en
1943 metų pradžioje lageris buvo mažiukas, bet seniūnai jame buvo du: Arno Lėmanas ir Fricas Zelionkė.
Lageris buvo ne tiktai mažas, bet ir biednas. Ne tiktai nebuvo kas dviem seniūnam veikti, bet ir vogti neužtekdavo ko. Baisiai nuobodu buvo dviem tokiem tvirtiem, sveikiem vyram be darbo bindzinėti po lagerį, - nėr kas veikti, nors pasiusk! Visas gyvenimo įvairumas būdavo - kai tekdavo kas nors karti. Kai pakaruoklių nėra - nors pirštus graužk. O pakaruoklių, kaip tyčia, maža tebūdavo: kaliniai labai greitai pereidavo į klipatų luomą ir mirdavo be jokios seniūnų pagalbos.
Savo skurdžią būklę juodu paįvairindavo kalinių kamantinėjimais. Lėmanas specializavosi įvairias revizijas daryti, Zelionkė - snukius daužyti.
Lėmanas daro, būdavo, reviziją ar pas kokį driskių klipatėlę, kinkas vos vos bepavelkantį, valstybiniame švarkpalaiky visos sagos prisiūtos, ar jis kišenėje vietoj nosinės - visos gi nosinės iš pat pradžios jam buvo atimtos! - kokio skuduro nesinešioja, ar jis neturi kokio skarmalo žaizdom raišioti, ar duonos kokios plutelės nepaslėpė lovos pagalvyje...
Norėdamas mušti, pagalį visuomet gausi. Tas pat ir su revizija. Norėdamas revizuoti, kokią netvarką visuomet rasi. Ypač lageryje, ypač pas klipatas. Taip ir būdavo: Lėmanas revizuoja, Zelionkė - antausius skaldo.
Savaime suprantama, dviem tokiem vyram tas darbas buvo per menkas. Visiem buvo aišku: lageryje turi likti vienas seniūnas. Visas klausimas buvo tiktai: katras liks, katras eis su šakėmis aketę graibyti...
Na, - ir prasidėjo abiejų seniūnų tarpusavės imtynės, nusitęsusios daugiau pusės metų!
Prasidėjo imtynės su visomis diplomatijos gudrybėmis, su intrigomis, su suktybe, klasta, išdavyste, provokacija, pinklėmis... Kova vyko gyvybei ar mirčiai - visiškai taip pat, kaip buliaus su avinu.
Bulius, įsiširdijęs ant kaimyno avino, baubia, mauroja, seiles žemėn varvina, ragais dirvoną plėšia, kojomis kapstosi, - atseit, aviną gąsdina ir dvikovon kviečia. Avinas, pakėlęs galvą, žiūri į kvailiojantį bulių.
- Mee-ee-ee! - sako avinas ir, nesulaukęs tinkamo atsakymo, staiga pasibėgėjęs, - pliaukšt! - ragais buliui į pat snukio viršūnę. Bulius apstulbsta iš nustebimo. Išverstomis paraudonavusiomis akimis pažvelgia į klastingąjį aviną, besirengiantį naujam smūgiui.
- Mūūū! - palinguoja bulius galva, - su tokiu niekšu, kokiu pasirodė esąs avinas, jis daugiau nesimušiąs!
Bulius pasisuka, nutaręs pasišalinti iš kovos lauko. Tuo tarpu pasibėgėdamas avinas - pliaukšt! - ragais buliui į užpakalines pakinkles.
Bulius visas virpa iš pasipiktinimo. Bulius neturi priemonių savo paniekai avino elgesiu pasakyti. Bulius bėga nuo avino slėptis į karvių kaimenę.
