VIEŠNAGĖ
Nulazgėjo naujiena, nuaidėjo nepaprasta žinia per visus Aukštujus. Ir mažiausią velėnų trobelę ji pasiekė. Kiekviena bobelė, išgirdusi ją, nešė tolyn. Net vaikai mokykloje vienas kitą klausė:
- Ar žinai, kas parvažiuos iš Vokietijos?
Vienas kaimynas, ant griovio kranto pasistojęs, prisišaukė kitą:
- Ar jau žinai, kaimyn, naujieną?
- Ką, kokią?
- Kad senojo Šimonio brolis ir sūnus parvažiuos į Aukštujus viešėti.
,
- Eik, eik jau, eik!
- Teisybė!
- Na, Mikėlis - tai jau nieko nesakau; jis juk gimęs augęs Aukštujuose. Ir kas nepasiilgtų savo krašto. Ale tu sakai, ir sūnus? Juk tas, girdėjau, toks didelis esąs valdininkas, manding, mokyklų inspektorius. Aukštujuose dar nebuvęs - na, jo nosis ištįs, kai pamatys Aukštujų pūstynus, smiltynus, šilus. Atsikąs jis, atšips jo dantys.
- Ko jau nori - vokietis! Jam naujiena. Juk žinai, kad ir, manęs dėl, iš miesto parsibastęs koks nors ponas, tai jis ir nežino, kur dėtis, pamatęs pūstynus, šilus, lyg rojų būtų išvydęs. Mieste ponams nusibosta su laiku, žinai, tie teatrai, tos miestiškos pramogos jiems įgrysta, ir ieško sau pramogos šilynuose. Bet pasiūlyk tokiam ponui, sakyk: "Gyvenk tu tuose šiluose, kniskis tu čia sau duoną iš žemės, o aš eisiu į miestą, į tavo vietą", - na, tai jis jau akių ir nebekraipys, nebedžiūgaus.
- Teisybė, kaimyn, teisybė. Bet, antra atlenkus, kaži, ar mums mieste jau taip labai ir patiktų gyventi, nors, kai pamatome, kaip lengvai valgo duoną miesčionis, pavydas ir kyla.
- Girios paukštis visada į girią žiūri, - išmintingai pastebėjo kaimynas.
- Tai teisybė. Juk matote ir Mikėlį Šimonį, kaip jį traukia į gimtąjį kraštą, nors ir tikru vokiečiu jis tapo.
- Ką jau tikru vokiečiu tapsi: kraujas neatleidžia!
- Taigi, taigi, - ką aš dar sakyti norėjau! Taip, o tas vokiškasis Šimonis, aš manau, Mikėlio sūnus, galės dabar eiti uogauti, juk vaivorai jau išsirpę, galės su vaikais lakstyti po šilus, kaip tūlųjų vokiečių paprasta.
- Prisigers dar beuogaudamas, - juokiasi kaimynas.
- Na, tegul voliojasi paskui po šilus, tegul dainuoja. Bet jau nuo tokios uogelės prisigers vokietis! Ar jis ne vynuose, degtinėse kasdien plaukia?
Bet bobelių liežuviai dar daug ilgesni ir aštresni.
- Jakaitienė vakar buvo pas Šimonius pagelbėti ruoštis svečiams. Na, sako, kad tu tik žinotum, kaip tie puošiasi! Antrą galą net išklijavo tokiais margais, prašmatniais popieriais, - pasakoja su mezginiu atbėgusi pas Gelžienę Margienė.
- O tų pyragų ar kelias pakrosnes iškepusi jaunoji, ir baltos duonos! Na, jau tiesiog iš kailio neriasi Etmė Šimonienė. Aš nekepčiau nei pyragų, nei baltos duonos: tą juk miesčionys kas dieną valgo. Juodos duonos aš jiems padėčiau, tegul bando būrų pyragų.
- Ale juk ji tokia godinga. Kad darbininkai pas ją dirba, tai tik bijok, kad ji į pirštą neįsipiautų, duoną beriekdama, - pastebėjo Gelžienė.
- Na, darbininkams! Bet čia dabar vokiečiai iš Karaliaučiaus! O ji labai nori būti garbinga. Kas Lukšių Etmės nepažįsta!
- Dabar nors su tuo mandriuoju, pargnybtuoju vežimu galės pasišvaistyti. Juk niekur ir nebuvo progos šiais metais pasivažinėti. Į bažnyčią kartais.
- Taigi, taigi, ir nė jokių vestuvių. Urtė susitepė. Čia jau nė manyti nebemanyk apie kokias garbingas vedybas.
- Kaži, ar Urtė neis už Kilaituko, Šilininkų Lapino berno? Juodu pernai abu prie Sobrių tarnavo.
- Ne, ne, niekas nebus: Urtė jo nenori.
- Ale ką jau - berną! Rasi į buteliuką kur nors galės išeiti, į pavadas. Vis nuosavame būtų, o apsivedusi su bernu, ir landžiok po svetimus pašalius.
Ant Aukštujų kalno surūko dulkių debesys. Greitai artėja vežimas ir nuvažiuoja Priekulės link.
