lt
Kiekvienam blokui iš SS tarpo buvo paskirtas vadovas - Blockführer, - koks nors SS seržantas ar feldfebelis, vyriausias bloko globėjas ir auklėtojas. Jų tarpe buvo taip pat gana įdomių egzempliorių, tinkančių bet kuriai gyvulininkystės parodai.
Johanas Majeris [Johann Mayer] - SS feldfebelis, Chemnico pavaduotojas. Kad nesipainiotų su Traugotu Majeriu, Johaną kaliniai paprastai vadindavo Konfektionsmayer arba Anzugsmayer - kostiuminis Majeris. Jis buvo pragarsėjęs kaip pats žymiausias kalinių kostiumų vagis. Aš turiu pagrindo manyti, kad jis ir mano drabužėlius buvo nusiviliojęs savo žinion. Tai jisai mus, vos atvykusius į lagerį, pirmasai antausiais pasveikino.
Tai buvo kokių trijų dešimčių metų vyras. Sulinkęs, persigėręs, moteriškais dalykais persisotinęs, pusiau pamišęs. Galvažudys, kokių reta. Galvažudys mėgėjas, galvažudys sportininkas. Muša ne todėl, kad mušamam būtų skaudu, - muša todėl, kad jam pačiam baisiai malonu mušti. Keiktis taip pat buvo didelis meisteris, bet jis nepykdavo, kai ir kaliniai jį patį į akis pakeikdavo.
Kartą darbo metu Francišekas Dziegarčikas sako man:
- Na, profesoriau, kada gi grįši į universitetą paskaitų skaityti?
- Ką? Universitetan paskaitų skaityti? - įsikišo į mūsų kalbą Konfekcionsmajeris, - niekuomet! Tu išlėksi čia, pro krematorijaus kaminą.
- Na, na, - sakau aš jam, - pone šarfiureri, mes dar pažiūrėsime, kas greičiau pro kaminą lėks, aš ar tamsta!
- Cho cho cho! - kriuksi Konfekcionsmajeris, patenkintas, kad aš taip kvailai jam atsakiau... Jis buvo tikras, kad aš esu visiškai kvailas. Dabar, manau, jam nė kamino nereikėjo, gerai dar, jei gavo jis kur kokią velėną užsikloti...
Konfekcionsmajeris galėjo tave be niekur nieko, šiaip sau dėl smagumo, pagaliu sumušti, peiliu subadyti ir tučtuojau, susikabinęs su tavimi, kokią pasiutpolkę per lagerį šokti.
Kur, būdavo, Konfekcionsmajeris tik pasisuka - ten tuojau muštynės, keiksmai, kvatojimasis. Linksmas jis buvo, nors ir pasiutęs. Kartais atvažiuodavo jo atlankyti žmonelė su keliais vaikais, - tuomet jis pasidarydavo lyg viščiukas, vos iš po vištos išlindęs, pavyzdingas papunis ir dusulingas šeimos galva. Bet kai žmonelė atgal išlinguodavo, ne kiekviena gyvanašlė praeidavo sveika pro Konfekcionsmajerį.
Kartą Chemnicas savo darbo kabinete rodo jam naują valdžios potvarkį dėl SS vyrų atostogų. Potvarkio to gana įdomaus būta. Jame esesininkam buvo įsakoma savo atostogų metą taip tvarkyti, kad jis pas žmoną patektų kaip tiktai tuo metu, kada visų sėkmingiausia jis galėtų užplanuoti šeimos prieauglį.
- Cho cho cho! - kriuksi Konfekcionsmajeris, pasiskaitęs tokį įsakymą, ir tapnoja Chemnicą per petį: - Mensch, ich habe Kinder schon zu viel - Žmogau! Vaikų aš jau per daug turiu!
Atrodo, jis čia bus trupučiuką persigyręs. Jis nuolat ir nuolat sirgo visokiomis įtartinomis ligomis, - iš kur jis čia tų vaikų per daug prisiperės!
Petersas [Peters] - aukštas, raumeningas pilietis, Štuthofo SS tarpe - kvailumo čempionas. Kvailesnio už jį nebuvo. Prieš karą jisai Gdansko mieste anglis į ketvirtą aukštą tampė, kartais tamsesniuos skersgatviuose įtikinamai išmaldos prašė. Dabar jis buvo SS feldfebelis, mūsų auklėtojas: jam prašnekus, mes visi turėjome stovėti be kepurės virdulio pavidalu. Kad nereikėtų prieš tokius Petersus kepurės nusiiminėti, aš dvi žiemas išvaikščiojau lageryje visai be kepurės. O prieš Petersą nepadaryti "Mützen ab" - tuoj gausi letena per žandą. Tai buvo pats energingiausias ir landžiausias valdžios šnipas, nesigėdijęs jokių šunybių, apie sąžinę ir gėdą jokio supratimo neturėjęs. Tai jisai vargšą girtuoklėlį Milerį šaltu dušu maigė, motyvuodamas:
- Tu, velniau, visą spiritą išlakei, o man - nepalikai!
