lt
Fricas Zelionkė - vokietis, kilęs iš Gdansko. Kokių 35-40 metų, vidutinio ūgio, labai gerai subudavotas vyrukas, pasižymėjęs didele fizine jėga. Pagal išmoktą amatą jis buvo mėsininkas. Pagal pašaukimą jis buvo Fassadenkletterer - mokėjo sienomis kaip musė laipioti. Į kokį trečią ketvirtą mūro aukštą bežiūrint be jokių laiptų užsirepečkindavo. Pagal specialybę jis buvo bankų kasų plėšikas.
Jo paties pasakojimu, mažiausias jo uždarbis buvę aštuoni tūkstančiai markių, didžiausias - devynios dešimtys tūkstančių. Zelionkė dirbdavęs visuomet vienas, bet į lagerį patekęs per jį išdavusias mergas, - neištikimas jis jom buvęs.
Išvykus Lėmanui galvelės guldyti už Trečiąjį reichą, Zelionkė pasiliko vienas lagerio seniūnas. Nors lageris kasdien augo, pilnėjo it prūsas prie alaus boso, kasdien plėtės ir turtėjo, Zelionkė išsiversdavo vienas. Jokių pagalbininkų jam nereikėjo.
Žvalus, nusipenėjęs, retai kada kaip reikiant išsipagiriojęs, po lagerį su šunimi vilku ir su bizūnu, iš vielų nupintu, besivalkiojąs atrodė kaip argentiniško žirgyno komendantas.
Vaikščiojo po lagerį vis stypinėdamas, it žirgelis bitinėlis, nuo rūtelių vainikėlio prakutęs. Lyg tarytum menkas kišenvagis jis būtų buvęs - lyg ant pirštų galų dybčiojąs. Bet kišenvagis jis nebuvo. Jis buvo plataus masto galvažudys, tiktai mada jo tokia buvo taip vaikščioti: vis skersas, skersas... O prisėlinęs, būdavo, - žybt! bizūnu per tave išilgai, - iš karto žinai, su kuo turi reikalą.
Labai gudrus jis buvo, suktas ir klastingas. Bet jeigu, būdavo, jis pasakys: "Gaunerwort" - žuliko žodis - šventa! Jis jį visuomet išlaikys. Gaunervortu gali pasitikėti bet kuriuo atveju.
Baisiai jis buvo ambicingas. 1944 metų rudeniop jis buvo įsitaisęs organizuoti bokso rungtynes iš kalinių tarpo. Atsirasdavo ir tokių, kurie savo tarpe pasimušti norėjo. Buvo lageryje ir buvusių boksininkų, mėgėjų ir profesionalų. Rungtynėse dalyvaudavo ir pats Zelionkė. Apie boksą, apie jo techniką jis neturėjo jokio supratimo, - pasitikėjo tiktai savo fizine jėga ir seniūno titulu. Atsirasdavo vienas kitas bokso meisteris, kuris imdavo ir sukuldavo Zelionkei snukį. Zelionkė tuomet baisiai įsižeisdavo: kaipgi tai galima, esą, pačiam seniūnui snukį gurinti!
Rungtynėm pasibaigus, Zelionkė griebdavo savo bizūną ir, dėl ko nors oficialiai prikibęs, imdavo tokį akiplėšą boksininką šutinti: tegu kitą kartą žinos, su kuo turi reikalą ir kad reikia kiekviena valdžia tinkamai gerbti.
1944 metų kovo mėnesį ir patį Zelionkę ištiko nelaimė. Ir jį kartu su trisdešimt kitų vokiškų galvažudžių išvežė į Buchenvaldą, - į tą pačią prakeiktą SS mokyklą, iš kurios tenka stačiai į frontą keliauti, - kuri jau Arno Lėmaną buvo prarijusi.
Zelionkei išvykus, lagerio seniūnu lyg tarytum per kažkokį nesusipratimą buvo paskirtas Hansas Zengeris. Dėl to paskyrimo visas lageris plačiai išsižiojo: čia jau ne prieš gera. Ar tiktai kartais koks komendanto šuva nenudvėsė, kad Zengerį seniūnu paskyrė?!
