lt
Lanco miestelyje susijungę su savo kolona, toliau keliavome drauge dar dvi dienas. Bet tai buvo jau visai kitokia kelionė.
Visų pirma pačiame Lanco miestelyje bulius Bratkė išvijo iš mokyklos kažkokią tenai vokiečių, karo pabėgėlių, kompaniją, - vietą užleido mum. Vokiečiai pradėjo murmėti:
- Juos esą, grynaveislius vokiečius, anksčiau čionai apsigyvenusius, varai lauk, o vietą užleidi kažkokiem įtartiniem katorgininkam!
- Lauk! - bliovė bulius Bratkė ir vijo vokiečius lauk.
Ir iš viso tą dieną bulius Bratkė stačiai pasiuto: užkaitino jisai miestelio vokiečius virti sriubą, žirnienę ar bulvienę su dešra, - esą, jo katorgininkai valgyti nori! Sriubą vokiečiai virė ir nešė, Bratkė visiem katorgininkam dalino. Ir toliau, kai ėjome per vokiškus kaimus, visur gavome sriubos. Bratkė sriubą iš anksto telefonu užusakydavo, vokiečiai jau laukė mūsų ateinant su pilnais bosais.
Pavargėlių Bratkė jau dvi dienos nebešaudė, negalinčius eiti - rekvizuotais vežimais vežė, - tikrai, velniai žino, kas tam buliui Bratkei buvo pasidarę!
Lanco miesto mokykloje Bratkė davė mum šiltą, pakūrentą salę, o savo esesininkus sugrūdo į šaltą, nepakurtą. Niršo esesininkai ir keikės, ir movės kelnes šaltam kambary. Į mūsų patalpą atsilankė... Lanco miesto burmistras su savo padėjėju, gražiai pasisveikino ir klausinėjos, ar ko mum netrūkstą, - ar negalįs jis kuo mum padėti?! Ryto metą jis vėl mus labai mandagiai ir bičiuliškai tolimesnėn kelionėn išlydėjo, lyg mes jo svečiai būtume buvę!
Mes nieko nebesuprantame. Čiupinėjame, tirdami kits kitą:
- Argi mes iš tikrųjų vėl žmonės pasidarėme? Tai - velnias!
Po Lanco miestelį mūsiškiai maklinėjo, visai nebekreipdami dėmesio į esesininkus ir policiją. Eina kas nori ir kur nori. Mūsiškiai, elgetavimo specialistai, bežiūrint susiuostė su geroku būreliu Lanco vokiškų mergelkų. Atsikvėpti nesuspėjome, kaip jau tempia jos mum sriubą. Prilindo mergelkų pilna salė, - nors vakaruškas kelk. Viena pila savo sriubą, kita - savo, - nebežinai, iš kurios beimti. Tokios nieko sau mergelkos. Maždaug vidutiniškos. Baisiai gaila tiktai, kad mano kojos buvo sutinusios ir temperatūra vis dar laikėsi apie 38, o mano draugui Vytautui buvo 40,5, bet jis vis dar sriubą rijo kaip smakas.
Miuleris, pliurpa tas prakeiktas, paklusnus avinėlis pasidarė.
- Miuleri, - sakom mes jam, - tą ir tą padaryk. - Miuleris eina ir daro, lyg tai būtų jo tarnybinė pareiga.
- Miuleri, nebūk galvijas, nelįsk, - gausi per snukį!
- Cho cho cho! - kriokia Miuleris. - Duok tabokos pypkei prisikimšti.
Va, koksai reikalas! Esesininkai tabokos pritrūko. Nebeturi nė šnipšt. O mes dar turime. Esesininkai atsidūrė mūsų rankose!
Patys atsisakydami nuo rūkymo, rūkalus sudėjome į bendrą kasą ir esesininkus paklusnybėje laikome. Niekas jiem patiem neduoda pypkės kimšti. Duodame jiem tabokos žiupsnelį į delną, kad išeitų pusė pypkės. Jie žemai lenkias ir dėkoja. Galima juos dabar keikti, kaip norim, - jie vis tiek patenkinti, - jie bijo kitą kartą tabokos pusei pypkės nebegauti.
Pagaliau atvarė mus į visos kelionės tikslą - į visai nusususį RAD lageriuką Gans, atseit, žąsis. Lageriukas Gansu vadinosi todėl, kad gulėjo šalia to paties vardo kaimo. Ne taip toli nuo jūros, - kokia dvylika kilometrų į pietus nuo žvejų uosto Leba.
Lageriukas buvo visiškai apšepęs. Prisiglaudęs jis buvo aukštokos kalvos šone, iš kitos pusės saugojo jį neišbrendama didžiulė pelkė. Barakai - menkučiai, sukiužę, lyg jie būtų buvę skirti triušiam auginti - ir tai per prasti.
Iš mūsų kolonos pradinio skaičiaus 1600 vyrų beliko gal vos pusė. Vieni pakeliui išbėgiojo, kitus iššaudė. Bet ir tokiam sumenkėjusiam skaičiui Ganso barakėliuose sutilpti buvo labai sunku. Kamšatis buvo pasiutusi!
Banditų atamanas Francas jau organizuoja patalpas. Užėmė jisai barakėlio visą galą, pastatė sargybą su pagaliais, nieko daugiau tenai neįsileidžia, esą, visi kiti galite verstis kaip norit!
Kuo mes prastesni už Francą? Ar nepabandžius ko suorganizuoti?
Kai kurie iš mūsų, dar Štuthofe tebebūdami, jau buvo išverkę iš Majerio savo laikrodžius ir auksines plunksnas, motyvuodami, kad visa jiem tai reikalinga darbo sėkmingumui, - tokiem tikslam Majeris išduodavo kaliniam tokius jų daiktus.
Vienas iš mūsų laikrodžių dabar atsidūrė buliaus Bratkės delne, - Bratkė jį lyg ryte prarijo. Pasiutęs bulius Bratkė virto vėl veršiu žinduoliu. Tuomet rado jisai pačiame lageriūkščio pakraštyje tokią vėjo pašiepiamą būdelę - sandėliuką įrankiam laikyti. Sandėliukas buvo mažutis ir menkas, bet vis dėlto pečių turėjo.
- Še, - sako Bratkė, - čia jum bus patalpa. Visai atskira. Bent niekas neapvogs. Parsineškite šiaudų. Tvarkykitės kaip norite.
Atskirą patalpą, kad ir tokią menkutę, turėti buvo vis dėlto labai didelis daiktas!
Prisinešėm šiaudų. Pasivogėm pusę maišo anglių pečiui kūrenti. Varstotus ir kitus įrengimus pavertėm malkom. Pasikūrėm pečių, - taip malonu šildytis prie jo, ant šiaudų išsitiesus! Visa bėda tiktai, kad nebuvo ko virti. Ničnieko. Niekas nieko nebeturėjo. O lageris - taip pat nieko nebeturėjo. Nieko nedavė. Gyvenkite kaip norite!
Mūsų cigarečių šimtinė vėl atsidūrė Bratkės kišenėje. Bratkė sutiko duoti palydovą ir leisti trim mūsų vyram eiti į aplinkinius kaimus paelgetauti. Elgetavimas šiokių tokių vaisių davė, bet nedaug. Aplink gyveno vokiški ūkininkai. Jie buvo įsitikinę, kad visi katorgininkai yra galvažudžiai, - už ką gi jiem valgyti duosi? Su vyrais kaimuose nė nepradėk kalbėti. Buvo galima šis tas išmelžti tiktai kavalieriškai prie moterų prisėlinant, ir tai - kad tik vyrai nematytų. Po trijų dienų tačiau ir šis maisto šaltinis užsiraukė.
Panašiu būdu kaip mes ir Francas su savo svainiu ėmė tokias ekspedicijas į kaimus organizuoti. Tiktai elgėsi jisai kiek kitaip. Jis veikė savarankiškai. Jis neelgetavo. Jis su savo svainiu stačiai plėšikavo, - pats pasiimdavo, ko jam reikia ir nereikia.
Vokiški ūkininkai pradėjo rėkti. Pasiskundė aukštesnei valdžiai Lauenburge. Iš ten atėjo griežčiausias įsakymas: nieko iš lagerio į kaimus neišleisti, - kad neplėšikautų ir ligų po apylinkes neišnešiotų!
