404 Ieva Simonaitytė "Aukštųjų Šimonių likimas" | Antologija.lt

Ieva Simonaitytė - Aukštųjų Šimonių likimas

Apie kūrinį Turinys

KRIZAS ŠIMONIS IR JO VAIKAI

"ČIA GYVENO ŠIMONIAI"

    Naujiena apie baisųjį atsitikimą su Aukštujų Šimoniais - jau nebe naujiena; gana jau perkalbėti, jau užtenkamai perkramtyti būti ir nebūti dalykai: kas buvo, kas nebuvo, kas būtų galėję būti. Ir paskalos jau pamažu pradeda nutilti. Atsikuria dar šen ten kalbos, lyg praėjusi baisi audra tolumoj dar sugrūmotų, lyg dingęs galingasis viesulas retkarčiais dar sudejuotų.
    Bet ar kasdien atsitinka panašių dalykų? Ne, ne kasdien išvežami iš vienų namų du grabu. Du nauju kryžiu lygiu laiku išaugo Šimonių rėžyje, šalia visai dar naujo pirmojo, kur ilsis Ilžė Šimonienė.
    Mirties piūtis Šimonių eilėse nemaža.
    Ir ne kasdien atsitinka, kad iš vienų namų išgabena žandarai du žmogu - supančiotu, surakintu, lyg biauriausi ir pavojingiausi tai būtų žvėrys.
    O tai iš Aukštujų Šimonių namų.
    - Kad patsai nebūtum išlydėjęs į kapus, kad pats savo akimis nebūtum matęs, kaip laidojo Krizą Šimonį ir jo sūnaus vaikelį; kad patsai nebūtum prie supiltojo jam kaupo suklupęs "Tėve mūsų" pasimelsti, rodos, ir netikėtum, kad Krizo Šimonio jau nebėra, - lyg dejuodamas kalba Aukštujų Pozingis, atėjęs pas Kuprių.
    - Aš niekada to akies mirksnio neužmiršiu, - sako Šimonių kaimynas Kuprius. - Niekada neužmiršiu, kaip žandarai išgabeno Vilių Šimonį. Niekada neužmiršiu to žvilgio, kuriuo jis atsisveikino su visa kuo, kas jam taip miela ir brangu buvo. Koks graudus tai buvo vaizdas, kada jis suklupo ties vartais ir žandaro dar kartą ir dar kartą prašė leisti atsisveikinti su skaudžiai verkiančiu savo sūneliu, kuris taip staiga neteko visų artimų jam žmonių. Skaudu tai buvo matyti. O tačiau yra žmonių, kurie tiki, kad Vilius Šimonis tikrai čia kaltas. Bet aš galėčiau ir galvą padėti už jo nekaltybę!
    - Aš dar ir Jokūbą Šimonį pažinau, - atsako Pozingis. - O dabar įsivaizduoti, kad jo sūnaus sūnus nunuodijo savo tėvą, tai tikrai baisu!
    - Čia jau nei tikėti, nei įsivaizduoti; aišku, kad tai ne jo, o vienos Etmės prasma ir darbas. Ir sakyk tu, viens žmogau, prie kokių minčių pareinama!
    - Ji nebežinojo, ką daryti, kad tik praturtėtų. Ir jokios nuodėmės jau ji nebebijojo. Juk ir senąją Šimonienę ji kad ir ne nuodais, bet darbais į grabą nuvarė. Jai mirus, jau būtų turėjusi atsimuosti ir susiprasti jaunoji Šimonienė. Bet kur tau! Daugiau dar drąsos ji įgavo ir dabar jau lengviau sumanė uošviu nusikarti, kad tik galėtų paskui daugiau taupyti, pinigų krauti.
    - Neteisus grašis niekada į kaupą neina, - pastebėjo Kuprius. - Kiekvienas žmogus atgauna savo algą daug kartų jau ir šiame pasauly.
    - Kaži, ar ji ir visai sąžinės neturėjo?
    - Matyt, ne. Jos sąžinė jau buvo godo užmušta.
