en
Naujokas, politinio skyriaus bendradarbių "aprašytas" ir gavęs tenai eilinį kalinio numerį, patenka į lagerio pirtį, kur jisai yra visokeriopai nuvalomas.
Pirtis naujoko paprastai nekantriai laukdavo, - savo nekantrumui ji turėjo pakankamai svarbaus pagrindo, - ji atlikdavo su naujokais visą eilę operacijų.
Atėjęs į skylėtą baraką, vadinamą pirtimi, naujokas jau rasdavo už atskiro stalelio besėdintį SS feldfebelį Cymą [Ziehm], kartais gi - net patį Hapkę [Hapke] taip pat SS feldfebelį, tiktai daug mandresnį, užimantį aukštesnę tanybinę vietą.
Hapkė buvo Eigentumsverwaltung viršininkas. Tai yra viso kalinių turto valdytojas. Jo žinioje buvo ir visų raštinių turtas. Cymas, jo padėjėjas, savo žinion gaudavo visų kalinių drabužius, avalynę ir lagaminus.
Hapkė - Gdansko miesto pirklio sūnelis, iš pašaukimo - buhalteris, lagerio raštinėse besitrinąs nuo pat lenkų - vokiečių karo pradžios. Todėl dar 1944 metų rudenį mėgdavo jisai girtis, kad jis jau penkeri metai besirandąs karė, nors karo lauko veiksmuose jis niekuomet nedalyvavo - visą laiką pravertė su beginkliais kaliniais bekariaudamas, - juos mušdamas, smaugdamas ir apiplėšdamas.
Tai buvo pats išdidžiausias esesininkas visame lagery, už jo išdidumą kalinių pramintas: Graf von Stutthof. Baisiai didžiavosi jisai savo rase, savo padėtim, savo SS uniforma, savo odinėm - iš kalinių vogtom - pirštinaitėm. Vaikščiojo vis išsitempęs, tarytum. jo nugarkaulis būtų buvęs pagiriom paraližuotas, - ir kepurę vis iškilmingai ant akių užsimaukšlinęs. Lenkai ilgaliežuviai apie jį sakydavo:
- Eina išdidus kaip nėščia kekšė.
Vokiečiai kaliniai pridėdavo dar:
- O, er macht sich wichtig, - jis daro save svarbia persona.
Savo didybei palaikyti jis labai uoliai sekdavo, ar koks kalinys nepamiršo jam prideramą garbę atiduoti. Vargas buvo tam kaliniui, kuris užmiršo prieš jį nusiimti kepurę ir išsitempti kariamo šunies pavyzdžiu!
Kumštį Hapkė turėjo pavyzdingą, o kalinių dantys stiprumu niekuomet nepasižymi... Hapkė buvo vienas labiausiai nekenčiamų esesininkų visame lageryje, visiem šlykščiai įkyrėjęs savo išdidžiu priekabumu. Ne vienam kaliniui jis buvo ir taip nelinksmą katorgininko dalią užnuodijęs.
Kartais tačiau Hapkė mokėdavo ir džentelmenas būti. Jis turėjo taip pat savo darbo komandą, iš kalinių sudarytą. Komanda dirbo pastogėj, svarioj raštinėj, darbas buvo lengvas. Tam darbui jis pasirinkdavo inteligentiškus kalinius ir su savo komandos nariais jisai elgdavosi visiškai padoriai. Ir maisto jis jiem parūpindavo sočiai, na, ir kitokių lagerinių gėrybių.
Pirties komandoje dirbo, kitų tarpe, kaip politinis kalinys, buvęs Lietuvos armijos majoras, vardu Julius. Aukštas, stambus vyras - ir labai geros širdies, su visais kaliniais gražiai sugyvenęs ir visų labai mėgiamas. Kartą naujokų tarpe pamatė jisai vieną išdaviką, gestapo agentą, iš Lietuvos, - tą patį, pagal kurio pranešimą ir jis, Julius, atsidūrė koncentracijos lagery. Tas agentas patsai į lagerį pateko už galvažudiškus darbelius. Julius, pamatęs savo judošių, pasakė komandos draugui lenkeliui, kas tai.per paukštis tasai naujokas. Lenkelis nudūmė tuojau pas. Hapkę ir pranešė jam, kokio reto svečio susilaukta. Hapkė sužaibavo akimis, nusikeikė, apsiputojo. Ardėniškais žingsniais priėjo prie išdaviko, abiem rankom griebė jam už gerklės ir pradėjo smaugti:
- Tu judošiau, mano Julių į koncentracijos lagerį įkišai, aš tau parodysiu, šunsnuki tu!
