en
IŠVARYTAS
Gana siautęs maras, ištuštinęs beveik visus namus ir namelius Įsros pakrantėj, kaip juodasis šešėlis pasitraukė, pamažu atslūgo. Lengviau jau atsikvėpė likusieji. Įgavo vėl drąsos gyventi žmoneliai. Tik labai sunku buvo pradėti iš naujo gyvenimą.
Čia vyro nebėra, pelnytojo, rūpintojo nebeliko. Ten žmonos, ten motinos reikia. Nors prie skurdo vargo, prie juodos duonos būrų vaikai ir pripratę, tačiau kai kur nebėra rankos, kuri ir juodos duonos kąsnelį paduotų.
Motinėlė visada yra vaikelių paguoda. O dabar nebėra motinos, nebėra rūpintojos, slaugytojos vargšams našlaitėliams. Jeigu tėvelis išliko, jis eina į dvaro lažą. Vaikučiai, palikę namie, kenčia šaltį ir badą. Ir nė vieno, kuris brauktų nors ir rupia ranka per suveltus plaukelius. Nėra nė vieno, kuris verkiantįjį paguostų, užjaustų. Tuščios būrų trobelės, beveik visos tuščios.
Dar vienur kitur užmiršęs maras silpnus senelius, gulinčius ligos patale. Niekas pas juos nebeateina, niekas jiems duonos kąsnelio neatneša, sriubsnelio vandens neprikiša. Ir badas, juos gana kankinęs, užspaudžia pagaliau akis.
Daug našlaičių priglaudė Šimoniai savo dvare. Džiaugiasi vaikučiai, nors ir pro ašaras, atradę naują tėviškę. Ir labai dėkingi jie šeimininkui, naujajam savo tėveliui. Pripratę prie darbo, stropiai dirba vaikai ir Šimonių dvare. Linksmai dirba, nes alkti nebereikia.
Džiaugiasi senis Šimonis, nors šitaip galėjęs padėti savo žmonėms. Ir vėl jis pilnas geros vilties žvelgia į ateitį. Tiesa, krūtinėje jis jaučia kaži kokį išsiilgimą, kaži kokį trūkumą.
Etmonas dirba kaip milžinas, jam rūpi nenuleisti dvaro, nenuleisti ūkio, išlaikyti ateičiai Šimonių turtą.
Tik Matas dar didesnis svajotojas, negu kada nors anksčiau. Ne kartą, pasirėmęs ant kastuvo, žvelgia jis į tolį, lyg kaži ką ypatingo ten matydamas. Ne kartą užsidengia jis rankomis veidą ir akis, lyg norėdamas išvengti kokio baisaus reginio. Tuomet, tur būt, vaizduojasi jam praeitis: motinos, sesučių, brolių mirtis... kaip vienas po kito jie dingo, žuvo... be atsisveikinimo žodžio, be atsisveikinimo žvilgsnio. O Matas juos visus taip labai mylėjo!
O rasi jam vaizduojasi ateitis?
Niekas jo neklausė, ir niekam jis nereiškė savo minčių. Ir su kuo kalbėti? Tėvelis senas ir patsai jau kenčia gana didelį sielvartą, patsai gana vargų prispaustas.
Kiek kartų per dieną jis lanko didįjį kapą po senuoju ąžuolu! Dažnai ten jis klūpo. Ir dažnai braukia ranka per akis. Skaudu tat Matui. Ašaros, riedančios per tėvo veidą, visada pravirkdo net nejausmingo žmogaus sielą. O Matas - Šimonio sūnus!
Niekada jau nebevedė tėvas savo sūnų aukštyn į senąjį bokštą, niekada ranka neberodė į aną medį, po kuriuo didysis Lietuvos kunigaikštis stovėjęs.
Tik retkarčiais, leidžiantis saulei ir tamsai apdengiant pasaulį, paima senis Šimonis abu savo sūnu už rankų ir eina su jais į sodą, ties didžiuoju kapu sustodamas.
Niekada senis Šimonis daug nekalbėjo. Per visą savo amžių nebuvo pasakęs jis vieno žodžio per daug. O atėjęs su vaikais pas kapą, visiškai nutildavo ir, nusisukęs nuo vaikų, žvelgdavo į tolį, miško link.