    - Viskas, viskas, bet to Viliaus aklumas - tikrai jau per didelis. Ir taip, stačiai aklai pasitikėti savo pačia, kur jis gerai žinojo, kaip ji išimtininkų neapkenčia. Ar jis negalėjo jai daugiau ant pirštų žiūrėti!
    - Bet ar jis ir galėjo manyti, kad ant tokių velniškų minčių žmogus gali pareiti. O dar jo žmona...
    - Dabar dar gali kaži kaip ir su juo būti. Iki čia, o toliau jau ir nutrūksta kalba, nors visiškai dar nė prie jokių tikrų išvadų neprieita. Bet ką ir spręs paprastas būras, - atsvers, nuspręs ponai.
    O prasišypsojus pavasario saulei, naujas įsiveržia į kaimiečio širdį rūpestis - laukų darbai!
    Šitas rūpestis labai griežtai atstumia visa kita į šalį, ir netrukus užmirštas kaimyno, nors ir geriausiojo, likimas. Taip pat ir užmegzta kalba apie Aukštujų Šimonius jau neberanda atgarsio.
    Ir nenuostabu: ar negana rūpesčių, kur arti, kur sėti? Kaži, kokia bus vasara - lytinga, giedri? Ar sodinti daugiau prie kalvos, ar į lenkę, ar į naujieną?
    Stovėdamas už skūnios galo, ūkininkas kartais krapšto pakaušį, tardamasis su savim. Bet pagaliau prieina jis prie tos išvados, kad geriau būtų dar kartą pasitarti su žmona.
    Bet Aukštujų ūkininkės nedaug teįsileidžia į svarstymus, o trumpai ir aiškiai pasako: taip ir taip, tai ir tai, ir gana. Ir daugiausia jų yra teisybė.
    Užtai, kad pati tokia išmintinga ir kone visada gerai visa atsveria, šeimininkas daugiausia jos ir klauso; o kad neklauso, tai yra prisigaudinęs, apsirikęs, - kad ir ne visuomet, bet jau dažniausiai.
    - Kur roputes sodinsime, klausi?
    - Taigi!
    - Na, jau rudenį roputėms dirvą priruošei! Ar dabar vėl jau ką kitą užsimanei?
    - Aš tik maniau... kaži, kokią turėsime vasarą?
    - Na, tai ta dirva kaip tik gera, pusė kalvos, pusė lenkės. Čia jau ir pernai krėsta, tiek ir mėšlų nebereikia, kaip kitur. O žiūrėk, kad užtektum avižoms, miežiams.
    Tik maži butelninkėliai, kaip Bintakis, nedaug tegali svarstyti, kur sėti, kur akėti. Geros žemės nedaug, o privalo užtekti pramitimui. Čia jau žemei pasilsėti beveik ir nėra kada. Į ropienoją rudenį reikia sėti rugius, į rugieną pavasarį sodinti roputes, ir baigta.
    - Reikėtų dar pievos kokį kraštą išarti, išpūdyti, juk jau nebeužtenkame duonos, - truputį per garsiai mąstė anąkart Bintakis.
    - Reikėtų, duonos tikrai jau nebeužteksime, kai dar viena burna prisidėjo, - pritarė Bintakienė, - ir roputėms reikėtų daugiau žemės; bet jei pievą išarsi, kur berišime paskui arklį, karvę? Juk pūdymas, kurį turime, nugraužiamas kruvinai. Vien šunramunės belieka, kurias rasi ožkos išdykaudamos kartais dar skabytų.
    - Kad būtų pinigų prisipirkti aną pievą, kur ribojasi su mūsąja...
    - Taigi, kad būtų, bet kur gausime dabar? - neiškenčia neatsidrožusi Bintakienė. - Neturime ir neturėsime.
    - Kad aš taip eičiau pasipelnyti, atlikęs laukus...
    - Jau vis viena gausi eiti. O kad kelis grašius užpelnysi, tai jau nebemanysi laukų pirkti. Reikia visam kitam - ir vaikams, ir tau jau trūksta drabužių, ir man šio to. Bet man jau širdis baidosi, kaip tu tik kur nors išeini į darbą, taip ir pradedi girtauti. Kad tave už virvelės nelaikai, tai tu ir paklysti.