Hapkė tą judošėlį ir smaugė, ir antausius jam skaldė, ir su jo galva barako sienas daužė. Lenkai, pamatę, ką daro Hapkė, tą išdaviką pasiėmė savo žinion: daužė ir skaldė, kur tik pagaudami. Jisai lagery nė pasirodyti niekur negalėjo, - visur visuomet jį mušdavo lenkai ir vokiečiai. Iš viso lagery gana keisti papročiai buvo. Kai tik į lagerį patenka koks šnipas, išdavikas, gestapo agentas - jam jau lagery gyvenimo nebūdavo. Paprastai ilgiausiai per tris dienas jis jau baigdavo savo gyvenimėlį. Už tokį išdaviko nudobimą valdžia nieko nesakydavo. Lietuviškoji lagerio kolona išdavikų atžvilgiu laikėsi santūriai, nesimušdavo. Bet vos tik lenkai ar vokiečiai sužinodavo, kad išdavikas atėjo, jie jam atlygindavo savo iniciatyva - ir su dideliu pasitenkinimu. Koks jau mulkis neraliuotas buvo tasai Hapkė, - net ir jis - pirmas! - griebė išdavikui už gerklės, parodydamas kitiem, kaip su judošiais reikia elgtis! Tai darė SS vyras, feldfebeis, gestapo tarnas.
Cymas, turėjęs taip pat savo darbo komandą, buvo daug švelnesnio būdo, - ir pats grobdavo, ir kitiem nepavydėdavo. Visiškai teisingai darbas jo komandoje buvo laikomas vienu pačių geriausių ir pelningiausių visame lageryje.
Cymas, aukštas gražus vyrukas, mėgdavo kaliniam dėstyti, kad SS esą garbingiausi vyrai visoje Vokietijoje. Esą, fiureris iš gerųjų vyrų atrinkęs pačius geriausius ir padaręs iš jų garbingą savo gvardiją. Jis ir esąs iš tokios garbingos gvardijos. Žalingas jisai nebuvo vis dėlto, bet kiaulė - šiek tiek. Dirbo pas jį porą metų toksai ruskelis, septyniolikos metų. Supratę jie buvo, susigyvenę. Kartą tam ruskeliui kažkas dingtelėjo į galvą, jis ėmė ir kaukštelėjo plaktuku Cymui į kaktą, palei smilkinį. Cymas skerdžiamu tekiu subliovė, nuvarvino šiek tiek kraujo, - po dviejų savaičių buvo sveikas. Ruskelis gi buvo už tai labai iškilmingai pakartas, o prieš tai trys ruskelio kaimynai užpumpinti, nors jie ir nieko bendra neturėjo su tuo plaktuku. Cymas - nė piršto nepajudino nekaltiesiem gelbėti. Sąžinė jo negraužė...
Naujokas, patekęs į pirtį pirmoj eilėj turėjo atiduoti Hapkei arba Cymui pinigus, auksą, žiedus, laikrodį, amžiną plunksną bei šiaip turimas brangenybes. Visa tai buvo surašoma į knygas, atskirai supakuojama, - kalinys pasirašydavo, ką atidavė. Tačiau knygose toli gražu ne viskas tiksliai buvo surašoma. Nusigandęs kalinys nė nepastebėdavo, ko knygose trūksta. Čia buvo pirtininkam pirmas pajamų šaltinis. Atimamos iš žydų brangenybės ir pinigai, gana dažnai ir rusų, retkarčiais - lenkų, jokiosna knygosna nebuvo rašoma. Visa tai buvo verčiama į vieną krepšį, - vėliau raštinėje skaičiuojama ir atiduodama iždui. Čia buvo antras pajamų šaltinis - ir labai svarbus. Darbo komanda, atiminėjanti brangenybes, ne viską sumesdavo į krepšį, - šis tas patekdavo ir į darbininkų kišenes. Ne viskas ir iš krepšio patekdavo į iždą, - dingdavo pakelėj.