Savaime suprantama, jei Mileris ir jam būtų spirito šiek tiek palikęs, - abu kartu būtų įsigėrę ir šalto dušo nebūtų buvę.
Petersas vaikščiojo po lagerį su tokia fizionomija, lyg jis nuolat dėkotų ponui dievui už tai, kad jisai nosies skylutes sutvėrė į apačią, ne į viršų. Priešingu atveju nebūtų galima prieš katorgininkus nosis riesti: lietus prilytų.
Ypač žiauriai Petersas mušdavo atgabenamus į lagerį naujokus, jis net sunkiai sergantiem ligoniam galvą lazda ar stačiai lentgaliu daužydavo - ir tuomet, kai valdžia nemato.
Petersenas [Petersen] - pilna Peterso priešingybė, kilęs iš Danijos pasienio, faktinai - apvokietėjęs danas. Jis jau 1943 metų pabaigoje suprato, kokį kvailą biznį jis bus padaręs, įstodamas į vokiečių SS eiles. Karo perspektyvos ir jo paties likimas jam jau tuomet buvo aiškūs. Tiktai atgal trauktis jis jau nebegalėjo. Stengėsi tiktai su kaliniais, ypač danais ir norvegais, palaikyti kuo geriausius santykius, kad po karo jie jį užstotų. Atnešdavo jisai žinių, kurios kaliniam kitaip būtų buvusios neprieinamos, - atnešdavo net užsienio radijo žinių, kurios lageryje buvo itin brangios, - jis pats slaptai užsienį klausydavo.
Fotas [Foht] - stambus, platus, kokių penkių dešimčių metų vyras, apyrudžiais plaukais ir nuo samagono pamėlynavusia nosimi. Turėjo jisai stambų ūkį netoli lagerio, - puikius arklius ir karves, stambią žmoną ir keturis vaikus. Iš savo ūkio lageriui pardavinėjo jisai įvairius produktus, - biznis, sakės, buvęs visai neblogas. Lageryje mokėjo jisai žmones plakti ir šaudyti net nemirktelėdamas, - turėjo lagerio valdžios ypatingą pasitikėjimą. Ilgainiui jis buvo pramintas žydžių karaliumi: jis buvo paskirtas lagerio žydiškosios dalies viršininku. Čia jis pasirodė esąs gana drąsus vyras: nebijodamas rasinių įstatymų ir savo žmonos, palaikė gana intymius santykius su žydžių gyvenamųjų blokų atstovėmis. Bet žydžių karaliumi jis buvo vadinamas ne dėl tos priežasties. Jis spręsdavo, kurios žydės reikia nuodyti, kurios - marinti, kurios - dar galima į kokius darbus varyti.
Klavanas [Klawan], - ach, tasai vargšas Klavanas! Visai padegėliška figūra! Net patsai Konfekcionsmajeris kalbėdavo, kad Klavanui esą galvoje kažkas ne visi namie!
Gimė ir augo jisai Estijoje, tarnavo pas kažkokį tenai baroną vokietį ir persiėmė baroniška pasaulėžiūra ir manieromis. Buvęs bermontininkas, turėjęs medalį iš tuometinės "geležinės divizijos", laikė save dideliu kariauninku. Dabar buvo jisai, žinoma, repatriantas, gavęs netoli Poznanės dvarelį, kurio savininkas lenkas buvo pasodintas į lagerį ir numarintas.
Klavanas buvo vienintelis lageryje esesininkas, kuris knygas skaitė. Knygų skaitė jis labai daug, ir nuo tų knygų visiškai apsisuko jo vargšė galvelė. Būdavo, paskaitys jis kokią knygą, nors pačią kvailiausią, nacišką, įlįs koks kvailas klausimas jam į galvą, - jis ateina į raštinę ir ima šnekėti: ir tai jam išaiškink, ir tai - paaiškink. Aiškinti gi jam labai sunku: visiškas balvonas, naciška davatka, nieko nesupranta.
Lygiai kas dvi savaitės ateidavo jisai teirautis, ar jo pavardė tikrai germaniškos kilmės.
- Germaniška, po velnių, germaniška, šimtą kartų germaniška, - išėjęs iš kantrybės, imi šūkaloti, bet po dviejų savaičių jis vėl ateina tuo pačiu klausimu. Aš net pažaliuodavau, pamatęs ateinantį Klavaną.