Ir nei Matas, nei Etmonas nežiūri tėvui į akis. Juodu gerai žino, kad jam tatai nemiela, rasi tėvelis verkia. Nebuvo pratę Šimoniai verkt! niekada. O ir dabar niekas nepasakys, kad verkia senasis Šimonis. Ne, tik ašaros byra jam per veidus tyliai tyliai. O pro ašaras jis gali taip malonia šypsena, beveik linksmai pratarti:
- Pasakykite labą naktį kapui ir ekite namo, vaikeliai. Aš dar čia kiek pasiliksiu.
Ne, Šimonio balsas nėmaž nedreba. Ir Etmonas jau svyruoja: rasi tėvelis tik taip mintyse buvo paskendęs. Bet Matas žino daugiau. Ir jis dar laimingas, kad likimas nors tėvą jam paliko. Tokį tėvą, kaip Šimonį, ir tokį brolį, kaip Etmoną. "Kaip dievas deda, vis gerai", - jau vėl linksta jis pritarti motinėlės žodžiams.
Ir išaušo nelaimingoji diena, nulėmusi Mato likimą.
- Kas tas toks, kurs trankosi po laukus? - sako, įeidamas pietų, Etmonas. - Jau visą rytą jis ten bastosi: čia vieną kalbina, čia kitą iš vaikų, iš praeinančiųjų.
- Rasi vyriausybės siųstas koks valdininkas, - atsako tėvas.
Bet netrukus ateina jau vokietis ir į kiemą. Teiraujasi, kur čia šeimininkas.
Išeina Šimonis sutikti svetimąjį. Pasveikina jį kaip mielą svečią. Paprašo užeiti, nes Šimoniai jau iš amžių pagarsėję vaišingumu.
Nors ir blogi laikai, ir užuot pagirtojo lietuviškojo alaus tik prasto gėrimo Šimonis begali pasiūlyti, vis viena nepavalgydinęs neišleidžia jis nė vieno žmogaus.
Pavaišino jis ir šį svetimąjį.
- Kieno tie vaikai, tokia jų daugybė? - paklausė pagaliau vokietis.
- Tai mirusiųjų per marą būrų vaikai, nedaug jų tėra, tik...
- Vokiečių nė vieno?
- Ne, juk vokiečiai pasirūpino patys savo tautiečiais.
- Ach so! Bet dabar pasistenk juos greit išvaryti: jiems nebebus čia vietos. Aš esu vyriausybės siųstas.
Nustebo Šimonis: jis nesupranta, ką svetimasis mano. Juk jo dvaras, jo namai, ir jam norima įsakinėti išvaryti našlaičius! Ne, to nebus.
- O kodėl jiems nebebūtų čia vietos, galima paklausti?
- Pamatysi.
Išėjo svetimasis, nei dėkui, nei sudiev nepasakęs.
O Šimonis, galvą kratydamas, ėjo su Etmonu ir Matu pasitarti.
Neilgai betruko, ir štai jau ateina keliolika žmonių į Šimonių dvarą. Visi svetimi. Dievas žino, iš kur parsiplovę. Jų išvaizda parodo, kad iš jų nieko gero nesulauksi. Jau ir jų kalba, tiesa, vokiška, bet skamba taip keistai, taip negirdėtai.
Nuėjo Šimonis paklausti jų, ko jie pageidaują.
- Mes čia pasiliksime, - stengėsi vienas Šimoniui paaiškinti.
- Bet man darbininkų nereikia. Štai pilnas kiemas mano darbininkų, - rodo jis į našlaičius, besidrabuojančius kieme.
Ir kaži koks keistas naujas rūpestis staigiai sugniaužė Šimonio krūtinę.
Anas, su svetimaisiais atėjęs, ėmė lyg raminti Šimonį.
- Tik kelioms savaitėms: paskui jie išeis į tuščias, išmirusias vietas. Reikia apgyvendinti kraštą, juk taip palikti negalima, tai turėtumei ir pats suprasti. O kadangi tušti, išmirusieji namai valomi...
Ir paliko svetimieji. Šimonis stengėsi ir juos meiliai pavaišinti: pavalgydino, parodė jiems vietas, kur nakvoti. Dvare vietos daug.
Bet atvykusieji svečiai pradėjo savotiškai šeimininkauti. Nustebo dar daugiau Šimoniai. O pagaliau suprato, kad nejuokais atėję svetimieji, dar gali ir juos pačius išvaryti iš dvaro. Susirūpinęs Šimonis kreipėsi į atėjūnų vadą:
- Nesuprantu, ką jūsų žmonės sau mano. Juk dvaras man ir mano vaikams priklauso, juk aš čia dar vis manau esąs šeimininkas.
- Buvai, - paaiškino šaipydamasis vokietis.
- Kaip tai?
- Mes esame vokiečiai ir atvykome čia apsigyventi ne kaip bernai, bet kaip ponai. Supranti dabar? Vokiečiai nėra pratę vergauti, o dargi lietuviams, - pasakė ir piktai nusijuokė.
- Bet juk sakėte...
- Mes sakėme, kad čia pasiliksime. O kadangi šis dvaras mums patinka...
Dabar tikrai supyko Šimonis:
- Niekados, kol aš gyvas! Kiekvienas svetimųjų teperžengs mano namų slenkstį kaip svečias, bet niekada kaip šeimininkas. Lauk iš mano dvaro!
- Gana ilgai tu čia viešpatavai, seni, dabar jau laikas užleisti vietą kitiems. Čia vokiečių žemė, čia vokiečiai ir ponai! - pastebėjo kitas atėjūnų.
- Niekados! - dar kartą pakartojo senis Šimonis.
Bet jis nepastebėjo, nepastebėjo nei Matas, nei Etmonas, kaip vienas svetimųjų nusitvėrė lazdos.
Ir du gerai pataikintu lazdos smūgiu ūmai ištiesė senąjį Šimonį į žolyną.
Tik dabar, kada pamatė tėvą žolyne be žado ir kraujais aptekusį, susiprato Etmonas ir lyg mirtinai sužeistas žvėris šaukdamas puolė svetimuosius. Išplėšė galvažudžiui iš rankos lazdą ir, primušęs šitąjį, puolė būrį kitų.
Tikrai, vienas kitas svetimųjų, ištiktas milžino smūgio, jau nebesijudina, keli raitosi ant žemės kruvini. O Etmonas dar vis siaučia. Ant kieno nugaros lazda krinta, tas ir guli. Taip pamažu jis eina pirmyn, valydamas dvarą nuo bastūnų.
Bet taip tik atrodo: štai kiemas jau pilnas svetimų žmonių. Ir jie nutvėrė ir surišo milžiną Etmoną Šimonį.
Nebegalėjo atsisveikinti Etmonas nei su mirštančiuoju tėvu, nei su paskutiniu savo broliu. Kelis žodžius dar jis prišaukė Matui, kurių svetimieji nesuprato, o tada išvilko vokiečiai jaunąjį lietuvį galiūną. Išvilko jį ir dar tą patį vakarą atsisveikino Etmonas su šiuo pasauliu.
O Matas? Jis negalėjo brolio gelbėti. Jis laikė glėbyje mirštantį savo tėvą. Nebeatidarė tėvas akių, nebepasakė jis nė sudiev ir paskutinį atdūsį išleido savo jauniausiojo sūnaus rankose. Mirė paskutinis lietuvis bajoras Įsros pakrantėje.
Nustojus širdžiai plakti, pamažu atšalo kūnas, pamažu sustiro lavonas. O Matas verkė. Tiesa, jis nešaukė, nedejavo. Jo kūnas nedrebėjo. Baisiausiame, tamsiausiame akimirksny jis susiprato esąs Šimonio sūnus ir kad Šimoniai nepratę parodyti, atskleisti savo sielos svetimųjų akyse, nepratę džiuginti vokiečių savo skausmais. Visada jie tylėjo. Ta viena viltis, ta viena atspirtis ir beliko lietuviams, tiek amžių svetimų ponystėj gyvenantiems.
Bet ašarų nesulaikysi, juo labiau, jei palieki vienų vienas tarp plėšriųjų žvėrių, nežmonių. Ir jis stebisi, kad dar gyvas. Ar jo nemato anie žvėrys, ar palaiko jį kaip atskirą, ypatingą kąsnį... Matas laukė, ar tik neateis pagaliau ir jo valanda. Ir kam jam begyventi? Tėviškė svetimųjų, barbarų rankose. Tėvo nebėra. Brolio nebėra. Rasi jau stovi už nugaros vienas bastūnų, iškėlęs lazdą, kaip pirma tėvui.
