lt
Visi lagerio kaliniai buvo suskirstyti pagal "nusikaltimo" rūšį ir dėvėjo atitinkamos spalvos trikampį šalia numerio ant krūtinės ir ant kelnių kiškos, nors lageryje jie buvo traktuojami, skiriami į darbus ir baudžiami visi vienodai. Šiokių tokių privilegijų turėdavo tiktai vokiečiai kriminalistai.
Visų svarbiausia, bent - visų gausiausia kalinių rūšis buvo politiniai, oficialiai vadinami "schutzhafpolitisch". Visi jie nešiojo raudoną trikampį. Visi jie buvo pasmerkti sėdėti lageryje, jei tik liks gyvi, mažiausia, iki karo pabaigos. "Nusikaltimų" atžvilgiu politinių kalinių sąstatas buvo itin įvairus. Buvo čia įvairių tautų politiniai veikėjai, bet buvo ir žmonės, kurie niekuomet nieko bendra su politika neturėjo.
Iš vokiečių čia buvo vienas kitas likęs senųjų vokiečių kairiųjų partijų atstovas, koks centro partijos veikėjas, - ir dar šis tas. Buvo vienas net iš pirmųjų dešimties nacionalsocialistų partijos narių, artimas Hitlerio bendradarbis, buvęs nacių oficiozo "Angriff" laikraščio redaktorius. Vadinosi jisai Fejus [Vey], po įvairius lagerius seniai besibastąs. Tai buvo apie penkiasdešimt metų vyras, augalotas, petingas, tik po lagerius šiek tiek sunykęs. Jis buvo puikus mitinginis oratorius, turėjęs griausmingą balsą ir aiškią tareną, aštrų sąmojį, smailų liežuvį. Tai buvo itin gabus demagogas, stačiai demagogijos klasikas.
Su Hitleriu susipyko jisai dėl politikos Vatikano reikalu, - baisiai siuto jisai prieš Vatikaną ir iš viso prieš krikščionis, jo žodžiais tariant, "žydiško dievo garbintojus". Jis turėjo savo teoriją ir jėzuitų reikalu: visas karas esąs tiktai jėzuitų intrigų vaisius. Čionai jėzuitai, esą, dirba išvien su masonais. - ir vieni, ir kiti esą tas pats žydiškas velnias...
Ir po lagerį besivalkiodamas, Fejus buvo pasiutęs rasistas, - didžiavosi jisai arijų rase, kurią jis dar vadino nordische - šiaurinė. Ir mane labai vertino už tai, kad aš buvau, kaip jam atrodė, būdingas šiaurinės rasės padaras.
Buvo čia ir neaiškios praeities sanitarijos leitenantas, civiliniame gyvenime sodų architektas, vokietis Ničė [Nietsche]. Dalyvavęs kare, sužeistas, turėjęs sužalotą šlaunį, invalidas jau. Gyrėsi, į lagerį esąs patekęs už intymius santykius su lenkaitėmis... Kaune, kur jam, esą, sužalotą koją gydė. Tačiau, atrodo, kaltos buvo čia ne tiek lenkaitės, kiek... kokainas. Taip bent jo bylos kaltinamuose dokumentuose buvo parašyta.
Ničė skelbė savotišką teoriją, kad vokiečiai karo nieku būdu negalį pralaimėti. Esą, tai kas, kad karo laukuose vokiečiai karą prakiš, - tai nieko, esą, nereiškia. Tegu, sako, rusai okupuos visą Vokietiją. Vokietija, kaip ir visa Europa, pasidarys komunistiška. Vokietija vis tiek bus Europos centras. Vokietija turi labai gabią ir gausią inteligentiją, vokiečiai per ją turėsią labai didelės įtakos Maskvai, faktinai - vis tiek vokiečiai valdysią Europą. Šios pažiūros prisilaikė ne vienas Ničė. Ši teorija iš viso buvo gana populiari vokiečių tarpe. Ją dėstė man net vienas senas vokiečių komunistų partijos narys.