    - Netauzyk tokių niekų! - pyktelėjo Bintakis. Jis nemielai klausės panašių pačios kamantinėjimų.
    - Kas tavęs nepažįsta! - neatleidžia Bintakienė. - jei tik grašis kišenėje, tai ir prisigeri, o kaip tik prisigeri, taip ir pakvaišti. Rasi ir tikrai galėtumėm šiandien daugiau turėti, kad tu ne tiek daug būtum praleidęs.
    - Na, dabar jau tikrai nebežinai, ką kalbi. Kur čia man kas beliko praleisti? Ar ne kiekvieną trečioką man iš kišenės iškrapštai? Bet aš tau, rods, galiu prikaišiot, kad tu esi tik vienos dienos šeimininkė. Vaikas - kieno reikia auginti, ar ne tavo giminių? Viliaus vaiką net pas daktarą tempei. Ar tas nekaštavo pinigo? O čia dar man pliurpėsi...
    Geruoju bebūdamu, ir susibarė Bintakiu. Bet ne iš laimės, o dėl to, kad vargas spaudžia. Bintakis ne toks jau didelis girtuoklis, būna daug didesnių, ir Bintakienė ne tokia jau vienos dienos šeimininkė. Bet kuomet skurdas taip drąsiai po visus kampus landžioja, tai jau pritrūksta kantrybės. Taip ir kaltina paskui vienas kitą, nors ir žino, kad visai be reikalo.
    O Bintakienei šįmet negalima padyvyt: čia motina mirė, čia tėvas taip staiga... dabar brolis paieškojime. Čia jo vaikas, čia Rožė serga. Visi artimi širdžiai žmonės. O ir piktumas ima pamanius, kokią turėjo ji brolienę gauti, kuri visą giminę į vargą, negarbę, pargabeno.
    Bet Bintakienė turėtų žinoti, kad tokį piktumą reikia suvaldyti, o ne išlieti ant žmonių, kurie čia niekuo neprisidėję.

    Kada vasara prislinko rudeniop, dar kartą pasklido gandai apie Šimonius, ir sujudusi smalsumo banga ėmė blaškytis ir suktis apie jų apleistąją ir jau nuleistąją sodybą.
    Prisiekusiųjų teismas iškvietė liudininkus Viliaus Šimonio bylos reikale. Iškviestas Bintakis, Bintakienė ir Anė Šimonikė. Be to, iškviestas kaimo seniūnas, kaimynas Kuprius, Pozingis ir keli kiti.
    Na, o smalsumui galo nėra:
    - O ką jūs liudysit, o ką jūs sakysit, o ką... o ką...
    - Ką žinome, tai ir pasakysime, - trumpai ir piktai atsakė Bintakienė smalsioms moterėlėms.
    - Ar tu ir siekti gausi?
    - Ar aš žinau?
    - Juk jie tavo gentys, net brolis, - nori paakinti kaimynė Gelžienė.
    - Žinau.
    Ne, su ta Bintakiene nieko nėra pradėti. Bet juk ir Kuprius, ir Pozingis gavo kvietimą.
    Gelžienė kyšt prie Pozingienės pasiteirauti. Nors nieko tokio ir nėra, bet ta širdis iš smalsumo nerimauja.
    Tai tavo žmogus ir gavo teismo raginimą?
    - Gavo, - trumpai atsakė Pozingienė.
    - Ar jis eis?
    - Ale, kaimynėle, ir klausi taip paikai! Ar manai, kad mes norime baudos užsitraukti?
    - Ale ką tavo žmogus liudys, ką jis žino?
    - Jis jau žinos, ką jis liudys. Jo mokyti nereikės, seno žmogaus.
    - Teisybė, teisybė, bet jis Šimonienės neteisins. Ta boba tikrai yra nusipelniusi cuktūzės.
    - Tai jau teismo dalykas, vaikuži. O juk mano vyras nematė, kad Šimonienė uošvį nuodijo. Berods, jis matė stiklą su baltąja...
    - Taigi, o Kuprius tik buvo, kada lavoną skrodė, ir Kuprius sakė, kad...
