lt
Mūsų klipatų komanda dar nebuvo pati klipačiausia, - mes dar vaikščiojome į darbą lagerio ribose.
Dirbome pastogėj. Vieni skutimosi peiliukais, prie lentos pritvirtintais, pjaustė visokius skudurus į pailgus gabalėlius, siauručius tokius; kiti tuos gabalėlius vieną prie kito raišiojo ar klijais lipdė; treti - sulipdytuosius į kamuolius vyniojo; ketvirtieji - iš tos medžiagos diržus audė. Ir dirbtuvė vadinosi - Gurtweberei - diržų audykla.
Darbas buvo čionai nieko sau, nesunkus, pašvilpautinis. Tik jau kompanija buvo baisiai nuobodi. Nė vieno į normalų žmogų panašaus, Net ir dirbtuvės kapas buvo nei šioks, nei toks. Kaliniai jį vadindavo Fräulein Capo - panelė kapas. Laisvėje jisai dainavo ir šoko operetėje ir buvo laikomas vyru. Lageryje keikėsi jisai vyriškais žodžiais, bet plonu moterišku balseliu. Ir į lagerį jisai pateko už pasižymėjimą homoseksualizmo darželyje, - vaikščiojo su ružavu trikampiu.
Dirbtuvės draugai kaliniai buvo vienas už kitą geresnis: kam rankos pūva, kam - kojos, kam - visas veidas suniurkytas, kam - krūtinė kiaura, kas - su nuolat pakelta temperatūra... O skarmalai, skarmalai!
Baisiai neįdomus buvo tenai tas pūvančių žaizdų kvapas! Ir dar tų utėlių mūsų komandoje buvo neaprėpiama galybė - ištisos marios! Laipiojo jos ne tiktai nugaromis, kiškomis, skvernais, bet ir suolais, ir stalais, - nusipenėjusios it tarakonai, palši tokie.
Mūsų komanda duodavo lageriui didžiausią dėmėtosios šiltinės procentą. Daugelis į ją ir patekdavo jau besergą. Ir mūsų vargšelis panelė kapo nuo dėmėtosios šiltinės atidavė ponui dievui dūšelę.
Darbas čionai turėjo nemaža ir privalumų. Visų pirma vyko jisai pastogėje: nei tau lietus už apykaklės varva, nei tau kaulelius jūros vėjas ėda. Antra, dirbai sėdėdamas, - į nepaklusnias pasipūtusias kojas galėjai nekreipti dėmesio, - jos buvo nereikalingos. Galėjai ir su kaimynu klipata pasiūtaroti, pavyzdžiui, Vilniaus reikalais pasirieti. Galėjai, palindęs po stalu, neva susipainiojusių skudurų ieškodamas, ir dūmelį vieną kitą nutraukti, kol tave puskapis, koja paspyręs, išmušdavo iš pastalės. Čia buvo dar ir dvi darbo pertraukėlės, kurių metu išleisdavo pasivaikščioti privačiais reikalais. Kol, būdavo, nuklipatuojam, kol sugrįžtam - geras pusvalandis laiko tau ir praeina.
Kartą per pertraukėlę klipatuoju su savo draugais klipatomis ir randu kieme cigaretės nuorūką. Bet kokią nuorūką, - beveik pusę cigaretės! Tuoj mes su kaimynu užsirūkėme tą puselę ir traukiame pakaitomis iš kumščio, kad valdžia nematytų: dabar darbo metas, o kaliniam darbo metu rūkyti griežtai draudžiama, - kad jie pypkiaudami netinginiautų.
Atėjo mano eilė čiulptelti dūmelį. Kur buvęs, kur nebuvęs - staiga šoko ant manęs antrasis lagerio seniūnas - zweite Lagerälteste, - sukčiausias budelis Zelionkė:
- Parodyk, parodyk, ką čia turi saujoj? Atgniaužiu saują, kas gi: baigiąs virsti pelenais nuorūkos gabalėlis.
- Ką tu, driskiau, įsivaizduoji? Tau kurortas čia, ar ką?!
Nuo pirmojo jo smūgio per žandą pasvyravau pasvyravau, bet vis dėlto išsilaikiau ant kojų; nuo antrojo - užriečiau kinkas. Rupūžė šitas, Zelionkė, baisiai miklią turėjo kairiąją ranką, nuo jos retai kas negriūdavo. Po šio susitikimo su ja man tris mėnesius ausis ūžė it vapsvų kelmas.