- Ar girdi, ar jau šiandien parvažiuoja tie svečiai?
- Šiandien, šiandien, - patvirtino Margienė.
- Antai Šimonis važiuoja į Priekulę. Bet jo arkliai nebėra tokie mandrūs, kaip pernai, eina nosį nulenkę.
- Nuvaryti, vaikuži, nuvaryti. Juk vasara, darbų daug, o vis tik tuodu du arkliu. Taigi, o rytoj pas Šimonius bus didelis pokylis. Visi gentys sukviesti, paties ir pačios.
- Matyk! O kas kelia tą pokylį, bene jaunoji?
- Taip, taip, ji nori parodyti, kokia ji garbinga ir turtinga.
- Na, dėl to tai ir tie pyragai.
Jau daugiau kaip pusvalandį stovi ir laukia Vilius Šimonis traukinio.
"Per anksti atvažiavęs, nuobodžiauk dabar, - žiovauja Vilius. - Kaži, kaip Heincui pas mus patiks. Ir kam jis parsibasto! Juk kad dėdė Mikėlis dar nori su broliu pasimatyti, tėvo kapą aplankyti, pirm kol patsai į kapus nueis, suprantu! Bet ko Heincas Aukštujuose ieškotų? Ar šaipytis iš mūsų, prastų būrelių? Tiesa, toks jis anąmet, kada buvau Karaliaučiuje, neatrodė, bet ką gali žinoti! Juk vokietis visada per petį į būrą žiūri, ar gentis kitaip darytų? Na, ką darysi, dabar matau, kad Etmei patinka sulaukti vokiškų svečių. Kitaip pagaliau nebūtų ji pasistengusi dėdės kaip reikiant sutikti. Kaip čia mes pasakysime jiems apie Urtę? Juk ji nė rytoj pas mus nebus, o jie norės žinoti."
Įdunda traukinys. Sustojęs atsipučia, lyg dievas žino kokį sunkų darbą atlikęs.
"Tikrai, antai iš antrosios klasės išlipa dėdė Šimonis. Ir koks jis jau pasenęs! Kokia jo barzda balta. Nereikėtų jam tos barzdos - lietuviškesnis atrodytų! O dabar, - kaip tikras vokietis! Tik platieji, statieji Šimonių pečiai ir jau šauniai prisiaugintasis pilvelis dar kiek būriškesnį jį daro. Na, kaži ar būriškesnį? - ima abejoti apie savo paties sprendimą Vilius. - O ten, ve, ir Heincas! Bet tas tai jau tikras vokietis. Tačiau... - ir dar labiau pradeda abejoti savo sprendimu Vilius Šimonis. - Ne, ne visai vokiška jo išvaizda."
Nors tėvas, Mikėlis Šimonis, nemažas, bet sūnus Heincas dar didesnis, petingesnis, raumeningesnis. Vokietį miesčionį tokios statūros vargu kur rasi. Akys jo mėlynos, plaukai gelsvi, lyg Aukštujų saulę būtų matę. Veidas pailgas, plynas, nebarzdotas, ir tuo lyg artimesnis jis darosi Viliui, - lietuviškesnis, panašesnis į aukštujiškius, kurių tarpe barzdočių kaip ir nematyti. Nosis, taip, ji tikrai šimoniška, nemaža, nestora, lyg kuprele, lyg ir ne - primena Viliui jo tėvą, bet ir vėl kaži ką tokį, lyg Heincas tačiau ne iš būrų giminės būtų, lyg jis aukštesnės kaži kokios kilmės.
"O rasi ir visi Šimoniai būtų panašios į jį išvaizdos, jei ne Aukštujuose gimtų, augtų ir vargtų", - dilgterėjo Viliui nauja mintis. Rasi ir jis, Vilius, būtų panašus į Heincą, jei nebūtų reikėję jau iš mažų dienų jam paskui žagrę žengti, kluone per žiemą su spragilu švaistytis...
Bet nebebuvo laiko galvoti ir svarstyti: reikėjo eiti pasisveikinti su svečiais.
Apkabinęs broliavaikį, Mikėlis Šimonis slapčia nubraukė pasirodžiusią ant veido susijaudinimo ašarą.
Gimtinė! Kol to žodžio prasmė savo vertę palaikys, tolei kiekvienam išeiviui, atminus gimtinę arba sugrįžus į ją, teks braukti ašarą nuo veido. O nors jo lūpos ir tylės, bet žibanti ant veido ašara daug ką pasakys.
Tyli ir Mikėlio Šimonio lūpos. Ir ką besakyt! Jis ne tik jaučia, bet ir žino, kad paskutinį kartą jis šenai atvyko; nes veik, juk veik reikės į grabą griūti; taip senam žmogui lemta!
Vilius norėjo būti širdingas ir atviras prieš pusbrolį, vis dėlto pasisveikinimas su Heincu kaži kodėl šaltokas.
- Nebūkita tokiu svetimu prieš vienas kitą, - perspėjo dėdė. - Juk broliavaikiu esata.
- Tiesa, dėde, bet aš prastas būras, tai kaip čia man su ponu inspektorium... -teisinasi Vilius Šimonis.
