lt
Geistliche - dvasininkai. Ši kalinių, tiksliau arešto rūšis, Haftart, buvo įvesta tiktai 1944 metų vasarą. Iki šiol visi dvasininkai ėjo bendra tvarka kaip politiniai nusikaltėliai, buvo bendrai varomi prie darbų ir mušami. Dabar jiem lagerio darbas nebebuvo privalomas, tik kas norėjo - savo noru galėjo dirbti. Kas norėjo - galėjo sau trintis be darbo po lagerį ir politikuoti. Dabar jie galėjo net savo tikybines apeigas atlikinėti. Žinoma, slaptai ar pusiau slaptai, bet vis dėlto galėjo. Seniau apie tai ir pagalvoti buvo sunku.
1942 metais buvo kaliniam paskelbta: kas nori kalėdinių mišių pasiklausyti, tegu išsirikuoja kieme aštuntą valandą vakaro. Išsirikiavo beveik visi lagerio katalikai. Aštuntą valandą vakaro išsirikiavę, jie turėjo išstovėti šaltyje iki aštuntos valandos ryto - tuo kalėdinės mišios ir pasibaigė.
1944 metais kunigų lageryje buvo devynetas: du lietuviai, vienas vokietis, visi kiti - lenkai su kašubais.
Kadangi bibelforšeriai kunigų luomo nepripažindavo, tai Majeris ir Mėnkės su Rabineze nepripažino kunigais dvasininkais - jie turėjo likti paprasti eiliniai kaliniai. Jie kartais net galvojo: ar nebūtų gerai šiek tiek reformuoti bibelforšerizmo mokslas - imti ir pripažinti dvasininkų pirmenybę?
Dvasininkai dėvėjo raudoną trikampį, kaip visi politiniai kaliniai.
Asoziale - asocialusis elementas. Jie dar kartais buvo vadinami Arbeitsscheue - darbo vengią, tinginiai, taip sakant. Jų buvo nedaug. Visi vokiečiai. Jų tarpe - keletas prostitučių.
Pats žymiausias asocialinių tarpe buvo Estijos vokietis Edgaras Mileris [Edgar Miller]. Pagal išeitą mokslą - aptiekininkas, Estijos kariuomenėje prisitarnavęs iki vyresniojo leitenanto ar kapitono laipsnio, buvęs, kaip jis pats gyrėsi, Estijos žymiausio generolo, Laidonerio, sekretorius, ar bent jo raštinėje dirbęs, - gerai mokėjęs estiškai, latviškai, rusiškai.
Lagerin pateko už neišbrendamą girtuoklystę. Ir lageryje - retai kada išsipagiriodavo. Kaip labai linksmo būdo girtuoklėlis, jis lageryje buvo gana mėgiamas kolega.
Ilgą laiką jisai buvo lagerio SS ligoninės aptiekininkas, Kartą išlakė jisai visą buvusį aptiekoje spiritą, pridarė skandalų ir nugriuvo prie lagerio iškilmingųjų vartų. Rado jį tenai begulintį Majeris su Chemnicu, - niurkė jie jį, niurkė, prie šulinio pritempę! Chemnicas Milerį laikė, Majeris vandenį pumpavo - ir nieko negalėjo jie jam padaryti! Guli Mileris kryžiumi prie šulinio, nosimi į klaną putas pučia - ir ką tu jam!
Majeris su Chemnicu pasodina Milerį klane, iš šonų plytomis paremia - niekas negelbsti: keikiasi Mileris visokiais neregėtais velniais ir vėl gula atgal į klaną. Kad jis tame klane neprilaktų, pats Majeris nutempė jį už kojos į patvorį ir paliko pernakt tenai pagirioti. Milerio laimei šiltas ruduo buvo. Kitą rytą ėmė jį tvarkyti dežuruojąs feldfebelis, Petersas toksai. Nusivarė jis jį į pirtį, pastatė prie sienos, pasiėmė ugniagesio kišką ir paleido šalto vandenėlio srovę į tą asocialųjį elementą.
- Hilfe! Hilfe! Hilfe! - atseit, pagalbos! - bliauna Mileris, kiek išgalėdamas, bet prie sienos turi stovėti.