    - Kuprius nieko nesakė. Bene jis išpažino, kad Šimonis ne savo mirtimi miręs? Tai tik daktarai tegali pasakyti. O iki šiol dar nieko nepareikšta, - gudriai atkirto Pozingienė. Mat, aną kartą buvo Kuprius atėjęs, tai ji taipjau, smalsumo kamuojama, jo paklausė, ar teisybė, ar jis ir manąs, kad... juk jis matęs perskrostąjį lavoną... Į tai Kuprius jai atsakęs, kad tik gydytojai - žinovai tegalį galutinai išspręsti, kaip buvę iš tikrųjų. Dėl to Pozingienė šiandien tokia gudri.
    Bet Gelžienė nepasiduoda:
    - Ale, kaimynėle, visiškai aišku, kad Krizas Šimonis nunuodytas, tai ką čia dabar dar užtarti, ar ką!
    - Aš juk neužtariu.
    Pozingienei, taip pat, kaip ir Bintakienei, nepatiko šitoks plepėjimas pirm laiko. Bet Gelžienė plūsta toliau:
    - Aš jau sakiau, aš jau seniai sakiau, kad Etmė Šimonienė gaus galą su išgąsčiu. Ir štai, ar ne mano tiesa? Su tokiais žmonėmis negali kitaip būti, to ir dievas neužleidžia. Dabar ji matys savo gera už tą baisųjį godą, už tą baisųjį šykštėjimą!
    Gelžienė vis dar negalėjo užmiršti tos skriaudos, kurią ji nukentėjo tuokart, kada mezgė Etmei pirštines.
    - Neteiskime, - atlenkė Pozingienė.
    - Niekas ir neteisia, bet tokiai moteriai gerai!
    Atėjo pagaliau ir ta diena, kada aukštujiškiai iš teismo grįžo. Tik, labudiev, jie parvyko vėlybą naktį, ir kaip jų niekas negalėjo pakeliui užnikti iš smalsumo.
    Kitą rytą, dar pirm pusryčių, atsiskubino Margienė pas Bintakienę.
    - Na, tai sakyk, kaimynėle, tu, vargše, kaip man tavęs gaila! Kiek tu pakelti turi, kiek rūpesčių ir vargų guli ant tavo silpnųjų pečių! Iš kur tu tik tos kantrybės turi?
    Margienė vis dėlto, kaip sau nori, gudri moteris. Ji žino, jeigu ji atėjusi tik smalsumo teparodys, tai Bintakienė tikrai jai nieko nepasakos. Kodėl tad šykštėti užuojautos žodžių? Ir nešykštėjo, o liežuvavo ir gyrė. Bet pagaliau jau, nebesitverdama smalsumu, atsikosėjusi pradėjo:
    - Kaip čia dabar su tavo broleliu: ar išteisino jį? Juk nekalto žmogaus negalima bausti. Kas nežino, kad Šimoniai jau iš amžių teisingi ir... ir...- nebžinojo, kaip čia dar girti, kokių čia panaudoti dar žodžių. O Viliaus išteisinimo ji ne taip labai tikėjosi, bet ką kita pasakysi seseriai!
    Bintakienė tikrai jautėsi paguosta meiliųjų Margienės žodžių, o užuojautos jai, be abejo, buvo šįryt reikalinga. Ir visai jau negalvodama apie tai, kad Margienė, išėjusi iš jos namų, bėgs į kaimynus kalbėti ir apkalbėti nelaimingąją Šimonių giminę, pradėjo pasakoti:
    - Tie ponai visi iš proto išsikraustė. Jie tikrai nebežino, ką jie kartais nusprendžia. Ir nekaltus žmones į mirtį nuvaro, - verkė ir pyko ji ant teismo.
    - Ui dievaliau, tik ne Vilių?
    - Žinoma, Vilių. Etmė visą kaltę nuvertė ant Viliaus, kad jis parūpinęs baltosios. O kada teismas Vilių paklausė, ar tai tiesa, jis ir prisipažino.
    - Ak tu pone dieve! - suriko Margienė; šitas dalykas jai, matyt, labai įdomus. - Ar jis negalėjo nuginčyti? Juk tai netiesa?
