lt
Gyventi Franco globoje buvo lyg pono dievo užanty. Gerai tai gerai, bet vis dėlto pavojinga. Vis dėlto tas jo užantis buvo šiurkštokas. Francas - stebuklingas vyras, nėr žodžiui vietos. Bet kadgi jis, šėtonas, pats galėjo tave kiekvieną momentą užmušti ar mažų mažiausia apiplėšti. Nesuprantama buvo, kodėl iki šiol jis tai nepadarė, - pasitenkino duokle iš Vlodeko su Vladeku? Juo labiau, kad mūsų autoritetas jo akyse visiškai nusmuko. Jo svainis esesininkas eina toliau, o mūsų "draugas" Žukove liko.
Antra vertus, kokiu gi būdu Francas įsigijo tokį veiklos savarankiškumą? Jei jis galėjo to pasiekti, kodėl gi mes negalime? Kuo mes blogesni už jį? Apsvarstę šitą reikalą, ir mes nutarėm pradėti savarankišką veiklą. Tuo tikslu sudarėme bendrą fondą, sudėjome į jį, kas dar turėjo: maisto, rūkalų, pirštinių, drabužių.
Sudarę tokį fondą, siunčiame delegaciją pas kolonos vadą, bulių Bratkę. Delegacija jam aiškina: mus ir apvogė, ir maišus supjaustė, ir rankas iki kaulų prakiaurino. Aiškina jam delegacija tokius dalykus ir krauna jam ant stalo lietuviškos dešros ir gerai išrūkytos lietuviškos kiaulės gabalus.
- Hm... - sako bulius Bratkė, - o rūkalų ar neturite?
- Turim, pone vade, turim! - Bulius Bratkė gavo šimtą cigarečių.
Bulius Bratkė iš karto linksmu veršiu virsta.
- Hm... - sako jisai, - nuo šiol visi galite eiti krūvoj kolonos priešakyje, sudarę atskirą grupę, su kitais nesimaišydami. Nakvosite taip pat atskirai.
Veršis Bratkė savo žodį išlaikė, nors ir nuolat skatinamas. Dabar prasidėjo mum visai kitoks gyvenimas. Visa kolona ir toliau nakvodavo paprastai daržinėse, o mes dažniausiai mokyklose ant šiaudų. Kitos mokyklos buvo šaltos, bet kitas - ir pasikurdavome, ir batus su drabužiais pasidžiovindavome.
Didžiai nustebęs Francas kraipė galvą, kaip tai galėjo atsitikti, kad mes išsiverčiame be jo pagalbos - ir dar taip gerai įsitaisėme. Mum gi buvo dar geriau, negu jis manė.
Mus lydėti ir mokyklose sergėti veršiu tapęs bulius Bratkė paskyrė lietuvį esesininką Šešelgą ir lenką esesininką - pabėgėlių vadovą. Su tokiais palydovais buvo galima iš mokyklos išeiti į miestelį maisto pasimedžioti. Veikiai tiem palydovam įkyrėjo mūsiškius lydėti po miestelius, - jie juos paleisdavo vienus nevaržomai vaikščioti. Juo labiau, kad jie patys nuolat savų reikalų turėjo.
Iš mūsų tarpo išrinkome keletą apsukresnių, liežuvingesnių vyrukų, kurie ir eidavo į kaimą ar miestelį maisto elgetauti. Puikūs buvo tieji vyrukai, jie savo uždavinį meistriškai atlikdavo. Kas be ko, kartais, būdavo, jie kieno nors batus ar skalbinius miestelyje ir pragerdavo, bet labai greitai užmegzdavo ryšius su kašubėmis, kurios po valandos jau vilkdavo mum sriubos ir duonos. Prisigrūsdavo kašubių pilna mokykla, tik kokio nors aukštesnio SS pareigūno įsikišimas išvarydavo jas iš patalpų. Ryto metą kašubės atsisveikindavo su mumis ašarodamos, o su mūsų delegatais, elgetavimo specialistais, - net pasibučiuoti siekdavo, tik mes juos, žalčius, už skvernų tempdavome atgal, kad mūsų visų nekompromituotų, po velnių!
