lt
Maždaug po dviejų savaičių mes buvome į inteligentus jau visiškai nebepanašūs. Aš su savo ūgiu 1,90 m nuo 96 kilogramų svorio nuvažiavau iki 67 kilogramų. Kiti iš mūsų vaikščiojo jau su praskeltomis galvomis, sutinusiomis blauzdomis, žaizdotomis šlaunimis, nuo mušimų pamėlynavusia nugara, nuolat spingsinčiomis nuo antausių ausimis, suraižytais veidais. Kojos visų buvo žaizdotos, kruvinos. Retas kuris vaikščiojo be pakeltos temperatūros.
Buvome jau įsigyvenę katorgininkai, utėlių nugraužti ir išmokę keiktis ne blogiau už senąją gvardiją. Tuomet pradėjo mus skirstyti į pastovias darbo komandas, - į nuolatinį darbą.
Dviem iš mūsų jau pirmomis dienomis laimė šyptelėjo - pateko buhalteriais ir skaičiuotojais į įstaigų raštines, kitu du - po dešimties dienų, - jie buvo išgelbėti jau. Ir tai dar ne visai. Vieną iš jų po mėnesio, baigiantį gyti iš dėmėtosios šiltinės, ligoninėje užmušė su taburete.
Visi kiti liko juodadarbiai. Kas pateko į plytų fabriką, kas - akmenų skaldyti, kas - prie tiesiamo plento su "tačka" žemių vežioti, kas - griovių kasti, kas - prie statybos žvyro ir plytų nešioti. Šiuose ir panašiuose darbuose buvo visi lygūs - ir profesoriai, ir rašytojai, ir kunigai, ir gydytojai, ir teisininkai...
Tuo pat metu mus gana iškilmingai iš II bloko perkėlė gyventi į šeštąjį, kurio viršininkas buvo Vacekas Kozlovskis [Wacek Kozlowski], lagerio garsenybė ir pažiba, o raštvedys - Karaliaučiaus pirklys juvelyras Hansas Zengeris [Hans Saenger], susipykęs su gestapininku dėl kažkokio žiedo ir už tai atsidūręs lageryje ir gavęs net žalią trikampį - profesionalo kriminalisto ženklą, pavadintas Berufsverbrecher.
Šeštajame bloke mum, kaip įsisenėjusiem katorgininkam, davė vietos jau miegamajame ruime, kuris buvo sausakimšai prikimštas lovų.
Kiekviena lova, 80 centimetrų pločio, turėjo tris aukštus. Kiekviename aukšte gulėjo po du žmones. Kartais tenai turėdavo sutilpt trys, keturi, net penki. Dažniausiai gi gulėdavo po du.
Kiekvienoje lovoje buvo čiužinys ir mažas čiužinėlis, drožlių prikimštas, pagalviui. Buvo tenai dar nepastovus, besikaitaliojantis. niekuomet neaprėžtas blusų ir utėlių kiekis, kaip atrodė, nuolat augantis. Ir dvi antklodės buvo! Tai buvo jau be galo didelis daiktas!
Patekę į šitokias lovas, pasijutome lyg garbingi lagerio piliečiai, lygiateisiai su tais, kurie muša. Juo labiau kad mus, jau suspėjusius sugulti be jokių kelnių, tučtuojau pašaukė į dienos ruimą, kur mūsų jau laukė Vacekas Kozlovskis ir patsai pirmas lagerio seniūnas, Arno Lėmanas, - tas pats, kuris pirmą naktį, vos mum atvykus į lagerį, išvadino mus senais kupranugariais ir pradėjo mušti su pagaliu.
Arno Lėmanas tuojau padalino mum po cigaretę, pasakė prakalbą apie reikalingumą gyventi lageryje visiem vienybingai, nes čia esą visi kaliniai lygūs. Be to, dar jis esąs girdėjęs, kad mes atsivežę daug pinigų, kurie esą dabar deponuoti ir gulį rastinėje be jokios naudos. Todėl jis kviečiąs mus paaukoti, kiek kas galįs, katorgininkų orkestrui - instrumentam pirkti. Tučtuojau atsiradęs orkestro dirigentas, iš profesijos - barzdaskutys, išdėstė mum aiškiai ir įtikinamai visą muzikos būtinumo reikalą. Arno Lėmanas padalino mum dar po cigaretę. Mes ėmėm pasirašinėti aukas - kas 50 RMarkių, kas 100, kas - net iki 200 prisivarė. Drauge pasakė mum pamokslą ir patsai Vacekas Kozlovskis.
