en
Valdiškojo pašto priešakyje buvo pasodintas SS feldfebelis Pliacas [Platz], lageryje Plikiu Pingvinu vadinamas.
Pliacas - šešių dešimčių su kaupu visiškai pakvaišęs senis su žlibumo akiniais ant nosies žemyngalio ir numukusiu pakaušiu. Vidutinio ūgio, trupučiuką į kuprelę palinkęs, su veidu, į suglamdytą zuperinį maišą panašiu.
Pedantiškiausias padaras visuose prieškariniuose Rytprūsiuose.
Pašaukia kurią valandą ir kurią minutę pas jį ateiti - punktualiausiai turi būti. Ateisi minutę anksčiau, parodo laikrodį ir sako: - Lauk! - per anksti.
Ateisi minutę vėliau, parodo laikrodį ir sako: - Lauk! - per vėlai.
Nieku būdu nebūdavo galima pas jį laiku patekti, - velniai jį žino, kaip jo laikrodis eidavo. Taip jis varinėdavo ne tiktai kalinius, bet ir esesininkus.
Jis buvo ir vyriausias lagerio cenzorius. Pagal savo praeitį jis geriausiai ir tiko tokiam darbui: prieš karą jisai Gdansko mieste iš tramvajaus bėgių geležine lazdele arklių mėšlą krapštė.
Nustatydavo jisai, kiek laiške turi būti eilučių parašyta. Jei kelios eilutės per daug - nukerpa, būdavo, judošius, laiško galą, ir ką tu jam! Suskaičiuoti kiek yra eilučių, jam pakakdavo laiko, paskaityti tom eilutėm jam laiko nebebūdavo. Užtat jam būdavo vis tiek, kokio ilgumo eilutė - penkių ar dvidešimt penkių centimetrų, tai nesvarbu, bet tiktai tinkamas eilučių skaičius. Prirašyti buvo galima tiktai viena lakšto pusė, bet kiek joj eilučių sutalpinsi - tai jau tavo reikalas - dešimt ar penkiasdešimt. Mažiausia kas jam laiške nepatiko, tuoj - blinkt - laišką į krepšį - ir po visam.
Aš su juo amžinai bylinėjaus, - nuolat jis mane Majeriui skųsdavo. Vis jam būdavo neaišku, ką aš manau, savo laiškus rašydamas. Jis vis manydavo, kad aš viena rašau, o visai ką kita galvoju.
Viename laiške parašiau, kad velniai žino, kiek dar laikys mane lageryje uždarę. Sudraskė jis mano laišką ir sako man:
- Laiške negalima velnio vardas minėti.
Parašiau kitą laišką. Vietoj velniai įrašiau dievai, - laiškas taip pat eina krepšin. Ir dievų vardo minėti, pasirodo, negalima. Pasišaukia jis mane ir dėsto, kad laiške galima rašyti tiktai tokie dalykai: siuntinį ir laišką gavau visiškoje tvarkoje, labai dėkoju ir prašau siųsti daugiau, - esu sveikas ir patenkintas, puikiai jaučiuos ir visus bučiuoju.
- Tai, - sakau, - pone šarfiureri, man tokio laiško ir rašyti neverta. Atspausdink tokius popierėlius ant palšo daikto, aš pasirašysiu - ir bus tvarka.
- Lauk! - šaukia jis man, ir aš einu lauk.
Vieną laišką jis man konfiskuoja už tai, kad jame buvo parašyta: "Baisiai nuobodus biznis už surūdijusių vielų sėdėti..."
- Kaip tu drįsti rašyti, kad už surūdijusių vielų sėdi? Ar nieko kita ir nematai lageryje? Ar nematai, berželiai auga?
Vėl jis man sako: - Lauk! - Ir aš einu lauk.
Laišką perrašiau. Rašau: mūsų spygliuotų įelektrintų vielų, tvora spindi žaižaruoja kaip sidabrinė, smulkiu cukrumi apibarstyta. Už tvoros matyti trys berželiai, du kelmai ir vienas grybas.
- Tu, niekše, čia vėl pribjaurojai? Aš tave Majeriui apskųsiu!
Pingvinas Majeriui šį kartą jau buvo mane apskundęs, tik Majeris jam nieko nepagelbėjo.
- Aš tau sakiau, jog turi rašyti, kad esi sveikas...
- O kaipgi man daryti, jei aš iš tikrųjų sergu? Pone šarfiureri, ar nebūtum malonus pačiupinėti mano šoną?..
- Lauk! - šaukia jis man. Aš einu lauk ir rašau naują laišką: "Pagal veikiančius įstatymus ir nuostatus esu sveikas..."
Pingvinas mano laišką, žinoma, suplėšo ir mane išveja lauk.