- Nein, nun bin ich in der Heimat meines Vaters und da gibts doch keine Herren. Nicht wahr, Willy?
Atviresnis, lyg širdingesnis pusbrolio balsas pratirpdė ledą Viliaus krūtinėj, ir jau stipriai jis paspaudė kakaraliaučiškio ranką.
- Šiame kraštelyje, tiesa, kiekvienas ant savęs ponas, bet buvo, yra ir bus ponų ir kitokios prasmės, - tyliai, nugalėjęs savo susijaudinimą, ėmė kalbėti tėvas su sūnumi.
Ir po valandėlės traukė toliau:
- Taip, sūnau, dabar esi mano gimtinėj, ko taip labai troškai. Mano gimtinėje, kurią, būdamas Vokietijoje, stengiausi užmiršti. Bet užmiršti jos negalima. Kol jaunas esi, rodos, lyg ir nesvarbu tėviškė. Jei ir pasibeldžia kartais ilgesys į širdies duris, numalšini jį greit kuo nors kitu. Bet juo senyn eini, juo dažniau atsimeni kuklų, dėl to ir taip mielą savo kraštą. Ne kartą, išgirdus tik žodelį arba pakliuvus į rankas kokiam raštui apie jį, jau ir pradeda plakti širdis, o tai neapsakomai audringai. Jei nori sąžinę užmigdyti, atsiliepia kraujas...
- Viliau, tegu arkliai žingine eina, - kreipėsi dėdė Mikėlis į broliavaikį. - Mes turime laiko. Aš noriu sūnui pakeliui šį tą. parodyti, paaiškinti.
Atsirėmė Mikėlis Šimonis į vežimo atkaltę, užsisvajojo valandėlę, žvelgdamas į laukus. Bet, sūnui nerimaujant, - kelis kartus jau kostelėjo jis, - pradėjo tėvas vėl kalbėti:
- Antai yra tasai riterių dvaras, apie kurį tau daug esu pasakojęs. O ten antai Vingis, kurį taipjau pažįsti, nors patsai ir niekada čia nesi buvęs. Matai, kaip ten Minijos upė kilpą meta. Dėl to, regis, ans kampas ir pavadintas Vingiu.
- O ten tokie seni, man rodos, medžiai stovi, lyg čia koks parkas būtų? - lyg klausimą, lyg pastabą įterpė Heincas.
- Taip, seni tai medžiai. Apuokai jau mano laikais juose gyveno, klykaudavo arba dejuodavo. Jeigu apuokas dejuoja, - taip tiki mūsų, sakau, mūsų... šio krašto žmonės... - lyg susigėdinęs pasiteisino Mikėlis Šimonis ir ranka perbraukė per akis. - Jeigu apuokas dejuoja, tai miršta kas nors apylinkėje. O ten, Vingyje, kas metai skęsta žmonių, ne vienas, o keliolika. Viliau, juk taip? - kreipėsi senis vėl į Vilių.
- Taip, ir šįmet jau du skendo: Stragnų dvaro bernas, vesdamas arklius girdyti, ir iš Priekulės viena ponaitė. Niekas nežino, ar ji tyčia, ar netyčia nusiskandino. O lavono nė vieno nerado.
- Čia jau tokia vieta, kur nė lavonu žmogus nebeišeina į krantą. Taip, kas metai skęsta ten daug žmonių. Taip jau turi būti. Pasakoja žmonės, kad tam tikrą laiką, maždaug apie Joną, jeigu dar nė vienas nėra skendęs, pasigirsta balsas: "Jau laikas priėjo, o nėra aukos." Bet po to netrukus išgirsdavo žmonės, kad tikrai jau kas nors nusiskandinęs, ar tyčia, ar netyčia.
- Nors aš, kaip tu jau žinai, tėveli, negamtiškais dalykais netikiu, bet čia, tavo gimtinėje, jaučiu, kad reikia tikėti, kad be tokių negamtiškų klajojimų gyvenimas visai neįmanomas. Tai ir aš jau tikiu, kad toks balsas pasigirstąs arba pasigirsdavęs. Tai čia, tur būt, ir vaidenasi?
- Senieji žmonės sakosi esą daug ko matę.
- Daug yra čia vietų, kur, sako, pasirodo, - prabilo dabar ir Vilius. - Šį pavasarį žmonės, parvažiuodami vėlybą naktį iš Tyrų pelkės, staiga pastebėję, kaip šičia, ant to paties tilto, per kurį dabar važiuojame, ėjęs vyras. Staiga padrykt užšokęs jis ant tilto šalutinės, - čia, ant tos štai vietos, matote, - pasistojęs ant galvos, o kojomis mostagavęs ore kaip su malūno sparnais.
Heincas, negalėdamas užkąsti šypsenos, nusisuko, bet greit vėl padarė rimtą veidą:
- O kas tai būtų galėjęs būti? - paklausė.
- Na, aišku, kad pikta dvasia. Žmogus jokiu būdu to negali padaryti. Jūs, vokiečiai, žinoma, tuo netikite. Bet mes, kurie dar dievą ir velnią tikime, tai mes tikime ir kitas dvasias: juk ar dievas ne dvasia? O kad dvasių yra, tai jų yra gerų ir piktų.
