lt
Iš seno žinomas gyvenimo dėsnis: vogti visų patogiausia prie statybos dalykų.
Ar šį dėsnį SS vadovybė žinojo, sunku pasakyti. Bet statyti - tai jau statė. Ir vogė, žinoma. Statė, vogė ir toliau planavo.
Per penkerius metus tūkstančiai žmonių statė lagerį, ir jis vis dar toli gražu nebuvo baigtas. Pačių svarbiausių, pačių reikalingiausių lagerio patalpų iki pat pabaigos vis dar nebuvo.
Krematorijus, dujų kamera, pirtis, skalbykla, virtuvė - visa tai tilpo menkose, tam reikalui visiškai netinkamose patalpose.
Pavyzdžiui, krematorijus. Pečius jo buvo kaip pečius, lavonai galėjo degti, bet vis dėlto jis buvo labai mažas, tokiai stambiai įmonei per menkas. Maža lavonų jisai paimdavo, nuolat prisirinkdavo lavonų atsarga... Na, lavonai galėjo eilės ir palaukti, - jiem gi nėr ko skubėti. Bjauriausia gi - kad visa krematorijaus patalpa buvo medinė, iš lentelių sudurstyta. Toje patalpoje šalia lavonų sandėlio krematorijaus darbininkai buvo įsitaisę ir savo maisto sandėlį, - laikė jie tenai duoną, dešras, kumpius. Buvo įsirengę jie tenai ir visiškai neblogą samagono bravorėlį, - slaptai, žinoma. Samagonas jiem buvo reikalingas apsiginti nuo lavonų smarvės. Toks darbas - tokie ir žmonės: valdžia ir į jų bravorėlį žiūrėdavo pro pirštus. Kartą pasilakę krematorininkai, bekūrendami samagono virtuvėlę, supleškino visas krematorijaus patalpas. Lavonų atsarga kiek parudijusi pasiliko, pečiui vis dar tiko. Bet maisto liekanos nebetiko vartoti net krematorijaus meisteriam. Baisiai gaila buvo, bet ką gi, - prieš vėją nepapūsi!
Baisiai menka ir nepatogi buvo ir dujų kamera. Drabužius dezinfekuoti tenai šiaip dar taip buvo galima, - ir tai gerose vilnose palšieji gyvulėliai pakeldavo visą pirtį, - likdavo gyvi ir sveiki. Bet kai ateidavo reikalas dujomis žmones nuodyti, tai jau baisus vargas buvo. Žmones uždaryti kameroje dar sekdavosi, - suvaro juos tenai, sukemša, užrakina - ir baigta. Bet va, dujos įleisti tenai labai nepatogu būdavo. Tuo reikalu tam tikri SS vyrai, užsidėję priešdujines kaukes, turėjo lipti ant barako stogo, dujas gaminančius preparatus mesti pro kaminą į pečių, iš kur jos labai nenoromis sklido į patalpas ir labai nesiskubindavo atlikti savo pareigas. Pats kaminas reikėdavo aklinai užkimšti, kad dujos be reikalo į padangę nesieikvotų. Praslinkus nustatytam laikui, reikia dujos išleisti, - vėl lipk ant stogo it morcinis katinas. Kas ir besakyti, labai keblu buvo.
Valdžia šiuo nepatogumu buvo jau seniai susirūpinusi. Ji dar 1943 metais pradėjo statydinti milžinišką mūrinį pastatą, vieno aukšto, - statė, mat, durpyne, - bet didžiulio ploto. Tenai turėjo tilpti ir dujų kamera, ir pirtis, ir virtuvė, ir maisto sandėliai, ir skalbykla, ir raštinė, ir dar daugelis kitų patalpų. Dirbo tūkstančiai žmonių, bet statyba ėjo labai lėtai: tai tos medžiagos pritrūksta, tai - tos. Atsiranda medžiaga, kurios trūko, bet dingo toji, kurios dar buvo: kažkurie velniai ją nunešė, nė pauostyti nepaliko! Taip ir vargo valdžia, bekeikdama mūrą ir mūrininkus.
Vis dėlto naujoji dujų kamera pavyko šiaip taip įrengti, kad tiktų ir drabužiam, ir žmonėm padezinfekuoti. Kameros veikimui išbandyti nuvežė į ją kelis vežimus drabužių. Užrakino duris, pakūrė pečius. Nesuspėjo pečkuriai net ir papypkauti kaip reikiant, žiū! - gi visa kamera rūksta! Supleškėjo kamerėlė, susvilo su visais drabužiais, - viena smarvė tepaliko.
Ne kas geriau išėjo ir naujajai virtuvei. Buvo joje jau beveik viskas įrengta. Buvo pravesta jau kanalizacija, centrinis šildymas, vandentiekis, įmūryti visi nauji katilai. Trūko, berods, tiktai stiklų langam ir dar kai kurių mažmožių. Prasidėjo 1944-45 metų žiema - ir virtuvėje susproginėjo penki šimtai metrų vamzdžių ir keli šimtai čiaupų, - vandenį, mat, užmiršo prieš šalčius iš vamzdžių išleisti! Karo metu - kurgi naujus vamzdžius ir čiaupus begausi!
Statė ir tris didžiules paslaptingiem tikslam hales. Oficialiai buvo rašoma, kad tai būsiančios medžio pramonės halės, faktinai gi jos turėjo gaminti dalis lėktuvam. Jos buvo pastatytos visiškai šalia kalinių gyvenamų barakų: jei priešas būtų sumanęs tas hales pabombinti, jis būtinai būtų turėjęs paversti šiukšlėmis visus lagerio kalinius! Halės jau buvo pastatytos, jau buvo pradėta viduje montuoti brangios mašinos, tik vieną dieną - šmakšt! - ir numarmėjo nugriuvo didžiulės halės stogas ant naujųjų mašinėlių!
Bevykdant tokią milžinišką statybą, sandėliuose buvo laikoma daug visokios medžiagos. Toji vokiška medžiaga kažkokia keista buvo: ji tirpte sandėliuose tirpdavo. Kasdien kokia nors medžiaga dingdavo iš sandėlių. Per ilgesnį laiką medžiagos trūkumai susidarydavo labai gražūs. Medžiagos aiškiai trūksta, bet kur dabar lageryje surasi kaltininką! Vieną kitą esesininką sandėlininką pasiuntė į frontą, bet nuo to, deja, medžiagos trūkumai neišsilygino. Ir šiaip, ir taip galvojo valdžia, - nieko gero negalėjo ji sugalvoti. Nieko nepadarysi, sandėliai turėjo degti. Ir - degė jie! Labai gražiai degė. Jiem bedegant pasirodė, kad tuose sandėliuose nežinomu būdu buvo atsidūrę šoviniai ir dar kažkokia sprogstama medžiaga. Sandėliai čirška dega, šoviniai ir sprogstamoji medžiaga pumpsi šokinėja, - kaipgi prieisi tokį velnią gesinti? Gesinti aiškiai buvo neįmanoma - visi esesininkai galėjo paliudyti. Sandėliai švariai degė. Viskas švariai sudegė.
Ko benorėti iš neatsakingų nemokšų sandėlių, jei netrukus po to supleškėjo ir visas statybos skyrius su visais planais ir braižiniais, su visomis medžiagų atskaitomybės knygomis?! Ir per šį gaisrą šoviniai sproginėjo, - iš paties pragaro jie tenai ir atsirado, tame statybos skyriuje! Gaisro kaltininko taip pat nesurasta. Nustatyta tiktai: statybos skyrius užsidegė nuo pečiaus, bet patalpose tuomet nieko nebuvo. Niekas nebuvo kaltas!
Pirtis degti nedegė, bet ji taip pat liko nebaigta.
Lageris iš seno turėjo šiokią tokią pirtelę, - retkarčiais sušilstančius dušus, - galėjo aptarnauti kokį tūkstantį, blogiausiu atveju, du tūkstančiu žmonių. Kai 1944 metų pabaigoje pačiame lageryje gyveno jau apie 40 000 žmonių, tai, žinoma, tokia pirtelė buvo tiktai it kanarėlė, ne laiku pastipusi...
Pirties reikalą kaliniai ėmė spręsti savarankiškai. Ėmė visuose blokuose organizuoti pirtis - dušus - ūkišku būdu. Ir išsibudavojo visuose barakuose pirtis, ne blogesnes už valdiškąją. Pasibudavojo pečius, pravedė vamzdžius, prisuko čiaupus ir visa kita, ko reikia. Valdžia ir į tai žiūrėjo pro pirštus. Kartais, būdavo, užgriūva valdžia, - patardo, pakeikia...
- Kur jūs, driskiai, ėmėte statyti plytas ir vamzdžius?
- Iš namų atsiuntė... paketuose.. paštu...
- Ir plytas paketuose iš namų paštu atsiuntė?
- O, taip, pone hauptšturmfiureri, iš namų, paketuose...
- Tu, blöde Sauhund! - nusikeikia, būdavo, Majeris dėl tokio atsakymo. Jis puikiai žinojo, kad medžiaga buvo imta slaptai iš DAW valdiškų sandėlių. Bet tai pagal lagerio gyvenimo dėsnius nebuvo vagystė, - tai buvo organizacija.
Organizacijos reikalam buvo dar vienas labai geras, pastovus ir neišsemiamas šaltinis - tai SS magazinai sandėliai. Tuose magazinuose buvo laikomas SS kilnojamas turtas ir gyvenimo reikmenys. Paklodės, antklodės, užvalkalai, rankšluosčiai, skalbiniai, apsiaustai, kailiniai, muilas, skustuvai, visokie indai ir įrankiai, - ir taip toliau. Magazinai nuolat pasipildydavo. Visų pirma kalinių kilnojamasai turtas, kurio pakeliui į magaziną dar niekas nenuorganizavo, eidavo tenai. Kalinių ateidavo tūkstančių tūkstančiai, - turto jie gražaus atveždavo.
Esesininkai gestapininkai, būdavo, kai kur tikrai pasiplėšia kokio turto iš suimamųjų piliečių, dalį sau pasiima, dalį - gabena į magaziną. Evakavosi iš Lietuvos, iš Latvijos, iš Estijos įvairūs lageriai - didelė turto dalis vėl pateko į tuos magazinus.
Iš Rygos, pavyzdžiui, atvežė 15 rašomųjų mašinėlių, - septynios jų tą pačią dieną dingo be pėdsako. Iš aštuonių atvežtų siuvamųjų mašinų beliko tiktai dvi, - visos kitos buvo meistriškai nuorganizuotos. Atsievakavę iš Rygos esesininkai norėjo padaryti atsivežtojo turto sąrašą atskaitomybės reikalu, bet šio pasiryžimo įvykdyti nebegalėjo: surašymui buvo palikęs vienas šlamštas. Nuorganizuoti tame magazine buvo galima net sidabrinių ir auksinių daiktų - šaukštų, žiedų, laikrodžių, nebekalbant jau apie anglišką medžiagą kostiumam!
Sandėlio vyriausiasis prižiūrėtojas vokietis esesininkas baisiai mėgo cukrinį samagoną. Tam reikalui jis nuolat turėjo prisiorganizavęs keletą maišų cukraus. Ir pats, žaltys, lakdavo samagoną it pieną ir kitiem esesininkam duodavo. Teisybė, jie visi vienas nuo kito slėpėsi kad samagoną srebia. Visi ateidavo paslapčiom ir visi būdavo vienodai girti. Tik kaliniam - tai, žaltys, neduodavo ne lašelio. Kaliniai turėdavo organizuoti politūrą iš DAW stalių dirbtuvių, - iš tos politūros puikus likeris išeidavo. Tirštas toksai. Labai patogus girtuokliam būdavo likeris - ir pasigeri, ir užkandžio nereikia.
Stalių dirbtuvėse baisiai daug tos politūros išeidavo, bet dar būdavo galima šiaip taip pasiteisinti. Daug blogiau buvo ligoninėj, iš kurios organizuodavo spiritą. Valdžia, žinoma, tą spiritą gadindavo kaip įmanydama, - ir benzino į jį įpildavo, ir kitokios smarvės. Bet lageris turėjo puikių chemikų: visokią smarvę kvepiančiu nektaru paversdavo.
- Ar jie tenai spiritines vonias ima, ar kuris velnias? - keikėsi valdžia, tikrindama spiritines apyskaitas, bet padaryti nieko negalėjo.
SS magazinuose veikė nuolatinis cukrinės bravorėlis. Vyriausias ir vienintelis tenai meisteris buvo mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų. Virdavo jis cukrinę ir virdavo. Bet man neatnešdavo. Keikėsi net: esą, tas žaltys sandėlininkas net jam pačiam neduodavo išvirtosios paragauti. Ir tiesą sakė jisai. Jis labai retai grįždavo nuo bravoro įkaušęs. Girtas jis būdavo tik du kartus į savaitę. Ne daugiau. Šiaip - vis blaivus ir blaivus, it šapalėlis lydekos skilvyje. Pro šiaudelį iš bačkos ne ką tenai labai ištrauksi!
Ir samagonu dvokdavo jis nelabai. Šiaip sau, tik trupučiuką. Maždaug per tris metrus prieš vėją. Kartais kokia nors valdžia norėdavo su juo pasikalbėti. Šaukia valdžia, kad jis prieitų arčiau. Eina jisai ir sustoja penkių metrų atstume nuo valdžios. Eina valdžia int jį artyn, - jis kaip ožys traukiasi atbulas.
- Palauk, šunsnuki, kur traukies? - sako jam valdžia.
- Pagal veikiančius dėsnius kalinys turi išlaikyti penkių metrų atstumą nuo valdžios, - aiškinasi mano mielas bičiulis, bambizas nuo Biržų.
- Ne penkių, bet trijų, - teikiasi valdžia paaiškinti.
- Taip tai taip, bet penki - vis dėlto ne trys. Už penkių metrų vis dėlto pagarba valdžiai didesnė, - ir vėl jis traukiasi atgal.
Ir suuostyk dabar, kuo jis kvepia!
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