Va, lygiai kaip tas bulius išėjo ir Lėmanas kovoje su Zelionke. Arno Lėmanas - aukštas, diržingas, plataus veido ir tvirtų žandikaulių, šiek tiek pliktelėjęs, keturių dešimčių metų vyras, iš profesijos - sunkvežimio šoferis. Civiliame gyvenime turėjo bene trejetą žmonų, kiek vaikų - jis niekuomet neskaičiavo, - jo išmanymu, tai buvo moterų reikalas. Bylų nedaug teturėjo. Berods, tiktai du ar tris reicho piliečius buvo nudobęs, ne iš blogos valios, bet kad taip jau išėjo. Galima sakyti, beveik netyčia. Teismas, žinoma, to nepajėgė suprasti ir įkišo vargšą į kvailą kalėjimą. Lagerin pateko jisai taip pat ne iš blogos valios, greičiau - per nesusipratimą. Per vieną ginkluotą įsiveržimą į svetimą butą jisai tik trupučiuką revolveriu atsišaudė ir pasitaikiusį kirvį perkėlė kiton vieton. Užmušti jis nieko tenai neužmušė. Šiaip tiktai trupučiuką... ach, kas per smulkmeniškumas skaičiuoti tokius mažmožius!
Aukščiausias jo pasididžiavimas buvo - jo griausminga gerklė. Retas kuris bulius čempionas būtų galėjęs su juo varžytis balso griausmingumu. Keikias, būdavo, Lėmanas po lagerį, kad net SS sargybiniai, sėdėdami bokšte ant vielų tvoros, nuo tų keiksmų smarvės čiaudėti ima.
Baisiai mėgo jisai garbę ir savo titulą - lagerio seniūnas!
Jo gimimo dieną visi lagerio kaliniai turėjo suruošti jo garbei iškilmingą paradą. Tai buvo gal pats kvailiausias paradas visoje pasaulio istorijoje.
Išsirikiavo keli tūkstančiai katorgininkų vergų, sveikų, luošų ir visiškai klipatų klipatėlių, kuriuos blokavieji stumdo, bjauroja ir lazdomis vanoja... Ir visa šita minia turi žygiuoti pro Lėmaną, aukščiau, ant tam tikro pjedestalo pasistojusį, - turi iškilmingu katorgininkų maršu praeiti. Turi meistriškai - katorgininkiškai pražygiuoti. Turi jo garbei pražygiuodami giesmes katorgininkiškas giedoti. Prošal, pro jį praeidami, turi daryti "Mützen ab" ir šaukti jo garbei ura!
Lėmanas priiminėjo paradą. Lėmanas džiaugėsi. Lėmanas buvo laimingas. Lėmanui iš pasitenkinimo platusai smakras blizgėjo. Lėmanas buvo kvailas per visą pilvą.
Lėmanas buvo vokietis patriotas: savo veikloje rėmėsi vokiečių partija, kurios 80-90% buvo kriminalistai ir homoseksualistai.
Jis buvo vokiškai prie šeimos prisirišęs. Baisiai mylėjo jisai vaikus. Teisingiau, vaikų motinas, kol dar vaikų nėra. Pasinaudodamas seniūno teisėmis, susiuostė su moterų bloko viršininke, pani blokova, ir šeimyniškai vertėsi su ja.
Pani blokova - irgi buvo gera! Lenkė, ponia Sofija. Politinė kalinė, lagerin patekusi už politinius lenkų susirinkimus jos bute, - namie palikusi šeimą. Apie penkiasdešimties metų. Sunki. Stora. Raukšlėta. Labai plačiu užpakaliu ir plonais pirštais. Savo išvaizda buvo panaši į karvę po devintojo veršio, su akiniais.
Savo bloko moteris labai drąsiai gynė nuo valdžios priekabių ir bausmių, šokdama kaip katė jai į akis, bet užtat pati savo mergužėlėm snukučius daužė ne blogiau už vyrus blokavus.
Ir ši moteris lenkė šeimyniškai susigyveno su vokiečiu banditu, su lagerio budeliu!
Lėmanui kažkoks šėtonas provokatorius ar pikčiurna juokdarys pakišo išdavikišką mintį - Lėmanas pasidavė piktai pagundai: jisai parašė lagerio valdžiai oficialų prašymą, kad jam oficialiai leistų kartu gyventi su ponia blokova. Tai, esą, jam būtinai reikalinga meilės ir sveikatos sumetimais. Jeigu, - rašė jis prašyme, - jo šeima kartais dar padidėtų, tai jis apsiimąs visą prieauglį išlaikyti nuosavomis lėšomis.