Popietinės pertraukos metu klipatėlėm duodavo dar kavos atsigerti. Tokios juodai rudos, vokiškos, lageriškos. Vis dėlto ji būdavo šilta. Kai jos, būdavo, išgeri, viduriuose būdavo taip pat šilta. Gur gur gur - pasigirsdavo tuomet viduriuose tokia švelni muzika. O kas visų svarbiausia - valgyti ne taip baisiai besinorėdavo...
Visa nelaimė buvo, kad geriamasai indas reikėjo savas turėti. Kas indą turėjo - gėrė kavą, liežuviu lūpas laižė, pilvą rankele glostė, kas neturėjo - turintiem pavydėjo.
Pas Vacių bloke buvo toksai pusbernėlis, kokios 17-18-os metų, kuris kaliniam pietum bliūdelius dalindavo, o iš baigiančiųjų valgyti vėl juos atimdavo. Tai buvo visos jo pareigos lageryje. Šiaip ar taip, jis jau buvo valdžios žmogus. Ogi iš seno jau žinoma: valdžiai visuomet lengviau gyventi, negu valdomiesiem. Palyginti su manimi, tas pusbernėlis atrodė tarytum koks buožė šimtamargis prieš kumetį, nors jis ir parišta, matyti, Vaciaus nuskeltą, žandą nešiojo.
Ateinu aš pas tą pusbernėlį bliūdelio prašyti paskolinti, sakau, į senatvę baisiai norėtųsi kavos sriubtelti... Nežinau, nė kokiu balsu, kokiais žodžiais kreiptis į jį, kad tik, ko gero, jis nesupyktų. Kartą pakartoju savo prašymą, kitą kartą pakartoju, visokiomis šventenybėmis prisiekiu bliūdelį grąžinsiąs, - jis nesiteikia girdėti: sėdėdamas užustalėje, įvarė jisai nykštį į savo nosį ir kažką tenai rūpestingai grabalioja.
- Šviesiausias pone, - maldauju, nusiėmęs kepurę, kiek galėdamas ploniausiu balsu, - gal, šviesiausias pone, teiktumeis...
Nė žodžio netaręs, jisai ištraukia iš pastalės tokį sulankstytą surūdijusį dubenėlį ir varto sau panosėje. Pagaliau sako:
- Še. Tik žiūrėk, parše, nepavok!
Kitą dieną jis man ir to dubenėlio nebeskolijo.
- Et, - pareiškė jis man, - daug čia tokių, kaip tu, driskių valkiojasi. Visiem nepriskolinsi... Lauk iš kambario! - užsimojo jis ant manęs šluota.
Mano laimei, mirė vienas klipatėlė, mano darbo kaimynas audykloje. Jis turėjo tokią dėžutę nuo konservų, trupučiuką parūdijusią, net su lankeliu, iš viršaus pritaisytu. Aš žinojau, kur jis ją pasidėdavo dirbtuvėje, - jis seniau man ją kartais paskolindavo. Kai į darbą jis nebegrįžo, ištraukiau aš ją iš po skudurų slaptoje vietoje - dabar buvo ji mano. Jokio kito įpėdinio klipatėlė nepaliko!
Dabar buvo man spjaut į visus Vaciaus pusbernius ir piemenis. Dabar aš be jų pagalbos geriu sau kavutę ir klausaus tokios mielos, tokios švelnios muzikos: gur gur gur...
Ot, ką tai reiškia turėti savo dėžutė nuo konservų!
Man jau apsipratus su klipatos likimu ir besiruošiant šiuo ar tuo būdu keliauti pas Abraomą, lietuvių inteligentijos likimas Štuthofo lageryje staiga ėmė keistis negirdėtu būdu.
Lagerio valdžia aiškiai persistengė - perdaug jau greitu tempu žalojo ir marino žmones. Už savo šitokius rūpesčius gavo ji, matyti, gerokai velnių iš aukštesnės valdžios, kuri tolimesnės politikos sumetimais jau gal nebepatogu buvo mus taip greitai naikinti.
Vieną pavakarį visus pasilikusius gyvus ir dar šiaip taip pasivelkančius lietuvius inteligentus pašaukia pavardėmis ir išrikiuoja atskirai. Prieina prie mūsų visas būrys SS vyrų - ne tų eilinių, kurie su šautuvu vaikšto, bet tų, kurie su revolveriu, - aukštesnių pareigūnų, įvairių lagerio įstaigų viršininkų. Išklausinėja mus, kur kas dirba, ir tuos, kurie dirba sunkų darbą, rikiuoja atskirai. Ir ima mus dalytis savo tarpe SS pareigūnai! Tuos iš mūsų, kurie jiem geriau patinka, pasiima ir nusiveda sau, kas vieną, kas - du. Pasiima dirbti jo vadovaujamoje įstaigoje. Kitas esesininkas išvijo lauk net senus savo darbininkus, pasiėmė dirbti mūsiškius. Keturi patekome dirbti net į raudonuosius komendantūros rūmus, - šiem išėjo jau visiškai gerai.
Šie keturi tuojau buvome nuvaryti į pirtį - gerą, šiltą dušą, pirmą kartą gyvenime kaip reikiant nusiprausti. Davė mum keturiem lagerinius švarius, naujus skalbinius, kojines, batus net, ir po gerą, švarų civilinį apsivilkimą, tik su raudonais kryžiais ant nugarų ir kelnių kiškų. Apgyvendino mus keturis atskirame bloke drauge su vadinamais kaliniais prominentais: barzdaskučiais, kelneriais, siuvėjais ir kurpiais, kurie betarpiai aptarnaudavo SS vyrus. Buvo čia ir keletas raštininkų bei sandėlininkų, dirbusių komendantūros rūmuose.
Gyvenimas čia, palyginti su Vaciaus bloku, buvo tikras rojus. Žmonių nedaug, lovos nesukimštos. Lovoje miegama po vieną. Čia yra ir švarūs pagalviai, ir antklodės - kiekvienam po keturias antklodes - klokis ir šildykis!
Čionai niekas nerėkauja, nešūkauja, nesimuša! Čia ir valgyti daugiau duoda, - atiduoda kaliniam visą jam priklausomą porciją, kartais - net ir priedo gauni. O svarbiausia - čionai visiškai nėra utėlių, - nė vienos, nė pauostyti! Čia atskirai tuos kalinius prominentus ir laikė, kad jie esesininkam į drabužius ar į raudonuosius rūmus utėlių nepribarstytų. Patekęs gyventi į šį blokelį, galėjai laikyti save jau išgelbėtu. Kas bus, kas nebus - bet iš klipatų luomo jau išsiklipatuosi!
Čionai mes patekome tiktai keturi. Visi kiti liko pas tą patį Vacių su jo santvarka ir gyvenimo prašmatnybėmis. Kitiem ir darbas sunkokas pasitaikė. Darbas sodininkystėje oficialiai buvo laikomas lengvu darbu, - kai kuriuos paskyrė ir tenai dirbti. Reikėjo tenai bosai vandens nešioti, žemės nešioti, mėšlas nešioti. O tos sveikatėlės visiem taip maža buvo belikę!
Aš patekau dirbti į vieną pačių svarbiausių lagerio įstaigų, oficialiai vadinamų Häftlingsschreibstube - kalinių raštinė. Tai buvo lagerio viršininko raštinės dalis, faktinai pati svarbiausioji. Jos žinioje buvo personalinė kalinių sudėtis ir daugelis kitų svarbių dalykų. Čia pasidarė prieinamos visokios bylos ir kai kurie slapti dalykai. Iš čia jau galėjau tarytum iš aukšto kalno žvalgytis po lagerį, viską sekti ir įsidėmėti, sudarinėti pažinčių su įtakingais lagerio žmonėmis iš kalinių tarpo. Čia buvo galima susipažinti su daugeliu vadovaujančių SS organizacijos žmonių, kurie iš dalies ėmė jau nuo manęs priklausyti. Viena iš mano pareigų buvo skirstyti jiem darbą, dežuravimą ir atostogas. Tiesa, paskirstymą tvirtindavo lagerio viršininkas, - mano planą jis patvirtindavo visuomet: kur kokį esesininką paskirdavau, ten jis ir dežuruodavo.
Čia susirinkdavo lagerio žinios, viešos ir slaptos. Čia susipindavo gijos ir lagerinės politikos, kiek tai liesdavo kalinių "savivaldą". Ši raštinė buvo juo svarbesnė, kad tilpo po vienu stogu ir buvo susijusi su darbo biuru - Arbeitseinsatz, tiek daug svėrusiu kalinių gyvenime.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