Jis esąs griežtas, bet teisingas. Kas gražiai gyvensiąs, jo klausysiąs, tam nieko nebūsią bloga. Bet kas drįsiąs būti nepaklusnus ir riaušes kelti - tam būsią - oho! - parodė jis čionai savo kumštį, tikrai didelio dėmesio vertą. Juo labiau kad jo nervai esą jau visiškai sukirmiję.
Vėliau, arčiau su juo susipažinęs, išmokiau jį biržėnų lietuvišką dainelę, kuri jam labai patiko, - jis įtarė net, kad aš ją jam specialiai būsiąs sudėjęs:
Mano rankos nepapeiksi, -
Kad suduosiu - nusibaigsi.
Mano ranka pamačlyva -
Kad suduodu: nebegyva!
Baisiai jam patiko ši dainuškėlė, tokios jam tiktai ir reikėję, - ji būsianti jo himnas.
Kilęs jis buvo iš lenkiško pajūrio, iš profesijos - mėsininkas. Nešiojo jisai šalia numerio raudoną trikampį - politinio kalinio ženklą. Tačiau už kokius politinius reikalus pateko jis čionai - niekas lageryje nežinojo. Senieji katorgininkai pasakojo, kad jis čia pat lageryje užpumpino savo nuosavą brolelį. Kalinių jis buvo nudobęs kelias dešimtis, o kiek šonkaulių ir blauzdikaulių sulaužė, kiek pakaušių praskėlė - niekas neskaičiavo.
Tai buvo mušeika specialistas, budelis mėgėjas.
Tai buvo vidutinio ūgio. kresnas, plačiapetis vyrukas. Kadaise buvęs juodbruvas, dabar - šiek tiek pražilęs ir praplikęs, - keturių dešimčių metų vyras. Balsą turėjo visuomet užkimusį - pragertą, prarėktą balsą, šnypščiantį, gyvatišką tokį. Ranką jisai turėjo tikrai "pamačlyvą". Nuo jo antausio retas kuris kalinys nenuvirsdavo. Antausius dalino jisai nesigailėdamas. Nesigailėjo jisai ir bato, smogdamas į užpakalį ar į priešakį. Dar labiau mėgdavo jisai pagalį. Einančius valgyti ar pavalgiusius, einančius į darbą ar grįžtančius, ar šiaip einančius į baraką ir išeinančius - jis paprastai, būdavo, savo vergus vis lazdos smūgiais pasitinka ir išlydi. Dar įdomiau jam išeidavo, kai jis su lazda įšokdavo į kalinių tarpą ir imdavo tarškinti į visas puses, nelyginant senųjų rusų bylinų koks bogatyrius, įsisukęs į nekrikštų tarpą.
Kartais jį lyg apatija apimdavo. Pristigdavo energijos bogatyriškai su lazda švaistytis. Tuomet liepdavo jisai katorgininkam sugulti kieme, vienam šalia kito, sausa ar purvas, - vis tiek. Tuomet jis, būdavo, vaikščioja per sugulusius ir drėbčioja lazda, kur kam pataikys. Kartais gi jisai ir šitokiam palyginti lengvam darbui karingos nuotaikos nebeturėdavo. Tuomet jis, būdavo, atsistoja šalia sugulusių ir laido į juos akmenis bei plytgalius. Kur kam akmuo pataikys, tas jį ir turi.
Kartais kalinius jisai paversdavo driežais, - liepdavo pilvu šliaužti per kiemą. Kartais - varlėmis: reikėdavo šokinėti. Kartais - fakyrais: reikėdavo ant vienos kojos tupėti. Šiuo atžvilgiu Vacelis buvo išradingas, - turėjo puikią fantaziją.
Iškilmingais gi atvejais Vacelis panaudodavo dar vieną ypatingą, lageryje gana populiarų, mušimo būdą, - juo naudojosi ir kiti galvažudžiai. Staigiu, stipriu, dažniausiai netikėtu smūgiu per galvą katorgininką parmuša žemėn, liuoktelėja jam su kojomis ant krūtinės ir ima tenai šokinėti it ožys prieš kumelę. Rezultate paprastai būdavo - keli šonkauliai vis sukiurkinti.