Baisiai mieli ir geri mum buvo kašubų žmonės. Ir suprantama!
Kiekviena jų šeima turėjo Štuthofe mažiausia po vieną žmogų, kitos - daug daugiau. Visos mūsų kolonos kašubai negalėjo matyti. Kiti jų giminės ėjo kitais keliais, kitose kolonose. Kiti buvo jau seniai nukankinti... Kašubai atjautė mūsų vargą, mes jiem tarytum jų artimuosius atstojome.
Viename kašubų miestelyje mum nakvynei paskyrė bažnytinę mokyklą, esančią vokiečio pastoriaus žinioje. Mus pamatęs, pastorius paskubomis pasigriebė vaikus ir pačią ir išdūmė lauk iš namų. Vargiai jį mūsų esesininkai pasivijo.
- Jūs iš galvos išsikraustėte! - šaukė mūsų esesininkam susijaudinęs pastorius, - keturios dešimtys katorgininkų ir tik du sargybiniai! Jie gi naktį mus visus išpjaus!
Vargiai esesininkai pastoriui išaiškino, kad mes nesame banditai ir žmonių nepjauname.
- Va, - sako esesininkai pastoriui, - mes gi be ginklų vaikštome. Ginklus ir katorgininkus palikome mokykloje...
Baisiai nusistebėjo pastorius, išgirdęs tokius dalykus. Grįžo į mokyklą su esesininkais drebėdamas - vienas, be šeimos...
- O gal vis dėlto ir banditai? Kaipgi valdžia ne banditus laikys koncentracijos lageryje? Juk laikraščiai rašo, kad tenai vieni banditai ir galvažudžiai sėdi!
Grįžęs pastorius randa mūsų vyrus jo kieme malkas bepjaustant. Pjauna vyrai malkas ir krauna pastoriui į sandėlį, - šalta buvo, reikėjo vyram sušilti.
Nustebo pastorius. Apsidžiaugė. Nubėgo šeimos atsivesti. Ir papliupo pas mus lankytojai su duona ir sriuba, šilta tokia!
Šitokia mūsų pagerinta padėtis, susidariusi išimtinai dėl mūsų rūkalų ir lašinių atsargos, kurią vasarą mum buvo prisiuntusios mūsų šeimos ir kurią dabar rijo Bratkė su kompanija, niekam skriaudos nedarė. Ar mes tokią padėtį turėjom, ar jos nebūtume turėję, vis tiek kitų padėtis nebūtų buvusi lengvesnė. Vis tiek jie būtų buvę alkani ir turėtų mirti pakeliui kaip mirę, - su visais kitais būtume išmirę ir mes. Jiem gal buvo lengviau visa tai pakelti. Daugumas kitų kalinių buvo buvę raumeningi vyrai, visą gyvenimą dirbę fizinį darbą... O man - tris dešimtis penkerius metus išsėdėjus prie knygų, prie rašomojo stalo - kur man lygintis ištvermingumu su fiziniais darbininkais!
Pakeliui įvyko viena bendresnė eisenos reforma. Kurie kaliniai buvo jau tiek nusilpę, kad nebegalėjo išeiti iš daržinės, tuos krovė į mobilizuotus vežimus ir vežte vežė, - ir nieko bloga jiem nedarė. Net įvairių paslaugų jiem teikė. Bet tuos, kurie pakeliui nusilpo ir toliau paeiti nebegalėjo, - tuos ir toliau šaudė be atodairos. Visa mūsų pakelė buvo lavonais nusėta. Buvo atsitikimų, kad kašubė motina, ketverius metus savo sūnelio laukusi, rado jį dabar pakeliui bestyrantį, kraujuose paplūdusį.
To sniego, sniego kašubų žemelėje! Kaliniai eina vis dar kelio viduriu, o palydovai esesininkai - vis iš šono per pusnis ir pusnis iki juostos.
- Vis dėlto nors kartą geriau katorgininku būti, negu esesininku, - kirkinu vieną palydovą esesininką latvį - mes vis keleliu, o tamsta kur pūškuoji?..
- Taip tai taip, - atsako piktas palydovas, - bet aš su tamsta vietomis nenorėčiau keistis...
