en
Lageris dėl visa ko laikė šunų atskirą komandą, kuriai priklausė apie dvidešimtį keturkojų ir keliolika dvikojų SS uniformoje. Dvikojai buvo grynos germanų veislės, keturkojai buvo daugiausia vilkų rasės, bet buvo ir maišyto kraujo. Pavyzdžiui, pats didžiausias jų tarpe plėšikas buvo visiškai nežinomos veislės, juodas kudlotas milžinas, pats vienas suplėšęs daugiau dvidešimties žmonių.
Jų komandos viršininkas vadinosi Hundeführer - šunų vadas. Buvo dar ir Hundemeister - šunų meisteris, tačiau šis pavadinimas neatitiko turinį: jis šunų nedirbdavo, jis juos tik šerdavo.
Dvikojai šunes gyveno atskiruose mūriniuose namukuose. Ir keturkojam šunim patalpos taip pat buvo prašmatnios.
Valgydavo jie visi puikiai, - gaudavo mėsos, kokios kaliniai niekuomet neregėjo, gaudavo sriubos, gaudavo specialiai kepamų pyragaičių. Gyveno jie gražiai ir taikiai. Bet, žinia, pasaulyje nieko nėra amžina: pasibaigė lageryje ir šuniška laimė.
Atsirado neregėti piktadariai, kurie vargšus šunelius ėmė apvaginėti, - pavagia, būdavo, šuneliam iš panosės mėsą, pyragaičius...
Žinoma, tai buvo neregėta kiaulystė. Tokių dalykų margasai Štuthofas dar nebuvo girdėjęs!
Buvo suorganizuota sargyba tokiam niekingam vagiui pagauti. Netrukus jisai ir buvo sugriebtas, beeinant jam iš šunų kiemo su pilnomis kišenėmis šuniškų pyragaičių. Buvo tai jaunas apsukrus berniokas, rusas iš pačios Maskvos, berods, net gimnaziją baigęs.
- Stop! - šaukia jam sargybinis, - kur gavai pyragaičius?
- Va, iš kiemo pasiėmiau, iš šuniško dubenio...
- Meluoji! Kaipgi tu iš tokių šunų pyragaičius paimsi?
- Labai paprastai: nuėjau ir paėmiau...
- Ar gali parodyti, kaip tai padarei? Pakartoti?
- Kodėl ne? Labai prašau...
Berniokas eina į šunų kiemą. Trys vilkai slampinėja palaidi. Pamatę jį, jie pasišiaušė, iltis parodė, urgzti pradėjo. Jis ėmė su jais meiliai šnekučiuotis ir akimis jiems mirksėti. Šunes sustojo. Jis, ištraukęs iš kišenės, numetė jiems po pyragaitį. Jie, pribėgę prie pyragaičių, pauostė, pauostė juos ir ėmė ryti. Tuomet berniokas prislinko prie dubenio su šuniškais pyragaičiais. Viena ranka traukia iš kišenės pyragaičius, šunim po gabalą mėto, kita ranka pyragaičius iš dubenio į kišenę kemša. Ištuštino tris dubenius, šuneliam nieko nepaliko.
Žiūri šunų meisteris, išplėtęs akis, - tokių dalykų jis dar nebuvo matęs. Sako pagaliau jisai:
- Na, o tą didįjį, kudlių, gali apvogti?
- Kodėl ne? Labai prašom...
Šunų meisteris paleido didįjį galvažudį. Berniokas ir jį užkalbino, pamirksėjo jam, vieną kitą pyragaitį jam iš kišenės numetė, o jo visą šunišką dubenį ištuštino. Kudlius, iš godumo susigundęs į mėtomus pyragaičius, visą savo porciją prakišo.
- Kiaulės, ne šunes! - piktinosi meisteris, nežinodamas, kas tam vagiui daryti.
- Na, gerai... palauk, palauk... O tu į būdą nuvaryti šitą kudlotąjį šunį ar galėtum?
- Kodėl ne? Labai prašom...
