lt
Dengtuose sunkvežimiuose susėdame. ant patogių suolų. Apsauga - menkutė. Du ar trys gestapo kareiviai, ir tie patys automatinius šautuvus pasidėjo kampe, pypkę papsi, snūduriuoja.
Šokti iš mašinos ar nešokti? Iššokti visiškai lengva. Ypač mišku važiuojant. Kol jie sustos, kol pradės šaudyti, toli galima nukulniuoti... Pavyks pabėgti ar nepavyks, kitiems padėtį labai pasunkinsi, - keršys jiem. Pagaliau mes turbūt per menki nusikaltėliai, kad taip nerūpestingai saugo. Nieko rimta nebus...
Kaune pataikėm stačiai į gestapo kiemą. Mandagiai suprašydino į vidų. Vienus tenai sukimšo požemy į tokias kajutes, kurios labai tiktų kalėm vaikus vesti: ir skersas bandai atsigulti, gulies išilgai ir įstrižai, - niekaip neišsitenki, nors tu ką! Likusius vyrus suprašė į urvą, besirandantį po Kauno gestapo įstaigos laiptais, - vietos ten dar mažiau, oro gi visiškai šykštu. Trošku. Tamsu. Nyku.
Kauno gestapininkų elgesys visiškai nesuprantamas. Sugrūdo į šunišką skylę, bet gana dažnai ją vėdina. Elgiasi labai mandagiai. Bičiuliškai prakalbina, prakalbinti - mielai šnekučiuojas. Geram pusvalandžiui išleido visus į kiemą pasivaikščioti, - apsauga taip pat menkutė. Pietum ir vakarienei pakvietė į SS valgomąjį ruimą. Švarios staltiesės, patogios kėdės, mergužėlių mandagus patarnavimas. Valgiai - nesudėtingi, bet gerai pagaminti, sotūs, gausūs, - valgyk, kiek nori. Pavalgius galima rūkyti, esesininkai net cigaretėmis vaišina it kokius lauktus svečius.
Kaip su tokiu elgesiu suderinti patalpos šlykštybę?
Bjauriausia, nieko nežinome apie padėtį. Kas darosi mieste?
Šiaip taip susiorganizavome žinių rinkimą. Paaiškėjo, kad niekas mūsų nei tardys, nei teis, - visa esą jau atlikta avansu, mūsų nevarginant...
Esą, bandysi jus tardyti ir teisti - nieko doro iš to nebūsią. Jūs visai neigsite savo kaltes ir ginsitės. Reikėtų tuomet suvesti jus akistaton su tais žmonėmis, kurie apie jus žinių suteikė... Nesą kvailių dėl tokių niekaniekių išduoti savo agentus - žiniatiekius! Todėl esą ir nutarta jus be jokio tardymo pavėžėti į Rytprūsius - trupučiuką prūsiškai pamokyti...
Teisybė ir buvo. Mūs niekas netardė. Ryto metą - vėl puikūs, sotūs pusryčiai su SS vyrų cigaretėmis. Po pusryčių - ruoštis į kelionę. Leido net laiškelius kauniškiam draugam parašyti - pasižadėjo nunešti. Susodino į prašmatnų autobusą - ir vėl su menkute sargyba išvežė iš Kauno. Į Vokietiją, į Tilžę. Sakė, iš ten būsią galima protestai rašyti dėl suėmimo ir kitų galų.
Tilžėje mūsų žinion atidavė kalėjimo bažnyčią - erdvią salę ketvirtame gražaus mūro aukšte. Salėj - mes vieni. Salė - švari, atdari langai, oro daug, gali po salę vaikščioti, kiek nori. Maistas - bendras, kalėjimiškas, bet švariai gaminamas, mandagiai paduodamas. Salės prižiūrėtojas - senas kalėjimo tarnautojas, visiškai sukalbamas, pasižadėjęs nematyti, kai mes salėje rūkome, - ir savo žodį išlaikęs. Kas antrą dieną leido į kiemą pasivaikščioti. Atvedė į salę barzdaskutį - kas norėjo, galėjo pasinaudoti nemokamai. Surinko prakiurusius batus - nemokamai sutaisė. Leido laiškus namo parašyti ir tučtuojau sąžiningai išsiuntė. Po aštuonių dienų susodino mus į švarų trečios klasės vagoną - ir išvežė iš Tilžės nežinoma kryptimi.
Salės prižiūrėtojas, gavęs lašinių gabalą, pasišaukė į atskirą kambarį mūsų salės seniūną, vyriausiąjį iš mūsų tarpo - Vilniaus universiteto profesorių Jurgutį. Tenai Jurgučiui ir pranešė, kur mus veža, - veža, esą, ten, iš kur dar niekas nėra grįžęs, - į koncentracijos lagerį. Tokios naujienos prof. Jurgutis neišdrįso niekam pasakyti. Grįžo tiktai visas paraudęs, mūsų apipultas - kažką tiktai apie moteris ir juodas kojines numykė. Be jo - niekas nežinojome, kur važiuojame. Iš gestapininkų mandagaus elgesio atrodė, kad mus tremia papraston ištremtin į Vokietiją. Švariame trečios klasės vagone sėdėjo vos keli SS kareiviai, prieteliškai šnekučiavo, ir mes jautėmės, tarytum būtum buvę paprasti keleiviai. Juo labiau kad Tilžės kalėjimo valdžia mum buvo davusi kelionei po kelis "buterbrodus", dailiai į švarų vaškinį popierių suvyniotus.
Gdansko geležinkelio stotyje pasitiko mus stambus gerai ginkluotų gestapininkų būrys. Mūsų traukiniu atvažiavo apie du šimtu kalinių, daugiausia - gudų ir lenkų nuo Baltstogės.
Gdansko gestapininkai pasirodė besą visiškai kitokios veislės padarai. Jiem patiem buvo neaišku, žmonės jie - ar šiaip koks dvikojis nesusipratimas. Mus žmonėmis jie nelaikė. Pradėjo mus kimšti į sunkvežimius drauge su daugeliu kitų kalinių. Sunkvežimiai - maži, žmonių - daug. Nesutelpa visi. Netelpančius, šuniškais žodeliais palydėdami, gestapininkai ėmė buožėmis pamaigyti, kad jie plonesni pasidarytų.
Buožė - visuomet buožė: reikalingas daiktas, bet kietas. Jos pastangomis vietos sunkvežimiuose bežiūrint atsirado. Tai kas, kad vieno kojos susipainiojo su kito galva pagal silkių pavyzdį, kad vienas kniūbsčias kriokia, kitas ant jo raitas joja, - kad vienas stena, kitas rėkia, - sutilpo visi.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