Pirties patalpoje pribėgo Mileriui vandens jau iki kelių, bet šalta srovė jį vis pliekia ir pliekia. Milžiniškos sveikatos žmogus išlaiko šitokią srovę tiktai apie pusvalandį, o ko gi norėti iš Milerio, to vargšo girtuoklėlio? Mileris stačiai padūkusiu ožiu kriokia, bet kriokia ir SS feldfebelis Petersas:
- Tu, driskių kuily, išlakei visą spiritą! Man tai - nė lašelio nepalikai! Manai, man tai nereikia gerti?!
Po šios nelaimės Mileris iš SS aptiekos, žinoma, išlėkė lauk, bet vis dėlto jis lageryje visuomet gaudavo tokias vietas, kur galėdavo įvairius daiktus organizuoti. Tuos daiktus jisai prašmugeliuodavo už lagerio sienų, gaudavo už tai spirito ir būdavo girtas.
Eina, būdavo, Mileris per lagerį, bliauna visa gerkle girtas dainas - ir ką tu jam padarysi, latrui tokiam?!
Ilgainiui valdžia į tą girtuoklėlį nebekreipė dėmesio, - bausi jį ar nebausi - vis tiek pasilaks.
Erziehung - auklėjamasai areštas. Tai buvo išimtinė kalinių kategorija. Jie būdavo atsiunčiami į lagerį aprėžtam laikui - nuo trijų savaičių iki šešių mėnesių. Tai buvo vis šiokie ar tokie darbininkai, atsiunčiami pagal darbdavio skundą: ar jie esą tinginiavę, ar darbdavį iškolioję, ar į snukį jam užvažiavę, ar duonos plutą pavogę, ar be leidimo pasišalinę iš darbovietės - sau atostogų pasidarę, ar laiku į darbą grįžti pavėlavę, ar iš transporto pabėgę. Kartais ūkininkas norėjo kuriam laikui darbininku nusikratyti, kad nereikėtų jis maitinti ir alga jam mokėti: atsiunčia darbininką į lagerį, iš kur vėliau jį pasiima, - paleidžiamasai iš lagerio turi grįžti į seną darbovietę.
Už šios rūšies nusikaltimus ne visur ir ne visi vienodai buvo baudžiami. Jei kalinį atsiųsdavo Bydgoščo gestapas - visi vienodai gaudavo auklėjamąją kategoriją. Jei juos atsiųsdavo Gdansko ar Karaliaučiaus gestapas, lenkai gaudavo auklėjamąją, o lietuviai ir rusai - politinę kategoriją - už tuos pačius reikalus.
Auklėjamieji kaliniai neturėjo jokio trikampio, nešiojo tiktai numerį ant krūtinės ir kelnių kiškos.
Vyrus lageryje ne kartą taip nuauklėdavo, kad jie pas Abraomą išsiskubindavo. Moterim, kaip ir iš viso jom buvo, auklėtis būdavo geriau, Pasibaigus terminui, auklėjamieji buvo paleidžiami, buvo grąžinami jiem ir daiktai, iš jų atimtieji. Kiti vėl sugrįždavo į lagerį pasiauklėti. Kitos moterys grįždavo į lagerį po du, po tris, po keturis kartus. Tokiom lagerio mėgėjom kas kartas vis prisiūdavo po vieną baltą juostelę viršum numerio, - vaikščiojo jos tarytum daugelio ordinų savininkės. Daugiau niekuo jų sugrįžimo neatžymėdavo ir nieko jom nedarydavo.
Polizeihäftlinge - policiniai kaliniai.
Gdansko srities kalėjimai buvo perpildyti, o reikalingųjų patupdyti skaičius buvo neišsemiamas. Todėl daugelį suimtųjų lyg į viešbutį atgabendavo į lagerį. Jie buvo visi tiesioginėje Gdansko gestapo žinioje. Jie trikampio taip pat neturėjo. Ir numerį nešiojo ne ant krūtinės, bet ant kairės rankovės. Tai buvo vis daugiausia lenkai - gryni ir įvokietinti. Juos gestapas smarkiai tardydavo. Atveždavo taip nutardytus, kad jie ir ant kojų nebepastovėdavo. Kitus atveždavo su kabalduojančiomis mėsomis, su gangrena. Kiti, vos atvežti, - tuojau mirdavo. Gdansko gestapas buvo įsitaisęs atveždinėti jau visiškai nutardytus - nebe gyvus. Tokių sužalotų ir nutardytų atveždavo taip daug, kad net Heidelis ėmė piktintis, tiesa, tiktai 1944 metų viduvasarį. Kartą jis net raportą parašė į Berlyną, kodėl lageryje mirimų toks didelis skaičius. Esą, gestapas kaltas - užmuštus žmones atvežąs! Ir dar daugiau pasiuto Heidelis: pridėjo liudininkų parodymus, net fotografines nuotraukas.
