en
Majerio raštinėje buvo rašoma kalinių nusikaltimų ir bausmių knyga. Paprastųjų nusikaltimų - Strafbuch. Lengvesniųjų. Sunkieji nusikaltimai ėjo savo atskira tvarka.
Buvo dvi paprastųjų nusikaltimų rūšys: vagystė ir tinginystė. Visa tai atsitikdavo darbo metu. Pavyzdžiui, pavogė kas kur kokią bulvę, ropę, duonos plutą, agurką, pomidorą - tas jau vagis. Kitokių dalykų pavogimą žymėdavo tiktai išimtiniais atvejais. Tinginystės nusikaltimai buvo dar nuobodesni... Kas darbo metu atsistojęs atsiduso, kaimyną prakalbino, kokį dūmelį nutraukė, o apsaugok Perkūne, miške saulaitės atokaitoj snustelėjo, - tas jau tinginys neraliuotas. Esesininkai, darbo vadovai, tuojau tokius nusikaltėlius vietoj apibaksnoja, surašo jų numerius ir savaitės gale atiduoda sąrašus į raštinę, - įtraukti nusikaltėlius į bausmių knygą ir nubausti pagal paties Majerio rašytą rezoliuciją. Kiti šitokiu būdu sugebėdavo nusikalsti vienu ypu po kelis kartus.
Bausmės būdavo taip pat nuobodžios. Tris dienas palikti be pietų, šešias dienas, devynias dienas... Kartais pietus sumažindavo vienu trečdaliu, kartais - jų pusę teduodavo. Kartais Majerio recepte buvo įrašomi penki lazdos smūgiai, dešimt, penkiolika... Sergantiem, gulintiem ligoninėj, bausmės vykdymas buvo atidedamas, kol jis pasveiks, o pasiskubinę numirti buvo visiškai nuo bausmės atleidžiami.
Man patekus į raštinę, vienas svarbiausių mano darbų ir buvo šios knygos - štrafbucho - rašymas.
Deja! Man tas darbas baisiai nesisekė, - nieko gera iš to neišėjo.
Chemnico nuolat skatinamas, aš rinkdavau esesininkų pranešimus apie nusikaltėlius tiktai mėnesio pabaigoj. Nusikaltėlių prisirinkdavo labai daug. Esesininkai, darbo vadovai, buvo žmonės neperdaug raštingi, - kalinių numerius rašydavo labai neaiškiai. Aš turėdavau pagal tuos numerius suieškoti kalinių pavardes, jų darbovietę, jų gyvenamą vietą, surašyti į knygą ir įduoti ją Majeriui bausmei skirti. Tam darbui man išeidavo labai daug laiko. Majeris taip pat nesiskubindavo knygą vartalioti. Kai jis bausmę paskiria, aš turėdavau tai pranešti blokaviejiem ir šreiberiam, kad jie ją jau įvykdytų.
Va, čia tai man ir nesisekė. Nežinau, kas čia daugiau kaltas buvo: ar esesininkai, darbų vadovai, blogai numerius užrašydavę, ar aš, jų raštą dar blogiau paskaitydavęs, bet man vis išeidavo, kad daugumas nusikaltėlių buvo vis numirėliai. Ir numeris atitinka, ir pavardė buvo kaip reikiant, ir gimimo metai visiškai tikri, bet tasai smerktinas tinginys buvo, - žiūrėk, - jau senas, seniai pro kaminą išlėkęs, numirėlis. Ir vis tai - su pačiomis didžiausiomis bausmėmis. Šiek tiek mažesnė, bet vis dėlto labai žymi nusikaltėlių dalis atsirasdavo ligoninėj. Kada jis numirs ar pagis - kas jį žino: negi atsiminsi visus nusikaltėlius! Pagaliau geroka dalis nusikaltėlių buvo užrašyta ir tokių, kuriem į lagerio valdiškus pietus jau seniai buvo tiktai nusičiaudėti: jie buvo tokie puikūs, talentingi organizatoriai, buvo taip gerai įsitaisę, kad seniai valdiškų pietų nebevalgė. Visa man taip susidėdavo, kad beveik nebelikdavo kas bebausti.