Berniokas pasigriebė pirmą pasitaikiusį pagalį ir juo tuojau - makt - šuniui per kuprą - ir pasakė dar jam kažką tokio šuniško. Šuva gi - žinia, kaip šuva, - tuojau ėmė šaukti:
- Ai-ai-ai-ai-ai... - ir nudūmė į savo būdą, ir dar susirietė tenai.
- Tai skandalas! - keikėsi šunų meisteris, vesdamas negirdėtą vagį pas Majerį.
- Kam gi tu tuos pyragaičius vagi? Argi jie skanūs? - kamantinėja Majeris šuniškąjį vagį.
- Tamstai gal jie ir neskanūs būtų, - atsakinėja berniokas, - bet man, kai aš neturiu ko valgyti, labai skanūs.
Berniokas atsakinėjo sąmoningai. Tai buvo vienintelė pagauta vagystė lagerio istorijoje, kuri liko nebaudžiama. Majeris įsakė išduoti berniokui didelį duonos kepalą, kad tiktai jis daugiau šunim gėdos nebedarytų. Tačiau tie šunes kitą kartą apsikiaulino dar begėdiškiau.
1944 metų pavasarį atvežė lagerin du piliečiu nuo Gardino. Tėvą ir sūnų. Tėvui apie šešias dešimtis metų, sūnui - kokie dvidešimt penkeri. Abu jie buvo įsitikinę metodistai ar kažin kaip tenai kitaip tikėjo. Tiktai mėsos abu nevalgydavo, kiaulienos ir vištienos. Jokios mėsos, vienu žodžiu. Ir šeštadienį švęsdavo, ne sekmadienį. Ir prieš esesininkus kepurių nesiimdavo. Ir tekdavo gi jiedviem už tai! Esesininkai numuša jiem kepurę, jie tučtuojau ją vėl užsideda. Kad nenori kepurės nusiimti, galėtų gi be kepurės pabūti, bent kol esesininkas nueis po velnių. Bet jie taip nedarydavo. Prieš esesininką kepurę jie būtinai užsidėdavo.
Kepurę jie nusiimą tiktai prieš poną dievą. O prieš tokius velnio tarnus, kokie buvo, jų nuomone, visi esesininkai, jie kepurių nesiimliosią ir be kepurės nestovėsią. Be to, tai jiem ir didelė nuodėmė būtų.
Baisiai ištvermingi buvo tiedu gudeliai. Net jų kepurės sukiužo nuo nuolatinio tąsymo, bet jie vis tiek savo nusistatymo nepakeitė: prieš esesininką jie būtinai turėjo būti su kepure!
Dar karščiau jiem buvo, kai jiedu atsisakė lageryje bet kokį darbą dirbti. Jie sutikdavo tiktai pašluoti tą vietą, kur bloko viršininkas vaikšto. Visi gi kiti lagerio darbai tarnauja, esą, karui ir velniui, - vienam ir kitam jie netarnausią. Karas esąs dar šlykštesnis už velnią.
Esesininkai nesigailėjo pastangų šitokiom mintim iš jų galvelių išmušti. Bet gudiškos galvos, pasirodo, buvusios itin kietos. Nepasidavė jokiom lazdom. Gudeliai savo nusistatymo nepakeitė. Sėdi, būdavo, su kepurėm gyvenamajame bloke ir nieko nedirba. Taip nieko jiem ir nebuvo galima padaryti, - darbingumo dvasios įmušti!
Valdžia, išėjusi iš kantrybės, pasodino juodu į bunkerį, - gal jie ten geruoju nusprogs. Sėdi jiedu sau bunkery - ir nieko! Nesprogsta. Jiem net jokio skirtumo nėra, blokas ar bunkeris. Jie bunkery tegauna tiktai duoną ir vandenį, bet ir bloke jie nieko kita nevalgydavo. Jie įtardavo, kad pietų sriuboje būta kažkokios mėsos pėdsako, - jiem tokia sriuba buvo nuodėminga. Sėdi jiedu sau bunkeryje, duonele užkandžiauja, vandenėlį geria - ir nieko! Visiškai nieko jiem neatsitinka. Net neliesėja: vieni kaulai kaip buvo, taip ir liko.
