tiek; pelenai - kaip pelenai?
Pelenų gana dažnai reikalaudavo. Už kelis atliekamų pelenų kilogramus gauti 200 markių - tikrai nebloga. Kad tik numirėlių būtų!
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
