lt
Besitąsant su rąstais, užėjo ir velykos, 1943 metų - pirmosios velykos lageryje.
Šeštadienį prieš velykas dirbome tiktai ligpiet. Popiet mūsų mielas Vacelis Kozlovskis išrikiuoja visą bloką kieme. Balandinė saulaitė taip gražiai šviečia, taip meiliai šildo. Taip gera būtų toje mieloje saulužėje saulužėlėje bent kiek pailsėti!
Paduoda Vacius komandą:
- Zdejmować koszule! Ale prędzej! - Nusivilkite marškinius, - greičiau!
Žiūrime, kas gi čia dabar bus? Argi jis, šėtonėlis mieliausias, mus velykom be kelnių paliks, - iš jo gi gali visko laukti? Bet kol kas dar nieko bloga nematyti. Visa ramu. Tiktai liepė jis mums žemėje susėsti.
- Utėles mušti, rupūžgalviai, mušti utėles! - šaukia Vacius, mostaguodamas šakotu vėzdu.
O, štai kas! Tegyvuoja Vacius iki pirmųjų kartuvių!
O tiem palšmargiam pono dievo gyvulėliam didįjį šeštadienį padarėme ištisą pogromą.
Trak trak trak, trak trak trak, - taip ir traksi po visą kiemą it iš kulkosvaidžio. Tūkstančių tūkstančiai žuvo jų tuomet, vargšelių.
Pirmą velykų dieną nedirbome. Vacius kviečia mus, lietuvius, pas save į "dienos ruimą". Pavaišinti bene mus geraširdiškai švenčių proga rengias?
Prie durų pasitinka mus Vacelis ir dar keli banditėliai.
- Parodykite kojas, - ar švarios? O ausis - ar mokate išsimazgoti? - tikrina toji "sanitarinė komisija" mūsų kojas ir ausis.
Kadangi su mūsų kojom ir ausim buvo dar pusė bėdos, Vacelis pareiškė, kad mes velykų pirmosios dienos proga galime kambary net ant suolų pasėdėti, jei tokio noro turime. Tačiau tiem, kurių kojos ir ausys buvo ne pirmos rūšies, prisiėjo riestokai: gavo jie velykų proga ir per valgomąją, ir per šonus, - buvo jie nugrūsti į prausyklą ir įmerkti tenai pamirkti į šaltą vandenį. Į "dienos ruimą" jie nebegrįžo...
Tuo tarpu kažkoks vargšas katorgininkėlis nuo Gdansko, pasisukaliojęs prie mūsų, padovanojo mum visiem vieną kiaušinį, - kad vardas tojo lenkelio būtų palaimintas per amžius!
Ir mes dabar, kaip visi gyvieji žmonės, švenčiame velykas! Sėdim po stogu, ant suolo, - ir kiaušinį turime!
Vyriausias iš mūsų tarpo, drebančiom rankom iš susijaudinimo, paėmė tą kiaušinėlį, padalino kiekvienam po plonučiuką gabalėlį, apsiašarodamas palaimino kiekvieną iš mūsų.
Simbolis - simboliu, bet vis dėlto simbolis kartais esti daug galingesnis už pačią pasiučiausią tikrovę!
Tą dieną pietų mes jau nebenorėjome. Buvome sotūs tuo kiaušinio gabalėliu, - ir dar kaip sotūs!
Galimas daiktas, pasotino mus ir tyliai paslapčiomis prarytos ašaros, gal dar ir slapti prisiminimai - Tėvynės, tėvų, brolių, seserų, šeimų, - visa tai labai galimas daiktas, bet istorija apie tai tyli.
Antrąją velykų dieną dirbome tiktai ligpiet. Popiet vėl mus kieme išrikiavo. Ateina lagerio pirmasai seniūnas, vyriausias budelis, Amo Lėmanas mūsų sagų tikrinti. Ar visos sagos savo vietoje, ar kam kurios nors sagelės kur nepritrūko?
Kas turėjo laimei visas sagas vietoje, tam nieko nedarė. Kam kokios sagelės kur trūko, - tą varė tuojau į prausyklą ir tenai iškilmingai velykų proga po dešimtį lazdų į uodegą šutino. Kitas besagis dar bandė aiškintis:
- Aš neturiu kur sagą gauti. Man tokį švarką ir davė. Sagą aš iš kito galėčiau pavogti, bet kurgi aš gausiu adatą ir siūlų, kaipgi aš vogtą sagą įsisiūsiu?
Šitokiem vyram už viešai pareikštą jų ignoraciją pridėjo velykų proga dar po penkias lazdas.
Mano sagos tą dieną buvo tvarkoje. Aš jau buvau bebandąs saulaitėje dantis šildyti, kaip kažkas staiga man iš pasalų - makt makt makt - maknoja kumščiu į mano švarko skyles.
- O čia - kas? - perkreipęs žandą, prikišęs snukį, klausia manęs Vacelis.
- Skylės, - sakau aš jam drebėdamas, - kas gi čia bus daugiau? Tokį švarką man iš sandėlio davė.
- Tu, kirmėlės vaike, - pratarė man Vacelis ir drėbtelėjo su letena per vieną ausį, per kitą.- Kodėl, kirmėle, neužsisiuvai?
- Neturiu lopinių. Adatos, siūlų... Nežinau, kur gauti!
- Kirmėle! - prašnypštė man Vacelis ir dar porą antausių mielai pridėjo.
Taip ir baigėsi mano pirmosios lagerinės velykos.
Po velykų vargais negalais man vis dėlto pavyko pakeisti savo specialybė. Pasprukau iš rąstų tampytojų komandos, nuėjau kelmų rauti. Tai bent gyvenimėlis buvo!
Pasirinkau kelmą nuošaliau nuo valdžios akių ir krutu aplink tą kelmelį, žemeles, samanėles nuo šaknelių kapstau, kad būtų galima jisai, atėjus progai, pakelti. Krutu aš tenai dieną, krutu antrą... Trečiosios dienos pavakary mano krutėjimo vietą užėjo esesininkas, pilvūzas toksai su dvokiančia pypke, kelmyno darbų vadovas.
- Ogi tu, blöde Sauhund, - atseit, pakvaišęs kiauliašunie, - tai tu šitaip atsidėkoji valdžiai už duoną?! Aš tau, driskių išsigimėli, parodysiu!
Nuvarė jisai mane prie kito kelmo, kuris buvo, matyti, jau ne vieno mano pirmtakūno krapštytas. Žemė aplink kelmą buvo jau per kelis kastuvus išimta, - kelmas duobėj besėdįs.
- Va, išrauk šį kelmą, - įsakė man pilvūzas su dvokiančia pypke.
Ir prie šio kelmo darbas būtų nieko sau. Įlendi į duobę, prisišlieji prie kelmo, - iš tolo nė nematyti, kruti ar nekruti. Visa bėda tiktai, kad duobė aplink kelmą buvo pilna vandens, dumblino tokio, parūdijusio, kaip nacių partijos drabužiai, - ir balandžio mėnuo dar tebebuvo. Ir kojos mano buvo kaip tyčia sutinusios ir žaizdomis apaugusios. Su tokiomis kojomis balandžio mėnesį dvylika valandų vandeny iškrutėti - kažkaip baisiai jau neįdomu. Visiškai neįdomu, - ne, ne! Ir dar vėjas toksai išdavikiškas iš jūros pučia, kad jį velniai kur! Pučia, tarytum ant tavęs jokio švarkelio, jokio raumenų sluoksnelio nebūtų, - čiupinėja plikus kaulelius, lyg su botagu pačaižo. Ir dar debesėlį vieną kitą atneša, iš viršaus papurkščia, iš šonų pašlapina...
Patrepsi, patrepsi aplink kelmą naciškai rudame vandenėlyje - ir ropoji į krantą. Tiktai krante nėra kas veikti, - kelmas gi vandeny! Kojos nė pakasyti kaip reikiant nesuspėji, kaip pilvūzas su dvokiančia pypke tau lazda jau bemosikuojąs... Nėra kitos išeities, kaip tiktai - klionkt - į vandenį it varlė nuo žardo. Taip ir praslenka darbo dienelė, dvylika valandų.
Plušau aš aplink tą kelmą, plušau, bet vis dėlto jo neišroviau, - palikau ir kitiem progos pasimirkyti.
Ketvirtą dieną man pradėjus tą kelmą kastuvu baksnoti, prieina prie manęs vienas iš daugelio miško komandos kapų. Mažiukas toksai, visas plikas, su žaliu trikampiu ant krūtinės, vadinasi, profesionalas kriminalistas, bene aštuonetą metų po lagerius besitrankąs. Apžiūrėjo mane, pakraipė galvą.
- Hm... Kas tu toks iš profesijos? - klausia jis manęs.
- Hm... - sakau aš jam, nežinodamas, ką sakyti, - kadaise buvau universiteto profesorius, Miuncheno Liudviko Maksimilijono universiteto filosofijos daktaras... Poetas buvau, eiles, dramas rašiau... Dabar, matai, kelmą raunu.
- Tai tu, seni, šitoks? Na, palaukš! - sumykė jisai ir nuėjo sau.
"Po velnių! - manau, - ko gi dar tas numukagalvis iš manęs nori?"
Po valandėlės tasai numukagalvis grįžta ir įsako man:
- Ei tu, seni, eikš su manimi!
Na, dabar tai jau visai pražuvau. Duos jis man garo!
Nuvarė jisai mane prie tvoros, kur iš eglių šakelių dirbo tokias kilnojamas tvoreles lyg kilimėlius, bene sodam nuo sniego ar nuo zuikių saugoti.
- Va, - sako jis man, - ligpiet šitas šakeles dėliosi į ana tvoros pusę, o popiet - dėliosi jas atgal. Rytoj - taip pat Tiktai, žiūrėk man, vis krutėk. Kai aš būsiu pašal... Ypač gi, kai kokį esesininką pamatysi...
Tai geros širdies vagilėlio būta! Kas per malonumas: saulelėje sėdėti ir šakeles taip gražiai per tvorą dėlioti! Kad būtų pyrago - velykos būtų stačiai!
Gaila tiktai, kad mano geradariui pačiam gyventi baisiai nesisekė. Kiek vėliau bandė jisai bloke pasikarti, - nepasisekė: draugai ištraukė iš kilpos. Bandė jisai ir pasipjauti - taip pat labai nevykusiai: draugai atėmė peilį, perrišo ranką, - norom nenorom turėjo jisai pagyti. Pagaliau bandė jisai ir iš proto išeiti. Šios pastangos buvo šiek tiek sėkmingesnės, bet tinkamų vaisių vis dėlto nedavė. Palaikė jį ligoninėj, palaikė, atvarė jį atgal į protą ir išgrūdo į mišką - toliau kapauti. Baisiai geras žmogelis buvo ir nenusisekėlis toks!
Deja, neilgai ir aš prie tvoros su šakelėmis darbavaus. Mano kojos visiškai ištvirko, - nebeneša kūno, nors tu ką! Nelabai besugebu ir į mišką nukrypuoti. Ir ragino mane, ir lazdele baksnojo, bet kojos nekreipė į tai jokio dėmesio. Pagaliau negi jas muša, - kas jom? Jos, aprištos skudurais ir pasipūtusios, savarankiškai gyvena.
Dėl šitokio neleistino mano kojų elgesio aš tapau išbrauktas iš miško komandos leistrų ir paskirtas į vieną klipatų komandą.
Sveikinu, - aš jau klipata!
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