- Žinai, mielas kaimyne, - atsakiau aš jam, - kad ir aš su tamsta vietomis nieku būdu nesikeisčiau... - Pažvelgė jis į mane pasiilgusiomis akimis, - mes gerai supratome vienas kitą.
Juokauti tačiau neilgai teteko. Perėjimas buvo baisus. Vadinamosios Kašubų Šveicarijos kalnai kad ir nedidoliukai, bet vis dėlto tekdavo visa diena kopti į kalną, - keltis ir keltis. Vasarą sveikam žmogui tai būtų niekaniekis. Būtų malonus pasivaikščiojimas, bet vidužiemį - labai sunku!
Sniego vis iki kelių, iki juostos. Nuolat pusto. Nuolat šąla. Nosys suaižėjusios, akys - apledėjusios. Kojos - kruvinos. Žmonės nuvargę iki paskutiniosios. Išbadėję. Per šešiolika kelionės dienų valdžia tik tris ar keturis kartus duonos tedavė, po tris - keturis šimtus gramų. Retkarčiais kokios tuščios kavos puslitrį. Retkarčiais kokios sriubelės iš gailestingų žmonių.
Einame per kašubų kaimus. Vyrų kaip ir nematyti, - mobilizuoti ar suimti jie visi. Pakeliui kašubų moterys stovi. Su duonos kepalėliais, gatavais sumuštiniais, su kokiu pyragėliu. Stovi ir laukia it staiga suakmenėjęs skausmas. Gūdžiomis, klaikiomis akimis ryja mūsų eiles. Katorgininkų išvaizda pasibaisėtina. Vieni kaulai. Pamėlynavę, apledėję veidai. Eina vos vos gyvi. Eina svyruodami, šunų, iškišusių liežuvius, lydimi. Eina, vaitoja...
Sustingusios skausme moterys katorgininkų eilėse ieško savųjų, - kas - sūnaus, kas - brolio, kas - vyro, kas - tėvo... Per puskilometrį nusitęsusioj mūsų kolonoj savieji nepasirodo. Gal jie eina kitoj kolonoj. Gal jų jau seniai nebėra. Gal jie ir iš mūsų tarpo jau iškrito pakelėje?
Suakmenėjusios moterys nebeištveria. Apsipila ašarom. Ima klykti. Meta į svyruojančių elgetų minią savo ryšulėlius. Esesininkai, besibjaurodami bizūnais, varo jas šalia. Katorgininkai kaip alkani vilkai plėšia vienas iš kito duonos gabalėlį. Eilėse suirutė. Kamšatis. Klyksmai ir koliojimasis. Esesininkų revolverių šūviai... vienas, kitas... Vienas kitas alkanas katorgininkas jau guli. Prasvyruojantieji lipa per juos. Esesininkai nuspardo juos į patvorį, kad kiti ties jais neknapsėtų... Amžiną atilsį!
Tas pats vaizdas beveik kiekviename kašubų kaime. Iš to katorgininkai minta.
- Štuthofas pajudėjo! Štuthofas eina! - žaibo greitumu pasklido žinia po visą kašubų žemę. Žmonės jau laukė mūsų. Iš nuošalesnių kaimų susirinko į pakelę. Esesininkų keiksmai jų nebegąsdina. Stovi pakelėse, stovi iš skausmo sustingę it gyvi paminklai Europos kapinyne...
Pagaliau paaiškėjo, kad mus varo į apskrities miestą Lauenburgą, esantį į šiaurės vakarus nuo Gdynės. Tai - vokiečių miestas, buvęs pačiame prieškarinės Lenkijos su vokiečiais pasienyje. Ten jau keleri metai dirbo užmiestinė Štuthofo katorgininkų komanda, aptarnavusi ten buvusią SS žemesnių vadų mokyklą. Esą, tose mokyklos patalpose ir būsiąs dabar mūsų evakuojamas lageris patalpintas. Ten ir lagerio turtas buvo evakuojamas.