Majeris, gavęs tokį Lėmano raštą, susiėmė už pilvo - juoktis jis jau nebegalėjo. Nė netikrinęs sveikatos, jis nutarė, kad Lėmanas netikėtai pamišo.
Nuo tos dienos Lėmano šaunusai vardas lageryje ėmė smukti ir smukti. Pani blokova, prijuoste šluostydama ašaras, tikino, kad visa tai yra - to prakeikto gyvatės, to Zelionkės, darbas.
Valdžia įsakė Lėmanui nusirišti kaklaryšį, kurį jis savarankiškai buvo pradėjęs nešioti. Liepė jam katorgininkiškai nusikirpti plaukus, - ir juos neteisėtai jis buvo užsiauginęs. Pagaliau pasodino jį į bunkerį.
Viešpatėli saldžiausias! Lagerio seniūnas, prieš kurį mes visi taip žemai galvą lenkėme ir nužemintai paradavome, atsidūrė bunkery! Vaje, kas pasaulyje dedas! Pani blokova apsipylė gailiomis ašaromis. Jos margas prijuostėlis visiškai sumirko.
Valdžia padarė Lėmano turto patikrinimą, - jo būta jau keli lagaminai. Kokio gražaus turtelio Lėmanas buvo jau lageryje susikrovęs! Koks poris tuzinų puikiausių šilkinių kojinių, marškinių, kelnių. Šešios poros puikiausių batų. Kelios poros odinių pirštinių. Keli apsiaustai. Keli kostiumai. Keletas šveicariškų laikrodžių - ir daug kitokio turto, neskaitant tojo, kurį jis jau buvo suspėjęs už lagerio sienų išgabendinti.
Visiem buvo aišku: nusipelnęs pirmasai lagerio budelis jau likviduojamas. Visas klausimas buvo tiktai: kada ir kaip jis savo jaunąsias dieneles pabaigs.
Baigė tačiau visiškai netikėtai.
Keletą kartų jį su keliolika kitų vokiečių kalinių galvažudžių buvo pasiuntę į Gdanską krapštinėti anglų ir amerikiečių primėtytų bombų, kurios jom skirtu laiku nesiteikė sprogti. Buvo tikėtasi, kad jis tenai su tomis bombomis kaip nors pats susisprogdins. Vis dėlto neišsisprogdino, žaltys. Apvylė valdžios lūkesčius. Tuomet jį iš lagerio paleido. Bet vėl, - kas tai yra paleido?
Jį pasiuntė į kitą lagerį, Buchenvaldą, Tiuringijoj, netoli Veimaro. Buvo tenai tokia savotiška mokyklėlė. Kartkartėmis surinkdavo į ją iš įvairių lagerių nusipelniusius vokiečių galvažudžius, gerokai juos tenai palamdydavo ir sudarydavo iš jų tokį specialų SS galvažudišką dalinį, kurį tuojau siųsdavo į frontą, į pirmąsias linijas, į pavojingiausias vietas. Jie tenai, žinoma, ir žūdavo, jeigu kas nesugebėdavo pakeliui ar iš fronto pabėgti.
Va, į tokią mokyklėlę ir buvo pasiųstas mūsų lagermaršalas Lėmanas.
Baisiai verkė pani blokova dėl to. Gaila buvo žiūrėti į tą moterėlę akiniuotąją, pavėlavusios meilės kankinamą.
- Tai vis tas gyvatė Zelionkė jai esąs padaręs!
Porai savaičių praslinkus po Lėmano išsiuntimo, pani blokova atkeršijo tam gyvatei Zelionkei pačiu žiauriausiu būdu: susidėjo su tuo gyvate Zelionke gyventi tokiu pat būdu, kaip prieš tai gyveno su Lėmanu, - visiškai šeimyniškai. Tikrai, tai buvo labai piktas kerštas. Su tokia špėtnybe, kokia buvo pani blokova, meilautis - pasiutęs reikalas.
Tik to gyvatės Zelionkės širdis buvo tvirta: ji niekuo nesibjaurėjo.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