Kartą abu žiūrime pro mūsų raštinės langą, kaip kieme Petersas žmones muša. Klavanas susigraudena - jis pats niekuomet nieko nemušė, - ir sako man:
- Ne, - vis dėlto lageryje jam esą baisiai sunku. Jis esąs išaugęs Estijoje, jis esąs visiškai kitokios kultūros žmogus. Jis pirmą kartą savo gyvenime pamatęs, kaip žmones muša tiktai Štuthofe. Pas mus, - sako jisai, - Estijoje, pats žinai, niekas nieko nemuša, kita kultūra esanti...
Vos paskirtas į lagerį, jis, esą, nuėjęs pas komendantą Hopę ir pareiškęs jam, kad jis esąs kitos kultūros ir tokiame lageryje negalįs eiti pareigų. Komendantas jį apraminęs, - jis esąs taip pat žiaurumų priešas, - prašęs jį pasilikti ir eiti pareigas pagal savo sąžinę. Komendantas sąžinės dalykuose pažadėjęs jam savo pagalbą ir draugingumo ženklui padovanojęs jam laikrodį, va, šitąjį, - Klavanas nuolat rodydavo iš komendanto gautą laikrodį.
Klavanas dažnai landžiojo pas komendantą, su kitais feldfebeliais nedraugavo, užtat visi jo baisiai nekentė. Jis ieškojo artimesnių žmonių kalinių tarpe, su kuriais galėtų pasikalbėti apie knygose rašomus dalykus. Nuėjęs pas komendantą, jis viską papasakodavo, ką iš kalinių girdėjo. Papasakodavo ne įskundimo forma, ne pakenkti kam norėdamas, bet iš neišpasakomo savo naivumo, - na, žinoma ir todėl, kad komendantas buvo jam toks didelis autoritetas, tokia įkūnyta kilnybė, kad jis pas jį lyg išpažintį atlikdavo.
Klavanas buvo karo apologetas. Esą ir jo gyvenime geriausi atsiminimai - iš karo laikų. Karas esąs reikalingas žmonėm pataisyti. Bet kai karas perėjo į Vokietijos teritoriją, Klavanas karo reikalą iš principo ėmė smarkiai peikti.
Mano kolegom lenkam jisai kalbėjo, kad jis negalįs lietuvių suprasti. Esą juk visiem žinoma, kad po karo Lietuva bus prijungta prie Vokietijos, lietuviai gausią progos susivokietinti, jiem būsią suteikta aukščiausia malonė ir garbė - vokiečio vardas, o jie, lietuviai, vis dar kažko šiaušias, kažko nepatenkinti!
Jis buvo jėgos filosofas ir poetas. Kieno jėga, to ir teisė, Vokietija kariaudama, esą, turinti daug nuostolių. Savaime suprantama, kad ji norinti po karo šio to gauti, - kaipgi kitaip? Pabaltijo valstybės natūraliai priklausančios Vokietijai...
- Na, - sakau, pone rotenfiureri, - iki feldfebelio laipsnio jis nepajėgė prisitarnauti - tamsta turi dvarą, o Zelionkė - neturi. Tačiau Zelionkė - stipresnis už tamstą. Ką tamsta pasakytum, jeigu Zelionkė, prisirinkęs dar gaują tokių, kaip jis, ateitų nakties metu ir išmestų tamstą iš dvaro?
- Kaipgi tai galima, - piktinosi jisai mano klausimu, - garbingą karą lyginti su paprastu plėšikavimu?!
Vis dėlto abiejų veiksmų skirtumo pagal Klavano aiškinimą aš nepajėgiau suprasti.
Kartą rudeniop 1944 metais, kai frontas pasiekė Vokietijos sienas, Klavanas, man besikeikiant kad manęs iš lagerio nepaleidžia, sako man:
- Ir jis, Klavanas, lageryje esąs toks pat kalinys, kaip ir aš, - ir jis negalįs niekur iš lagerio pasitraukti. Keturis kartus jau buvo padavęs prašymą, kad leistų jam iš lagerio vykti į frontą, bet, sako, neleidžią. Jis esąs kalinys.
- Vis dėlto, - sakau, - šioks toks skirtumas tarp mūsų yra...
- Koks gi skirtumas? Jokio skirtumo!
- Atrodo, - sakau, - panašu, kad yra. Pavyzdžiui, šuva, sutikęs SS vyrą, neprivalo daryti "Mützen ab", - o aš - privalau. Šuva turi teisę drauge su SS vyrais šaligatviu vaikščioti, o aš visuomet privalau viduriu gatvės per purvyną plitoti... Ot, - sakau, - jei mano teisės bent su šunies teisėmis būtų sulygintos, - ir tai būtų jau daug padaryta...
- A, - šit kas! - sunkiai numykė Klavanas. Jis padarė tokią fizionomiją, tarytum aš jam į žandą būčiau trenkęs. Bet mandagiu būdu juo atsikratyti nebuvo galima: Klavanas buvo nuobodesnis už vokietį profesionalą.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
