lt
Visi lagerio kaliniai, varomieji į darbą, buvo suskirstyti į darbo komandas. Prie kiekvienos darbo komandos buvo priskirtas SS vyras, vadinamas Kommandofürer - komandos vadas, atsakingas už jos tvarką ir darbus. Tačiau pačiam darbui vadovavo vienas iš kalinių tarpo, specialiai tam reikalui valdžios skiriamas. Šitoksai kalinys, darbų vadovas, oficialiai buvo vadinamas italų žodžiu capo, reiškia, galva. Vokiečiai, koncentracijos lagerių tvarką pasiskolino iš dučės, pasilaikydami net kai kuriuos italų terminus. Tačiau mes terminą capo buvome linkę aiškinti pagal lietuvių kalbos dėsnius. Deja, čia mes nebuvome vieningi. Vieni tikino, kad pavadinimas capo yra kilęs iš lietuvių žodžio kapoti: kapų vyriausias uždavinys ir buvo kalinius kapoti. Kiti gi tikino, kad tas terminas yra ne kas kita, kaip lietuvių kapas, tai yra vieta, kur numirėlius... Pagal capo veiksmus ir vienas, ir antras termino aiškinimas atitinka realią padėtį. Capo padėjėjas oficialiai vadinosi Hilfscapo, mes gi stačiai sakydavome; puskapis.
1943-44 metais politinio skyriaus darbo komandos kapas buvo kalinys Šreideris [Schreider]. Tai buvo dar jaunas vyrukas, kokių 25-27 metų. Aukštas, lieknas, juodais garbanotais plaukais. Moterys sakydavo - labai gražus. Ne tik sakydavo - ir svirdavo į jo pusę. Buvo jisai aukšto vokiečių valdininko, inžinieriaus sūnus, karo pradžioje buvęs karo laivyno jūrininkas, iš jūrininkų į koncentracijos lagerį patekęs, berods, už kleptomaniškus polinkius. Lageryje nešiojo jisai politinio kalinio ženklą, raudoną trikampį. Bet ir visi kiti jūrininkai, patekę už aiškias vagystes, lageryje vaikščiojo su raudonu trikampiu. Šreideris ir lageryje bandė sunaudoti įgimtus gabumus. Vos patekęs čionai, jis gavo pažymėjimą už nuopelnus: lentą ant krūtinės ir nugaros. Toje lentoje buvo parašyta: "Va, šis vyrukas apvogė savo draugus kalinius!"
Kelias savaites jisai su tomis lentomis prasibaladojo. Jųjų šiaip taip atsipalaidavęs. pateko dirbti į politinį skyrių, - ką gi: raštingas buvo - ir dar vokietis. Todėl veikiai jisai ir komandos kapas pasidarė. Čia jisai buvo savo vietoje, - pagal pašaukimą. Jis čionai buvo vienas uoliausių lagerio razbaininkėlių, dirbęs galvažudžio darbą su dvasios pakilimu.
Jisai matuodavo naujoko kalinio ūgį ir imdavo pirštų nuospaudus. Ant stalo pas jį visuomet būdavo rimbas, iš vielų nupintas, arba pagalys.
Ateina, būdavo, naujokas. Susitraukęs, prigąsdintas, susirietęs. Ne kartą - visiškai sumuštas. Ne kartą - vokiškai nė žodžio nesuprantąs. Šreideris permeta naujoką akimis - jis jau žino, kaip galima ir kaip reikia su juo elgtis.
Atvarytuosius kalinius iš eilės šaukia Šreideris. Šaukiamasai kalinys kartais nenugirsta, kartais nesupranta, kad jį šaukia. Ypač dažnai tai atsitikdavo, kai kalinys buvo ne vokietis, kai jo pavardę Šreideris bedieviškai iškraipydavo. Naujokas labai dažnai nežino, kur jis turi eiti ir kaip atsistoti. Jis niekuomet nežino, kad pašauktam kaliniui negalima žingsniu eiti, - kad jis turi risčia bėgti. Nežino jis ir daugelio kitų reikalingų dalykų. Šreideris, būdavo, tokį naujoką nemokšą visuomet moko - su lenta per ausį, su batu per pilvą, su kumščiu, su rimbu, su pagaliu...