Pradedant 1944 metais, lagerio valdžia, matyti, nujausdama būsimą atsakomybę, kartkartėmis sudarinėdavo įvairius dokumentus, įrodančius, kad lagery kaliniam nebuvo jau taip bloga. Kartas nuo karto duodavo kapam ir blokų viršininkam pasirašyti popierių, kuriame jie paliudydavo, kad jiem žinoma, jog lageryje kalinius mušti griežtai draudžiama! Pasirašyti kapai ir blokų viršininkai tai pasirašydavo, bet mušti - ir toliau rūpestingai mušė.
Kartą po tokio popiergalio pasirašymo garsus lageryje kapas Lukasikas [Lukasik], mušeika iš pusbernių, sugniužino vienam latviui kelis šonkaulius ir galvą praskėlė, jis buvo pristatytas prie latvių komandos, sudarytos iš buvusių latvių SS vyrų ir dabar patekusių į vokiečių katorgą, SS išlaikomą. Lukasikas turėjo tuos latvius drausmės pamokyti ir į paklusnumą vokiečių valdžiai grąžinti.
Lukasiko pamokytą latvį atnešė į ligoninę. Į ligoninės prausyklą, nieko pikta nemanydamas, užėjo ir pats mokytojas Lukasikas. Susirinko tenai keletas kalinių sanitarų ir ėmė olbyti Lukasiką, kaip jam ne gėda būti tokiu galvažudžiu. Atsirado tenai kažkaip ir Vacekas Kozlovskis, - užuosdavo jisai, kur muštynėm dvokia, nepraleisdavo progos. Tad ir dabar Vacius - kad kibs vargšui Lukasikui į sprandą!
- Ar tu nežinai, šunsnuki, kad mušti negalima? - gargaliuoja Vacius apsiputodamas, - aš tau parodysiu, šunų išjoda, kaip reikia mušti!
Na, ir parodė jis jam, kaip reikia mušti, - nepalyginamas meisteris gi jis buvo!
Taip kūlė jis tą vargšą, kad ligoninės sienos drebėjo!
Po to Lukasikas dvi savaiti kreivas vaikščiojo, kol išsilaižė, o išsilaižęs ėmė latvius mušti pagal Vaciaus pavyzdį...
Budelis Vacius buvo mėgėjas pilna to žodžio prasme.
Kai lagerio oficialūs budeliai turėjo per daug darbo, Vacius mielu noru eidavo jiem padėti ar juos pavaduoti, - pagal savo tarnybinę padėtį Vacius neprivalėjo tai daryti. Bet jis labai mėgo tą darbą. Kartais lagerio budeliai turėdavo "išvažiuojamąją sesiją" - kviesdavo juos kur į provinciją vokiečių piliečiam paklusnumo pamokyti - ką nors viešai pakarti. Vacius visuomet važiuodavo savanoriu ir su savo instrumentais, - lagerio kartuves pats į vežimą pakraudavo.
1944 metais, pavasarį, lagerio valdžiai atsitiko kartą toks reikalas vieną merginą pakarti, - pakarti liepė gestapas, ją į lagerį pristatęs. Iki tol lageryje moterų nekardavo, tik vyrus. Prieš tokią naujieną net oficialūs budeliai susvyravo. Juo labiau kad pakarti pasmerktoji lenkaitė buvo jauna ir graži, toks mielas sutvėrimėlis.
Tokiu gestapo nutarimu pasipiktinęs pirmasis lagerio budelis seniūnas Arno Lėmanas pareiškė:
- Jis esąs garbingas budelis, jis mergų nekoręs ir nekarsiąs!
Ir nėjo, latras, karti, - nieko jam valdžia nepadarė.
Antrasis lagerio budelis - antrasis seniūnas, Fricas Zelionkė [Fritz Selonke], vienas pačių gabiausių lagerio galvažudžių, suktas ir gudrus, jau prieš kelias dienas kažkur nusiraižė ranką, pririšo prie jos lentgalį ir pakabino viską po savo kaklu.
- Ranka, - sako, - skauda, negaliu karti, - virvės nepatempsiu!
Trečiasis budelis, oficialiai vadinamas pirmuoju lagerio darbininku - erster Vorarbeiter, nors faktinai visiškai nieko nedirbo, guli lovoje beviltiškai girtas. Trečią parą jis be paliovos samagoną laka. Laka ir vaitoja:
- Esą, jam pilvas galvažudiškai skauda, - merginos karti jis negalįs!
Streikuoja visi trys budeliai, niekas neina merginos karti.
Visiškai nežinia, kaip valdžia būtų iš tokios bėdos išbridusi, jeigu Vaciaus nebūtų buvę pasaulyje.