    - Taigi, kad tiesa, bet jis parūpino arkliams. O tiems ponams neįpasakosi, kad ūkyje kartais reikalinga baltosios, visai nemanant ką nors nunuodyti. Visi, ir kaimo seniūnas, ir Kuprius, ir Pozingis, visi aiškino, kad baltosios kartais reikalinga. Bet ponai tik nusijuokė. Berods, advokatas kalbėjo kaip kunigas, ak, ką aš sakau, geriau dar už kunigą. Bet nieko negelbėjo! Niekas nesiklausė. Man pagaliau taip rodėsi, lyg jis savo kalbą atmintinai būtų išsimokęs, ir teismo ponai ją jau pažįsta. Bet aš nežinau... Na, ir paskui nuteisė Vilių, esą už apsileidimą, septyneriems metams.
    - Septynerius metus nekaltai sėdėti, dieve, kaip išgąstinga! - šūkterėjo Margienė.
    Bet širdyje pajuto ji staiga kaži kokį patenkinimą, berods, ji nežino dėl ko. Šimoniai nieko blogo jai nėra padarę. Bet patenkinimas lieka. Taip, ji dabar žinos nors naujieną, dabar bus nors kas ir apie ką kalbėti.
    - Jis gali dar dėkingas būti, kad tik tiek, - kalbėjo toliau Bintakienė. - Labai lengvai jis būtų galėjęs ir visą amžių prasėdėti cuktūzėj.
    - O Etmė? - Ak, šitas klausimas Margienei svarbesnis! Mielių mieliausiai ji būtų jau visų pirma paklaususi apie Etmę, bet gal pagaliau Bintakienė visai nebebūtų su ja kalbėjusi.
    Kas čia dabar? Bintakienė pašoko nuo suolo, ant kurio sėdėjo, alkūne ramstydamasi į stalą. Pašoko ir nubėgo į aslos vidurį. Paskui, lyg kaži ką sugalvojusi, nubėgo prie lovos, pradėjo kamšyti kampus, lyg čia šiaudai būtų ištįsę, ėmė lyginti antklodę. Margienė pastebi, kad Bintakienei rankos dreba, ir taisydama, lygindama antklodę, lovą tik suvelia. O veidas čia balsta, čia raudonuoja. Pagaliau nubėgo Bintakienė prie lango, ėmė tvarkyti gėlių puodus. Bet vis dar tyli ir nežiūri Margienei į akis.
    Margienė jau tiki, kad Etmė Šimonienė bene bus išteisinta, o Bintakienė tyli tik iš baisaus pykčio. Bet kad Margienė galėtų įžvelgti į Bintakienės širdį, tai ji žinotų ir suprastų, kiek kenčia ši moteris.
    Margienė nebeištveria, ji sėdi kaip ant žarijų: žinoti, žinoti!
    - Ar tai Etmę...
    Balsas nutrūko, nes Bintakienė garsiu švykštimu traukė kvapą ir nesavu balsu atsakė:
    - Etmei galvą nukirs...
    - Ak Jėzau, apsaugok mus nuo viso pikto! - susiėmė rankas Margienė. - Tai kur godas žmogų nuveda! Dieve, dieve!
    Nieko gero Margienė nevelijo Etmei Šimonienei. Juo didesnė nelaimė ją ištiktų, juo būtų patenkinta Margienė. Bet - galvą nukirs... Šaltas šiurpulys supurtė Margienę. Tai jau tikrai baisu.
    - O nieko gero nepastatė. Dar skolų nebuvo užsimokėję. - Kiek patylėjusi, pradėjo vėl Bintakienė. Ji vėl atsisėdo ant suolo, prie stalo galo, ir vėl, atrėmusi alkūnes, abiem rankom susiėmė galvą.
    - O kas dabar teismo išlaidas apmokės? - visa kas rūpi Margienei.
    - Na, kas jau apmokės! Žinoma, kad ims iš ūkio, kol dar kas imti bus. Mano tėviškė, mano tėviškė! Kas beliko iš tavęs! Kas beliko iš šimoniškės! Ir turėjo atitekėti toks smakas ir praryti visa! Ar to reikėjo, dieve, ar to reikėjo! Bet dabai jau nieko nebeišverksi. Etmė atgaus savo vertai pelnytą algą.