Kitą kartą plėšo jis mano laišką, kad per ilgas, kitą - kad per trumpas, - buvo parašytas tiktai vienas sakinys, - esą, tai ne laiškas, o valdžios autoritetu pasityčiojimas. Kitą kartą plėšo jis mano laišką, kad jis esąs per liūdnas, kitą - kad per linksmas... Kitiem laiškai rašyti buvo daug lengviau, bet man baisiai sunku buvo pataikyti į Pingvino mėgiamą toną. Kai jis mane pamatydavo - jam aiškiai vemti norėjos.
Mūsų blokas galėjo rašyti ir gauti laiškus kas savaitę, visi kiti - kas dvi savaiti. Tiktai 1944 metais savaitiniai laiškai buvo įvesti ir kai kuriom kitom katorgininkų rūšim. Bet jiem iš to naudos nedaug tebūdavo. Pusė tų laiškų eidavo į krepšį.
Laiškas - buvo vienintelė susisiekimo priemonė su gyvuoju pasauliu, - jokie lankymai, jokie pasimatymai nebuvo leidžiami, - kad niekas nematytų pašalinis, kaip lageryje gyvenas. Laiškai buvo katorgininkui be galo brangus daiktas. Ir tokią daugybę jų Pingvinas žudydavo! Kas jam kitų rūpesčiai ir skausmai?
Jis gi - mėšlui iš tramvajaus bėgių krapštyti buvo specialistas!
Pagaliau laiškai jam buvo visiškai neįdomus verslas, - jis turėjo daug įdomesnio darbo. Tai siuntinių tvarkymo menas.
1943 metų pradžioje kiekvienas kalinys jau galėjo gauti siuntinį - du kilogramus į mėnesį, paskui jau - 2 kg į savaitę, o 1944 metais siuntinių ir kilogramų skaičius buvo jau neaprėžtas. Vasarą lageriui kasdien ateidavo keli šimtai, tūkstantis, kartais net daugiau dviejų tūkstančių siuntinių. Tuos siuntinius kasdien iš Štuthofo miestelio į lagerį tempdavo kaliniai, įsikinkę į didžiulius vežimus. Civiliai miestelio gyventojai stoviniuodavo eilėmis ir linguodavo galva: taip sunkiai vargšai kaliniai vežimą tempia!
Valdžia nebeapsikęsdama 1944 metais į tuos vežimus ėmė kinkyti arklius. Iš viso tą vasarą dėl nežinomų priežasčių, - ar tik ne dėl rasinių nusikaltimų? - į koncentracijos lagerį buvo patekę arkliai. Buvo jie, vargšai, pristatyti prie pačių sunkiųjų darbų. Jie turėjo net rąstus tampyti, tokius pat, kokius ir aš pereitą vasarą tampiau. Tiktai arkliai pasirodė esą sunkiau sukalbami, negu žmonės. Rąstus šiaip taip dar jie tempė, bet vežimus su siuntiniais vežioti jie griežtai atsisakė: stojo piestu, lipo į vežimus, maigė siuntinius. Atrodo, šitoks arklių elgesys buvo piktos priešo propagandos vaisius, - šitaip elgtis suagitavo juos kaliniai, patys vežimus prieš tai tempę.
Štuthofo miestelio piliečiai visiškai be reikalo lingavo galva, žiūrėdami į vyrus, tempiančius vežimą. Kaliniai šitą darbą labai mėgo. Šitas darbas jiem buvo labai pelningas, - ne be reikalo į tą darbą vis spraudėsi vokiečių jūrininkai.
Vežant siuntinius, visuomet buvo galima pakeliui šis tas ir nukniaukti. Transporto komanda gyveno puikiai. Net klipatos - ir tie čionai veikiai atsiganydavo.
Sabotažininkai arkliai veikiai buvo pasiųsti velniop, į jų vietą buvo sugrąžinti žmonės, ko jie po teisybei labai ir norėjo.
Siuntiniai pakeliui buvo vėtomi ir mėtomi. Daugelis iš jų praplyšdavo, turinys išbyrėdavo, - negi mėtysi siuntinio turinį į patvorį, jeigu jam visuomet yra paruošta geresnė vieta - vežėjų užantis. Jeigu siuntinys pats nesusipranta praplyšti, kodėl gi jam nebūtų galima šiek tiek padėti?
Kitam vėl siuntiniui adresas nusitrindavo, - būdavo, nežinia, kam jis reikėtų atiduoti.
Šitokie siuntiniai driskiai, patys geriausieji iš jų tarpo, ėjo Pliaco ir jo pagalbininkų, cenzorių esesininkų, naudai. Adresą nukrapštyti ir nuo sveikų siuntinių ne taip jau sunku. Patrynei kiek šlapiu skuduru - ir joks velnias nebeįskaitys, kokia kalinio pavardė ir koks jo numeris. Metęs akį į siuntinio išvaizdą, pažiūrėjęs siuntinio adreso, patyręs cenzorius visuomet galėdavo tiksliai nuspręsti, verta ar neverta nuo siuntinio krapštyti adresas: buvo žinomas siuntinio turinys.