Pagaliau kelionės galas pakvipo! Pagaliau gal pasibaigs ta kančia! Ten gausime pavalgyti, nusiprausti, šiltą pastogę, poilsį... Sužibėjusi viltis įpylė jėgų į sužalotuosius kūnus. Sulinkę klipatos lyg tiesesni pasidarė. Bado iškoneveiktuose veiduose šen ten šypsena sušvinta... Įtempt paskutines jėgas - gal šiaip taip tikslą ir pasieksime!
Mano kojos jau buvo sutinusios ir sustingusios it pliauskos. Pečiuose įsiveisė kažkokie skausmai, kad aš ir apsiaustą vargiai begalėjau pavilkti. Menkas paprastas apsiaustėlis, - bet taip spaudžia pečius! O kai nuo sniego peršlampa, apledėja - nors raudok, - nebepanešu! Streikuojanti širdis nuolat man pasaulį margina žaliais ir raudonais skrituliais. Bet vis dėlto reikia ištesėti - negi griūsi į griovį pusnynan su kulka pakaušy!
Gyvendami saldžiomis pastogės ir poilsio viltimis, sverdukuliuojame plentu, einančiu stačiai į Lauenburgą. Pamažu leidžiamės nuo kalnų. Net saulelė šviečia, sniegą blizgina. Dūšioje net linksmiau pasidarė. Ištesėsime, - suk juos velniai!
Pavakary pasiveja mus raitelis, nupenėtas toksai it lašininis pusparšis, ant risto sarto žirgelio. Jis praneša tam laukiniam galvijui Bratkei:
- Esą, plentu mum eiti negalima. Plentas esąs rezervuotas kariuomenės judėjimui, - mes neprivalą painiotis po kojų...
Bratkė mauroja. Bratkė iš revolverio orą gadina. Bratkė liepia suktis atgal. Mes turime šešis kilometrus grįžti prieš kalną atgal, pasukti iš plento ir dar nueiti vienuolika kilometrų iki artimiausiai nakvynei.
Katorgininkai taip ir nulinko it pjaunamos viksvos, išgirdę tokią naujieną. Nukrito nuotaika - su ja ir jėgos ištirpo.
Vakaras jau pakibo eglių šakose. Tuoj pat jisai ir ant sniego nuriedės. Ateina debesis, palšas ir tamsus toksai. Snigti pradeda. Vis didesniais ir didesniais lopais. Akys - nuolat užlipdytos. Alsuodamas pritrauki sniego pilną gerklę. Bet ėjimo tempas - pagreitintas. Kolonos priešakyje eina, tempą nustatydamas ir įvarydamas, bulius Bratkė; kolonos pabaigoje eina Bratkės padėjėjas, SS feldfebelis Marholcas [Marholz], kurio specialybė buvo - per visą kelionę - pavargėliam su kulka padėti. Taip ir žygiuojame. Priešaky - bulius Bratkė mauroja, užpakaly - galvažudys Marholcas pliaukši.
Pasisukę plentu atgal, užkliūvame už mūsų draugų lavonų, - viešpatie, kiek jų pakeliui priguldyta!
Marholco gerokai pasidarbuota. Bet jisai ramus eina paskui. Jis linksmas. Jis ir toliau revolveriu pliaukši. Tik dabar - dar dažniau.
Pasukę iš plento, pasinėrėme pusnyne. Reikia juo į kalnelį keltis. Net esesininkai, ir tie uždusdami pradėjo iš nuovargio griūti. Jų Marholcas nešaudė, - jis juos tiktai batu spardė ir liežuviu malė.
Pats nepajutau, kaip atsidūriau pačioje paskutinėje kolonos eilėje. Akyse žalia. Galva sukasi. Kojos neklauso. Alsuoti nebėra kuo... Aš jau atsilikau ir nuo klipatų...
Praveriu akis - aš jau sukniubęs begulįs. Marholcas spardo mane abiem kojom - turbūt tuo būdu jis ir pažadino mane - ir tiesia į mane ranką. Stebiuosi aš, kad naktį taip blizga revolveris, ir nieko nesuprantu. Pamenu, tai truko vieną mirksnį. Nes tuo pačiu momentu galas žino iš kur atsirado mano mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų, - ir kad sušuks jis man visa savo gerkle:
- Profesoriau, ar pasiutai? Kelkis tuojau!