- Taip, aš matau, kad pas jus kitaip ir negalima: čia reikia tikėti ir dievą, ir velnią, ir dvasias. To jau ta šalis, ta žemė reikalauja. Bet ir vokiečiai, ir mes tikime dievą, tikime ir velnią, ir dvasias, tik rasi truputį kitaip... O atsimink, Viliau, kad vokiečiai pirmiau, negu lietuviai, tikėjo dievą, ir tiktai vokiečiai atnešė mums - norėjau sakyti lietuviams, krikščionybę! Tik per vokiečius nebėra lietuviai šiandien barbarai.
Aiškus skambėjo iš Heinco Šimonio žodžių pasipūtimas. Šį kartą nusisuko Vilius į šalį, kad svečiai nepastebėtų jį prasijuokiant. "Į vokietį ir kailį atnėręs tasai Mikėlio sūnus!" - stebisi jis savo širdyje. Bet paprastam, nemokytam būrui atremti šitokius išdidžiai tartus žodžius sunku.
- Gali būti, - garsiai atsakė Vilius, - nesiginčysiu dėl to, mokytas nesu. Bet jeigu vokiečiai tikrai pirmieji skleidė krikščionybę, tai reikia stebėtis tuo keistu sutapimu: juk jie pirmieji pradeda ir bedievybę platinti.
- Kaip tai? - nustebo mokyklų inspektorius.
- Pas mus žmonės, nuo didžiausio ūkininko iki paprasčiausio antrininko, tiki dar dievą ir jo bijo. Bet kai aš buvau Vokietijoje, fabrikuose dirbau, tai pastebėjau, kad jau tarp darbininkų kone nė vieno tikinčio nebebuvo: "Ich glaube an einen Ochsen!" - atsakė man kartą vienas socialdemokratas, kai jį apie tikėjimą paklausiau. Pas mus, lietuvininkus, tokių piktžodžiavimų negirdėsi. Kas aukštesniųjų vokiečių tarpe dedasi, nežinau. Juk sakoma, kad mūsų ciesorius septynis kartus per dieną meldžiąsis. Aš, žinoma, tuo netikiu. Tiesa, kariuomenėje buvo aštriai žiūrima, kad kareiviai neatsiliktų nuo maldų. Bet ten, vargs nežino, dievą, kad ir prieš norą, įsivaizdavai generolo uniformoj, auluotą, pentinuotą, pilnomis kišenėmis parako:
"Der Gott, der Eisen wachsen liess..."
- Geras, matyt, buvai kareivis, - garsiai prasijuokė Heincas Šimonis, - net į dievą kareivio akimis žiūrėjai.
- Lietuviai visada buvo ištikimi Prūsijos karaliaus kareiviai, - paaiškino tėvas Šimonis. - Tai senasis Pričkus jau tvirtindavo.
- Žinau, tėveli. Žinau, kad tu ir šiandien už Vilių, mūsų karalių, galvą dėtum. Aš taip pat. Bet mes visai nukrypome nuo dalyko. Juk mes apie dievą ir dvasias kalbėjome. Ne, Viliau, neapsirik. Vokiečiai tiki dievą ir yra labai pamaldingi. Tik dar vieną jie turi blogybę, - žinoma, ne visi, bet dalis: jie tiki ir prietarais. Aš esu tikras, kad ir tamsiausias pas jus kaimietis nebus toks prietaringas, kaip tūli vokiečiai. Kad ir vadinamieji inteligentai. Tik keletas štai paveikslų: išeina rytą į tarnybą vokietukas ir sutinka seną bobelę, kuriuo nors žygiu išėjusią į miestą - eina ji, lazdele ramstydamasi. Na, jau ir sugadintas pono ūpas. Nors niekas nieku jam į kelią nepareina, tačiau keikia jis visą dieną ir tą bobelę, ir savo tarnybą, ir save patį. Dėl ko? "O! - sako jis: - ar seną bobą pamatai, ar velnią, tai vis viena!", ir toji diena kad ir nėra, tai privalo būti nelaiminga. Išeina popiet jis kur nors pasivaikščioti, perbėga jam katinas per kelią, tai jau ir grįžta vargšas vokietis namo. O jeigu būtinai reikia kur nuvykti, grįžti jokiu būdu negalima, tai ir kabinasi jis per tvoras, šokinėja per griovius, kad kaip nors išvengtų katino "patyčių". Ką tu vargą išvengsi: užkliūvi ar už vinies, ar už šakos, - na, ir lopykis, parėjęs namo, kelnes. Reiškia, nelaimė kurią tik dėl to jis turėjęs, kad katinas per kelią perbėgęs. O kad kaminkrėtį pamato, neduok dieve jam dešiniu šonu pasisukti... nė su dešine koja iš lovos išlipti, nė su dešine koja už akmens užkliūti! Na, kas visa jau besuminės! Esu tikras, kad pas jus tokių prietarų nėra.