Pašauktasai naujokas ateina, kaip visi normalūs žmonės vaikšto. Šreideris pasitinka jį tarpdury ir mauna jam batu į pilvą, - naujokas virsta aukštielninkas į kiemą. Šreideris vėl jį šaukia, vėl jis eina ir vėl virsta... Tat tęsiasi tol, kol naujokas susipranta, kad pašauktam reikia bėgti. Toliau stovintieji naujokai, prisižiūrėję šitų kulnavarčių, jau žino reikalą - iš anksto kucena. Tiktai Šreideris išranda jiem kitokių negerovių. Apskritai, lagery niekuomet nesakoma, kaip ką turi daryti, - turi pats susiprasti. Susiprasti padeda pagalys. Taip ir Šreideris, būdavo, moko kalinį, kol jis pradeda vokiškai suprasti ir atsistoja ten ir taip, kaip Šreideris nori. Išmokslintą naujoką, išeinantį iš surašinėjimo ruimo, Šreideris, būdavo, palydi batu per užpakalį ar pagaliu per nugarą.
Žinoma, ne visuomet Šreideris taip elgdavosi. Kartais jis būdavo itin mandagus džentelmenas ir puikus rūpestingas kavalierius. Mandagumo antpuolis jam užeidavo tuomet, kai naujokas būdavo geriau apsirengęs, turėjo laikrodį, žiedą, tabokos ar šiaip kokių vertingų dalykėlių. Šitokį naujoką Šreideris meiliai prakalbindavo, moteriškei naujokei meiliai meiliai nusišypsodavo, paguosdavo ją, priglausdavo... Tuomet paprastai koks nors geras dalykėlis imdavo ir įslinkdavo į Šreiderio kišenę. O kuris naujokas nieko neturi - ko jis galėjo būti vertas?
Versdavo kas nors Šreiderį taip kankinti žmones?
Ne, - niekas neversdavo! Tai buvo jo paties iniciatyvos reikalas. Smagu buvo jam tai. Smagu ir pelninga. Ir garbėtroška - patenkinta, - ir jis, mat, viršininkas: muša!
Na, ir drausti, žinoma, niekas nedrausdavo: ką gi, ne SS muša, kalinys kalinį muša! Kraujas iš galvos varva? Kas kam rūpi! Tam ir koncentracijos lageris buvo, kad kraujas iš galvos varvėtų. Varva - ir viskas. Didelis čia daiktas?
Kas be ko, - šiokio tokio paskatinimo mušeikom vis dėlto buvo. Be feldfebelio Kenigo, SS vyrų tarpe ir daugiau buvo tokių, kurie kaliniam nieko bloga nedarydavo, net draugiškus santykius su kaliniais stengdavosi palaikyti. Kai pasitaiko pašal koks aukštesnis pareigūnas, toksai minkštaširdis esesininkas rieja kalinius, bjauroja, kumščiu aplink nosį vedžioja. Vos pasisuko pareigūnas į šalį - minkštaširdis iš paskos jam ilgą nosį rodo ir vėl su aprietaisiais kaliniais mielai bičiuliaujas.
Kalinių riejimas ir mušimas lageryje vis dėlto buvo gero tono požymis. Jeigu senis kalinys muša naujoką, senis valdžios akyse buvo jau "pasitaisęs", "atgailėjęs" savo nusikaltimą, "susipratęs". Norėdamas valdžios akyse įsigyti pasitikėjimo, norėdamas lagerio respublikoje padaryti karjerą ar kalinių tarpe iškelti savo autoritetą, galėjai pasinaudoti šia pigiausia priemone: mušti kitus, ypač gi - naujokus. Tai buvo bendra taisyklė, turinti, žinoma, ir išimčių.