Gavo Majeris vieną tokį mano mėnesinį pranešimą, gavo kitą...
- Mėšlas, ne knyga! - pareiškė jis man.
- Ką gi aš padarysiu, kad taip darbo fiurerių buvo surašyta, vis tokie numeriai, - teisinausi, trupučiuką paspringdamas.
- Pasiuto jie, ar ką?
- To tai jau aš negaliu žinoti, pone hauptšturmfiureri...
Po antrojo mano raporto Majeris knygos man nebegrąžino. Ji daugiau nebebuvo rašoma.
Taip negarbingai, dėl numirėlių galvos, ir žuvo tradiciniai lagerio nusikaltėliai: vagys ir tinginiai.
Tačiau ir bausmių knygai išnykus, smulkiųjų vagilėlių vargai nepasibaigė. Stambiausiem - ir knygai tebesant gyvai, neblogai sekės, o smulkiesiem šiukšlelėm - visai blogai. Vykdavo savotiškas Linčo teismas, nusikaltėlis buvo tučtuojau vietoje baudžiamas. Kartais esesininkų didžiai linksmybei kokį alkaną bulviavagilėlį ištepdavo visą suodžiais, paversdavo negru ir vedžiodavo paspardydami po blokus ir dirbtuves parodyti: va, žiūrėkit, koks jis juodas! Kartais jį pastatydavo visai dienai prie vartų stovėti. O kartais, būdavo, pasodina jį ant smailios varčios, įkiša jam į gerklę kokį buroką ar ropę, - žiūrint, ką jis buvo nusitempęs, - ir sėdėk visą dieną. O kartą vienas SS karininkas vieną prancūzą buvo privertęs net šviežią mėšlą suryti!
Gana stambi nusikaltimų rūšis buvo spekuliacija - ne pačiame lageryje. Lageryje spekuliacija buvo lyg ir toleruojama, bent retai tepakibinama. Ji itin įsigyveno 1944 metais. Kalinių gyvenamajame kieme prie vieno barako, devinto bloko, buvo įsisteigusi nuolat veikianti juodoji rinka ir juodoji birža. Ten būdavo galima gauti visko, ko tik lageryje širdis trokšta - iki kokaino imtinai. Drabužiai, apavas, duona, margarinas, samagonas ir kiti kasdien vartojami gaminiai tenai neišsekdavo. Kiek sunkiau buvo verstis "užsieniniam spekuliantam" - už lagerio sienų.
Susisiekimas "su užsieniu" vyko dviem svarbiausiais keliais: per "užsieninius" meisterius ir "užsienio darbo komandas".
Kai kuriem atsakingiem darbam dirbti ateidavo į lagerį laisvai samdomi inžinieriai ir meisteriai, laisvai gyveną už lagerio sienų, - jie ir patarpininkaudavo prekybos dalykuose. Kartais juos, būdavo, pagauna, paverčia kaliniais, uždaro į lagerį, bet pagautųjų vieton visuomet atsirasdavo kiti tarpininkai. Kartais gi patarpininkaudavo ir patys esesininkai, tik jie paprastai imdavo didelius nuošimčius, - ne visuomet apsimokėdavo su jais susidėti. Daug patogiau buvo varyti biznis per "užsienio darbo komandas".
Be darbo komandų, dirbusių pačiame lageryje, buvo dar užlagerinės - ausenkomandos. Jų buvo dvi pagrindini rūši: pastovios ir besikaitaliojančios.
Pastovias komandas suformuodavo lageryje ir pasiųsdavo kur nors į nuolatinį pastovų darbą. Kartais tokiai komandai suformuoti atvykdavo koks kito miesto įmonės viršininkas, pavyzdžiui, Gdansko laivų statybos direktorius. Prieš jį išrikiuoja kalinių minią. Įmonės direktorius apeina kalinius, apžiūri, raumenis pačiupinėja ir pasirenka sau vergus, visai.kaip "Dėdės Tomo lūšnelėje".