- Aš bent nežinau tokių... - atsakė Vilius, stengdamasis panašių dalykų atsiminti, bet širdy stebisi: "Argi Heincas vis dėlto ne vokietis? Veik giria jis vokiečius, veik nujuokia juos. Kaip čia suprasti?"
- Ne, - pritarė ir dėdė Šimonis, - mano tėviškėje daugiau su negamtiška jėga skaitomasi!
- Sena moterėlė pas mus tik garbėj laikoma, - pridūrė Vilius, - o katinas yra geras, glaudus naminis gyvulėlis.
- Matai, atvažiavome, nors ir žingsniais, jau iki Stragnų, - pastebėjo Mikėlis Šimonis ir davė kalbai kitą kryptį. - Čia štai, pasižiūrėk, sūneli, žmonės skendėja beveik kas metai. Mažiausia vieną kartą per metus visos pievos, visi keliai yra po vandeniu. Ne kartą, man dar namie esant, čia žmoneliai yra nuskandinę savo arklelius. Arkleliai maži, silpni, sraunusis tvanas ir nunešė į griovį, iš kur nebeišsikapanoja vargšeliai. Ir aš čia kartą skendėjau. Buvau išėjęs į tikybines pamokas į Priekulę. Nuėjau sausom kojom. O kai grįžau, jau buvo apytamsė, ir žiūriu: visur marios, marios tyruoja! Kur dingti? Namo reikia pareiti. Tai sumanėme kojas išsiauti, bristi, o buvo kovo mėnuo. Mano draugai perėjo laimingai, o man ir dingo žemė iš po kojų. Kad ne draugai, ir manęs nebebūtų. Tai matai, sūneli, kaip aš kartais vargau, jaunas būdamas. O kiti vargsta čia iki savo amžiaus galo. Visi, bent daugiausia, kurie čia gimę, čia augę - čia ir savo amžių baigia. Tokie tai jaunystės atminimai. Ir kaskart, kada pas mus, Karaliaučiuje, kalbama apie šaktarpį, visada prisimena man Stragnai, kad rasi ten žmonės vėl skendėja.
- Žinau, tėveli, juk ne kartą apie tai kalbėjai.
- Ten antai Piktvardžiai. Juk atsimeni, kaip pasakodavau apie vilkus. Mes, vaikai, pareidami iš Priekulės, kaip sakiau, iš tikybinių pamokų, Piktvardžių ganyklose pamatydavome žybsantį žiburėlį, kartais ir kelis. Na ir ką manai, kaip pasišiaušdavo mums plaukai! Mes nebijojome klystžvakių, nebijojome dvasių, bet bijojome vilkų. Žinojome iš senų žmonių pasakojimų, kad vilko akys žibančios jau iš tolo lyg žiburėliai. Na, ir bėgdavome, kiek kojos nešė, iki pasiekdavome Aukštujus. O čia, ant Aukštujų kalno, visada sustodavome, nes aš turėdavau būtinai kiekvienam papasakoti apie mano motinos motiną. Kai ji dar jauna buvo, atklysdavo tikrai dar į Aukštujus vilkų. Ir vieną kartą, adventais, parėjo ji vėlai vakare iš kaži kur; staiga išgirsta kimų lojimą, šunų - ne šunų. "Bet čia turi būti visa gauja", - pamanė ji sau. Ir pasišiaušė jai plaukai ant galvos iš siaubo. Nes štai pamato atšvytruojant tris ar keturis vilkus. Ką bedarys? Kur nubėgs? Ji atsitūpė, gal ir atsiklaupė ant kelio pakraščio, laukdama mirties. Aišku, kad ji meldėsi. O vilkai atbėgę apuostinėjo ją, apstumdinėjo ir nudundėjo savo keliu.
- Du bist ein Märchenbuch, Väterchen!
- Visai ne, tai Aukštujuose aukštujiškių pergyventa.
- Jeigu tokių stebuklų būta, tai kas norėtų stebėtis arba net šaipytis iš žmonių, tikinčių dvasiomis, negamtiška jėga, - pritarė mokyklų inspektorius.
- O tačiau būna tokių, ypačiai mieste, kurie nori pasišaipyti iš būrų. Bet žinok, kad tai kvailiai. Ir aš toks buvau, bent stengiausi toks būti, - tyliai, nuleidęs galvą, pridėjo Mikėlis Šimonis. Bet sūnus išgirdo ir suprato, ką tėvas mano, ir, lyg raminti norėdamas, spaudė tėvo ranką.
Ir du šimoniu parvažiavo į tėviškę.
- Aš vėl čia, brolau! - tarė Mikėlis Krizui. - Be reikalo tėvas mane kitados prapuolusiu sūnum pavadino.
- O rasi, kad nebūtų jis tau tai sakęs, tu tikrai būtum šiandien prapuolęs sūnus, -atsakė Krizas.
- Gali būti.
Ir broliu du žilaplaukiu rado širdingų žodžių vienas antram.
- Vater, ich will deiner Heimat einen Besuch abstatten, - pranešė Heincas tėvui, pavalgius vakarienę.
Išėjo Heincas pasivaikščioti. Tik netoli tereikėjo eiti. Ant Aukštujų kalno stovėdamas, jis jau matė Aukštujų gražumą, visą prakilnumą. Ir tikrai, jis čia jaučiasi lyg pažadėtoj žemėj.
