lt
Aukščiausioji lagerio valdžia buvo atiduota į komendanto rankas. Komendantas valdė abi pagrindines lagerio dalis: kalinius ir sargybinius esesininkus, kurių nuolat būdavo vis kelios kuopos.
Nuo 1943 metų pradžios komendantu čia buvo SS Standartenführer Hopė [Hoppe], maždaug kaip ir pėstininkų majoras.
Hopė - neaukštas, plačių pečių, trys dešimtys penkerių metų juodbruvas vyrukas. Jo taisyklingus, tik šiek tiek storžieviškus veido bruožus papildė trumpi juodi ūsiukai. Vaikščiojo visuomet su ilgais batais, apsisiautęs guminiu apsiaustu, tokiais neišauklėtais buldogo žingsniais.
Jis buvo kilęs iš lageriškos giminės; jo uošvis buvo Dachau lagerio komendantas. Per uošvio ryšius su SS viršūnėmis Hopė išsivadavo iš kariuomenės - buvo jis ten aviacijos leitenantas ir SS tarnyboje per trumpą laiką padarė tokią didelę karjerą: lagerio komendantas - ne bet kas!
Kaip visi menko išsilavinimo ir nedidelio proto žmonės, užėmę aukštesnę vietą, komendantas Hopė visų labiausiai buvo susirūpinęs savo orumo, savo didybės palaikymu. Apsaugok viešpatie, kad kas nepamanytų, jog ir jis yra toks pat žmogus, kaip ir visi kiti nuodėmingieji! Pagal savo didybės supratimą jis būtų galėjęs tikti ir japonų imperatoriaus vietai.
Gyveno jis prašmatnioje viloje lagerio ribose, ant kalnelio kalinių pastatytoje ir įrengtoje su visokiais prabangiais patogumais, apie kuriuos ne kiekvienas milijonierius ir taikos metu galėjo svajoti.
Kalinės, dirbusios pas jį namuose, pavyzdžiui, vaikų auklės pasakodavo, kad jis namie elgėsi visiškai kaip normalus žmogus, - net santykiuose su kalinėmis. Šiaipgi jis buvo tipiškos vokiškos šeimos galva, - santykiuose su žmona ir vaikais. Jo žmona, kaip tai dažnai Prūsuose pasitaikydavo, buvo visiškai užguita vištelė. Ji visiškai menką supratimą teturėjo apie tai, kas lageryje dedas ir kokią budelišką tvarką jos vyrelis atstovauja. Nujausdavo ji kažką miglotai, bet atviriau apie tai ir pagalvoti nedrįsdavo.
1944 metų vasarą komendantienė, kai vyro nebūdavo namie, ką sugriebdama pakišdavo kalinėm, ir, sunkiai atsidusdama, sakydavo:
- Jūs, jūs! Jūs būsite greitai visi laisvi, bet kas bus su mumis, viešpatie, viešpatie...
Visus likusius žodžius ji drauge su užplūdusiomis ašaromis prarydavo.
Ypatingas galvažudys komendantas Hopė vis dėlto nebuvo. Kalinių tarpe jis net ne per blogiausią vardą turėjo.
Prieš Hopę čia komendantas buvo Paulis [Paul], - nuo 1944 vasaros jis buvo komendantas lageryje Neu Gammer. Pagal senų kalinių pasakojimą komendantas Paulis buvo kažkoksai šakalo ir hienos metisas, sadistiško budeliavimo atžvilgiu pralenkęs visus lagerio SS vyrus. Atvažiavus komendantui Hopei, lageryje visa ėmė keistis gerojon pusėn. Kaliniai buvo įsitikinę, kad tasai pagerėjimas buvo Hopės nuopelnas.
Betarpiškai su kaliniais Hopė maža reikalų teturėdavo. Kokį žodį kaliniam pratardavo tiktai išimtiniais atvejais. Kalbėti su kaliniais buvo žemiau jo vertybės. Keikdavo kalinius taip pat retai. Retkarčiais pasakys, būdavo, ką nors trumpai, bet vaizdžiai.
- Krėsk jam į kailį, kol jam užpakaly pradės vanduo virti!
Ir viskas. Nieko daugiau nepasakydavo. Nekalbus buvo.
Kalinių gyvenamųjų barakų srityje retai tepasirodydavo. Ateidavo tiktai iškilmingais atvejais: kai ką nors viešai karia arba kai iškilmingai ką vanoja - Berlyno skirtąją bausmę vykdo arba avanso duoda. Retkarčiais ateidavo ir kalinių iškilmingo parado pasižiūrėti: kai ryto metą kaliniai į darbą iškrypuoja, - stropiai seka, būdavo, komendantas, ar visi kaliniai virdulio pavidalu apsipavidalinę plitoja.
Kartais jam pasitaikydavo ir smarkiau ant kalinių papykti. Tai atsitikdavo tuomet, kai kaliniai jo vilos palangėje jo nuosavas bulves ar pomidorus vidudienį vogdavo.
Pagaus jis, būdavo, kokį kalinį akiplėšą ir varosi kaip veršį į mūsų raštinę. Įkiša galvą raštinėn pro langą ir nusikeikia:
- Et, velnias... Scheisse! Nėr čionai nė vieno...