Šreideris ir buvo toks karjeristas mušeika, sugebėjęs mušimo specialybę padaryti gana pelningu verslu, - tai buvo jam drauge apiplėšimo priemonė. Pagal lagerio nerašytus įstatymus ir moralę tai nebuvo joks nusikaltimo veiksmas.
Šaunus Šreideris buvo vyrukas ir labai turtingas. Po lagerį šlepinėjo su lakuotais pusbačiais ir odinėm pirštinaitėm - prašmatni karo metui elegancija! Toji elegancija ypač rėžė akį visuotinio neapsakomo skurdo fone, kuris viešpatavo lagery.
Taip buvo įsigalėjęs tasai Šreideris, kad ėmė nepaisyti gyvenimo paprasčiausio dėsnio:
- Pats nori gyventi - ir valdžios neužmiršk!
Nemėgo Šreideris savo lobiu su niekuo dalintis. Valdžia Jam atrodė esanti nereikalingas priedas prie šios žemės gėrybių. Nežinojo Šreideris, kad valdžia visuomet pavydesnė už bet kurią meilužę. Ir - ką gi? Valdžia, iš pasalų jau seniau prieš jį dantį griežusi, staiga prikibo, kad jis už pinigus nelegaliai siuntinėjęs kaliniam laiškus iš lagerio - ir išgrūdo vargšelį iš politinio skyriaus. Pateko jisai į "miško komandą" - kelmų rauti ir rąstų tampyti. Bet ir tenai sugebėjo jisai vaikščioti su lakuotais batukais ir odinėm pirštinaitėm. Kastuvo nebuvo nė į rankas paėmęs. Saulelėj pilvą šildėsi ir cigaretes čiulpė. Pasisukaliojo, pašlepinėjo kelias savaites - ir vėl padarė karjerą.
1944 metų vasarop atėjo įsakymas pasiųsti iš Štuthofo į Pelicą 3000 kalinių darbininkų.
Pelice, netoli Štetino, buvo fabrikas sintetiniam kurui gaminti. Dėl to fabriko tuomet prasidėjo atkaklios vokiečių varžybos su anglais. Anglai tą fabriką bombina - vokiečiai iš griuvėsių naujas sienas kelia. Anglai bombina - vokiečiai stato, - kaip du ožiu ant liepto. Va, į tą subombinto fabriko statybą ir išvyko iš Šfuthofo 3000 kalinių. Šitos "darbo komandos" priešakyje šalia kitų profesionalų ir mėgėjų mušeikų galvažudžių atsidūrė ir Šreideris. Neblogai jam ir tenai sekėsi.
Pelico darbo komanda iš visų Štuthofo kalinių darbo komandų buvo pati turtingiausia numirėliais. Per tris mėnesius 1000 iš tos komandos buvo jau atsidūręs pas Abraomą, kitas tūkstantis gulėjo nejudėdamas ligoninėje. Didelė sergančiųjų dalis skundėsi, kad jiem esą sulaužyti .kaulai. Ir tiesą jie sakė: Pelice kalinių kaulai tratėjo it sudžiūvusios eglės šakelės. Įžymūs, garsūs, talentingi banditai čionai buvo valdžioje. Šalia kitų čionai kaulų laužymo darbe garsiai pasižymėjo ir Šreideris. Patratinę kaulus, tieji galvažudžiai samagoną lakdavo. Kartą tiek prislakė, kad penki iš jų vietoje liko negyvi: Helclis [Hölzl], Karlas Fridrichas [Karl Friedrich], Lėgė [Legge] ir dar du.
Šreideris ir šioje operacijoje nepražuvo. Gražus buvo berniokas. Sekėsi jam.
Šreideriui pasitraukus iš politinio skyriaus, jo vietą kapo teisėmis užėmė senas katorgininkas, jau anksčiau tame skyriuje dirbęs, Francišekas Dziegarčikas [Franciszek Dziegarczyk]. Jis buvo lenkas, gimęs Vestfalijoje, jau ketverius metelius lageryje atpliekęs. Politinis kalinys, protingas, apsukrus, perėjęs vokiečių lagerių koncentruotą pragarą. O smailialiežuvis, o šaipeiva, o šalaputris! Nuolat keikėsi jisai, kad jam tenka dirbti tokio vardo įstaigoje, bet ir nedarė pastangų iš jos pasitraukti. Vieta buvo visiškai nebloga. Darbas - menkas, o pavalgyti gaudavo dar atskirai iš SS virtuvės, - tai lagery buvo be galo svarbus dalykas. Tiesa, įstaigos pavadinimas buvo įtartinas, - kurgi: koncentracijos lagerio politinis skyrius! Bet faktinai tasai skyrius lagerio gyvenime reiškė daug mažiau, negu bulvių skutimo dirbtuvėlė.
Francišekas Dziegarčikas, paprastai vadinamas iš vokiško Francu, kalinių, žinoma, nemušė, - neplėšikavo kaip Šreideris. Bet jis jais ir nesidomėjo. Būdavo, atvaro naujokų kalinių partiją. Reikia kaliniai surašinėti, o Franco - nėra. Nė pėdsako nėra. Dingo kaip sliekas šuliny.
- Kur Francas? Kur tas velnias prakeiktas? Kur tas padūkęs šuva? - rėkia keikiasi jo viršininkas. SS feldfebelis Kenigas, zyliodamas po lagerį.
Kur dabar rasi Francą, tą prakeiktą? Kuriame barake, kurioj skylėj su kuo jis dabar samagoną laka - kas jį žino!
Vietoj Franco prie rašomosios mašinėlės sėda patsai Kenigas. Piktas kaip vilkas, uodegą jaujoj praradęs. Keikias bjauriausiais žodžiais, kokius tik prisiminti pajėgia.
Užmušiąs jis Francą, tą niekšą, kaip paršą paskersiąs. Jo žarnas šunims atiduosiąs. pasiutėlio tokio.
Visa išgale keikiasi Kenigas ir barškina mašinėle. Į darbo pabaigą atklipatuoja, būdavo, ir prakeiktasai Francas, girtas girtutėlis, vos ant kojų besilaikydamas.
- Tu, šioks ir toks, visų velnių bendras vaike, - šūkauja, kumščius sugniaužęs, feldfebelis Kenigas, - kur nusilakei, kiaule? A? Sėsk rašyti, išvietės drieže!
Francas rašyti aiškiai nebegali. Francas aplink pečių tupinėja. Francas nuodėguliu pypkę dega ir su pečiaus dvasiomis bando susisiekti.
Francas šios žemės gyvenimui nebetinka.
Mašinėle toliau rašo Kenigas. Kenigas keikias. Kenigas pats pakarsiąs Francą, tokį padūkusį išgamą!
Darbui pasibaigus, Francas eina atsipagirioti, su juo drauge eina ir Kenigas - pasigerti.
Pavakary kartais, būdavo, Francas su Kenigu susikabinę šlitinėja lagerio patvoriais ir abu visa gerkle plėšia girtas dainas. Kartais juos rasdavo lagerio ligoninėj susmukusius, kartais - kalinių gyvenamuose barakuose, kartais - palei moterų barakus...
Puikus politinio skyriaus kapas buvo tasai Francas, - su juo buvo galima gyventi.
O, kad visi kapai būtų buvę tokie!
Trečias politinio skyriaus bendradarbis buvo Špeideris [Speider], vokietukas iš Lodzės, buhalteris iš pašaukimo. Lagerin jisai pakliuvo už dangiškus reikalus. Buvo jisai Bibelforscher - biblijos tyrinėtojas, - tokius biblininkus Hitlerio valdžia be atodairos grūsdavo į lagerius.
Špeideris buvo labai jautrios širdies žmogelis. Būdavo, kai per naujokų surašinėjimą Šreideris muša ir grando, Špeideriui per veidelį ašarėlė rieda. Drebančiom rankom barškina Špeideris mašinėle, bet mušamam pagelbėti jis nieko negali. Dar 1943 metų pradžioje guodėsi jisai, kad jam gėda esanti vokiečio vardas nešioti.