Zengeris, Karaliaučiaus pirklys juvelyras, pardavinėjęs laikrodžius, auksą ir briliantus, buvo visiškai ramus žmogelis. Ilgesnį laiką buvo jisai šreiberis pas Vacelį Kozlovskį, vėliau buvo pasidaręs blokavas, - juo joks kalinys negalėjo nusiskųsti. Paimdamas lagerio seniūno pareigas, jis atsisakė būti budelis, - ir ši jo sąlyga buvo priimta. Budeliauti sutiko tuomet savanoriškai Vacius Kozlovskis.
Zengeriui pradėjus seniūninkauti, lageris per vieną dieną pasikeitė. Kieme nebesigirdėti jokių muštynių. Nebėra sužeistų. Niekas neberėkia. Gyvena sau žmonės, tarytum čia nė vieno galvažudžio nebebūtų likę. Visa eina tvarkingai, darniai.
Šitokios padėties Arno Chemnicas ilgai pakęsti negalėjo. Po trijų savaičių paskyrė jisai antrąjį seniūną, padūkusį tirolietį Toni Fabro, pagal išvaizdą - čigono vaiką.
Toni Fabro, pasidaręs lagerio seniūnu, išsitiesė visa nugara. Isterikas, cinikas, melagis ir šiaip išglušėlis, nutarė jisai, kad, šuniškai pasitarnaudamas valdžiai, jis gali kartais iš lagerio išsivaduoti. Ėmė šuniškai stengtis. Pasidarė pats begėdiškiausias valdžios šnipas lageryje. Visur landžiojo, šniaukštė, uostė, provokavo, palangėmis tupinėjo.
Tuo tarpu grįžo iš Buchenvaldo patsai Zelionkė. Pasirodė, kad jo praeitis buvo tokia puošni, tokia turtinga įvykiais, tiek jis visokių bylų buvo turėjęs, kad net SS oficialiai galvažudžių komandai jis pasirodė esąs per didelis razbaininkas, - dėl jo bylų ir bausmių skaičiaus į tą mokyklėlę jo net nepriėmė.
Sužinojęs tokį liūdną savo mielo bičiulio likimą, Chemnicas pasirūpino jį grąžinti atgal į mūsų lagerį.
Zelionkė grįžo labai pasikeitęs. Ir apie Buchenvaldo lagerį jis pasakojo klaikius daiktus, - šiuo metu mudu su juo buvome geri bičiuliai. Jis man kartais net cigaretę duodavo. Ne taip - pačiam iš jo sunkaus sidabrinio portsigaro pasiimti. Ne. Jis pats cigaretę iš portsigaro išimdavo ir numesdavo po kojų man ant žemės. Aš tuoj pašokdavau, pasiimdavau cigaretę ir pasirūpindavau uždegti jo rūkalą, - mudviejų bičiulystė jau buvo pasiekusi tokio aukšto laipsnio! Jis man ir pasakojo baisius daiktus apie Buchenvaldą.
Esą, visa Buchenvaldo valdžia besirandanti ne žaliųjų, kaip pas mus, kriminalistų, bet raudonųjų, politinių kalinių rankose. O raudonieji visi visuomet esą perdėm niekšai. Nuo jų žaliesiem stačiai gyventi nebegalima. Jeigu, sako jisai, koks žaliukas kokiam raudonajam ką nors, pavyzdžiui, dėl juoko nukniaukė ar snukin užvažiavo, tai tučtuojau toksai žaliukas gaunąs pranešimą: jei savo pokštą dar kartą pakartosi, būsi nubaustas. Pasikartojus pokštui, esą, žaliukas gaunąs antrą raštą: mirk per tris dienas, - jei numirti pats nesugebėsi, bus tau parūpinta pagalba. Ir mirdavę, esą, tenai žaliukai kaip musės, - vis tai buvęs prakeiktųjų raudonųjų darbas. Žaliukam Buchenvalde buvusi tikra katorga... Ten jokios kalinių vienybės nebuvę: žaliukai - sau, raudonieji - sau. Kas kita, esą, Štuthofe, kur esanti ir kalinių vienybė, ir teisinga žaliųjų valdžia!
Pakeliui matė jisai, kaip amerikiečiai vidudienį Berlyną bombina.
- Gaunerwort! - kalbėjo Zelionkė, - vokiečiai karą jau prakišo, amerikiečiai bombina totsicher - mirtinai tiksliai.
Zelionkė grįžo labai sublogęs, sunykęs. Prislėgė jį ir įsitikinimas, kad vokiečiai karą prakišo: ir jam, kaip valdžios žmogui, gali tekti paskui atsakyti... Buvo ko susirūpinti!
Grįžus Zelionkei, lageryje buvo du seniūnai: Zengeris ir Fabro. Savaime pasidarė suprantama, kad vienas iš tų dviejų seniūnų bus tučtuojau suėstas: reikia gi Zelionkei vietos!
Pirmoj eilėj žūti likimas lėmė Hansui Zengeriui. Jį kuo ramiausiai beeinantį užpuolė staiga Chemnicas: nuvilko jam apsiaustą, numovė batus, - esą, visa tai Zengeris neteisėtu būdu buvo lageryje susiorganizavęs, - nors tuo pat būdu, kaip Zengeris, apsivilkimą ir avalynę buvo suorganizavę visi blokavieji, visi kapai ir daugybė kitos lagerinės aristokratijos, kuriai niekuomet nieko bloga už tai neatsitikdavo.
Zengerio daiktuose buvo padaryta krata ir rastas tenai auksinis žiedas. Zengeris bandė įtikinėti, kad jis to žiedo iš viso gyvenime niekuomet nebuvo matęs, bet kas juo tikės! Rasta žiedas - ir baigta!
Vargšą Zengerį tučtuojau aprengė dvokiančiais skarmalais ir išgrūdo į Štuthofo filialą Hopehilį, - į tą šlykščiausią plytinę, kurion kišdavo už sunkius nusikaltimus pačiame lageryje. Hopehilyje Zengeris veikiai klipata virto, o Zelionkė grįžo į pirmojo seniūno vietą. Tuomet laimės pakitėjimą gavo pajusti ir padūkęs tirolietis Toni Fabro.
Bene pats Belzebubas iš pavydo bus supainiojęs jo širdelės leistrus. Aistringasai Toni įsimylėjo vieną lagerio mergužėlę. Kalinę. Lenkaitę. Jauną. Nieko sau, apvaliais veideliais. Tiktai ta mergužėlė turėjo jau kitą bernelį nusižiūrėjusi. Lenkišką vaikigalį. Ligoninėj dirbusį. Atsiganiusį tokį. Jauną, smagų.
Toni Fabro, kaip lagerio seniūnas, nutarė varžovą pamokyti. Atėjo jisai į ligoninę, pasišaukė lenkelį į koridorių ir smogė jam per žandą. Kol lenkelis atsipeikėjo, kol suvokė, už ką jo žandas dabar taip smarkiai kenčia, Toni Fabro jau buvo dingęs kieme. Tiktai toli aistringasai Toni nenuėjo. Aiškiai graužė jį sąžinė: per mažai jis tam latreliui bus užvažiavęs! Ką gi, - nusišluostys jis žandą šlapiu skuduru - ir vėl lįs prie mergaitės. Tai niekaniekis. Ne, - su meilės varžovais šitaip joks padorus vyras nesielgia. Ypač gi - lagerio seniūnas. Kad jau duoti - tai duoti, kad bestija pakinklių nebepavilktų!
Sąžinės graužiamas, meilės spiriamas, Toni grįžta atgal į ligoninę - vėl šaukias į koridorių tą bernelį. Tik šitą kartą šis nebeina. Pravėręs duris, jis stačiai šoka į Toni ir savo žvėriškais nagais nuakėja jam visą veidelį.
Prunkščia Toni iš meiliškos apmaudos, visas krauju apsivarvindamas. Tuo tarpu - iš vienų ligoninės durų, iš kitų - iššoka dar keli berneliai, atplėšia Toni švarką ir ima jį velėti, dulkinti, kas - šluotkočiu, kas - pliauska. Privelėjo, vargšą, pritapijo ir išmetė sukruvintą seniūną pro duris į kiemą.
Skandalas neregėtas ir labai pavojingas. Kruvinos muštynės įvyko ligoninėj, triukšmas - didžiausias, nukentėjo valdžia - lagerio seniūnas!
Ir viso to priežastis - lageryje kuo griežčiausiai draudžiama ir baudžiama: lipšnieji santykiai su moterimis!