Kalinių naujokų atsineštas maistas ir rūkalai - viskas be išimties eidavo darbo komandų, dirbusių pirtyje, naudai. Kartais ir esesininkai iš čia savo dalį pasigrobdavo, bet darbo komanda mokėdavo ir juos apmauti. Naujokų ateidavo šimtai ir tūkstančiai, - pirties darbo komandos buvo turtingos!
Naujokų smulkūs dalykėliai - piniginės, pypkės, portsigarai, muilinės su muilu, žiebtuvėliai, dantų šepetukai, žymi dalis skalbinių, peiliai, skustuvai, - taip ir toliau, - visa tai buvo metama į bendrą krepšį, visa tai turėjo eiti į SS sandėlius, SS organizacijos naudai, bet žymi to turto dalis pakeliui po įvairias kišenes pasprukdavo.
Viršutiniai drabužiai, avalynė, bent viena skalbinių pamaina buvo rišama atskirais ryšuliais ir vėliau Cymo įstaigoj saugojama. Bet ir čia gyvenimas knygų nelabai teklausė. Visų pirma žydų ir rusų drabužiai buvo metami į vieną krūvą. Nuo 1944 metų rudens į tą krūvą eidavo ir lenkų drabužiai. Visa tai buvo skiriama SS organizacijos ir lagerio naudai. Tačiau niekas niekuomet negalėjo tų ryšulių su drabužiais sukontroliuoti. Tai buvo vėl labai svarbus darbo komandų pajamų šaltinis, - reikėjo tiktai tam tikro rankų miklumo.
Antra vertus, ir drabužių surišimas į atskirus ryšulius bei sunumeravimas - nedavė Jokio laido, kad ryšulys liks sveikas. Mano naujas angliškos medžiagos kostiumas, nauji batai, specialus alpinisto puloveris, odinės pirštinės, šilkiniai marškiniai ir kojinės, ir kita, - visa tai po savaitės jau buvo dingę iš ryšulio be pėdsako. Panašiai atsitiko ir daugeliui kitų mano draugų, drauge su manimi iš Lietuvos čionai atitemptų. Kaltininko, nukniaukusio mūsų daiktus, žinoma, nesurasta, - niekas jo nė neieškojo. Na, ir prasmės nebuvo ieškoti.
1945 metų sausio mėnesį evakuojant Štuthofo lagerį, kelios dešimtys tūkstančių apsiaustų, kostiumų, baltinių, puloverių, batų porų, kepurių, skrybėlių buvo suversta vienon krūvon, išvežta be jokios tvarkos į miestą Lauenburgą, suversta it jovalas į sandėlį-daržinę. Dalis to lobio buvo išvogta bevežant, visa kita - galas žino kam atiteko. Likę gyvi kaliniai savo daiktų niekas nebeatgavo. Žuvo visi pinigai, visos brangenybės, į knygas surašytosios.
Prieš pat lagerio evakuaciją užeinu pas Cymą. - visas išraudęs, jisai drebančiomis rankomis dėžes krausto, pakuoja.
- Ponas šarfiureri, - sakau aš jam, žemai nusilenkdamas, - gal tamsta man leistum iš apsiausto kišenės pasiimti mano pasą?
Ką? Pasą? Kam tau jo reikia?
-Taip sau... Atsiminimas toks... Apsiausto kišenėj liko...
- Bėgti, žalty, rengies?! Negalima! Lauk!
- Betgi, ponas šarfiureri, ką gali žinoti... Žinoma, Trečiasis reichas galingas... nugalės... Bet pasas lieka pasas... Pagaliau, ponas šarfiureri, tamsta jau aiškiai rengiesi bėgti…
- Lauk, gyvuly! - kad šoks jis ant manęs, - užmušiu, gyvate! Lauk, lauk, bestija!
Iš išglebėlio Cymo tokios energijos nelaukiau. Kaip šiaudų kūlys išvirtau atbulas pro duris.
Taip ir liko mano pasas našlaitis našlaitėlis, nežinia kokion duobėn numestas...
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