Raštinėje jisai nerasdavo nė vieno tinkamo kalinio, kuris galėtų komendantiškam bulviavagiui išperti kailį, - jis mus, raštininkus, laikė tokiam darbui visiškai netinkamais. Ir nuisivarydavo jis savo bulviavagį toliau, kol rasdavo tinkamą vyrą kailiui pašutinti.
Tačiau jis pats kalinių niekuomet nemušdavo, lyg ne vokietis būtų buvęs. Kaliniai, tiesą pasakius, nelabai jo ir tebijojo. Jo daug daugiau bijojo visokie SS bernužėliai.
Kaliniui komendantas - kas? - Saguotas vokietis, daugiau nieko. O SS berneliui komendantas mažų mažiausia pusdievis. Ganėdavo komendanto raštelio ar žodžio - ir SS karžygys lėkdavo iš lagerio. Kur SS kariauninkėlis ras šiame pasaulyje geresnę vietelę, negu lageryje? O kas, jei dėl komendanto raštelio dar fronte atsidursi? Ką gi save gerbiąs esesininkas veiks fronte? Ką gi jis muš tenai, ką gi jis vogs? Dar pats gali kailin gauti.
Galimas daiktas, komendantas taip mažai kalinių reikalais domėjosi todėl, kad jis nuolat buvo užsiėmęs kitokiais dalykais.
Koncentracijos lageris buvo lyg ir privati SS organizacijos nuosavybė, - iškaboje prie kelio ir buvo aiškiai parašyta: SS lageris.
Buvo tokia dar kita organizacija, sutrumpintai vadinama DAW - Deutsche Ausrüstungs Werke - Vokiečių ginklavimo bendrovės dirbtuvės. Ši bendrovė buvo taip pat SS organizacijos reikalas. Skirtumas buvo oficialus: SS - suvalstybinta policijos organizacija, o DAW - privati ūkiška organizacija. SS organizavo ir laikė koncentracijos lagerius, o DAW - dirbtuvėles ir fabrikus. Darbą dirbo SS gaudomi ir kankinami kaliniai, pelną už kalinių darbą ėmė DAW organizacija.
Visas SS ir DAW biznis buvo puikiausiai organizuotas.
Kiekviename koncentracijos lageryje Vokietijoje pilna buvo DAW dirbtuvėlių. Kalinių darbininkų - niekur netrūko.
Štuthofo lageryje DAW pirmininkas buvo pats lagerio komendantas. Aišku, žmogelis rūpesčių turėjo, - įdomesnių rūpesčių, negu kaliniai. Bet ir tai - dar ne viskas.
Pats lageris taip pat turėjo įmonių, laikomų savo vardu. Pavyzdžiui, turėjo platų statybos skyrių, kurio vien raštinėje dirbo kokie 20-30 kalinių, - inžinierių, technikų, braižytojų. Darbininkų tame skyriuje buvo daug, bet darbų tiktai mažą dalį jis pats vykdė.
Visus svarbesnius darbus padirbti jis atiduodavo vis įvairiom firmom, buvusiom SS narių rankose. Visos sutartys su tomis firmomis eidavo per komendanto rankas.
Sudaromų sutarčių buhalterija buvo visiškai tamsus dalykas. Pavyzdžiui, lageris atiduoda privačiai SS firmai kelių statybą - paties lagerio ir lagerio įmonių ribose. Lageris duoda firmai darbo jėgą - kalinius. Už juos firma lageriui moka: po pusę markės ar po markę už darbo dieną. Firma duoda "šio to" kalinių darbo komandos kapui, kad jis, nesigailėdamas kalinių, darbą taip tvarkytų, kaip firmai pelningiau išeina. Kapas, gavęs iš firmos dovaną ir pasižadėjimų, dar daugiau nerias iš kailio, kalinius betvatydamas. Firma duoda darbo mašinas - už jas lageris moka. Lageris už mašinas firmai moka ne pagal padarytą darbą, ne pagal faktiną mašinų naudojimą, bet pagal tai, kiek dienų tos mašinos lageryje išriogsojo. Pavyzdžiui, 1943 metų rudenį firma atitempė į lagerį kelis vos bepasivelkančius griozdus - plentų skaldos trambuotojus. Užėjo šalčiai, plentų darbai sustojo. Griozdai liko lageryje riogsoti lietuje ir sniege. O lagerio administracija sąžiningai mokėjo už tas mašinas, už jų dienas, praleistas lageryje! Mokėjo net ir tuomet, kai kitos mašinos ir pėdsakų nebebuvo likę, - kaliniai buvo jas jau išmontavę, atskiromis dalelėmis pašaliais ištampę bei už lagerio sienų išparceliavę, už išlaktą samagoną atsilygindami...
Pro tas kirmijančias mašinas komendantas vaikščiojo nuolat prošal. Jis jas bene kas dieną matė. Jis puikiai žinojo, kaip jos stovėdamos nyksta. Ir vis dėlto jis sąžiningai mokėjo firmai už jų darbo dienas!
Iždo grobimas lageryje buvo organizuotas meistriškai.
Tą darbą vykdė idėjiniai žmonės, nusipelnę SS vyrai. Taip buvo organizacijos viršūnėse.
Mūsų komendantas turėjo pagrindo kalinių reikalais nesidomėti!
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