Nuo to meto gestapas liovėsi numirėlius į lagerį begabenęs.
Retas kuris iš policinių kalinių po tardymo buvo paleidžiamas kaip nekaltas. Daugumas jų buvo pervedama į politinių kalinių kategoriją - lageris iki karo pabaigos. Kiti gi tardomųjų padėtyje sėdėjo po dvejus ir daugiau metų. Kiti iš jų ir savanoriškai mirti sugebėdavo, kitus gi - pagal oficialius papročius - gražiai iškilmingai pakardavo.
Rotspanier - raudonieji ispanai, vaikščioję su raudonu trikampiu. Ispaniškojo kraujo juose, žinoma, nė kiek nebuvo. Tai buvo tiktai įvairių tautų žmonės, dalyvavę Ispanijos pilietiniame kare. Štuthofe jų buvo nedaug.
Aus der Wehrmacht - iš vokiečių kariuomenės. Tai buvo beveik vieni vokiečių jūrininkai. Didžioji jų dauguma į lagerį pateko už vagystes, bet vis tiek jie nešiodavo raudoną trikampį, - buvo, atseit, politiniai nusikaltėliai.
Kriegsgefangene - karo belaisviai. Ši kategorija atsirado tiktai 1944 metų rudeniop. Iki šiol tokių Štuthofe nebuvo. Karo belaisviai sėdėdavo specialiuose lageriuose, iš kurių pabaudai už nusikaltimus buvo siunčiami į koncentracijos lagerius ir čia jie, gaudami raudoną trikampį, buvo traktuojami lygiai su kitais katorgininkais. Su lenkais darydavo dar kitaip. Lenkų, karo belaisvių, atsiklausdavo, ar nenori kas grįžti namo? Norinčius - paleisdavo ir išduodavo jiem tinkamus dokumentus. Tačiau pakeliui į namus pagaudavo juos gestapas ir gabendavo į mūsų lagerį jau nebe kaip karo belaisvius, bet kaip eilinius civilinius lenkų nusikaltėlius. Tokiu būdu ir tarptautinės sutartys buvo išlaikytos, ir lenkai - dūmais paleisti.
Pirmieji mūsų karo belaisviai - tai buvo trisdešimt lenkių, Varšuvos sukilimo dalyvių, atvažiavusių pas mus pilnoje karinėje uniformoje. Viena jų buvo net nėščia, lageryje netrukus laimingai kareivį pagimdžiusi. Jos visos su prieaugliu turėjo taip pat raudoną trikampį.
§ 175 arba Homosexuale. Homoseksualistai buvo išimtinai vokiečiai. Vaikščiojo su ružavais trikampiais. Kiti, net lageryje begyvendami, raudoną ar juodą trikampį turėjo pakeisti į ružavą. Kai 1944 metais susiorganizavo lagerio orkestrėlis, jo dirigentas buvo taip pat su ružavu trikampiu. Jis buvo toks šlykštus, kad net jo muzikos nebuvo galima klausyti.
Publika, kad ją kur perkūnas parautų!
Berufsverbrecher - nusikaltėlis iš profesijos. Nešiojo žalią trikampį, smaigaliu žemyn. Tai vėl buvo vieni vokiečiai. Publika - atitinkanti savo pavadinimą, teisme pabuvojusi ne mažiau penkių kartų. Jų buvo keli šimtai. Palyginti - ne taip jau daug, bet užtat visi buvo jie labai smarkūs, daugiariopai patyrę bernužėliai. Tai buvo tikra Chemnico leibgvardija. Atsakingesniais momentais jis ja visiškai pasikliaudavo, ir ji jo niekuomet neapvylė. Todėl jie ir galėjo taip be atodairos savivaliauti po lagerį. Jie visi buvo įsitikinę, kad, karui pasibaigus, išeis į laisvę. Paprastai jie buvo vadinami Befau - BV.