Tamsus dunkso pušynas rytų pusėje. Užtekėjusi pilnija šypsosi čia pro vieną, čia pro kitą pušaitės šaką. Dar negali pilnija pasireikšti kaip vienintelė padangių viešpatė. Nors saulė vakaruose jau ir skendo, bet vakaro šviesa, skaisčios ugninės jos žaros nenori dar skirtis su pasauliu. Viena kita žvaigždutė pražybsėjo padangėj, šypso silpnai. Bet netrukus jau apibarstytas visas mėlynasis dangaus skliautas žvaigždžių žvaigždelėmis.
"O kas ten kyla toksai pilkas, toksai baltas? Tai bene rūkas, - mąsto Heincas. - Taip, tikrai rūkas. Bet žiūrėk, ar nekyla iš žemės figūra, laiba ir lanksti, ir žengia lyg kilni aristokratė salono parketu arba lyg marti baltu šydu, kurs toks lengvas, toks švelnus. Jį neša, jį taiso ir dailina sesutės - deivės, visos baltai rėdytos."
- Dabar aš suprantu, - kalba Heincas Šimonis, - kodėl lietuviai tiek daug apie deives kalbėjo ir dainavo. Pamačius šitokį gamtos žaismą, ir negali kitaip, turi likti poetu. Dėl to kiekvienas lietuvis poetas.
Pakilo mėnulis aukščiau. O ties Prūsijos mokyklų inspektoriaus kojomis dailiai nupiešė jis pušaitės siluetą smilty. Meniškai ir charakteringai atvaizdavo kiekvieną šakelės bruožą ir kone kiekvieną spyglelį.
- Mūsų menininkams reikia akademijos metų metus lankyti, - kalba toliau Heincas. - Jie turi bastytis po pasaulį dėl studijų ir sugrįžę težino, kaip atrodo aukščiausieji pasaulyje kalnai, koksai atrodo pietų padangis, kaip piešiama palmė. Bet jie nežino, kokia tėvynėj daili pušaitė. Tikrai nežino. Ir nėr ko stebėtis, juk jie nepažįsta šitokios šalelės, su šitokia pilnija, kuri vienu tyliu mostu atidengia gamtos paslaptį.
Dingo ganykloje figūros, pilka siena pakilo rūkas kiek aukščiau ir nutraukė pamažu tolyn į šilus, kur riogso Aukštujų viensėdžių butelėliai. Apsiautė rūkas viensėdijas, lyg baltom skarom, bet neuždengė jų visai. Jų stogeliai šmėkšo tartum vaiduokliai. Pro rūką sužybso vienoje trobelėje silpnas žiburėlis. Dingsta ir vėl atsiranda. Ir rūkas audžia vainiką aplink jį, lyg menininkas, piešdamas šventųjų galvas.
Visa kas tarsi užburta, visa kas tarsi svajonė. Toks bene atrodė pasaulis pradžioj, kada jis rojum tebebuvo.
Lengvas šlamesys pasigirsta ore, lyg vėjas švelnia ranka brauktų per rugieną.
Įdomu, kas tai? Du dideliu tamsiu paukščiu perskrido per kalną ir nutūpė pušyne. Tai pirmasis garsas, kurį išgirdo šitoj užburtoj tyloj Heincas. Sušlamėjo daugiau pušyne, ir garsiai, lyg nusigandusi, sukranksėjo varna.
- Ne, šito disonanso nereikėjo, - tarė Heincas Šimonis, - bet, tur būt, ir tai priklauso prie Aukštujų, prie tėviškės grožio...
Per kalną parsiskubino margas šunaitis. Jis taip filosofinių minčių pagautas, kad nė pastebėt nepastebėjo svetimojo.
Netoli, žolyne, sucirpė žiogas, labai apsimiegojęs.
- Kad nors vieną kokį vaiduoklį pamatyčiau! - užsimano Heincas Šimonis. - Juk aš ir lietuvis. Aš jau nestengčiausi jo paslaptybių atidengti, kaip tai daro mokslininkai. Bet, rodos, ne tokioj laimingoj valandoj aš gimęs, arba nebent Aukštujuose...
- Aukštujų kaimeli, tu šventasis krašteli, paslaptingo grožio ir kilnumo tavyje apstumas, tik duonos neturi užtenkamai tu savo vaikams! - garsiai kalba Heincas Šimonis. - Jei aš čia palikti norėčiau, ar būtų man vietos? Ne, aš čia nereikalingas. Niekas manęs čia nelaukė, niekas manęs ir nepasiges, man vėl išėjus. Bet mano gelsvakasė bajoraitė, ar ji nelaukė manęs? O jai su manim išėjus, ar pasiges jos Aukštujai?
Šaltas atpūtė vėjas, lengvai atsikvėpė pušys. Artimiausioje viensėdijoje triukšmingai pragydo gaidys... dar kartą ir dar kartą. Prasijuokė Heincas Šimonis. Jis atsiminė tėvo pasakojimą: jeigu vienas žmogus šiluose paklysta, nebežino, kur nueiti, tai tuojau pragysta kur nors gaidys.