Lenkaitę merginą vokiečių budeliai atsisakė karti, o Vacius - pakorė. Savo noru. Iš meilės tam darbui. Smagu jam buvo.
Vaciaus pavyzdžio paskatinti, vėliau moteris karti ėmė ir oficialieji budeliai.
Patys lenkai, pasikeitus politinėm aplinkybėm, Vaciaus karti neketino. Jie ketino jį gyvą į gabalėlius suplėšyti ir eksportinėm kiaulėm suliuobti. O Vacius patsai svajojo į tuomet dar būsimą nepriklausomą Lenkiją sugrįžti garbingu piliečiu. Jis buvo įsitikinęs esąs didelis lenkų patriotas.
1943 metų velykų naktį, pačiame vidunaktį, į miegamąjį ruimą, kur mes visi dūsavome ir kasėmės, atėjo Vacius, su šventėmis pasveikino. Jis esąs nutaręs, kad mum velykų proga kambaryje oro per maža, jis įleisiąs daugiau. Įsakė atidaryti langus.
Oro tikrai buvo mažoka. Be bloko viršininko žinios langai atidarinėti nebuvo galima.
Kol patalpa vėdinasi, Vacius stovi prie durų. Stovi ir pragertu, prarėktu balsu gieda lenkų patriotines giesmes, - jis buvo tuomet visiškai girtas.
- Ar jūs, kiauliasnukiai, įvertinat mano gerą širdį? - kreipiasi jisai į besikasančius katorgininkus. - Oro jum maža, aš jum langus atidariau. Aš kambarį vėdinu... Aš rūpinuos jūsų sveikata... Tiktai dėl jūsų aš čia stoviu, o jūs nesuprantat...
- Suprantam, Vaceli, įvertinam, įvertinam! - šaukiame mes jam iš lovų, - drožk toliau!
Vacius pro lovas nusibraškino kažkur į kambario galą. Patamsy surado, pažadino, ištempė iš lovos vieną kalinį, - jauną, gražų bernelį, ukrainietį nuo Lvovo. Vienmarškinį atsivedė prie durų. Baisiai Vaciui pagailo to bernelio. Ašarodamas glaudžia jis jį prie savo krūtinės:
- Toks tu jaunas ir į tokį lagerį, į tokį pragarą patekai! Kas iš tavęs, vargšeli, beliks! Bet aš tave globosiu! Aš tave išgelbėsiu. Aš tave išsaugosiu! Še, atnešiau tau pyrago. Va, čia dar kumpio yra. Ir saldainių dar...
Visi gulėdami pavydime tam barneliui, - kurgi: tokia laimė! Pyragas, kumpis, - oho! Kad ir sekasi, žvirbliagalviui tokiam!
O bernelis - kad valgo, kad purkoja!
Vienas kalinys, gal alkano pavydo nebesuvaldydamas, sumanė naktiniais reikalais pasivaikščioti. Reikia jam eiti pro Vacių su tuo laimingiausiuoju berneliu.
- Duok jam į snukį, - sako Vacius berneliui, - ko jis čia valkiojas naktį!
Bernelis neatkreipė dėmesio į Vaciaus žodžius. Vacius supyko:
- Negirdėjai, maita, sakiau, kad duotum jam į snukį?!
- Kaip aš jį mušiu? Jis nieko bloga... man nepadarė!
- Ne tavo reikalas. Sakau, duok - tai ir duok!
- Kad jo jau nebėra... Nežinau, kas buvo...
- O! Tai tu šitoks! - staiga įsiuto Vacius, - tai tu šitaip manęs klausai? Aš tau saldainį daviau, o tu taip man atsidėkoji?! Mano pyragą ryji, o įsakymų nepildai?! Tai tu šitoks?.. Aš tau...
Besikarščiuodamas Vacius dar labiau supyko, - jam jau savęs paties pagailo. Jis ėmė kulti tą bernužėlį neklaužadą. Ir taip prikūlė jis tą vargšelį, kad šis bliaudamas ir staugdamas vos į savo guolį įsirepečkino.
Kas teisybė - tai teisybė: Vaciaus nervai buvo visiškai sukirmiję.
Mes, apsigyvenę Vaciaus vadovaujamame bloke, buvome atiduoti neaprėžtai jo valiai ir nuožiūrai. Valiai ir nuožiūrai Vaciaus, lietuviškai dainavusio:
Mano rankos nepapeiksi:
Kai suduosiu - nusibaigsi!
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
