lt
Lageryje buvo dvidešimt keturių ar šešių tautų nariai, skaitant SSSR visas tautas - ukrainiečius, gudus, gruzinus, totorius, mordvinus, kirgizus ir t. t. - rusais, kaip tai lageryje buvo daroma.
Visą laiką savo skaičiumi vyravo lenkai - ir lageris jų žemėje buvo išbudavotas, - jis buvo skirtas jiem aptarnauti. Savaime, ir jų prieauglis buvo pats didžiausias. Lenkus čia atvarydavo iš įvairių gestapo įstaigų: Gdansko, Karaliaučiaus, Bydgoščo, Stargardo, Plocko, Grudziondzo, Kartūzų, Torunės ir daugelio kitų vietų.
Antrąją vietą skaičiaus atžvilgiu užėmė rusai, trečią - vokiečiai, ketvirtą - lietuviai. Tačiau 1943 metų pačioj pabaigoj lietuvius ir vokiečius staiga nukonkuravo ir ėmė lenktyniauti su rusais ir lenkais - latviai. Staiga iš Rygos jų atbildino per vieną kartą ištisus tris tūkstančius. Tai buvo įvairiaplaukė publika. Jos tarpe buvo nemaža ir rusų, bet kadangi jie buvo Latvijos piliečiai, mokėjo latviškai, jie buvo užrašomi latviais.
Latviai iš pat pradžios lageryje laikėsi labai išdidžiai, didžiavosi savo latviška kilme. Laikėsi visuomet būreliais savo tarpe, stengėsi net latviškas darbo komandas sudarinėti. Jie nuolat dainavo latviškas dainas - ir lageryje betupėdami, ir eidami į darbą, ir grįždami iš jo, vis traukdavo dainą su priemiestiniu refrenu: "Dzimdzi rim dzim dzim!"
Traukė latviai savo dainą, rimdzimdziavo, nors tasai refrenas daugybę nemalonumų jiem pridarydavo...
1944 metų kovo mėnesį atėjo įsakymas du tūkstančius kalinių pasiųsti į Mathauzeno koncentracijos lagerį - uolų skaldymo darbam, itin sunkiem. Kalinių parinkimas priklausė nuo lagerio pareigūnų - SS ir kalinių, dirbusių administracijoje. Per tris dienas buvo surinkta du tūkstančius kalinių, - ir jie buvo - visi latviai.
Kad ir kažkokia dvokianti velnio duobė buvo tasai Štuthofas, bet vis dėlto jis toli gražu buvo ne Mathauzenas,- toji skerdykla akmenų skaldyklose!
Išvykus latviam, lietuviai užėmė vėl ketvirtą vietą. Lietuvių skaičius čionai buvo maždaug pastovus, laikėsi apie tris šimtus. Vieni išmirdavo, jų vieton maždaug tiek pat atsiųsdavo naujų - taip ir susibalansuodavo.
1944 metų ankstyvą pavasarį atvežė 165 danus. Iki tam laikui jie gyveno Danijos lageriuose internuoti, kaip sanatorijoje. Kiekvienas bene kambarį tenai turėjo. Vienas jų, tenai sėdėdamas, sugebėjo ne tiktai oficialiai vesti, bet ir išsiskirti su jaunąja žmonele, - menininkas jis buvo, teatro dekoratorius.
Danai - daugiausia buvo komunistinė ar komunistuojanti publika, socialdemokratai ir Ispanijos pilietinio karo dalyviai. Darbininkai, meisteriai, amatininkai, jūrininkai. Buvo ir keli savivaldybų veikėjai, inžinieriai, advokatai, vienas dailininkas ir vienas - puikus šachmatistas. Vokiečių valdžia nutarė, kad jie Danijos lageryje per gerai gyvena. Gabeno juos Vokietijon sukimštus į laivo dugną, kaip silkes. Vežant per Vokietiją traukiniu, tris dienas jiem nedavė nė lašelio vandens. Jie prašė gerti. Atneša, būdavo esesininkas kibirą vandens - ir išpila žemėn ties traukinio langais, - atseit, pasižiūrėkite, kaip vandenėlis žemėn sunkiasi... Danai Štuthofe sudarė savo grupę, buvo apgyvendinti visi kartu, viename bloke. Jie palyginti buvo daug geriau traktuojami, negu visi kiti politiniai katorgininkai. Niekas jų nemušė, niekas jų beprasmiškai negainiojo, nepersekiojo. Jie gaudavo net daniškus laikraščius. Tiesa, ir jų laikraščiai ėjo hitlerinės cenzūros priežiūroje, bet juose buvo vis dėlto nepalyginti daugiau žinių, negu vokiškoje spaudoje. Danai Štuthofe savo daniška kilme nesididžiavo, eidami vergo pareigas, budelių priežiūroje savo tautinių dainų nedainuodavo... Danų niekas nepajuokė. Danus visi gerbė ir mylėjo. Mūsų su jais santykiai buvo kuo geriausi. Kai jie atvyko į lagerį, mes buvome jau seni katorgininkai, mes jau mokėjome lageryje gyventi, - mes jau galėjome ir danam šiek tiek padėti. Kiek vėliau danai pradėjo reguliariai gauti iš savo Raudonojo Kryžiaus siuntinius, - jie mum nepaliko skolingi už pirmąją pagalbą. Kai kurie danai mūsų bloke jautėsi kaip pas artimiausius gimines.