Tokių užsieninių komandų lageris turėjo daug, bent pusė kalinių jose dirbo. Bydgoščo požeminiuose dinamito fabrikuose dirbo keli tūkstančiai moterų kalinių, Pelico sintetinio kuro dirbtuvėse - keli tūkstančiai vyrų. Kelios pastovios komandos dirbo Gdansko ir Gdynės miestuose. Buvo jų ir Deutsch-Eylau, ir Elbinge, ir Lauenburge, ir Prauze, ir Štolpe, ir Gerdauene, ir Stargarde, ir Heiligenbeilyje, - ir daugelyje kitų Vakarų Prūsų ir Pomeranijos miestų. Tos komandos ten ir gyvendavo.
Kitos gi komandos, gyvendamos lageryje, iš ryto išeidavo į darbą ir vakare grįždavo. Dirbdavo jos pas ūkininkus ir aplinkiniuose fabrikėliuose, kur susitikdavo net su prancūzų ir anglų karo belaisviais ir prancūzų, belgų, olandų, danų, norvegų civiliais darbininkais, čia prievartos keliu atgabentais.
Va, šios pastarosios darbo komandos ir varė didžiausią spekuliaciją. Lageryje jos grobdavo daugiausia drabužius, instrumentus ir brangenybes: iš maisto produktų - cukrų, margariną. Už lagerio sienų keisdavo tai į rūkalus ir spiritą, kurį kontrabandos keliu ir atgabendavo. Kartais, žinoma, tom komandom padarydavo rūsčią kratą, spiritą atimdavo, nešėjui - gerokai į uodegą įkrėsdavo, bet tai maža ką prekybai kenkdavo. Vienas mano bičiulis, ruselis iš Leningrado, garsėjęs kaip geriausias organizatorius lageryje, kas savaitę gaudavo mažiausia dvidešimt penkias lazdas. Per visą buvimą lageryje jis gavęs, kaip jis pats gyrėsi, ne mažiau trijų tūkstančių kirčių.
- Et! - sakydavo jisai, - užpakalis - ne stiklinis - nesuduš!
Nuolat gabendavo jisai spiritą ir gyvendavo puikiai, žinoma, čia neįskaitant mėlynių užpakalyje. Kartą, matydamas, kad ir jį krės, ir spiritą, žinoma, atims, stovėdamas eilėj, pats vienas išlakė bonką spirito ir nugriuvo vietoje. Tuomet jį kaip ligonį, nunešė į bloką, kur vis dėlto Zelionkė jam gerokai įpylė, - kam vienas laka! Šias kratas Zelionkė ypač rūpestingai organizuodavo, - bent pusė rastojo spirito eidavo jo naudai.
Kartais, būdavo, Chemnicas, pasigavęs kokį spekuliantėlį, atsivaro į raštinę. Pačiam Chemnicui ar galva pagiriom skauda, ar su viduriais jam kažkas negera, - nuolat jisai susirietęs valkiojasi, - žodžiu, tingi jis pats su spekuliantėliu darbuotis.
- Įkrėsk jam dvidešimt penkis, - įsako kokiam nors kaliniui, buvusiam raštinėje. Įsakytasai pasiima Cheamico bizūną, pamakaloja juo aplink spekuliantėlio nosį, o jį patį išsiveda į gretimą kambarį egzekucijai. Žybt, žybt, žybt, - skamba gretimam kambary. Bet plakamasai tyli, lyg jam snukį būtų kas užrišęs.
Po penkių šešių smūgių plakikas uždususiu balsu šnypščia:
- Kvaily, rėk!
Plakamasai ima bliauti, tarytum jam gyvam odą bielytų.
Chemnicas patenkintas šypsosi, kad atsirado dar vienas toks smarkus mušeika. Mušeika taip pat patenkintas, gavęs Chemnico pagyrimą. Patenkintas ir spekuliantėlis: raštinės naujokas mušeika tokiu įniršimu jo vieton vanojo... kėdę!