Buvo čia dar gyvas likęs generolo Šleicherio adjutantas, leitenantas Resleris [Rössler], dešimtį metų prasimaivęs po lagerius. Jis buvo gal pats inteligentiškiausias vokietis visame lageryje. Laikės nuošaliai nuo kitų vokiečių. Varė itin atkaklią kovą prieš vokiečių banditų partiją. Kadangi lagerio valdžia tuos banditus kaip tiktai rėmė, Reslerio pastangos nueidavo niekais. Jis buvo užėmęs itin atsakingą vietą, jis buvo arbeitseinzaco, darbo biuro, kapas, faktinai buvo viso biuro vedėjas. Kalinio į tą ar kitą darbą paskyrimas buvo gyvenimo ar mirties klausimas. Todėl tad nuo Reslerio priklausė daugelio gyvybiniai reikalai. Jis buvo labai humaniškų pažiūrų vyras, atmintinai mokėjęs pusę Šilerio veikalų ir nuolat juos citavęs, - ir parašęs vergišką, beviltiškai kvailą, niekingą Štuthofo lagerio kalinių himną, kuris dažnai tekdavo po apelio visiem kaliniam giedoti.
Vokiečių politinių kalinių Štuthofe buvo maža, įdomesnių egzempliorių jų tarpe - dar mažiau.
Pagrindinę politinių kalinių masę sudarė lenkai ir rusai, - jų gi lageryje buvo visų daugiausia. Na ir kitų tautų kaliniai, išskiriant žydus ir čigonus, buvo beveik išimtinai politiniai. Tačiau jų kalinimo priežastys buvo labai skirtingos.
Priklausymas slaptom politinėm organizacijom, pasipriešinimas vokiečių okupacinei valdžiai, priklausymas partizanam ir santykių su jais palaikymas, atsišaukimų platinimas, užsienio radijo klausymas - na, visa tai suprantamos kalinimo priežastys.
Bylose gana dažnai kalinimo priežastis buvo nurodoma: Staatsbeträchtliche arba Staatsfeindliche äusserungen - valstybei nedraugingi išsireiškimai, kurie labai dažnai buvo pasakyti tiktai privačiuose laiškuose. Arba: politisch nicht einwandfrei, - politiškai ne be priekaištų; kartais pilietis buvo tiktai įtariamas, kad jis politiškai esąs ne be priekaištų - ir važiuodavo už tai į lagerį, mažiausia, iki karo pabaigos, faktinai dažnai jam tai reikšdavo: mirties bausmė. Arba: unerlaubtes Musizieren - nepavelytas muzikavimas. Ką jis tenai, kur ir kaip muzikavo - perkūnas jį žino, bet vis dėlto atvažiavo į lagerį, virto klipata ir mirė patvory, - tai tau ir muzika! Arba: unerlaubtes Aufenthalt auf dem Bahnhof - buvimas geležinkelio stotyje be leidimo. Šis mėgėjas žiopsoti į išvažiuojančią publiką lageryje taip pat mirė.
Lenkus sodindavo į lagerį dar ir už tai, kad jie atsisakydavo užsirašyti vokiečiais, - dokumentuose buvo žymima; Volksliste abgelehnt - atmetė pasiūlymą įsivokietinti. Už tokį akiplėšiškumą buvo taip pat faktinai skiriama mirties bausmė.
Žymus skaičius buvo dar rasinės politikos aukų, - vokiečių, lenkų ir rusų.
Vokiečius sodino lagerin už tai, kad jie turėjo santykių su lenkėm ar rusėm, o lenkus ir rusus - už santykius su vokietaitėmis. Čia ėjo bendra tvarka vienų ir kitų vyrai ir moterys. Kartais šioje srityje atsitikdavo gana painių dalykėlių.
Sėdėjo toksai vokietis monteris, faktinai - buvęs lenkas, tik susivokietinęs. Laisvėje jisai turėjo lenkaitę sužadėtinę. Už santykius su ja jis pateko į lagerį. Išsėdėjęs čionai dvejus metus, jis gauna staiga pranešimą iš gestapo: jis esąs jau laisvas, jis galįs jau važiuoti namo ir vesti savo sužadėtinę, - ji esanti jau įsivokietinusi, - dabar santykiai su ja jau nebebaudžiami.
Gavęs tokį pranešimą, tasai monteris keikiasi, kad net sienos linksta. Kuriem velniam jis dvejus metus lageryje atpliekė? Ir jis dabar ves tą savo seną sužadėtinę, kad jis lageryje jau spėjo įsigyti naują, - jaunesnę ir meilesnę! Išvažiuodamas jisai keikės ir koliojos, kad jo besiklausant viduriai gedo...
Buvo čia dar toks vokietis, Rytprūsių baronas, - apšepęs, nusipešęs, kokių šešių dešimtų metų išsigimėlis. Pateko už meilės ryšius su tarnaite lenke.