"Kad tik greičiausiai kristų lazda ant galvos! Būtų geriau!"
Bet kieme nebeliko nė vieno svetimųjų: rūmuose jie puotauja, girtauja. Dvaro rūsy rado jie Šimonių rūpestingai saugojamų, tik didelėms šventėms skiriamų gėrimų.
Paskamba jau ir dainos, nedailios, nedoros dainos.
O Matas vis dar klūpo su tėvo lavonu glėbyje. Bet Matas juk ne vienas: aplink jį sustoję vaikai našlaičiai, ir jie garsiai verkia dėl užmušto tėvelio, dėl brangaus geradario.
- Kur mes dingsime, kur mes dingsime? - girdi Matas vaikelius dejuojant.
Pagaliau nuleido Matas tėvą į žolyną, atsinešė vandens, nuprausė kraujus nuo veido ir rankų, įsiautė į baltą drobulę lavoną ir nunešė į sodą. Ir ties senuoju ąžuolu, kuris dar matęs senųjų lietuvių dievus, ir ties jau čia esančiu kapu iškasė jis naują duobę ir įdėjo tėvelio lavoną. Bet neužrausė.
- Vaikai, ar matė kas iš jūsų, kur dingo Etmonas, kur jį dėjo?
Taip, vaikai matė.
- Ten, ten!
Bet niekas nepasakoja, ką vokiečiai su juo padarė, lyg jaustų ir suprastų vaikučiai, kad tai galėtų per daug būti Matui.
Ir štai keletas stipresniųjų pusaugių vaikinų jau parneša Etmoną namo - į tėviškę. Ir dvaro sode, šalia tėvo, paguldė Matas Etmoną - paskutinįjį savo brolį.
Ne, Matas jau nebeverkia: užgrūdinta jau širdis, išdžiūvusios jau akys.
- Tai dievo ranka! - tarsi girdi Matas motinos balsą.
Tačiau ne nusitikėjimu jis kelia akis į dangų, ne melstis, tik, paėmęs kastuvą, sukandęs dantis, skubiai išrausė duobę.
Ir kapas po ąžuolu dar didesnis.
- Tai vokiečių dievo ranka!
Nutirpo Matas: tai buvo tėvo balsas. Aiškiai tarti tėvo žodžiai.
"Ar aš jau iš proto einu, ar jau išėjau? - klausia Matas savęs. - Juk tėvas čia, žemėje. Argi tikrai jo dvasia kalbėtų į nusiminusį sūnų? Sako, kad taip kartais būna. Kaip tik jis sakė: "Tai vokiečių dievo..."
Dabar suklupo Matas po ąžuolu melstis. Bet žodžių neranda. Ką motinėlė mokė, visa, rodos, užmiršta. Nieko... Štai kas dar atminty paliko:
- Nevesk mūs į pagundymą! Nevesk mūs į pagundymą! - vis kartoja Matas.
Reikėtų sukalbėti visą "Tėve mūsų". Rodosi, ir aplinkui stovintieji našlaičiai to laukia. Tik kad toliau bus: kaltės atleidimas...
"Ne, nekalsiu pats savęs prie kryžiaus! Aš ne dievas, aš žmogus! Jie žinojo, ką darė, atimdami mums tėviškę. Tik viena prašau: nevesk manęs į pagundymą! Švarios turi pasilikti paskutiniojo Šimonio rankos!"
Kada rytuose patekėjo aušra, pažadėdama skaistų rytmetį, pasakė Matas didžiajam kapui sudiev. Atsisveikino ir su verkiančiais našlaičiais:
- Tegul dievas būna nors jums malonus. Aš pats nieko nebeturiu, niekuo jums padėti negaliu.
Ir tada išėjo Matas - su keliais ryšulėliais rankose. Išėjo iš tėviškės.
O kada atsisuko dar kartą namų link paskutiniu žvilgiu atsisveikinti dar su tėviške, pastebėjo jis mojantį jam sudiev... senelį bokštą. Jis, lyg norėdamas sekti paskutinį Šimonį, ilgai ir tolį jį lydėti, gerokai pakrypo į Įsros vagą.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