Bankrutavus plėšybai, Francas pradėjo organizuoti prekybą. Per savo svainį iš apylinkės ūkininkų perka karvę, perka bulių mėsai. Kviečia ir mus prisidėti. Žinoma, prisidedam. Bet kai tą karvę ar bulių atveda į lagerį, vis pasirodo, kad tai seno klišo arkliškos veislės kuino būta. Kur Francas to kuino mėsą dėdavo, velniai jį žino, bet mums iš to viso biznio tekdavo tik kanopos. Žinoma, kanopos taip pat neblogas daiktas, bet valgyti vis dėlto kažkaip neišeina...
Sukit devyni perkūnai tą prakeiktą Francą, - koks čia gali būti biznis su banditų atamanu!
Kitas vėl iniciatyvos pilnas banditas su savo gauja okupavo vienintelį lageryje šulinį su pompa. Nori gauti vandens - duok gaujai ką nors. Duodi - gauni. Neduodi - nėr vandens: jis su savo gauja pompą taiso ir tave lazdomis gena lauk.
O!.. Bratkė, valdžia, pradėjo dalyti lageriui maistą!
Duoda į dieną puslitrį sriubos: vanduo be druskos ir jame susigėdusios plūduriuoja dvi neskustos bulvelės. Daugiau nėr. Ničnieko nėr. Tuščia.
Ilgainiui valdžia ėmė atgabenti iš Lauenburgo ir duonos. Duodavo duonos po 25-300 gramų vieną kartą per savaitę, o kartais - net du kartu!
Bratkė ėmė supirkinėti iš apylinkės ūkininkų baigiančius dvėsti kuinus. Lupa tiem kuinam kailį ir kemša juos sriubon, - po gabaliuką, žinoma, šiaip sau, dėl skonio. Kuino mėsa ir bulvės atitenka Franco ir kitom sąjunginėm su juo gaujom, okupavusiom virtuvę. Visiem kitiem lieka tik buizelė, kurioje buvo virtos bulvės ir kurioje dar plūduriuoja šiokie tokie arklienos pėdsakai, - tokios ilgos išplušusios arklio raumenų gijos, panašios į parudijusius seno tekio šerius. Viso to malonumo gaunama vieną kartą per dieną. Visa tai verdama be druskos pėdsakų - jos pakanka tiktai Franco ir sąjungininkų gaujom. Nuo viso to visiem be išimties lageryje sugedo viduriai. Nuo viso to lageris vaitoja. Lageris badauja. Badas pasiekia tokio laipsnio, kad kai Francas su gauja išmeta lauk papjauto kuino žarnas, - katorgininkai, vienas kitą draskydami, puola į tas žarnas, tampo jas ir ryja žalias, nevalytas - su visu jų turimu! Epidemijos lageryje plečiasi...
Mano draugas Vytautas vis dar tebeguli su temperatūra 40 - atsirado pas mus dar du tokios aukštos temperatūros ligonys. Ir aš guliu visą laiką. Nebeklauso kojos. Velniai žino, kas jom pasidarė. Šiaip būtų nieko sau kojos, ir ne per labai sutinusios, ir neskauda, tik šiaip sau saldžiai tirpsta, it skruzdėlės į jas medų nešiotų. Nieko ypatinga. Tik, va, kai pastatai jas - nesilaiko. Linksta, it be kaulų būtų. Stojant reikia griūti, - nieko čia, brač, nepadarysi.
Mūsų sandėliuke gyveno ir kolonos gydytojas, lenkas iš Gdansko, Vitkovskis [Witkowski], pats penkerius metus jau baigęs sėdėti lageryje. Baisiai mielas, baisiai geras, švelnus žmogelis. Bet jis pats vos laikosi ant kojų, - ir jokių gydymo priemonių jisai neturėjo, - nieko jam nebuvo duota pasiimti iš Štuthofo. Ničnieko jisai neturėjo.
Dėl mūsų draugų, gulėjusių su tokia aukšta temperatūra, jis nieko nesakė. Kraipė galvą ir tylėjo. Aišku, buvo kažkas panašu į tifą ar paratifą. Būtų jis tai valdžiai pasakęs, būtų juos tučtuojau išmetę į "ligoninę", kuri buvo daugiau panaši į lavonų sandėlį. Tenai jie būtų bežiūrint nusibaigę. Mūsų gi sandėliuke jie visi liko gyvi. Niekas daugiau neapsikrėtė.