- Na, barone, - sakau jam, - kaipgi čia tau dabar senatvėje pasitaikė tokia nuodėmė?
- Po velnių, kokia senatvė?! - nusistebėjo jisai, - aš dar visai pajėgus, o mano žmona jau dveji metai serga. Ką gi aš galėjau daryti?
- Žinoma, žinoma, - sakau, - ponia baronienė pati kalta, kad užsimanė sirgti ne laiku...
Gailiai atsidusęs, sako jis vėl man:
- O kaip ten pas jus Lietuvoje sekasi vokiečių kolonistam?
Esą, jis išėjęs iš lagerio, norėtų važiuoti Lietuvos kolonizuoti.
- O, - sakau, - neblogai sekas, maždaug vidutiniškai. Kai kurie iš jų jau pakarti, kitiem karti šakos jau parinktos... Kas liečia tave, tai beržo šakos tau bus gaila. Pakars tave ant tvoros.
Nuo tos dienos baronas su manimi nebesisveikino. Juo labiau kad jis netrukus trim dienom buvo pasodintas už vagystę į bunkerį, ir jis įtarė, kad tai buvo mano intrigų vaisius...
Kaltinamieji dėl vokiškos rasės gadinimo buvo daugiausia svetimšaliai darbininkai. Tik naciški įstatymai ne visas tautas vienodai traktavo. Už meiliškus santykius su vokietėmis lagerio kančiomis bausdavo tiktai rusus ir lenkus, kitų gi tautų žmonėm nieko nedarydavo. Net nacių taip nemėgiamieji žydai - ir tie ne visi vienodai buvo traktuojami. Tuo tarpu, kai Rytų Europos žydai už santykius su vokietėmis buvo žudomi, pačios Vokietijos žydai už tai gaudavo tiktai lagerį, o Prancūzijos ir Olandijos žydai - ir be lagerio gyvi išlikdavo.
Pagal rasės gadinimo paragrafą į Štuthofą rusų ir lenkų darbininkai buvo gabenami paprastai šitokia tvarka. Išveždavo juos į ūkius darbams. Vyrai iš tų ūkių buvo paimti į karą, namie buvo vienos moterys. Čia velnias ne kartą ir pasukdavo pagundą. Bet, reikia pripažinti, vokietės buvo gana ištikimos savo mylimiesiems. Jos savo nuodėmės bendrininkų ir lageryje neužmiršdavo. Jos, rizikuodamos pačios patekti į lagerį, atsiųsdavo jiem siuntinių.
Rusus atsiųsdavo dar iš karo belaisvių lagerių. Esą, jie tenai prieš naciškus dėsnius nusikalsdavę, komunistinę propagandą varydavę, - mūsų lageris jiem buvo už tai pabaudai skirtas.
Sėdėjo čia ir viena tokia vokiečių jaunavedžių porelė, iš Gdansko miesto, Brevs pavarde. Žmona, penkių dešimčių metų, gerokai pasidėvėjusi moteris, atsisėdo už tai, kad turėjo labai lipšnią širdį, nuolat įsipainiodavo į meilės istorijas su lenkais. Jos vyrą gi patupdė už tai, kad jis savo aistringosios žmonelės nesuvaldo. Vienas vokiečių katalikų kunigas pakliuvo už tai, kad žydo vaiką pakrikštijo. Iš viso, už žydų globojimą daug kas buvo lageryje atsidūręs. Viena moteris rusė, inžinierė, pateko už tai, kad karvių melžti nemokėjo. Labai dažnai, būdavo, vokiečių ūkininkai, nenorėdami darbininkui algos mokėti ar žiemą maitinti jo, dėl kokio nors niekaniekio prikibdavo ir įskųsdavo policijai - ir darbininkas važiuodavo į lagerį kaip politinis kalinys.
Pateko į lagerį ir fašistinės Italijos vicekonsulas Gdanske. Jis 1943 metais, vasarą išvažiuodamas atostogų, savo gyvenamąją vilą buvo išnuomavęs vienam gestapininkui. Grįžęs iš atostogų, jis nori gyventi savo viloje, bet gestapininkas jo jau nebeįsileidžia. Patraukęs gestapininką į teismą, jis bylą laimėjo, bet už tą laimėjimą patsai atsidūrė koncentracijos lageryje, - gestapininkas pasiliko jo viloje gyventi.