Polizeisicherungsverwahrte, žymimi PSV - laikomi lageryje, kad policinė jų priežiūra būtų saugesnė. Jie turėjo taip pat žalią trikampį, tik jo smaigalys buvo aukštyn atverstas. Jie visi už kriminalinius nusikaltimus buvo teismo nuteisti katorgos darbam iki gyvos galvos. Jiem nebuvo nė mažiausios vilties kada nors gyviem išeiti iš lagerio. Bet jie laikėsi daug kukliau, negu profesionalai nusikaltėliai. Ne kartą jie buvo tiktai tragiškai susidėjusių aplinkybių aukos. Jų buvo kelios dešimtys, vis vokiečiai, jau pagyvenę, paliegę žmonės. Jų tarpe buvo vienas lenkas ir vienas lietuvis, kurpius iš Seirijų, - labai geros širdies žmogelis, perkūnas jį žino, už ką į tokią nelaimę patekęs. Į šiuos PSV buvo žiūrima kaip į pačius didžiausius nusikaltėlius, bet jie, išskiriant vieną kitą, buvo nepalyginti padoresni už daugelį BV.
Visų šitų žaliukų tarpe pasitaikydavo kartais ir labai įdomių vyrų, - nebekalbant jau apie galvažudžius.
Buvo, pavyzdžiui, toksai Vilis Braunas [Willi Braun], geras mano bičiulis, dirbęs virtuvėje ir man tabokos sunkų netabokį metą priorganizuodavęs.
1919 metais jisai buvo bermontininkas, veikęs Šiaulių apskrityje. Plačiai pasakodavo jisai, kaip jie ten turtą grobdavo ir prisigrobę jį realizuodavo. Šitą visą operaciją jie vadindavo: rubeln.
- Nemanyk, - sako jis man, - kad kiti bermontininkai buvo kitokie. Visi buvo tokie, kaip aš. Visi buvo vagys!
Jo bėdos prasidėjo, kai 1924 ar 25 metais anglam, okupavusiem tuomet Kelną, nudžiovė keletą motociklų. Pagavę jį anglai ir perdavę vokiečių policijai. Po vokiečių lagerius išsibastė jisai dvylika metų, perėjo pačius baisiausius - Mathauzeną, Guseną!
Kai jis pasakojo savo išgyvenimus tuose lageriuose, net mum, Štuthofo piliečiam, plaukai šiaušėsi. Civilinė publika, nemačiusi lagerių, jo žodžiais, žinoma, niekuomet nepatikėtų nors jis pasakojo gryniausią tiesą. Po visų ilgamečių pragariškų išgyvenimų jis nenustojo nei humoro, nei reinietiško sąmojo. Jis vis svajojo, pasibaigus karui, išeisiąs į laisvę:
- Kokią dešimtį metelių taip bent gražiai dar pavaginėsiu, - kalbėjo jis man bičiuliškai, - tiek metų išbuvęs lageriuose, aš negi kvailas darbą dirbti!
Į tokius vagis galvažudžius, kaip Zelionkė, Vilis Braunas žiūrėjo iš aukšto, su panieka:
- Et! Tie vaikigaliai, - kalbėjo jis - tiktai gadina mūsų, padoriųjų vagių, gerą vardą! Kas tai matė - mušti žmones! Gražiai viskas daryti reikia. Elegantiškai. Su skoniu!
Kartą sėdi Vilis Braunas mūsų raštinėje ir cigaretę čiulpia. Netikėtai užėjęs Chemnicas randa jį darbo metu berūkantį.
- Tai ką, Vili, - sako jam Chemnicas, - rūkai?
- Rūkau, pone raportfiureri.
- Žinai, Vili, kad aš tau už tokius darbus galiu į kailį įkrėsti?
- Pone raportfiureri, aš puikiai žinau, kad tamsta to nepadarysi.
- Na, na? - stebisi Chemnicas. - Iš kur pas tave tokios žinios?
- Kaipgi tamsta galėtum eiti prieš savo darbdavį?
- Cho, Vili, tu bene girtas esi ar pasiutai?
- Tiesa, atsipagirioti neturiu kuo... Bet aš visai teisėtai laikau save tamstos darbdaviu. Mes, vagys, kaip tiktai ir duodame policijai duoną. Nebūtų mūsų, vagių, tamsta turėtum eiti į frontą, ir dar nežinia, kaip tenai visa pasibaigtų. Kol yra vagių, policija gali būti rami, - ji turės duonos, - turės ką gaudyti, ką saugoti, - ar ne tiesa, pone raportfiureri?
- Tai ką, tu ir dabar dar vagi? - stengiasi Chemnicas nukreipti kalbą nuo nemalonios jam temos.