- Ne, broleli, tu apsisapnavai, aš nepaklydęs. Aš tik parėjau į savo tėvų šalelę. Norėjau matyti tą savo tėvelio ilgesio priežastį. Nusiramink, aš neklaidžiosiu ilgai, veik grįšiu ten, iš kur parėjau. Ir gal paimsiu vieną, tik vieną aukso grūdelį drauge, kurį čia radau ir kurio Aukštujai, gal būt, nemoka vertinti. Aukštujai, tur būt, nė patys nežino, kad jų smilčių ir šilų mariose yra perlas, kuris man skirtas. Šitas perlas - tai tylus mano jaunystės metų ilgesys. Ne įsimylėjusio nepilnamečio vaikino tai svajonė, bet suaugusio žmogaus, protingo vyro palinkimas ir meilė.
Anksti pradėjo suvažiuoti svečiai, visi "ant tos naujienos". Visi jaunosios Šimonienės gentys jau čia. Tik iš Šimonio pusės dar niekas. Bintakiai ir Anė tekviesti, bet ir tie patys dar neatvyko.
Su visais svečiais pasikalbėjo Mikėlis meilingai ir širdingai, netikėtai, greit jisai su jais susidraugavo.
- Toks ponas, o toks jis žemas! - gėrėjosi moterys. - Matyt, Šimonis. Didystės jokios jis nepažįsta.
Ne, šiandien Mikėlis Šimonis jau nebepažįsta didystės, bet jis atsimena... kada tai buvo? Kiek praėjo jau metų? Trisdešimt? Mikėlis Šimonis slapčia skaičiuoja pirštų pagalba.
Seniai, seniai tatai buvo! Tuokart jis jaunas ir labai išdidęs grįžo į tėvo namus apsilankyti. Buvo brolio Kristupo vestuvės. O jam, Mikėliui, buvo gėda su būrais lietuvininkais kalbėtis. Vokiškai jie nemokėjo, o jis, kaip aukštas Prūsijos valdininkas, nenorėjo su jais lietuviškai šnekėti. Žmonės, svečiai žiūrėjo į jį kaip į beždžionę, pasikumšterėdami vienas kitam į pašonę. Taip buvo tuokart.
Mikėlį Šimonį, žilabarzdį senelį, atminus tai, ir šiandien dar nupila prakaitas iš gėdos.
- Dėde, ar neitum į kiemelį po medžiu pasisėsti? Tau, matyt, negerai saulės kaitra, - pastebi Vilius. Bet Mikėlis Šimonis šluosto nosine veidą ir galvą, numoja Viliui ranka ir paskui jau šnekučiuoja su atvykusiais svečiais.
Bet Heincas nemokėjo ir, matyt, nenorėjo prie svečių prisitaikinti. Pasirėmęs tvoros, stovi ir stebi jis atvykstančiuosius. Ta, kurios jis laukia, dar vis nepasirodo. Kelis kartus jis jau klausė vieno ir kito, kur Urtė. Visi patraukė tik pečius ir pakraipė galvą.
Jau ir Bintakiai atvyko, pagaliau ir Anelė Šimonikė. Bet Urtės kaip nėra, taip nėra.
Kur ji, kas jai? Kodėl niekas apie ją nieko nekalba? Kodėl visi vangstosi duoti jam atsakymą į nekantrius jo klausimus? Ką mano sau tie žmonės, kodėl aš atvykau? Gal jie žino, gal nujaučia, kad atvykau išsivežti auksakasę mergaitę, ir užtai jie ją gal kur paslėpė... Kodėl nepaliko ji anąmet Karaliaučiuje? Šiandien nebebūtų ko betaisyti, dailinti, pritaikinti miesto gyvenimui. Ak, aš jau suprantu, Aukštujai laiko tvirtai savo vaikus. Jie niekada jų nepaleidžia, nenori paleisti iš savo rankų. O jei išeisi ir už jūrų marių būsi - jie pasieks tave, ir tu jų balsą išgirsi. Ar aš nemačiau, kaip mano tėvas išsiilgo gimtinės: "Dar kartą, dar vieną kartą, o paskui jau galiu ir mirti!" - dejuodavo jis.
Tačiau, deja, šiandien, dienos šviesoj viskas atrodo vėl kitaip, taip paprasta, taip menka.... Tėvas... visi seniai begyvena atminimais. Tegul jis gėrisi, tegul jis džiaugiasi tuo, ką čia rado, juk jam daugiau jau nieko ir nebeliko.
Bet kas tik su Urte? Rasi ji nenori manęs matyti?
Ne, čia yra kas nors ypatingo. Sučiupęs Anę, Heincas nebepaleidžia jos, kol ji pasakys, kur Urtė.
Anė nuraudo, nubalo ir galiausiai pradėjo verkti. "Vargšė Urtelė! Tu liepei nesakyti Heincui, tegul jis mano, ką jis nori, bet nesugadinti jo vaizduotės -"das Edelfräulein mit der goldenen Krone"!