Kai vokiečiai pradėjo trauktis iš Rusijos okupuotų sričių, likusius civilinius gyventojus ėmė varyti į Vokietiją. Daugelis tų gyventojų buvo atgabenta į koncentracijos lagerį. Suėmimo priežastis dokumentuose buvo atžymėta: evakuacija!
Patekdavo čia moterys su mažais vaikais, net žindomais kūdikiais. Kūdikis - taip pat žmogiškas vienetas, gaudavo ir jis numerį, o prie numerio - trikampį, - kaipgi kitaip? Bet kokį gi trikampį jam duosi? Jis gi dar ne vagis, ne biblijos tyrinėtojas. Ir duodavo kūdikiui raudoną trikampį - politinio nusikaltėlio! Tas pat būdavo ir su tais piliečiais, kurie lageryje gimdavo.
Nėščių moterų paprastai į lagerį nepriimdavo. Majeris, būdavo, nuolat keikias:
- Kiek kartų sakiau gestapo viršininkui, kad man nėščių moterų nesiųstų! Pas mane koncentracijos lageris, o ne vaikų darželis!
Nėščias moteris jis paprastai grąžindavo atgal gestapui. Bet vis dėlto ir nėščia viena kita patekdavo. Atsitikdavo, kad būsimoji karta ir pačiame lageryje buvo jau užplanuojama. Lageryje gimęs pilietis gaudavo taip pat raudoną trikampį, - jis jau iš prigimimo buvo politinis nusikaltėlis, Trečiojo reicho pikčiausias nedraugas.
Buvo didelis būrys prancūzų ir latvių, buvusių vokiečių SS tarnyboje, atėjusių net su SS uniforma, - jie buvo taip pat politiniai nusikaltėliai. Buvo du latviai iš Berlyno, net gestapiško SD karininkai, išėję specialius gestapiškus kursus, į Štutbofą patekę už girtus debošus, - jie buvo taip pat politiniai katorgininkai!
Pyliavų valdžiai neatidavę buvo visi politiniai. Taip pat politiniai be išimties buvo ir samagono varytojai, - lageris turėjo puikių samagono meistrų, ypač iš Gardino srities. Ilgainiui lageryje ėmė veikti net keli slapti samagono bravorėliai. Arkliavagiai, šmugelninkai, spekuliantai - taip pat priklausė politinių kalinių brolijai. Čia buvo ir tokie, kurie paduodavo aukštesnei įstaigai skundus dėl neteisėtų valdžios veiksmų, pavyzdžiui, dėl neteisingo mokesčių paskirstymo. Politinis buvo ir Deutsch-Eylau miesto didžiausio viešbučio savininkas, Oskaras Bebnau [Oscar Bebnau], nudžiovęs, tarp kita ko, visą vagoną mėsos, nacių partijos narys, sėdėjęs todėl neilgai - vos pusę metų. Sėdėjo jisai mūsų raštinėje, nieko nedirbdamas, besiversdamas organizavimu ko nors paėsti: storas buvo kaip dramblys ir rijo kaip smakas.
Prostitutės pradžioje buvo įrašomos kaip darbo vengiąs elementas - Arbeitsschau. Jos tačiau dėl to protestavo. Jos darbo nevengiančios, ir jos dirbančios - ir dar kaip! Vėliau ir jos buvo perkeltos į politinę grupę. Iš Vilniaus atvežtosios tokios dailios lenkiškai kalbančios juodbruvaitės buvo visos politinės mergužėlės.
Politinis buvo ir Vilis Freivaldas [Willi Freiwald), iš profesijos - karvių melžėjas, iš pašaukimo - donžuanas, iš gyvenimo būdo - gatvės muzikantas valkata. Kažkur prie Kelno karves bemelždamas, jis jom kažką apie nacių tėvynę padainavo, kad jos pieno daugiau duotų, - ir atsidūrė lageryje - buvo politinis muzikantas ir valkata.
Kartą atvarė į lagerį tokį persimetusį, apykreivį pilietį. Jo dokumentuose kažkas nei šis, nei tas įrašyta: kažkokie neaiškūs santykiai su gaspadoriaus telyčia.
- Vaje, vaje! - kraipo galvą feldfebelis Kenigas, dokumentus vartydamas, - ką mes su tavimi čia veiksime? Lageryje mes telyčios neturime... Ar nenori kartais katino? - prunkščia Kenigas, išrašydamas jam raudoną trikampį.
Ir tas latrelis buvo taip pat politinis nusikaltėlis, - rasę gadino, bestija!
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