Visų didžiausias lageryje nusikaltimas buvo - nelegalių laiškų į laisvę rašymas. Jei laiškas būdavo nekaltas, tai yra, jeigu jame nieko blogo apie lagerį nebuvo pasakyta, tai dar pusė bėdos: įkrėsdavo apie penkias dešimtis lazdų - ir baigta byla. Bet jeigu laiške buvo rašoma, kas lageryje dedas, - tai jau visai blogai. Tuomet eidavo rūstus tardymas su neišvengiamais lazdų avansais, ėjo bunkeris su duona, vandeniu ir blakėmis, ėjo Berlyno skirtoji bausmė.
Šiuo atžvilgiu valdžia baisiai buvo pavydi, - nieku būdu nenorėjo, kad žinios apie gyvenimą lageryje pasklistų Vokietijoje, juo labiau - už Vokietijos sienų. Pabandęs tokių žinių teikti už lagerio sienų, paprastai pasistengdavo lageryje šiokiu ar tokiu būdu numirti, kad daugiau jo nebeimtų pagunda rašyti, kas nereikia. Štai, pavyzdžiui, blokavas Cimermanas - jau toks nusipelnęs lagerio valdžiai banditas buvo - ir jam nekaip labai išėjo.
1944 metų kovo mėnesį jis buvo išsiųstas drauge su Zelionke ir kitais galvažudėliais į Buchenvaldą, į specialią SS mokyklėlę. Iš mokyklos pateko į frontą, bet tenai jisai kažkodėl nepanorėjo guldyti savo šaunią galvelę už Tretįjį reichą. Dūmė jisai iš fronto po velnių - ir pataikė stačiai į jų rezidenciją - atgal į Štuthofo lagerį. Atvežė jį, vargšą, tartum sunkvežimio pervažiuotą: jo snukis buvo toks jau sužalotas, toks sutinęs, jog atrodė, kad Cimermanas su dviem galvom vaikšto. Stačiai pažinti nebebuvo galima to galvažudėlio! Uždarė jį į bunkerį blakėm pasiganyti po jo plačią krūtinę ir, jo nelaimei, surado pas jį užrašus apie lagerį. Vidutiniškus tokius užrašus. Nieko blogo tenai apie lagerį nebuvo. Rašė tiktai Cimermanas tenai, kad Majeris buvo budelis, ir kad Chemnicas buvo budelis, ir dar kažkas tenai mėgęs pabudeliauti... Staugte staugė vargšas Cimermanas bunkeryje, užrašus beatgailaudamas. Porą savaičių pastaugęs, ėmė jisai ir pasikorė. Kažkaip keistokai pasikorė. Nei virvės padorios jisai neturėjo, nei gembės, bet vis dėlto rado būdą. Kas be ko, tokioje nelaimėje jam paskutinę pagalbą suteikė geri bičiuliai su Zelionke priešakyje. Štai ką reiškia užrašai apie lagerį!
Kalinių kaulų sutratinimas ar visiškas kalinio nubildinimas lageryje nebuvo baudžiamas. Gydytojo liudijimas paprastai pagelbėdavo gyvajam, - numirėliui kas gi tenai begelbės! Gydytojas ar pavaduotojas antspaudu ir parašu paliudydavo, kad numirėlis nusibaigė nuo AKS, žarnų kataro ar plaučių uždegimo.
Kartais pasitaikydavo, kad gydytojai kaliniai ima ir užsispiria. Nudobtasai - yra. Žudikas - yra. Trūksta tiktai protokolo. Reikalauja jie padaryti nudobtajam skrodimą. Bet gydytojų pastangos paprastai būdavo tuščios. Bežiūrint į reikalą įsikišdavo Zelionkė. Jo agentai ištraukdavo iš lavonų krūvos kokį klipatą klipačiausią ir pakišdavo gydytojam:
- Še, jum, - skroskite, kad jau taip rankos niežti!
Gydytojam aišku buvo: su Zelionke neik į kovą, - vis tiek prakiši.