Kartkartėmis lagerio viršininkas pasikviesdavo Špeiderį pafilosofuoti ir mėgindavo jį prikalbėti, kad jis atsisakytų savo biblijos tyrinėjimų. Jam reikėjo tiktai pasirašyti, kad jis atsisako savo biblijos tikėjimo būdo, - jo tikėjimas dokumentuose buvo įrašomas: Bibelforscher, - ir jis tučtuojau būtų buvęs iš lagerio paleistas. Tačiau Špeideris. kaip ir visi kiti jo tikėjimo išpažintojai, buvo atkaklus savo įsitikinimų gynėjas. Lagerio viršininkas diskusijose su Špeideriu bežiūrint išeidavo iš kantrybės. Lagerio kieme toli būdavo girdėti, kaip jiedu riejasi antrame mūrinių namų aukšte.
Vienas jų, Špeideris, rėkia kiek galėdamas:
- Jehova, Jehova!
Lagerio viršininkas rėkia į tai:
- Sauhund! Scheisse!
Taip ir tęsiasi kurį metą tasai nesudėtingas dialogas:
- Jehova! - Scheisse!
- Scheisse! - Jehova!
Po to Špeideris strimagalviais lekia, visas paraudonavęs, laiptais nuo antrojo aukšto ir atsigrįždamas vis dar kartoja:
- Jehova! Jehova!
Špeideris, sėdėdamas politiniame skyriuje, kaip vokietis, būtų galėjęs, žinoma, kaliniam ir šį bei tą gera padaryti, bet tam reikalui trūko jame išmanumo ir energijos. Jam rūpėjo tiktai bibelforšeriai. Būdavo, kai ateina į lagerį koks naujokas bibelforšeris, Špeideris tuojau atgyja, išsitiesia, net jam nosis ima blizgėti. Naują bibelforšerį jisai ir paguodžia, ir pamoko, ir priglaudžia, ir padoresnę vietą jam parūpina. Kitokio tikėjimo žmonės jam nerūpėjo. Nebent tiktai tokie, iš kurių būtų galima bibelforšeris padaryti.
Ne, ne visi buvo lygūs broliai Jehovoje!
Prie ketvirtosios mašinėlės sėdėjo ne kaip politinio skyriaus, bet darbo biuro - Arbeitseinsatz - atstovas Jozefas Renčas [Joseph Rentsch], labai geros širdies ir įvairių talentų savininkas ir tiktai per talentus ir gerą širdį į lagerį patekęs. Jis buvo nepakeičiamas specialistas padirbinėti svetimus parašus. Meistriškai padirbinėdavo - ir labai greitai. Mirktels tiktai, būdavo, kaire akimi, galiuką liežuvio iškiš pro dantis - ir yra parašas, nors jam ir pirmą kartą matytas, - toks retas talentas slėpės jame. Atsitikus kokiam reikalui - už bet kokį lagerio viršininkėlį popierių pasirašys, ir šis niekuomet neišdrįs ginčyti, kad tai ne jo parašas.
- Bene girtas buvau, kad pasirašiau tokį mėšlą, nepamenu, - krapštydavo pakaušį viršininkėlis, ne vietoje radęs savo parašą, bet jo autentiškumo niekuomet neginčydavo.
Ot, toks jau įgimtas talentas buvo - ir palinkimas. Nepadirbęs svetimo parašo, jis negalėdavo ramiai nusėdėti. Kartais jis net ir pats susipainiodavo, - nebegalėdavo atskirti kur - autentiškas parašas, kur - jo padirbtas. Va, šitokios rūšies painiava kartą jam išėjo ir su vekseliais. Supainiojo jis juos. Vietoj autentiško parašo jis įdavė bankui savąją svetimo vardo gamybą, - nebeatskyrė žmogus, ir tiek. Dėl tos nelaimingos klaidos atsidūrė jisai lagery, kuriame, ilgus metus sėdėdamas, vis dar bylinėjosi su Budapešto bankais dėl neaiškios kilmės parašų vekseliuose.
Dėl tos pačios priežasties susipainiojo ir jo tautybės reikalas. Lagery niekas, - atrodo, ir jis pats, nežinojo, kas jis buvo per vienas: vokietis? žydas? čekas? vengras? Visomis tomis kalbomis jis puikiai kalbėjo, pagal savo išvaizda jis tiko visur, - ir visur buvo labai naudingas. Pagal būdo savumus jis buvo greičiausiai čigono vaikas, truputį praplikusiu pakaušiu toksai, maždaug per dešimtį kvadratinių centimetrų.
Drauge buvo tai ir didelis vaidybinis talentas.
Būdavo, sutiksi jį kur, jis tuoj su užuojauta klausia:
- Pietų valgei? Nori valgyti?
Kas gi lageryje valgyti nenorės, - kas per klausimas!
- Aš turiu kotletų. Puikių! Prima! Extra! Eikš, pavaišinsiu. Einame į tą vietą, kur jisai gyvena ar dirba.
- Va, čia palauk prie durų, aš tuoj atnešiu.
Geraširdžio Jozefo taip gražiai paguostas, atsistoji prie durų. Kotletas taip ir kvepia - iš tolo: su svogūnais toksai, parudęs, sultyse įmirkęs... Ce ce ce...- vos sulaikai seiles, kad nebliauktų!
Ryji seilės pusvalandį, ryji valandą... Nematomas kotletas ima dvokti, o Jozefo - kaip nėra, taip nėra. Praslinkus dar kokiai valandai, išlenda iš kažkur tasai Jozefas:
- Ką, gavai kotletą? Pavalgei? Skanu buvo? - trina Jozefas rankas iš džiaugsmo, savo bičiulį sugebėjęs taip gražiai pavaišinti.
- Ne, po velnių! Aš jokio kotleto nemačiau! Juk liepei laukti prie durų ir iki šiol nebuvai atėjęs! - atsikerti pyktelėjęs,bet vis dar tebesvajodamas apie kotletą.
- Kaip tai. - stebisi Jozefas, - argi tau kotleto neatnešė?
- Ne, niekas neatnešė, kas gi man neš! Tiktai bloko viršininkas man antausius apskaldė, kad be darbo tiek laiko čia stoviu!
- Ot, velniai! Kaipgi jie taip? Aš gi jiem liepiau... Patys turbūt bus suriję... - skėsčioja Jozefas iš nustebimo rankas. - Palauk čia truputį... Aš tuoj...
Ir vėl jisai dingsta, palikęs laukti prie durų.
Gali dabar stovėti, kol pats su visu kotletu pašvinksi!
Kotleto, žinoma, nėr. Kotleto, žinoma, nė nebuvo. Bet norai buvo geri. Ir jo, ir mano. Pagaliau kuo jis kaltas. kad žadėtųjų kotletų jis pats jau aštuoneri metai nebuvo matęs? Į lagerį jis atėjo iš kalėjimo ir koncentracijos lagery - ne viename pabuvojo. Ne be reikalo gi sakoma: "Pažadėsi - patiešysi..." Tiešydavo Jozefas žmones, labai dažnai tiešydavo, - labai geros širdies.buvo žmogelis. Aukštai kvalifikuotas buvo jisai melagis. Jozefas, kaip senas katorgininkas, lageryje eidavo vis atsakingas pareigas, buvo įtakingas žmogus, - visur meluodavo meistriškai. Net ir tuomet, kai jam pasitaikė lageryje įsimylėti iki kulnų į vieną tokią sudžiūvusią apykreivę moteriškaitę su dideliais akiniais, - ir jai jisai pavyzdingai meluodavo. Pripasakojo jis jai apie savo turtus, apie savo mūrinius namus Prahoje, apie savo dvarus Vengrijos puštoje... Tuo tarpu viso lobio turėjo jisai tiktai suklastotus vekselius Budapešto bankuose.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