    Taip nenorėjo sakyti Bintakienė betgi šalia išgąsčio, šalia gailesčio - vyrauja kerštas, jis didesnis už visa kita.
    - Kad nors Viliui nereikėtų drauge kentėti. Jis to nepakels, niekada! Iš kalėjimo jis jau nebeišeis gyvas. Aš mačiau... Ak, aš žinau!
    Ir Bintakienė verkė užsikirsdama.
    Bet Margienė pasiskubino sudiev pasakyti ir ištrėsė pas Gelžienę:
    - Ar žinai, kaimynėle...
    Kaimynėlės Gelžienės nė balso - pati jau buvo išlėkusi pas Pozingius. O Margienė tekina pas Kuršienę: rasi ji dar nežino...
    Kuršienė tikrai dar nežinojo. Įėjo ir Kuršius iš kiemo, ir išimtininkai iš antrojo galo, ir Margienė rado gerą ir dėkingą dirvą.
    Kalbėjo iki priešpiečių, atėjo pagaliau jau ir pietūs. Vištos, vištyčiai ir žąsyčiai prienamyje tik klega, tik cypia, kiaulės tvarte tvoras laužo, uodegas kremtasi; karvės, veršiai ūbauja, bliauja, bet kalbos apie Šimonius dar neužbaigtos. Dar kartą išsižiojo Margienė pasakoti kaži kokį atsitikimą apie Etmės Šimonienės tėvo tėvą. Margienei dar neužbaigus pasakoti ano įvykio, jau įsispraudė į jos kalbą išimtininkė Kuršienė:
    - O apie Šimonių Anskį kalbėjo žmonės... Taip korė ir leido gerieji kaimynai nelaiminguosius Šimonius, sėdinčius kalėjime.
    Ir taip lazgėjo kalbos dar kelias savaites apie nuteistuosius. Dar kartą sustojo kaimynai ant ribos pylimo ir dalinosi mintimis:
    - ...Aš jau žinojau, kad taip bus...
    Dar viena baisi diena išaušo Šimonių vardą nešantiems.
    Atvažiavo ir į apleistąjį Šimonių kiemą įdundėjo vežimas, kuriame atsikolęs sėdėjo Prūsijos teismo antstolis.
    Šiandien vėl kiemas pilnas žmonių, - ir pirkti norinčių, ir smalsuolių. Juk įdomu kartą pamatyti, kaip tai atrodo, jeigu kaimyno ūkis eina per teismą.
    Iš viso aukštujiškiams tatai kaip ir nepasitaiko. Skolų niekas nedaro. Pragerti tik tiek teprageria, kiek turi ir gali. Užtai niekas ir nedreba, pamatęs šitokią keistą figūrą, kaip kad ši, kuri, tur būt, norėdama įtikinti būrus, kad ji - galingas Prūsijos valdininkas, išsitiesė ir sustipo, laukdama atitinkamo pagerbimo.
    Betgi aukštujiškiai, nors ir nemokyti žmonės, tiek jie jau žino: atvykai paskutinis čia į kiemą, tai ir pakylėk kepurę, kaip reikia. Ar ji tau priaugusi prie pakaušio?
    Bet Prūsijos teismo tarnas ne kepurę, tik kelis kartus ūsus pakilnojo. Matyt, kad labai nori būti panašus, nors ūsais - į Prūsijos Vilių Antrąjį.
    Antstolis kaži ką sunarnėjo, piktai kaktą suraukęs, bet tai nebuvo panašu į dievpadėką.
    - Tegul aiškiau jis kalba pro tuos savo šluotražius! - pasigirdo garsus balsas žiūrovų tarpe.
    Sužaibavo teismo tarno akys, ir, beveik triukšmingai išsitraukęs iš kišenės akinius, užsidėjo ant mėlynos ir gumbuotos savo nosies - ne dėl to, kad geriau galėtų matyti, nes akiniai pasiliko taip toli nuo akių, kad žiūrėdamas į žmonių daugybę, žiūrėjo jis per viršų, bet dėl to juos užsidėjo, kad galingesnis ir baisesnis atrodytų, kad būrai pagaliau tikrai nusigąstų.