Išradingasai Toni Fabro, krypuodamas su apraišiotu subandažuotu snukiu, rado išeitį. Tučtuojau po lagerio vokiškąją dalį išsiplatino gandai, kad, esą, jį, Toni Fabro, kaip vokietį, užpuolė lenkai šovinistai ir paskersti norėjo. Jis vos vos iš po lenkiško peilio ištrūkęs...
Vokiečių žaliukų pasipiktinimas tokia lenkų išdavyste buvo itin karštas. Vokiečiai žalieji, susitelkdami krūvelėmis, galanda peilius - lenkus kad pjausią - tai pjausią! Lenkai taip pat traukia iš pakampių visokius instrumentus - galvažudžiam nepasiduosią.
Visame lageryje aistros verda, kunkuliuoja. Keiksmai, grūmojimai, provokacijos - taip ir pilas. Naujas vokiečių-lenkų karas, atrodo, nebeišvengiamas. Mūsų lietuviškasai blokas - ir tas dėl visa ko užsibarikadavo duris. Ką gi žinai: papjaus, o paskui įrodinėk, kad buvai ne vokietis ir ne lenkas.
Zelionkė Toni Fabro dėl visa ko paėmė savo apsaugon - savo bloke uždarė jį į prausyklą, kas buvo panašu į karcerį. Toje prausykloje kas savaitę kas nors pasikardavo...
Vokiškoji partija, nebesulaukdama oficialaus karo paskelbimo, avansu sutraškino kaulus vienam lenkui. Jis visiškai niekuo nebuvo kaltas. Dirbo sąžiningai miške savo darbą. Ir pavardė jo buvo visai ne lenkiška. Ji buvo grynai lietuviška. Tasai lenkas vadinosi Pranaitis, - taip ir dokumentuose buvo parašyta.
Kuo ramiausiai krapštinėjo jis savo kelmą miške. Vienas žaliukas vokietis iš patriotizmo smogė jam kuoku per galvą, kiti pribėgę žaliukai patraiškino jam kitus kaulelius. Po valandos tasai lenkas su lietuviška pavarde buvo jau ataušęs lavonas.
Nežinia, ar vokiškoji partija, nukariavusi Pranaitį, pasijuto jau pakankamai atkeršijusi už Toni Fabro sužalotą snukį, ar čia įsipynė kitokie politiniai sumetimai, tiktai jos karingasai įkarštis staiga atslūgo. Į bylą įsimaišė Zelionkė, pravedė kvotą ir ėmė griežtai palaikyti lenkų pusę. Čia, esą, jokio tautinio klausimo nebuvę, tiktai tas trigubas asilas, padūkęs tirolietis tasai, Toni Fabro, kvailiausiu būdu visą košę priviręs.
Savaime aišku, kad Fabro valdžios dienos buvo jau suskaitytos. Netrukus jis buvo išvežtas iš Štuthofo kažkur kitur. Prieš išvažiuodamas, prasėdėjo jisai kelias dienas bunkeryje. Jam išvažiuojant - niekas jam rankos nepadavė: nė vienas kriminalistas, nė pats Zelionkė, nebekalbant jau apie kitos rūšies kalinius.
Lagerio seniūnas vėl liko vienas Zelionkė, veikiai atgavęs savo senąją mušeikos formą, buvusią prieš kelionę į Buchenvaldą.
Veikiai prasidėjo nauja laiminga jo gyvenimo era. Jo galia lageryje dar labiau išaugo. Jis praturtėjo, pasidarė beveik milijonierius. Bet tai - visiškai atskiras reikalas.
Zelionkei išvykus į Buchenvaldą, pani blokova taip pat labai gailiai verkė, kaip ir po Lėmano išvykimo. Paverkė, paverkė - ir nusiramino: ką gi ji kita daugiau galėjo daryti? Juo labiau, kad netrukus pasigavo porą įdomesnių bernužėlių, - atsirado ir tokių amatorių!
Grįžęs iš Buchenvaldo, Zelionkė taip pat susirado jaunesnių mergužėlių, - atrodo, jas jam pasukdavo pani blokova... Šiuo atžvilgiu Zelionkė buvo gausiai aprūpintas, tiktai jis valdžiai nerašė tokių pareiškimų, kaip tasai bulius Lėmanas.
Taip Zelionkė ir džiaugėsi gyvenimo dovanomis, kol lagerio gyvenimo pabaigoje kaliniai jį patį gyvą suplėšė.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