Ir vis dėlto vieną kartą atsitiko negirdėtas neregėtas skandalas: pakorė Pabstą.
Pabstas buvo vokietis. Senas katorgininkas. Dar senesnis razbaininkas. Patyręs, nusipelnęs razbaininkas. Ir laisvėje, ir lageryje daugelį žmonių nudobęs. Ėjęs lageryje įvairias aukštesnes pareigas. Pastaruoju metu buvo bloko šreiberis. Blaivus Pabstas buvo labai artimas Zelionkės bičiulis, bet vos tiktai, būdavo, pasilaks - tuojau kimba Zelionkei į krūtinę. Zelionkė tuomet jį kuldavo nesigailėdamas, bet ir Pabstas Zelionkei gerokai užvažiuodavo, - lagerio seniūno autoritetą žemindavo. Daugelį, daugelį žmonių lageryje Pabstas buvo sužalojęs, daugelis ir mirė dėl to - ir niekas jam už tai dėkui nebuvo pasakęs.
Bet, va, netikėtai nudobė jisai vieną lenką, politinį kalinį. Nieko čia tokio ypatingo neatsitiko, nudobė pilietį - ir baigta. Tiktai tas gyvatė Zelionkė netikėtai įsikišo į reikalą ir išpūtė iš jo didžiausią pūslę. Tuojau surado Zelionkė nudobimo liudininkus, surašė protokolą, pranešė kaliniam, gydytojam, politiniam skyriui, Majeriui, kur reikia ir nereikia. Kas čia Zelionkei staiga užėjo - velniai jį žino. Niekuomet taip nebūdavo. Matyti, jam Pabstas buvo jau per daug įkyrėjęs. O gal jis tuo būdu norėjo lenkam įsiteikti ir įsigyti jų paramos?
Chemnicas turi apie Pabsto žygį rašyti pranešimą į Berlyną. Raukosi Chemnicas ir rašo. Rašo ir raukosi. Rašo ir plėšia popierių. Plėšo ir vėl rašo... Baisiai jam nemalonus tasai darbas, pasitaikęs pirmą kartą gyvenime!
Tai kas, kad nudobtas lenkas buvo politinis kalinys, o Pabstas - galvažudys! Vis dėlto rasė ne ta. Germaniška. Aukštesnė!
Chemnicas vos vos sulipdė pranešimėlį, švelnutį tokį. Esą, Pabstas, šiek tiek slaptai įsigėręs, tą lenkelį trupučiuką tiktai paplunksnavęs, paklusnumo pamokęs, bet mirti jam nebuvę dėl ko. Kad jis pasimirė - tai buvęs jo asmeniškas reikalas, kilęs iš lenkiško atkaklumo.
- Mensch! - sako Majeris Chemnicui, šį pranešimą paskaitęs, - nori, kad ir tave pakartų?
Suplėšė Majeris Chemnico prakaituoto darbo vaisių, - parašė savo pranešimą, daug piktesnį.
Baisiai stebėjosi Pabstas, kai jį sodino į bunkerį palaukti, kol ateis sprendimas iš Berlyno. Jo nusistebėjimas buvo dar didesnis, kai jį išvedė iš bunkerio - karti. Išbalęs buvo visas, drebėjo kaip ciucka šaltyje, vandeniu apipiltas.
Kai kitus žudė, Pabstas niekuomet nedrebėjo. Kai pačiam reikėjo į kartuves pasilypėti - neišdrįsta kojos pakelti į pakopą. Būtinai reikia jis iš užpakalio keliu paspirti, kad knapteltų po kartuvėm. Visiškai nepanašus į Pabstą.
Ir suprask dabar psichiką žmogaus, tiek daug reikalų turėjusio su giltine!
Zelionkė su dideliu pasitenkinimu užnėrė jam kilpą. Zelionkė triumfavo. Zelionkės snukis blizgėjo kaip jo odinis apsiaustas.
Tai buvo pirmas ir paskutinis šios rūšies įvykis visoje prašmatnioje Štuthofo lagerio istorijoje.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