    Kelios moterys, tiesa, baimingai pasitraukė toliau, jam besižvalgant po žmones ir tarsi ieškant drąsuolio, pasityčiojančio iš jo.
    Bet vyrų tarpe pakilo garsus juokas. Aukštujiškiams vokietis su akiniais - tik juokinga figūra. Staiga nejauku pasidarė antstoliui, ir jau jis daugiau nebežaibuoja. Mato, kad įspūdžio jokio nepadaro. O kur tu surasi čia kaltininką! Be to, lietuviškai jis nemoka. Čia aplinkui stovintieji visi kaip vienas. Rasi nieko blogo jie ir nesako, - paabejoja pagaliau savy antstolis; juk lietuviai nesą kokios piktos valios žmonės, kad jų niekas neužgaunąs...
    Trinktelėjo plaktukas vieną kartą, dar kartą, vis ir vėl:
    - Was bietet man?..
    - Zum ersten - zum zweiten - zum...
    Pamažu, vos pastebimai ėmė tuštėti namų pakampiai. Daiktų norinčių žmonių - daug, tik siūlytojų menkai. Pinigai aukštujiškiuose reta dievo dovana. Bet vis dėlto jau nešasi bobelės čia kibirą ar katilą, ratiną ar vytuvus. Maži daiktai - maži ir pinigai. Dar kelios ten skrynios. Viena raudonomis, nematytomis gėlėmis išmarginta, antroji margai išrantyta. Bet jų niekas nenori. Juk kiekviena ūkininkė ar butelninkė turi ne tik savo naują, bet ir iš motinos dar paveldėtą margą skrynią.
    Bet Etmės Šimonienės kraičio spinta visiems akis bado. Ji ne tik tamsiai rudai poliruota, bet ir dvejomis durimis! Uždėtas išdidus antstatas lyg briedžio ragai atrodo. Tik briedžio ragų įspūdį sušvelnina ant abiejų priešakinių spintos kampų uždėtos dailiai nutekintos kulkos.
    Vieni norėtų įsigyti šitą spintą, užtai ir laižosi aplink ją jau kelintą valandą ir laukia antstolio plaktuko trinktelėjimo, kiti taipjau norėtų jos gauti, bet neturi pinigų, užtai ir plyšta tulžis.
    - Ar matote tik, ar matote tą balvoną? Pamatęs tikrai turi pabūgti. Na, užtai ir nuėjo velniop. Dabar gali atsiminti sėdėdama ir laukdama kirvio. Neimčiau, kad ir veltui duotų.
    Išėjus iš gyvenamosios prie negyvojo inventoriaus, daugiau jau sukruto vyrai. Šimonis turėjo ne tik by kokią ten žagrę, bet ir visai naują geležinį plūgą. Ten akėčios geležinės - širdis džiaugiasi, jas pamačius. Bet, bet gerasis, pergnybtasis vežimas! Ir ryja seilę ūkininkas: kad taip nusipirkti galėjus! Ir ne vienas jau slapčia grašius skaičiuoja.
    - ...kaži, ar užteks?..
    Aukštujų Šimonių likimas jau nebemato reikalo pasalomis ir tyliai slankioti pakampiais. Ne, jis strapčioja lyg ožio pusnagomis po visą Šimonio sodybą ir triumfuoja.
    Bet nė vieno jis neberanda čia, kuris dar Šimonių vargą neštų. Kur jie, Šimoniai? Jeigu dar ir būtų jų, niekada jau jie čia kojos nebekels. Šimoniai nebeturi tėviškės.
    Dar kartą ir dar kartą paskamba tuo tarpu jau pabarškęs teismo antstolio balsas:
    - Was bietet man?..
    - Zum ersten - zum zweiten - zum...
    Žmonės pamažu jau skirstosi. Paskutinis nuėjo nuo kiemo senelis Pozingis.
    - Čia gyveno Aukštujų Šimoniai! - kalbėjo jis. Bet tatai skambėjo lyg paskutinis graudus sudiev.