en
1944 metų vasarop po lagerį pradėjo sklisti vis labiau visus jaudiną gandai.
Esą, konfliktas tarp vokiečių kariuomenės ir Himlerio SS organizacijos tiek paaštrėjęs, kad kariuomenė visą organizaciją paimsianti į savo nagą. Organizacijos centrą kariuomenė išvarysianti šunim šėko pjauti, o eilinius esesininkus pasiųsianti į frontą. Visus koncentracijos lagerius perimsianti kariuomenė, bylas peržiūrėsianti, nekaltuosius paleisianti, lagerin pasodinsianti galvažudžius esesininkus...
Širdys smarkiai plakėsi tokių gandų besiklausant, - ir kaliniam, ir esesininkam.
Pačiame gandų plitimo įkarštyje į lagerį atvyko pareigom eiti vermachto kapitonas Cetė [Zette] - kaip antras Schutzlagerfürer, lagerio viršininkas, oficialiai - lygiom teisėm su Majeriu, ir trys kariuomenės feldfebeliai: Bergeris [Berger], Pomorinas [Pomorin] ir Jankė [Jahnke] - blokų vadų pareigom.
Lagerio esesininkai nuknarino nosis, - ir jiem atrodė, kad gandai jau realizuojasi, - kad jų šiltos auksinės dienelės jau baigiasi. Juo labiau, kad vermachtiečiai pradėjo labai išdidžiai elgtis, - į esesininkų sveikinimus neatsakinėja, visur kiša savo nosį, trukdo produktų organizaciją, bičiuliškai sveikinasi su kaliniais ir šnekučiuojasi su jais...
Feldfebelis Jankė iš Gumbinės, matyti, kadaise buvęs lietuvis Jankus, vaikščiojo po lagerį ir atvirai kaliniam pasakojo, kad šitas pragaras nebeilgai tęsis, kad visa greitai būsią kitaip. O feldfebelis Bergeris iškirto dar nuostabesnį pokštą.
Tuomet į mūsų lagerį jau buvo atvarytas gerokas skaičius žydžių iš Lietuvos. Jos buvo apgyvendintos atskiruose barakuose ir blokavuoju jom buvo paskirtas toksai Maksas [Max], lenkas, gimęs Berlyne, pavyzdingas mušeika sadistas.
Jis, pasidaręs žydžių blokavuoju, baisiai mušdavo moteris. Tokį jo darbą ir pamatė feldfebelis Bergeris. Sustabdė jis Maksą. Liūtu subliovė:
- Kaip tu, niekše, drįsti moteris mušti?! A?! Aš - penkerius metus fronte feldfebelis buvau ir nieko nemušiau, bet šitokios niekšybės dabar aš negaliu praleisti!
Bergeris buvo storas, diržingas vyras. Boksininko pavyzdžiu atsiraitė rankoves ir tarė Maksui:
- Dabar laikykis tu, Halunke!
Bergerio, matyti, kadaise boksininko būta: taip jisai nušvitino Makso veidelius, kad jis kokią savaitę sutinęs vaikščiojo, tarytum vietoje nuosavos galvos kopūstą būtų nešiojęs.
- Tfu, koks bjaurybė! - keikėsi Bergeris, išeidamas iš žydžių gyvenamosios užtvaros.
Kas ir bekalbėti, vermachto invazija sukėlė lageryje daugybę kalbų ir triukšmo. Juo labiau, kad Gdansko srities karo komendantas pranešė, jog lageryje esančios ginkluotos jėgos priklauso jo žiniai ir nuožiūrai.
Suirzo, subruzdo visa SS vadovybė. Komendantas išūžė į Berlyną lėktuvu, Majeris - sunkvežimiu išbildėjo. Po kelių dienų jie grįžo atgal aprimę, nuskaidrintais veidais. Patylom kažkam ruošės.
Praslinko dar kelios dienos. Įvyko garsioji pasikėsinimo prieš Hitlerį komedija, davusi progos išgliaudyti vermachto žmones.
Lageryje padėtis iš karto pragiedrėjo. Buvo aišku, kad vermachtas savo kovą su Himleriu galutinai prakišo, - kad vermachto vadovybės likučiai turės nusilenkti prieš SS padą. Visa tai netruko atsiliepti bendroje lagerio padėtyje.