Sėdi jie bunkeryje savaitę, sėdi kitą. Sėdi penktą, sėdi šeštą... Kolgi jie, po velnių, sėdės tenai?!
Valdžia vėl išeina iš kantrybės. Valdžia siunčia pas juos su pamokslu patį mokslingiausiąjį iš savo tarpo, - patį Klavaną.
Filosofijos rotenfiureris pasigavo tarkuoti sūnų, - galgi tas bus sukalbamesnis?
- Gi, - sako sūnui Klavanas, - judu čia, bunkeryje nugeibsite. Na, senis, tiek to, jam jau, šiaip ar taip, ir mirti būtų ne prošal, bet tu gi - jaunas. Tau gyventi reikia. Pagalvok tiktai!
- Aš kaip tiktai ir noriu mirti, - nenoromis panosėje murma sūnus.
- Kaip tai mirti nori? - stebisi Klavanas, - žiūrėk, mergelę dar kokią susirasi. Vesi, vaikučių susilauksi... Argi negera gyventi? Argi tu vesti nenori?
- Ne! - bamba savo panosėje metodiškasis sūnus, - su tokiais galvažudžiais, kaip tu ir visi kiti esesininkai, gyventi kartu aš nenoriu. Man gėda kartu su jumis gyventi, - štai kas!
Klavanas, it šunelis paspraudęs uodegą, dūlina pas Majerį pranešti liūdnus savo misijos vaisius.
Kartą tuodu gudeliu išvedė iš bunkerio pasivaikščioti. Taip sau, saulaitėje pasišildyti, bunkeryje vis dėlto vėsoka kiek... Pakeliui užsukdino juos bevaikščiojant į šunų kiemą. Ten tarytum tyčia buvo jau palaidi keli vilkai ir tasai didysis razbaininkas - kudlius. Keistokas kiek buvo tasai sutapimas.
Suurzgė, susiraukė šunes, iltimis pakaleno. Vampsėdami prie gudelių pribėgo. Pribėgę pauostė, pauostė, pečiais truputį patraukė. Pakėlę snukius, žvilgterėjo į gardiniečių neskustus smakrus, uodegomis pavizgino.
Neee! Vegetariškos mėsos jie neėsią, - nutarė šunes ir nustrakaliojo prie varčios su savo šuniškais reikalais.
Valdžia kovą su tais sektantais aiškiai prakišo:
- Nei jie bunkeryje badu stimpa, nei juos šunes drasko...
Abu juodu grąžino į bloką sėdėti. Jokio darbo dirbti juos nebevertė. Su esesininkais galėjo kalbėtis sėdėdami ir su kepurėmis. Valdžios visos pozicijos sugriuvo. Po kelių savaičių juodu išvežė į kitą, į Buchenvaldo lagerį.
Šunim tačiau išėjo daug prasčiau, negu tiem gardiniečiam. Šunų autoritetas lageryje visiškai krito. Visi jiem ilgą nosį rodė ir liežuvius jiem kaišiojo. Nusivylusi valdžia sumažino jiem mėsos porciją ir vietoj pyragaičių kažkokią košę jiem krėtė, - tokią šlykščią, kad niekas jos iš jų nebevogė.
Valdžia nustojo šunis besiuntinėjusi bėglių gaudyti. Vieton jų valdžia siuntė blokavus, šreiberius ir kapus, - visą rują. Ir šie per lagerio sklypą bėgo grynai šuniškai.
Lep lep lep lekataj lekataj, - lėkė dvikojė ruja.
Lėkė, šniukštinėjo, uostė. O suradusi kur pasislėpusį, išsigandusį bėglį, plėšė jį ir draskė ne blogiau už savo sėbrus - keturkojus bankrotus...
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