- Mädel, ich werde dich zwingen! - ir tokios piktos pasidarė Heinco akys, tokios baisios, lyg ims ir gyvą praris. Ir kas beliko Anei daugiau?
- Gerai, einam pas Urtę!
Vikriais žingsniukais nuskubėjo Anelė Šimonytė per kalną vieškelio takeliu, o jai paskui - ilgais žingsniais žengė Prūsijos mokyklų inspektorius, Šimonis iš Karaliaučiaus.
"Kad mano draugai mane taip pamatytų, ar nepašieptų jie manęs: "Errötend folgt er ihren Spuren..." - Ir linksmai prasijuokė Heincas. Gerai, kad Anelė nemato, o tikrai užsigautų. Bet Anės širdis nerimauja: ką ji pasakys Urtei, kaip pasiteisins!
Ir pasuko tiesiu keleliu link Bintakių sodybos.
Kieme nematyti nieko. Kelios vištos rausliojasi malkinėj. Patvarty katinas visas keturias į saulę ištiesęs. Šuo būdoj tokiu kietu miegu užmigęs, nors imk ir išnešk jį - jis nejaus!
Kaži kur ūbauja kūdikio balsas. Atskamba iš daržo. Ir pro mažus vartelius, pro erškėtrožių krūmelį nuėjo Heincas Šimonis ieškoti auksakasės bajoraitės.
Kaži kur už daržo birbia karvutė; kiek toliau laukuose žvengia išdykaująs kumelys, kimiu balsu sulojo artimo kaimyno šuo. Darže, už trobelės galo, stovi senas vyšnių medis; jame nerūpestingai švilpauja strazdas. Troboj numušė laikrodis nežinia kelintą.
-Verwunschen, alles verwunschen! - kalba sau Heincas,
Bet kas tenai po anuo palinkusiu senuoju riešutų medžiu? Ten sėdi žolyne moteris, jauna, nubalusi, su storom, gelsvom kasom ant galvos.
Anės Šimonytės nė balso nebeliko; atvedusi svečią iki vartelių, pati dingo.
Glėby laiko ana jaunutė moteris kūdikį, kuris toks pat nubalęs, lyg saulės niekada nematęs. Kaip tas vaikas atrodo! Koks ilgas jo veidas, dar ilgesnis kaklas.
Pirmasis tasai vaikiūkštis pakėlė akis į svetimąjį - ne, per baugu - lyg likimas patsai žiūrėtų. Ir jau nori nusisukti Heincas, kaip tik tuo akimirksniu pakelia galvą jaunoji moteris.
- Urte! - surinka Heincas. Bet Urtė jau prispaudė mergaitę prie krūtinės ir paslėpė savo veidą marguose kūdikio drabužėliuose.
Ak, dabar Heincui visa kas aišku, visa kas! Jis prispaudė kumštį prie burnos, nori sulaikyti, nutildyti iš lūpų, iš sielos gilumos besiveržiantį sopulingą šauksmą. Heincas Šimonis prakeikia šį akimirksnį. Jeigu jis moteris būtų, jis nesigėdytų ašarų, bet dabar... Prūsijos mokyklų inspektorius negali verkti dėl taip suviliojusių svajonių!
"Būk vyras, Šimoni, - surėkė jis savo širdy. - O aš tave taip dievinau! Aš garbės vainikus apie tavo kasas pyniau... ir štai, še tau, Šimoni!"
Bet dabar ar palikti Urtę ir nusisukus eiti, jai stačiai parodyti, kaip labai jis ją pasmerkia? Verta būtų, verta būtų už visą tą taip baisiai suviliotą svajonę. Bet tai būtų beširdišką, tai būtų nevyriška.
Mažajai Roželei nėmaž nesvarbu svetimojo širdies reikalai, ji neiškenčia nežvilgterėjusi į didįjį poną, ir, tur būt, jis jai pažįstamas atrodo, nes linksmai moja jam rankute.
Tikrai žengia Heincas artyn. Jis ištiesia net ranką į Urtę, kuri tuo tarpu jau atsistojo. Pažiūrėjo pagaliau ir Urtė į Heincą.
"Kaži ką jis dabar apie mane mano?" - pirma jos mintis.
Bet Heinco Šimonio veido išraiška geležinė.
- Urte, ich wollte dich wiedersehen... - bent ką reikia pasakyti, mano Heincas, bet jo balsas jau nei šiltas, nei šaltas, tik šiaip sau pasakomi beprasmiški žodžiai.
Betgi Urtė nėmaž neprasidžiunga, nėmaž ji nebenurausta, ir nė menka šypsena nebepagražina jos veido.
Heincui tatai dabar beveik malonu.
Keletas beprasmiškų žodžių: kaip sekasi? Kaip sveikata? - ir jau vėl tyli abu ilgai ilgai. Daug buvo norėjęs Heincas sakyti Urtei, dar kartą prašyti parvažiuoti į Karaliaučių. Kaip dabar tatai besakyti?
Bet Urtė nieko neturėjo širdy, nieko nebuvo maniusi sakyti Heincui.
Kada Heincas atsisveikino, - Urtės pirštai šalti kaip lavono gulėjo Heinco Šimonio rankoje.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >