lt
1943 metų rudeniop kokių trijų kilometrų atstume nuo mūsų lagerio pradėjo statyti kitą lagerį, tiktai daug mažesnį už mūsiškį. Naujoji statyba buvo pavadinta Germanenlager. Buvo mum gražaus galvosūkio, kokie gi germanai tame lageryje kalės? Pas mus buvo ir vokiečių, ir olandų, ir švedų, ir norvegų, ir amerikiečių, ir anglų, - atrodo, visi gi jie buvo germanų rasės. Ar yra dar kokia mum nežinoma germanų rasės atžala, - tikra, veislinė, kad jos nebūtų galima su kitomis maišyti?
Germanų lageris Naujiem metam buvo visiškai gatavas, bet stovėjo tuščias. Tiktai 1944 metų kovo mėnesį atgabeno tam lageriui gyventojus - 265 norvegų policininkus.
Atvažiavo jie visi civiliai apsirengę. Faktinai tai buvo įvairūs aukštesnieji policijos valdininkai, daugumas jų - su aukštuoju mokslu, keli - net universiteto profesoriai. Visi jie buvo aukšti gražūs vyrai, atletai. Puikiai išauklėti džentelmenai. Nuoširdūs, malonūs. Labai geri kolegos.
Suėmė juos be jokio tardymo ir teismo, atidangino į Štuthofą. Matyti, suimti juos rengės jau anksčiau, nes patalpos jiem buvo jau prieš kelis mėnesius užusakytos.
Lagerio valdžia elgėsi su jais labai mandagiai, anaiptol ne kaip su mumis. Aprengė juos ne katorgininkų drabužiais, bet... italų kariška uniforma! Užtat lageris juos tučtuojau praminė:
- Badoljo gvardija!
Maistą jiem davė dvigubą, - iš mūsų virtuvės pilną porciją ir iš SS virtuvės kareivišką pilną porciją. O mūsų lietuviškasai blokas juos rūkalais pradėjo šelpti, už ką jie mums vėliau labai gausiai atsilygino tikromis norvegiškomis silkėmis, kurias jie gaudavo didelėmis bačkomis. Buvo jų lageriui paskirtas specialus, gyvenęs drauge su jais, gydytojas, - pradžioje lenkas, paskui lietuvis, medicinos profesorius.
Jų gyvenimo tvarka buvo visiškai kita. Kėlėsi jie 2-3 valandos vėliau, negu mes visi. Jokio darbo jie nedirbo, - niekas jiem jo ir nesiūlė. Privaloma jiem buvo tiktai kokia valanda ar dvi kasdien pasigimnastikuoti.
Padėtis jų buvo labai keista. Aišku buvo, kad ji ilgai tverti negalės. Policija tokių ceremonijų niekuomet prieš gera nedaro.
Jiem kaip bloko fiureris buvo pristatytas SS feldfebelis pusdanis Petersenas, kuris su norvegais labai gražiai sugyveno, - jautėsi tenai kaip jų bloko narys.
Staiga komendantas paveda Petersenui pradėti norvegus politiškai šviesti, - pavaryti jų tarpe nacišką propagandą. Šiaip lageryje jokia politinė propaganda niekuomet nebuvo varoma. Mes visi buvome laikomi žuvusia, savo amželį atgyvenusia publika. Nebuvo prasmės su mumis ir laikas begaišti, - gyvenimui mes buvome nereikalingi. Su norvegais, matyt, buvo numatyta kitaip pasielgti.
Įsakymas yra įsakymas! Vargšelis Petersenas eina politinės išminties norvegų mokyti! Po savaitės jisai, visas susirūpinęs, grįžta pas komendantą.
- Negaliu! - sako komendantui Petersenas, - jie beveik visi su aukštuoju mokslu, universitetą baigę... Ko gi aš, nemokša būdamas, galiu juos išmokyti? Tiktai mokslą kompromituoju...
Petersenas tiesą sakė. Norvegai gražiai pajuokdavo jį. Komendantui pakako proto šitokiam dalykui suprasti, - Petersenui tokia nenupelnyta bausmė buvo nuimta.
Po mėnesio mūsų norvegam buvo pristatytas kitas mokytojas. Hauptšturmfiureris, vadinas, kaip ir kapitonas. Juodoje SS uniformoje. Norvegas kvislingininkas, specialiai iš Norvegijos išrašytas. Tas jau griebė mūsų bičiulius nagan. Dirbo nuoširdžiai ir piktai.
- Ką? Jūs norite veltui vokišką duoną valgyti?! - postringavo jisai norvegiškiem policininkam, - manote, kad jus čia ilgai taip ir laikys kaip lėles? Aš jus perspėju, turite įsijungti į bendrą kovą prieš germanizmo priešą...
Kraipė galvas norvegai, pamokslų klausydami. Priešintis atvirai nesipriešino, bet ir į kvislingišką biznį nesidėjo. Šypsojos tiktai sau panosėje, nieko nesakydami, velniai žino, ką manydami. Matyt, juodasai norvegų išgama gestapininkas nelabai gerai pasisakydavo apie juos Majeriui, kad šis pradėjo juos keikti. Pradžioje vis dar už akių, paskui gi - ir akyse. Blöde Sauhund, - ir šnekėk tu su juo!
Rugiapjūtės metu Majeris pradėjo ir norvegus klibinti į darbus, - siuntinėti į kaimus javų doroti:
- Karas, esą, eina dėl Europos kultūros, kiti kraują lieja, o jūs čia tinginiaujat! Turite padėti, - geruoju!
Reikia - tai reikia, ką gi darysi! Sudarė norvegai darbo komandą ir eina rugiapjūtėn. Tačiau po keleto dienų Majeris jau rieja juos:
- Jūs, tinginiai! Blöde Sauhund, jūs nenorite darbo dirbti? Sabotažas? Ką?!
Vokiečių ūkininkai norvegais darbininkais buvo smarkiai nepatenkinti. Lenkų, rusų kalinį darbininką jie galėjo stumdyti ir lamdyti, kaip nori, - šie darbininkai jokių teisių neturėjo. Norvegai gi gyveno savo protu. Ūkininko smarkavimu šypsosi, jo grūmojimų visiškai nesibaido. Vokiečių ūkininkai ir pasiskundė norvegais Majeriui, - šitokių darbininkų jiem, esą, daugiau nereikia...
Majeris norvegų į kaimą daugiau nebesiunčia, - vietoje juos keikia. Pagaliau jis ėmė jiem primygtinai siūlyti užsidėti vokišką SS uniformą su norvegišku ženkliuku ir perimti lagerio apsaugą. Norvegai tiktai nusijuokė dėl tokio pasiūlymo. Majeris ėmė jiem visokiais velniais grūmoti. Juodasai kvislingininkas pamokslininkas dingo iš lagerio.
Pagaliau norvegai gauna iš komendanto raštą - ultimatumą.
Lagerio istorijoje negirdėtas dalykas, kad pats komendantas rašytų kaliniam raštą! Bet šį kartą - parašė, reikalaudamas, kad iki rugsėjo 10 dienos jie apsispręstų ir perimtų lagerio sargybą. Rugsėjo 10 dieną norvegai atsako komendantui taip pat raštu.
Esą, jie prisiekė savo karaliui ištikimybę. Jie esą garbės žmonės. Kol karalius jų iš priesaikos neatleidžiąs, jie negalį priesaikos laužyti, negalį niekam kitam prisiekti, todėl ir negalį užsimauti vokiškos SS uniformos.
Dėl tokio norvegų rašto įsiutęs komendantas rašo jiem naują notą, kviesdamas dar kartą apsidūmoti ir pradėti tarnybą spalio mėnesio 1 dieną. Komendantas rašė jiem notoje: esą, jūsų tasai norvegiškas karalius patsai pasidarė išdavikas ir savo visas priesaikas sulaužė ir tapo vokiečių tautos ir germanų rasės priešas. Jei pasiliksite ištikimi savo tam karaliui išdavikui, tuo pačiu ir jūs tapsite vokiečių tautos ir germanų veislės nedraugai, ir kaip tokie toliau būsite traktuojami.
Komendantas prirašė dešimtį punktų, įvardydamas visokias bausmes norvegam už nepaklusnumą. Pagaliau prigrūmojo išveždinsiąs juos į kitą lagerį, bjauresnį, į lagerių centrą, Oranienburgą, kur jiem būsią visiškai prasti pyragai.
Norvegai ir antrąjį komendanto ultimatumą vieningai atmetė.
Valdžia pyko. Valdžia siuto. Bet vis dėlto visų savo grūmojimų įvykdyti neišdrįso. Atėmė tiktai iš jų SS virtuvės valgį, bet tuo jų nenugąsdino. Jie gaudavo iš Norvegų ir Švedų Raudonojo Kryžiaus tokius turtingus siuntinius, kad jie galėjo visiškai gerai išsiversti ir be jokio lagerinio valgio.
Majeris įkinkė norvegus į pačius sunkiausius ir bjauriausius darbus. Pristatė akmenis nešioti ir skaldyti, plentus plūkti, iš miško rąstus vietoj arklių tampyti, asenizacijos vežimus vežioti. Dirbo plušo norvegai, bet į SS eiles nestojo.
Kiti norvegai iš pasipiktinimo Majerio elgesiu mirti pradėjo. Šitoksai norvegų nesocialumas savo rėžtu ir Majerio dvasioje sukėlė pasipiktinimo audrą: keletą norvegų palaidojęs ir, matyt, iš Berlyno gavęs gerokai velnių, likusius norvegus Majeris toliau ramybėje paliko.
Griežė jis prieš juos dantį, bet į darbus jų nebevarė.
Vikingų palikuonys pasirodė esą verti savo garsių pranokėjų vardo.
Majeris vis dėlto ilgai dar negalėjo atsipeikėti, kad norvegų atkaklumas taip sugadino germanų rasės reputaciją. Tuo tarpu į lagerį buvo atvaryta didžiulė minia suomių prekybos jūrininkų - su žmonomis ir vaikais. Šiuos visus jūrininkus Majeris apgyvendino germanų lageryje, šalia norvegų, matyt, tikėdamasis, ar suomių jūrininkai neparodys kartais padoresnių germanų veislės savumų...
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