- O kaipgi, vagiu, pone raportfiureri, žinoma, vagiu!
- Žiūrėk, Vili, pagausiu, - bus tau riestai!
- Ne tamstai jaunužėliui mane, seną vilką pagauti! - pasididžiuodamas atrėžė Vilis. Ir tiesą jisai sakė. Jis buvo vagis meisteris, menininkas stačiai. Jis mėgo savo darbą. Įsimylėjęs buvo.
1944 metų rudeniop Vilis gavo paaukštinimą - buvo iškeltas su viena darbo komanda į Gdansko miestą ir tenai savo žinion gavo visą virtuvę. Štuthofo virtuvės maisto sandėlio sargu vieton Brauno buvo paskirtas kitas žaliukas, Špejeris [Speyer] toks.
Špejeris - taip pat senas vagis katorgininkas, sugriuvęs senis toksai. Baisiai plėšrus ir pavydus vagis. Savo amatą puikiai mokėjo, tik labai nesimpatiškai jį pavartodavo. Pats iš sandėlio vogdavo per akis, ypač mėsą, dešras, margariną, bet kitiem neduodavo nė trupučiuko. Būdavo, koks alkanas katorgininkėlis pavogs duonos gabaliuką ar keletą bulvelių, - Špejeris jį vaikosi po lagerį su pagaliu, kol jam visą galva sukruvina, - baisiai nesimpatiškas buvo vagis. Kur jam iki Vilio Brauno, tojo vagystės poeto!
Jude - žydas. Žydas - ne tautybė, bet arešto, vadinas, ir nusikaltimo rūšis. Gimei žydas - ir važiuok į lagerį, - kas čia daug kalbėti! O žydo tautybė buvo žymima pagal tas valstybes, kurios pilietis jis buvo. Dokumentuose taip ir buvo rašoma. Haftart: Jude; Nationalität: Deutsche, Französe, Russe, Pole, Litauer ir t. t. Vadinas, žydo tautybė buvo: vokietis, prancūzas, rusas, lenkas, lietuvis...
Žydai ant krūtinės ir nugaros nešiojo dar šešiakampę žvaigždę.
Zigeuner - čigonas, - taip pat, kaip ir žydas, buvo nusikaltimo rūšis. Čigonų tautybė buvo žymima taip pat pagal valstybes. Ir juos sodino lagerin už tai, kad jie gimė čigonai. Čigonai tačiau nešiojo raudoną trikampį ir buvo traktuojami lygiai kaip ir kiti politiniai kaliniai.
Iš Lietuvos buvo atgabenta keliolika čigonų šeimų. Į mūsų bloką ateidavo toks septyniolikos metų čigoniukas, Stankevičius. Kartą per savaitę duodavome jam duonos ir rūkalų. Dalį gautųjų daiktų jis tuojau vietoje sudorodavo, o kitą dalį kišdavo į kišenę. Sako, tai mamai turįs nunešti, - mamai, sėdėjusiai moterų barakuose už vielų tvoros.
- O žmonai - argi tu nieko neneši? - jis buvo jau prieš kelerius metus vedęs, ir jo žmona sėdėjo taip pat už tvoros.
- O kas man žmona? Tos nebebus, aš kitą visuomet gausiu. Bet kitą mamą - kurgi begausi?
1944 metų pabaigoje kai kuriose lagerio raštinėse buvo įvesta visiškai kita kalinių klasifikacija.
Visi be išimties rusai ir lenkai buvo paskirti į naują kategoriją - Ausländischezivilarbeiter - užsienio civiliniai darbininkai, o visų kitų valstybių piliečiai taip ir pasiliko politiniai kaliniai. Žinoma, nuo to rusų ir lenkų kalinių padėtis nepagerėjo. Pagaliau taip buvo rašoma tiktai kai kuriose knygose. Buvo vedama "dviguba buhalterija" - sena ir nauja klasifikacija.
Tokia reforma tegalėjo turėti vienintelę prasmę - pasiruošimą būsimai atsakomybei dėl veiksmų su svetimais piliečiais.
Sąjungininkai taip pat įvairiem darbam mobilizuodavo svetimų valstybių piliečius. Tam reikalui ir vokiečiai paruošė knygas:
- Va, prašom, ir pas mus, kaip pas žmones... čia, matote, vis rusų ir lenkų kilmės civiliniai darbininkai, - čia jokių kalinių nėra... Taip pat, kaip pas jus...
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