Nesuspėjau aš nė pažvelgti į jį, kaip jis jau tempia mane už pakarpos į kelio vidurį.
- Šunsnukiai suklerę! - nusikeikė Marholcas ir nusisuko į kitą pusę pribaigti pavargėlio, kurio už pakarpos jau niekas nebetempė.
Tuo tarpu mano mielas bičiulis Jonas ir dar kažkas pastatė mane ant kojų, pritempė prie minios ir įgrūdo į jos vidurį, į gilumą, kad tas šakalas Marholcas manęs daugiau nebematytų.
Ir dar staigmena. Šalia manęs staiga atsirado lietuvis esesininkas Šešelga. Jis zyliojo nuo vieno paliegėlio pas kitą ir dalino jiem po gurkšnį kavos, sumaišytos su konjaku. Gerą gurkšnį gavau ir aš.
Susigraibiau kišenėje gabalėlį šokolado, kurį dar vasarą šeima buvo prisiuntusi ir kurį buvau rezervavęs pačiam sunkiausiam gyvenimo momentui. Visa tai taip gerai paveikė, kad aš jau savarankiškai galėjau klumpinti per pusnis. Bet mano mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų, tą naktį visą laiką manęs jau nebepaleido iš savo akių. Maža kas ką, vos aš tik susvyruosiu, jis prišoka prie manęs ir bliauna it svilinamas:
- Profesoriau, nebūk padūkęs, - negriūk!
Nakvynės kaimelyje visus, kurie dar gyvi atplitojome, suvarė į mažutę bažnytėlę. Spūstis buvo pasakiška. Mirtinai pavargę, žmonės griūva vietoje. Mane vėl apalpusį geri žmonės pritempė šiaip taip prie suolo, pasodino ir vėl kažką suvertė į gerklę. Vėl tarytum iš naujo į pasaulį sugrįžau.
Atskiros nakvynės mum jau nebeduoda. Prie bažnyčios durų su revolveriu rankoje stovi Marholcas ir kalbėti nesileidžia. Stovi jis ten ir prisiartinantiems kiša į snukį revolverį. Tačiau ir jo širdis buvo ne plieninė. Kai tiktai gavo jisai iš mūsų bendrosios kasos šimtą cigarečių, lašinių gabalą ir vilnones kojines, išleido mūsų bloką iš bažnyčios. Vėl veda mus į atskirą nakvynę.
Gatvėje užklumpame lenkių būrį su dideliais žirnienės sriubos indais. Jos tą sriubą nešė į bažnyčią katorgininkam lenkam, bet jas nuo šventoriaus esesininkai pagaliais išmušė. Prie kalinių visai jų neprileido.
Karšta sriuba ir lenkių moterų - tegul bus pagarbintas jų nežinomas vardas! - tokia gailestinga, tokia neapsakomai miela užuojauta atiteko mum.
Nakvoti teko aludėje, kurią laikė žymiausia vietos lenkų veikėja, - ir ji buvo mum tokia gera, mylinti giminė!
Ir iš viso, kur teko mum susidurti su lenkais ar nakvoti pas juos, mes patyrėme nuoširdžiausios užuojautos ir paramos, kurią tiktai tie vargo žmoneliai mum galėjo duoti. Buvome sutinkami ir priimami kaip artimi giminės, - kaip mylimi broliai - švenčiausia to žodžio prasme.
Nakvojant pas vokiečius, buvo visai kas kita. Vokiečiam mes buvome tiktai katorgininkai, Trečiojo reicho priešai. Žmonių jie mumyse nematė. Net puoduko kavos - ir to išprašyti buvo nelengva. Ir už jį reikėjo mokėti spekuliantišką kainą. Apie duonos gabalėlį ir kalbėti nebuvo ko. Na, ir nakvoti mus siųsdavo tiktai pas turtingesnius vokiečius, vietos nacių partijos smuklininkus...
Tačiau pas vokiečius - vargo peles - taip pat atsirasdavo ir širdies, ir užuojautos... Tik jiem patiem buvo baisiai sunku!
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