Kiti siuntiniai būdavo labai turtingi: lašinių, kumpių, sviesto, taukų, pyragų, tortų, cukraus, tabokos, cigarečių, šokolado, degtinės, drabužių - ko tiktai juose nebūdavo!
Pliacas buvo labai turtingas žmogus. Jis gausiai aprūpindavo produktais savo šeimą ir gimines Gdanske. Jis turėjo pagrindo būti savimi patenkintas ir keikti tokius neaiškius gaivalus, koks aš tuomet buvau...
Kas tokių neišaiškintų driskių siuntinių atlikdavo nuo Pliaco ir jo pagalbininkų, eidavo kalimų "pašto darbo komandos" naudai. Tokių siuntinių ir jiem visuomet būdavo sočiai. Šie vyrai taip pat gyveno puikiai. Ir ėsdavo kaip buliai, ir biznį iš ko varyti turėdavo. Į paprastą samagoną ar į likerį, pagamintą iš politūros, jie ir pažvelgti nenorėdavo. Jie turėjo iš ko ir mergužėlėm visokių gėrybių fundyti. Jie turėjo puikius skalbinius, šilkines kojines ir visa kita, ko tik širdelė trokšta...
O! Tai buvo puiki "darbo komanda"! Daugelis tenai dirbusių vyrukų laisvėje niekuomet tokio pelningo darbo negaus. Tenai dirbo ir jo šventenybės pono Jehovos būsimas ministras pirmininkas...
Žymus siuntinių skaičius ateidavo ir jau mirusių arba kitur iškeltų kalinių vardu. Kitas kalinys jau mirė prieš kokią pusę metų, bet jo vardu siuntiniai eina ir eina. Politinis skyrius paprastai pranešdavo giminėm, kad toks ir toks pilietis lageryje pasibaigė. Tik gana dažnai numirėlio pavardė ir gyvenama vietovė būdavo klaidingai parašyta, pranešimo adresatas negaudavo. O dėl rusų ir kai kurių kategorijų lenkų mirties lageris iš viso nieko niekam nerašydavo. Katorgininkui pasimirus, siuntiniai kuo ramiausiai ir toliau eidavo jo vardu.
Šitokie siuntiniai siuntėjui niekuomet nebuvo grąžinami, - esą, produktai pašte galėtų be reikalo sugesti. Šitokie siuntiniai eidavo tiesioginėn Chemnico žinion.
Chemnicas sau ir savo aptarnaujamom mergom pasiimdavo geresniąją dalį: lašinius, sviestą, cukrų, cigaretes, dešras... Bet visko vis dėlto negalėdavo paimti, - buvo ir jam jau per daug. Daug kas dar tekdavo Lėmanui ir Zelionkei. Kas ir nuo jų atlikdavo, Chemnicas pavesdavo raštinės kapui išdalinti kaliniam savo nuožiūra, žinoma, gana dažnai nurodydamas, kas kam už kokius nuopelnus reikia duoti. Iš šitokių šaltinių šelpdama kalinius, raštinė taip pat galėjo varyti savo politiką. Čia ir moteriškasai blokas nebuvo pamirštamas...
Siuntinius, patekusius į kalinių gyvenamus blokus, tikrindavo blokfiureris ir blokavas. 1943 metais per tą tikrinimą tikrintojai pasiimdavo iš siuntinio patys, kas jiem patikdavo, - bent pusė siuntinio eidavo jų naudai. O nuo 1944 metų viduvasario tikrintojai imdavo daugiausia tai, ką kalinys jiem patsai duodavo. Žinoma, kalinys blokfiureriui ir blokavui duoti nesigailėdavo: duoti būdavo daug naudingiau, negu neduoti.
Iš tokių siuntinių gaudavo savo dalį už įvairius patarnavimus ir visokie amatininkai kurpiai, siuvėjai, staliai, stikliai, šaltkalviai, barzdaskučiai, medžio drožinėtojai, dailininkai. Patarnavimų nuolat būdavo vis reikalingi - ir kaliniai aristokratai, ir valdžios žmonės su Majeriu ir Chemnicu priešakyje. Turėdamas siuntinio gabalą, lageryje jau daug ką galėjai įsigyti. Įvairūs amatininkai meistrai, ypač apsukresni vyrai, galėjo visiškai neblogai įsitaisyti, - nedvėsti badu.
Visai kas kita - knyginės profesijos žmogus arba žemės ūkio darbininkas - jų patarnavimai lageryje niekam nebuvo reikalingi. Jie galėjo, kad nori - giedoti, kad nori - sprogti. Iš jų tai ir susidarydavo tie klipatų klipatėlių debesėliai.
Jie čionai niekam nebuvo reikalingi. Jie tiktai be jokios naudos valdišką.duonelę valgė.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