Feldfebelis Bergeris tučtuojau buvo išgrūstas į Bydgoščą vadovauti žydžių komandai požeminiuose dinamito fabrikuose. Likusieji lageryje vermachtiečiai buvo tuojau įjungti į... SS eiles. Kapitonas Cetė, tiesa, niekaip nesugebėjo pasisiūdinti SS uniformos, - vaikščiojo ir toliau su sena kariška. Užtat Majeris neįsileido jo į jokius lagerio reikalus. Cetė ne tiktai negavo jokio darbo kambario, jis net jam skirtos darbo kėdės neturėjo. Kelis mėnesius slankiojo vargšas po lagerį, visiškai neturėdamas, kas veikti. Šiukšles po kiemą lazdele krapštinėjo, sagas ir siūlus rankiojo, palei beržą kažką graibė. Gaila buvo žiūrėti, kaip tas žmogelis vargsta be darbo. Kaip Chemnicas ir mažesnieji faraonėliai tyčiojas juo!
Tiesą pasakius, kapitonas Cetė menkysta ir buvo. Nemokėjo garbingai vyriškai laikytis. Kur jam prasidėti tampytis su tokiu patyrusiu krokodilu - Majeriu!
Likusieji feldfebeliai, Jankė ir Pomorinas, taip pat iš Gumbinės, gavo užsimauti SS uniformą.
Pomorinas buvo ramus, paklusnus avinėlis, iš profesijos gelumbės pirklys, prisisiuvo SS ženklus, žiūrinėja savo skvernus ir šypsosi skersa lūpa it pasakos kvailys, geležėlę radęs. Jankė gi - purtėsi ir spjaudėsi. Vaikščiodamas palei kalinių barakus, keikė visus esesininkus, pasikratydamas iš pasibjaurėjimo.
Jam tikrai buvo sunku. Jis buvo pagyvenęs žmogus, baigęs universitetą teisininkas, kultūringas, apsišvietęs - ir likimas tėškė jį į tokią tarnybą, į tokią kompaniją! Pagaliau jam buvo visiškai aiškios ir karo likimo perspektyvos.
Jis dažnai tardavosi su įtakingais kaliniais, kas čia padarius, kad iš SS eilių tarpo galėtų jis patekti į lagerį kaip kalinys, - jam tai, esą, būtų vienintelis išsigelbėjimas...
Jis jau buvo susitaręs, kuriame bloke kaliniu apsigyvens.
Po kelių savaičių išlėkė iš lagerio Pomorinas: tai jisai vidujėje lagerio sargyboje pražiopsojo tą moterį rusę, kuri pasisakė išeinanti pėsčia į Ukrainą - ir dingo be pėdsako. Už tokią žioplystę gavo jis tris mėnesius patsai pasėdėti Mackau lageryje, kur buvo sodinami nusikaltę esesininkai.
Jankei gi vis nesisekė. Jis, mažai težiūrėdamas savo tarnybos, nuolat girtuokliavo su kaliniais.
Ateina, būdavo, Chemnicas varyti jo iš kalinių barako.
- Lauk iš mano akių! - šaukdavo jam Jankė, - tu, pienburni, kai pabūsi penkerius metus fronte, kaip aš, tai tuomet galėsi su manimi kalbėti! Gera čia tau su kaliniais kariauti, - pabandyk pakariauti fronte!
Chemnicas, nieko nepešęs, išeidavo. Jankė savo revolverį atiduodavo bloko šreiberiui ir guldavo į kalinių lovą. Už tokius darbus komendantas sodindavo jį keliom dienom į bunkerį, bet iš tarnybos nepaleisdavo.
Bunkeryje atsėdėjęs skirtąją porciją, Jankė barakuose pradėdavo visa vėl iš pradžios: keikė esesininkus ir girtuokliavo.
Beevakuojant Štuthofo lagerį, Jankė buvo vienas iš palydovų kalinių kolonos, kurios vadu buvo paskirtas SS feldfebelis Milkau, kilęs iš Tilžės, visuomet labai gyręs Mažeikių bravoro alų ir svajojęs po karo įsigyti Lietuvoje kolonialinių prekių krautuvėlę. Buvo gyvenęs jisai Kretingoje ir mokėjo šiek tiek lietuviškai. Jis buvo toks vagis ir banditas, kad pakeliui prieš jį pakėlė maištą ne tik kaliniai, bet ir esesininkai. Majeris buvo priverstas pašalinti jį iš kolonos vado pareigų, - jo vieton paskyrė Jankę.
Kalinių kolonai susidūrus su Raudonosios Armijos tankų daliniu, Jankė žuvo nuo tankisto kulkos, nesuspėjęs įgyvendinti savo svajonės - pasidaryti kaliniu katorgininku.
Taip pasibaigė visa vermachto invazija į Himlerio karalystės reikalus.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