Geras žmogutis buvo tasai gydytojas, kad jis pats tiktai sveikas būtų!
Retkarčiais užeidavo į mūsų būdą vienas kitas esesininkas tabokos paprašyti ar šiaip bičiuliškai dėl visokių gyvenimo opų pasidejuoti. Atnešdavo kartais druskos saujelę, daugiau jos ir jie patys neturėjo. Užeidavo net Marholcas, - ir jis net darydavo bičiuliškai nusiteikusią fizionomiją!
O bulius Bratkė net filosofu buvo virtęs. Jis atnešdavo iš fronto žinių, jam labai blogų. Esą, jeigu taip, - jeigu frontas priartės, jis mesiąs visą lagerį, paimsiąs tiktai mus ir drošiąs stačiai į Lebos uostą. Ten žvejų laivo kapitonui pakišiąs po snukiu revolverį, ir visi, esą, mausime stačiai į Švediją. Tačiau kol tai bus, jis atvedė pas mus vieną vokietį ūkininką iš Ganso kaimo ir leido su juo pirkliauti. Lageris maisto neturėjo. Kaliniam reikėjo patiem maitintis.
Tikrai, tasai ūkininkas atgabeno mum bene penkis centnerius bulvių ir keletą kepalėlių duonos. Bet išviliojęs iš mūsų savo pažadais porį gerų laikrodžių, naujus batus, motorą su ilgomis žarnomis vandeniui pumpuoti, - tą motorą mes radome mūsų dabar gyvenamajame sandėliuke ir pardavėme ūkininkui, - visa tai iš mūsų gražiai išviliojęs, jisai daugiau pas mus nebesirodė. Sakės, jam žmona nebeleidžianti daugiau pas mus bevaikščioti. Apmovė, žaltys, mus kaip ciuckas. Kurgi, - tokie laikrodžiai! Tokie batai! O motoras, motoras: gali jį palovy laikyti, gali prie laivo kabinti, gali į šulinį kišti - vis birbia! Ir tiktai penki centneriai bulvių už visa tai! Tai - velnias, ne pirklys!
Mūsų esesininkas Šešelga tuo tarpu apzujo visus apylinkės kaimus, ar ko nerasiąs mūsų naudai. Ką pakeliui prielgetaudamas, vis atnešdavo mum. Netoliese rado jis vieną "umzidlerį", - kolonistą iš Lietuvos. Jis vaikščiojo su ruda naciška uniforma, jautėsi esąs grynos veislės vokietis ir lietuviam kuo nors padėti jis... iš principo negalįs. Taip lietuviam, esą, ir reikia!
Pas lagerio kaimyną dvarininkėlį surado Šešelga vieną lietuvį darbininką nuo Kretingos. Darbininkas su šeima buvo priverstinu būdu išvežtas iš Lietuvos. Dirbo jis pas tą dvarininkėlį kaip arklių šėrikas, pats daug kentėdamas nuo plėšraus, šykštaus šeimininko.
Tai, va, šis darbininkas ir atėjo mum į pagalbą, gal daugiausia padaręs, kad mes visi gyvi išliktumėm.
Apylinkės lenkai pradėjo vežti savo tautiečiam, ypač giminėm, daug produktų. Atvažiuodavo su pilnais vežimais. Atveždavo jiem organizuotai gerų dalykų. O mes jau nieko nebeturėjom. Turėjom dar kiek bulvelių, jomis mitom, bet kad ir jų buvo taip maža!
Tai, va, tasai darbininkas, arklių šėrikas, ėmė skriausti dvarininko arklius. Arkliam skirtųjų miltų geroką dalį jisai nukniaukdavo, o jo žmonelė iš tų miltų mum ragaišį kepdavo. Darbininkas kniaukdavo, žmonelė kepdavo, o Šešelga - atnešdavo. Nedaug to ragaišio kiekvienam tetekdavo, - vis dėlto apie keturias dešimtis vyrų mūsų būdoje gyveno! - betgi kąsnelis kitas tekdavo - ir taip per kokias keturias savaites - kasdien! Tai buvo jau labai daug. Ligoniam Šešelga atitempdavo kartais kur nutvėręs kokį pyragėlį, pieno gurkšnį, kokį kiaušinį... Maža - tai maža buvo, bet ką gi kita veiksi!
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