1944 metų vasario pabaigoj atvarė mum apie porą šimtų prancūzų... vokiečių SS uniformoje! Seniau lageryje sėdėjusiem prancūzam plaukai pakaušiuose pasišiaušė, - jų tarpe buvo labai padorių vyrų. Jie tučtuojau mum pranešė, kad su naujais atvykėliais jie nieko bendra neturi, nes tie atvykėliai tiktai gėdą prancūzam darą.
Tieji atvykėliai - tai buvo įvairiuose pakampėse surinktas prancūziškas šlamštas. Jie visi puikiai žinojo, kad atgimusioje Prancūzijoje vietos jiem nebebus, - jie ir nenorėjo jos atgimimo. Tai puikiai žinojo ir vokiečių valdžia, ir lagerio administracija. Netrukus tiem prancūzam buvo pasiūlyta laisvė, kad jie eitų tiktai savanoriais į frontą pakariauti. Daugumas jų įsirašydino ir išvažiavo. Apie trys dešimtys vis dėlto atsisakė važiuoti, - liko lageryje ir buvo geri kolegos.
1944 metų rudeniop vėl pradėjo traukti į lagerį šimtais... latviai, pilnoje SS uniformoje, su savo feldfebeliais ir karininkais. Ir jie apsigyveno krūvoj, savo SS pulkininko priežiūroj, kuris juos mušdavo kaip ciuckas. Apsigyveno krūvoj - ir vėl po lagerį pasklido tas nevalyvasai: "Dzimdzi rim dzim dzim!"
Vokiška SS uniforma ir tasai refrenas - jau būtų visiškai pakankama priežastis, kad lagerio visuomenė būtų neigiamai nusiteikusi atvykėlių atžvilgiu.
Atvarinėti ėmė ir estų būrius. Kartą blokavui vienas estas naujokas trupučiuką kažkodėl nepatiko, - blokavas rėžė estui, kaip ir pridera naujokui rėžti. Estas pakraipė galvą, - jis gi buvo naujokas. Jis nežinojo, kad blokavas yra labai didelė valdžia. Jam tai labai nepatiko. Jis susiraukė.
- Ar tau dažnai taip užeina? - pasiklausė jisai blokavo ir davė jam trupučiuką grąžos.
Baisiai nusistebėjo blokavas, gavęs per snukį. Nuvirto jisai po stalu. Guli jisai po stalu ir sako: oi-oi!
Blokavui į pagalbą šreiberis atskubėjo. Estas tiktai - žybt! - šreiberis taip pat nuriedėjo po stalu. Sėdi jis tenai šalia blokavo ir sako: oi oi!
Pasirodo, to esto - sunkaus svorio boksininko būta. Jis vienas išgriovė visą bloko valdžią iki puodininko imtinai. Ištrūkęs su stiklais pro langą, blokavas pasišaukė pagalbą iš kitų blokų, estas užsibarikadavo savo bloke. Įvyko garsi batalija. Byrėjo langai, braškėjo sienos, šipuliais ėjo kėdės ir stalai: kovėsi vienas estas prieš valdžios krūvą. Estui kautynės nelabai kaip baigėsi, tačiau ne jis vienas buvo sužeistas... Užtat paskui lageryje daugiau niekas jo nebeužkabinėjo. Jį visas lageris gerbė. Gerbė ir visus estus.
Panašiai buvo ir mūsų bloko vienam sportininkui milžinui. Puolė jį kaimynas blokavas, razbaininkas profesionalas, norėdamas su taburete galvą pakalenti. Mūsiškis atėmė iš jo taburetę, nusviedė lauk, - patį blokavą pagavo pusiau, apsuko kelis kartus ore ir numetė į klaną, nosį į purvą paniurkydamas. Nuo to meto tasai blokavas pasidarė ištikimiausias mūsų bloko bičiulis.
Lageryje buvo dar belgų, liuksemburgiečių, anglų, amerikonų, rumunų, graikų, serbų, švedų, norvegų, suomių, net viena japonė buvo galas žino iš kur ir kaip atsiradusi.
Kai Zelionkė, keikdamas Buchenvaldą, piktinosi, kad tenai kalinių tarpe nėra vienybės, Bublicas aiškino:
- Kalinių tarpe vienybės neturi būti. Kaliniai turi savo tarpe pjautis. Kitaip jų nesuvaldysi...
Mūsų lageryje Bublico teorija buvo pilnai įgyvendinta. Kaliniai savo tarpe ėdėsi, bet kiekvienas kas sau. Nebuvo susigrupavę pagal trikampių spalvą ar tautybę. Žaliasai su raudonuoju galėjo gražiai sugyventi, lygiai kaip bibelforšeris su homoseksualistu. Taip pat ir tautybės kaip tokios savo tarpe nesiriejo. Retkarčiais pasimušdavo, ne iš pikto, dėl įvairumo daugiau, - tuo viskas ir baigdavosi. Nuolatinio karo nebuvo. Sugyveno gražiai. Tiktai vienų vargšų latvių visi vienodai nemėgo.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
